'Vow aprons' : artistic properties and function in the practice of folk piety

Straipsnyje aptariamos XIX a. pabaigos–XX a. pietryčių Lietuvoje, rečiau – Aukštaitijoje, ant sakralinių paminklų (kryžių) rištos prijuostėlės. Tai miniatiūrinės tradicinių šventadienių prijuosčių kopijos, atliekančios votų funkciją, t. y. susijusios su individualia apžadų (prižadų, įžadų) praktika. Aptariama prijuostėlių meninė forma, su jomis susijusios apeigos ir tikėjimai. Duomenų apie XIX a. pabaigos–XX a. pirmosios pusės apžadines prijuostėles ieškota Lietuvos ir užsienio (Baltarusijos, Lenkijos, Rusijos) muziejuose1, prijuostėlių rišimo tradicija tirta ir 2011–2012 m. etnografinėse ekspedicijose. Lietuvių prijuostėlių puošybos būdai, jų funkcijos ir simbolinės prasmės lyginamos su panašia baltarusiška tradicija. Išsamus ir visapusiškas apžadų prijuostėlių tyrimas Lietuvoje atliktas pirmą kartą. Pasitelkti aprašomasis analitinis, formaliosios analizės, sisteminis ir lyginamasis metodai. Apžvelgus Lietuvos muziejuose (ČDM, AKM) saugomų prijuostėlių meninės formos raidą ir dekoro ypatumus ir juos palyginus su to paties laikotarpio baltarusių prijuostėlių rinkiniais (MEK, BNIM, SBKM, REM) nustatyta, kad prijuostėlių medžiaga, technika, apdailos detalės atspindi konkrečių vietovių šventadienių prijuosčių puošybos tradiciją. Ši liaudiškojo pamaldumo praktika iki šių dienų yra išlikusi pietryčių Dzūkijoje ir dabartinės Baltarusijos teritorijoje (pavieniai reiškiniai fiksuojami ir Lenkijoje, Ukrainoje). Tradicinėje pasaulėžiūroje apžadinės prijuostėlės (kaip ir šventadienės prijuostės)2 yra glaudžiai susijusios su svarbiausiais žmonių gyvenimo įvykiais – pereinamaisiais gyvenimo tarpsniais, kalendorinių ir religinių švenčių apeigomis. The object of this article – “vow aprons” (Lith. apžadų prijuostėlės). The tradition to tie them to sacral monuments (crosses) was widespread in south-eastern Lithuania; less so in the Highlands (Aukštaitija). To this day the tradition remains in south-eastern Dzūkija and the territory of Belarus (isolated cases – in Poland, Ukraine). The article explores the artistic features of vow aprons; the beliefs and ceremonial actions associated with them are discussed. Apron collections from the end of the 19th c.–first half of the 20th c., held in Lithuanian, Polish, Belarusian and Russian museums, written and iconographic sources, ethnological and folk art research, as well as data from the author’s field research are the basis for the article. At the end of the 19th c.–first half of the 20th c. Lithuanian and Belarusian vow aprons were decorated similarly to the holiday aprons of women from specific places. In the villages of Dzūkija, home-made white linen vow aprons (sometimes with red patterned lines) dominated, while in the first decades of the 20th c. they were sewn from white factory-made material. Vow aprons were tied around crosses, holy trees, stones, folk religious sculptures when people would pray for God’s grace and when they were thankful for something. These are symbols of piety, gratitude, remembrance, commemoration, or offerings, votives, objects providing protection; they were forms of personal vows or credo.