Menininkų būstai sovietinėje Lietuvoje kaip kūrybinio elito architektūrinė privilegija

Vėlyvajame sovietiniame laikotarpyje įvairėjančios būsto formos skatina atkreipti dėmesį į menininkų būstų įvairovę gyvenamosios erdvės standartizavimo kontekste, kaip į kūrybinio elito privilegiją. Kadangi menininkai galėjo pretenduoti į papildomą būsto plotą (motyvuotą kūrybinės studijos poreikiu), tai lėmė nestandartines gyvenamąsias ir kūrybines erdves, kurios išsiskyrė kasdienio apgyvendinimo aplinkoje. Nuo 1962 m., kaip visoje Sovietų sąjungoje buvo atnaujinta kooperatinių butų statybos galimybė, kūrybinės organizacijos taip pat turėjo galimybę burtis į būsto kooperatyvus ir inicijuoti statybas. Būtent kūrybinių studijų privilegija sudarė sąlygas projektuoti namus ir butus pagal individualius projektus (skirtingai nuo masinių standartizuotų projektų), pasižyminčius architektūriniu išskirtinumu bei nestandartiniais būstais. Šiame straipsnyje analizuojami du atvejai: Kompozitorių kotedžų gyvenvietė su perklausų sale Vilniuje, Žvėryne (architektas Vytautas Edmundas Čekanauskas, 1960-1966) ir Dailininkų sąjungos kooperatyvo „Menas“ sublokuotų namų kvartalas Vilniuje, Antakalnyje (architektas Algimantas Mačiulis, 1967-1970), kurie gyvenamosios erdvės standartizavimo kontekste yra išskirtiniai savo socialine ir architektūrine prigimtimi. Kiti, smulkesni atvejai taip pat aptariami, išryškinant kūrybinio elito architektūrines ir socialines privilegijas gyvenamosios erdvės atžvilgiu.