Search

Straipsnis skirtas Antano Mackevičiaus (1828–1863) asmenybės tyrimui ir išlikusių istorinių šaltinių analizei. Darbe lyginami du šaltiniai – 1988 m. Onos Maksimaitienės ir Ritos Strazdūnaitės publikuoti Mackevičiaus parodymai tardymo komisijai ir rankraštis „Kunigas Mackevičius kaip istorinė asmenybė. Biografijos kontūrai“, kurio autorius yra Antanas Medekša (1845–1909). Kaip ir Mackevičius Medekša buvo vienas iš 1863 m. sukilėlių Lietuvoje vadų, atstovavusių demokratinėms pažiūroms, būdingoms raudonųjų grupuotei. Rankraščio teikiamas Mackevičiaus įvaizdis yra kitoks nei parodymuose, tačiau abiejuose šaltiniuose aptinkama ir bendrų teiginių. Straipsnis skiriamas parodymų ir rankraščio lyginamajai analizei. Jame aptariamas šaltinių patikimumas, taip pat atliekamas jų teikiamų Mackevičiaus politinių pažiūrų, sukilimo motyvų, biografinių duomenų, santykių su dvasininkija, kitais visuomenės sluoksniais lyginimas. Abiejų šaltinių palyginimas leidžia daryti prielaidą, kad rankraščio teikiamas Mackevičiaus įvaizdis artimesnis tikrovei. Abu šaltiniai atskleidžia kritišką Mackevičiaus požiūrį į bažnytinę vadovybę ir vyskupą Valančių. Šaltiniai pateikia skirtingas priežastis, paskatinusias Mackevičių įsitraukti į sukilimą ir apskritai patraukusias Žemaitijos valstiečius į sukilimą. Nei vienas, nei kitas šaltinis nepatvirtina Lietuvos istoriografijoje Mackevičiui priskiriamo nepriklausomos Lietuvos siekio. The article is dedicated to studying the personality of Antanas Mackevičius (1828–1863) and analysis of extant historical sources. The paper compares two sources: Mackevičius’ testimony to the investigation commission published by Ona Maksimaitienė and Rita Strazdūnaitė in 1988 and “Kunigas Mackevičius kaip istorinė asmenybė. Biografijos kontūrai” (“Priest Mackevičius as a historical personality. Background contours” by Antanas Medekša (1845–1909). Like Mackevičius, Medekšas was one of the rebel commanders in Lithuania in 1863 representing democratic attitudes characteristic to the Reds group. The manuscript presents an image of Mackevičius different from that in the testimony; however, common statements are also found both sources. The article is dedicated to the comparative analysis of the testimony and manuscript. It deals with the reliability of sources as well as makes comparison of the political views of Mackevičius, rebellion motives, biographical data, and relations with the clergy and other sectors of the society. Comparison of the two sources suggests that the image of Mackevičius presented in the manuscript is closer to reality. Both sources reveal critical Mackevičiaus’ attitude to church leadership and bishop Valančius. The sources give different reasons for Mackevičius to become involved in the rebellion, and generally encouraged Samogitia peasants to join the rebellion. Neither source proves that Mackevičius sought independent Lithuania as claimed in the Lithuanian historiography.

Susidomėjimas Livonijos dokumentais buvo ne vieno laikotarpio reiškinys. Greifsvaldo juristo Johanno Meilofo Livonijos dokumentų rinkinys (kauptas XV a. antroje pusėje) ir LDK kanceliarijoje suformuotas Lietuvos Metrikos (LM) 525 rinkinys (kauptas XVI a. trečiąjį-devintąjį dešimtmetį) rodo, kad livonica buvo paklausi medžiaga teisiniams reikalams. Jų išmanymas ir taikymas buvo aktualūs XV-XVI a. politikoje. Svarbu, kad Vilnius buvo vieta, kur po kelerių dešimtmečių taip pat pradėtas "formuoti" įvairios livonicos (Varia Livonica) rinkinys LDK kanceliarijoje. LM-525 knygos - livonicos nuorašų rinkinio - išskirtiniai bruožai yra plati chronologija (XIII-XVI a.), turinio nuoseklumas ir heterogeninio pobūdžio struktūra (didelė dalis rinkinio dokumentų priklausė Rygos arkivyskupijos ir Vokiečių (Livonijos) ordino šalims). Yra pagrindo manyti, kad "knyga" pradėta valdant Žygimantui Senajam. Pagal patį vėliausią dokumentą (1579-08-05), kurio nuorašas išlikęs tik Varšuvoje saugomoje LM kopijoje, rinkinys galėjo būti baigtas ne anksčiau kaip XVI a. devintajame dešimtmetyje. Šį teiginį patvirtina vokiškųjų nuorašų vieta knygoje (rinkinio pabaiga). Yra pagrindo manyti, kad jie sudarė vieną pluoštą, kuris LM knygoje atsirado vėliau, tai buvo paskutiniai nuorašai, patekę į šį Livonijos dokumentų rinkinį. Toks atvejis patvirtina ilgalaikį formavimo pobūdį, kadangi vokiškieji nuorašai turinio ir temos požiūriu visiškai dera prie LM-525 knygos. Šie nuorašai rodo nagrinėjamos LM knygos priklausymą livonicos segmentui. Interest in Livonia-related documents is a rather durable phenomenon. The collection of Livonian documents which belonged to the professor Johannes Meilof of Greifswald (collected in the second half of the 15th century) and the compilation No. 525 of the Lithuanian Metrica formed in the chancellery of the Grand Duchy of Lithuania demonstrate that Livonica was in demand for legal affairs. The knowledge and application of this material was topical in the politics of the 15th–16th century. It is important that Vilnius was the place where the first compilation of various Livonica documents (Varia Livonica) was formed in the chancellery of the Grand Duchy of Lithuania. Exceptional peculiarities of Lithuanian Metrica book No. 525 are wide chronology (the 13th–16th c.), coherence of the content and heterogeneous structure. There are grounds for presuming that the writing of the book was stared within the reign of Sigismundus the Old. Pursuant to the latest document (05-08-1579), the copy of which is kept in Warsaw, the compilation was accomplished not realer than the 9th decade of the 16th century. This fact is proved by the place of German transcripts in the book (the end of the compilation). It can also be supposed that they made one layer which appeared in the book later. These were the last transcripts included into this compilation of Livonian documents. This case proves the durable method of formation, since the German transcripts totally correspond to LM-525 book in terms of the content and the theme. These transcripts demonstrate the fact that the LM book belonged to the Livonica segment.

Straipsnyje, remiantis rašytinių šaltinių duomenimis, nagrinėjama Senųjų Trakų bažnyčios įrangos raida ir benediktiniškojo paveldo likimas. Aptariama Bažnyčios ir benediktinių vienuolyno Trakuose istorija, architektūra ir vidaus įranga nuo 1405 metų, gaisrų, karų padaryti nuostoliai ir atstatymo darbai. Autorė teigia, kad XVII a. antrąją pusę galima laikyti bažnyčios ir vienuolyno klestėjimo periodu. Tuo metu čia gyveno ir abato pareigas ėjo vienas garsiausių Lietuvos benediktinų – Stanislovas Ščygielskis. Pažymima, kad Napoleono karų metu prancūzų armija sudegino ūkinius vienuolyno pastatus, iš bažnyčios kariai paėmė prabangiuosius antepedijus, taip pat abato liturginius drabužius, pirštines, sandalus. 1898–1899 metais kunigo L. Čudovskio rūpesčiu pagal inžinieriaus architekto A. Mikulskio projektą šiaurinis vienuolyno korpusas ir didžioji dalis vakarinio korpuso perstatyta j bažnyčią, kuri išliko iki mūsų dienų. Aptardama bažnyčios vizitacijos aktus, autorė akcentuoja, kad ypatingo dėmesio nusipelno dailininko Simono Čechavičiaus tapyti Šv. Benedikto ir Šv. Skolastikos altorių paveikslai, taip pat garsiausias Senųjų Trakų bažnyčios paveikslas „Šv. Mergelė Marija su Kūdikėliu“, kuris nuo XIX a. antros pusės kabo Vilniaus katedroje, Kitu svarbiu benediktinų paveldo objektu autorė laiko dabar Trakų istorijos muziejuje saugomą fundatoriaus Vytauto Didžiojo portretą, kuris datuojamas XVII amžiaus pirma puse ir yra vienas seniausių vienuolyno Senuosiuose Trakuose istorijos liudininkų. Based on the data of written sources, the article analyses the development of the equipment of the church of Senieji Trakai and the fate of the Benedictine heritage. The history, architecture and internal equipment of the Church and the monastery in Trakai from 1405 as well as damages caused by fires and wars and further restorations are discussed. The author claims that the second half of the 17th century can be considered the period of the thriving of the Church and the Monastery. At those times, one of the most famous Benedictines Stanislovas Ščygielskis lived here and served as an abbot. The author notes that during the Napoleon war, the French Army burned down the buildings of the monastery and took away rich antepediums as well as the abbot’s liturgical apparel, gloves and sandals. In 1898–1899, the northern corpus of the monastery and the major part of the western corpus were reconstructed into a church, which survived to the present day. While discussing the visualisation acts of the church, the author highlights that St. Benedict and St. Scholastica altar paintings by artist Simonas Čechavičius deserve particular attention. The author also believes that the portrait of Vytautas the Great kept in Trakai Museum of History, which is dated back to the first half of the 17th century, is one of the oldest witnesses of the history of the monastery in Senieji Trakai.

Skiriant Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus koadjutoriumi Jurgį Radvilą, visi būtini formalumai buvo tvarkomi per apaštališkąjį nuncijų Respublikoje Vincentą Laureo. Pirmasis informacinis procesas, pradėtas 1574 metais, nebuvo sėkmingas dėl nominato velionio tėvo Mikalojaus Radvilos Juodojo įtakos skleidžiant Lietuvoje kalvinizmą ir jo rūmuose Vilniuje įkurta veikianti protestantų maldykla. Antrasis informacinis procesas pradėtas rengti 1575 metų pavasarį. Iki šiol buvo buvo manoma, kad Jurgio Radvilos skyrimo koadjutoriumi abiejų informacinių procesų dokumentai yra dingę. Skelbiamas antrasis Radvilos informacinis procesas, šiuo metu saugomas Lenkijoje, Czartoryskių bibliotekoje (Biblioteka Czartoryskich). Aptiktas dokumentas yra vertingas keliais aspektais: 1) jis leidžia dar tiksliau nušviesti žinomo skyrimo aplinkybes; 2) yra iš viso ankstyviausias išlikęs Lietuvos katalikų vyskupų informacinis procesas; 3) aktas išsaugojo net 6 niekur kitur neminimus ir nežinomus Vincento Laureo, Stanislovo Varševickio, Petro Skargos, Augustino Rotundo, Alberto Przetockio ir Simono Milicijaus parašytus tekstus. Skelbiamas informacinis procesas parengtas iš Czartoryskių bibliotekos rankraščių 307 tomo mikrofilmo, saugomo Nacionalinėje bibliotekoje Varšuvoje. Taip pat publikuojamas J. Radvilos tikėjimo išpažinimo projektas, parengtas iš Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje esančio originalo. This publication deals with the earliest extant processus informativus of Lithuanian Roman Catholic bishops, namely that of Jurgis Radvila in connection with his naming coadjutor to Bishop Valerijonas Protasevi ius of Vilnius (1556-1579) on 4 July 1575. The study also comprises the project of the act of the profession of faith by Radvila, issued by the Roman Curia. The genesis of these documents is discussed in the introduction.

Susipažinus su apie Pilėnus rašiusių lietuvių istorikų mintimis, nesunku pajusti, kokią sunkią romantinių vaizdinių naštą jie turėjo vilkti. Anksčiau ar vėliau ši našta turėjo pasiekti kritinę ribą, kurią peržengus prasideda tikrosios medievistikos valdos, kur ne tik šaltinių perskaitymas, bet ir įsiskaitymas į juos tampa esmine istorinio pažinimo sąlyga. Straipsnyje bandyma per kritinės istorinės analizės rėtį persijoti patikimas, ne tokias patikimas ir visai nepatikimas žinias. Tik sudarius patikimų žinių sąrašą įmanoma moksliškai prasminga interpretacinė diskusija. 1336 m. Pilėnų įvykiai verti tokios diskusijos jau vien todėl, kad Viduramžių Lietuvos kontekste tai buvo nepaprastai tragiškas įvykis, kuriam modernioje lietuvių istorinėje vaizduotėje buvo lemta užimti ypatingą vietą. Mitų kūrėjai prieš istoriką mokslininką paprastai visada laimi. Tačiau akademinė istoriografija turi vykdyti savo misiją ir atskirti pseudomokslo pelus nuo mokslo grūdų. 1) Tyrimo metu išaiškėjo, kad didvyriškosios Pilėnų gynybos vaizdinys tėra lietuvių romantinės vaizduotės padarinys. 2) Lietuvių istorikų darbų, parašytų iki 2006 m., analizė parodė, kad Pilėnų istorijos kritiškam įvertinimui daugiausiai nusipelnė Adolfas Šapoka. 3) Patikimų šaltinių grupei priklauso XIV a. Prūsijos analai ir kronikos. 3) Rekonstruoti Pilėnų įvykius galima tik remiantis Vygando Marburgiečio kronikos lotyniškuoju vertimu. Įmanoma tik dalinė šio įvykio rekonstrukcija, nes galima remtis tik vokiečių šaltiniais, o galimybė rasti naujų šaltinių praktiškai lygi nuliui. 4) Pilėnų gynėjai palūžo neparodę rimtesnio pasipriešinimo: baimės pakirstas Margiris nužudė savo žmoną ir karius. 5) K. Schūtzo pasakojimas nėra autentiška Vygando Marburgiečio kronikos fragmentas. Having read the thoughts of Lithuanian historians who wrote about Pilėnai, it is not difficult to sense the heavy burden of romantic images they had to bear. Sooner or later this burden had to reach the critical limit separating from the domain of the real medieval studies, where in order to gain historical information you have to deeply examine sources. The paper uses a critical historical analysis to distinguish between reliable, not so reliable and totally unreliable information. Only having compiled a list of reliable information, a scientifically meaningful interpretational discussion is possible. The 1336 Pilėnai events are worth such a discussion, because already in the context of Medieval Lithuania it was an extremely tragic event that occupied a peculiar place in modern Lithuanian historical imagination. Academic historiography has to fulfil its mission and differentiate between pseudoscience and science. 1) The research established that the image of the heroic defence of Pilėnai is nothing more but a result of Lithuanian romantic imagination. 2) The analysis of the works of Lithuanian historians, written before 2006, showed that Adolfas Šapoka most critically evaluated the story of Pilėnai. 3) The 14th c. Prussian annals and chronicles belong to the group of reliable sources. 4) Pilėnai events might only be reconstructed based on the Latin translation of the Chronicle by Wigand of Marburg. Only partial reconstruction of this event is possible, because only German sources are available and the possibility to find new sources is practically zero. 5) Pilėnai inhabitants broke down without demonstrating stronger resistance: out of fear Margiris killed his wife and soldiers. 6) K. Schutz’s story is not an authentic fragment of the Chronicle by Wigand of Marburg.

Šiame darbe bandoma apibrėžti kai kuriuos paprotinės teisės niuansus, geriausiai atspindimus viduramžių hagiografijose, kuriose kalbama apie pirmąsias misijas į baltų žemes. Kadangi įžvelgti paprotinę teisę tokiais ankstyvais laikotarpiais kaip X-XI amžių sandūra yra gana rizikingas dalykas, tai padaryti padės patys būdingiausi jos niuansai. Vienas jų yra kraujo keršto paprotys. Dar galima (tiesa, labia atsargiai) šnekėti ir apie paveldėjimo, sprendimo priėmimo bei kitus papročius. Hagiografijose galime įžvelgti ir ordalijų apraiškų. Kokios jos kilmės – pagoniškos ar krikščioniškos – atskiras klausimas, kuris nebus specialiai nagrinėjamas. Nors pati paprotinė teisė ir yra šiek tiek tyrinėta, iki šiol istorikams labiausiai rūpėjo atskleisti jos santykį su kodifikuota teise, nustatyti, kiek lietuvių paprotinė teisė atsispindėjo Lietuvos Statutuose. Atsižvelgdami į pirmiau nurodytus interpretacijos bandymo rezultatus galime daryti prielaidą, jog misionierių nužudymo motyvai galėjo būti tiek profaniški, tiek sakraliniai. Ir vienų, ir kitų sureikšminti nereikėtų. Atsižvelgtina į hagiografijų pobūdį: juose pirmiausia atsispindi krikščioniškoji pasaulėžiūra, o ne baltiškoji religinė informacija. Dėl šios priežasties labai sunku pagoniškąją informaciją išskirti, o juo labiau iš jos daryti kategoriškas išvadas. Juo yra sunkiau padarytas išvadas pritempti prie vėlesnių laikotarpių. Tyrimas parodė, kad šv. Vaitiekus vargu ar buvo paaukotas pagonių dievams, kaip bando įrodyti E. Usačiovaitė. Priešingai, peršasi mintis, kad tiek šv. Vaitiekus, tiek šv. Brunonas tapo kraujo keršto papročio aukomis. Jų nužudymas siejasi su vėliau minimais belaisvių nužudymais iš pykčio ir keršto. Pastarųjų nužudymas vargiai ar turėjo kokių nors sakralinių motyvų ar intencijų. This work attempts to define certain nuances of customary law best reflected in medieval hagiographic works, which discuss the first missions to the Baltic regions. Whereas, it is rather difficult to observe any manifestations of customary law in such early periods as the 10th–11th c., its most typical nuances will help with it. One of them is the custom of blood revenge. One could also speak (yet very cautiously) about the custom of inheritance, decision making and other customs. There are also manifestations of trials by ordeal in hagiographic works. Their origin, i.e. whether they are of pagan or Christian origin, is a separate issue, which will not be analysed specifically. Although, customary law has been analysed a little, so far, historians have been mostly concerned with revealing its relations with codification law and defining the extent to which Lithuanian customary law was reflected in the Lithuanian Statutes. Bearing in mind the above results of the interpretation, it can be supposed that the motives for killing the missionaries could be both profanatory and sacral. None of these motives should be exaggerated. The nature of the hagiographic works should also be considered: first of all, they reflect Christian worldviews. This is why it is very difficult to distinguish the pagan information, and, moreover, to use it as a basis for categorical conclusions. It is even more difficult to apply the drawn conclusions to later periods. The research has showed that it is unlikely that St. Wojciech was sacrificed to pagan gods, as E. Usačiovaitė attempts to prove. On the contrary, both St. Wojciech and St. Bruno might have become victims of the custom of blood revenge. Their assassination is related to later assassinations of prisoners out of anger or revenge.

Pratarmė -- Trys Vilniaus kankiniai: gyvenimas ir istorija -- Mokslinė kankinių fikcijos legenda -- Istoriografijos kontroversijos -- Kankinystės aprašymo istoriškumo klausimas -- Kankinystė XIV a. Lietuvos socialinės istorijos kontekste -- Kankinių kultas -- Kankinių vardai ir tautinė priklausomybė -- Trys Vilniaus kankiniai: šaltinių apžvalga -- Tekstų istorijos metmenys -- Archeografinis šaltinių apibūdinimas -- Šaltinių skelbimo principai -- Index siglorum -- Index abbreviationum -- Santrumpos -- Šaltiniai: Michaelis Balsamonis Encomium; Mykolas Balsamonas. Pagiriamasis žodis; Officium SS. Trium Martyrum Vilnensium; Pamaldų seka šv. trims Vilniaus kankiniams; Passio SS. Martyrum Antonii, Joannis et Eustathii; Šventųjų Antano, Jono ir Eustatijo kankinystė; Prologus Suprasliensis (Septembris-Fcbruarii); Supraslio prologas (rugsėjis-vasaris); Prologus Suprasliensis (Martii-Maii); Supraslio prologas (kovas-gegužė); Acta SS. Martyrum Antonu, Ioannis et Eustachii; Šventųjų kankinių Antano, Jono ir Eustachijaus aktai; Testimonium chronicarum Russicarum de Tribus Martyribus Vilnensibus; Rusų metraščių žinia apie tris Vilniaus kankinius; Scriptores sæc. XVII de Tribus Martyribus Vilnensibus; XVII a. rašytojai apie tris Vilniaus kankinius; Argumentum dramatis Sacra Farnes; Vaidinimo Sacra Fames Programa; Varia; Įvairenybės -- Bažnytinių ir liturginių terminų žodynėlis -- Iliustracijų sąrašas -- Šaltinių ir literatūros sąrašas -- Summary -- Резюме -- Rodyklė. LDK buvo daugiatautė valstybė, kurioje gretimai gyvavo ir pynėsi skirtingos krikščioniškos ir nekrikščioniškos tradicijos. Trijų Vilniaus kankinių istorija nepelnytai primiršta Lietuvos istoriografijoje. Ši knyga yra pastanga išsiaiškinti, kokia tos istorijos vieta Lietuvos christianizacijos procese. Tai pastanga suprasti, kas atsitiko 1347 m., kai didžiojo kunigaikščio Algirdo įsakymu buvo nužudyti trys jo dvariškiai stačiatikiai Antanas, Jonas ir Eustatijas. Knygą sudaro dvi pagrindinės dalys. Pirmojoje nagrinėjamos kankinystės priežastys bei aplinkybės. Pats įvykis bandomas suvokti socialinės istorijos kontekste. Taip pat stengiamasi atskleisti Vilniaus kankinių kulto istoriją nuo seniausių iki šių laikų. Antrąją dalį sudaro šaltinių korpusas, paruoštas pagal įprastus mokslinio leidimo principus. Visi šaltiniai skelbiami su lygiagrečiu lietuvišku vertimu. Apskritai Vilniaus stačiatikių kankinių istorija nėra Maskvos išgalvota. Dar daugiau, susidaro įspūdis, kad trijų Vilniaus kankinių žūtyje ieškoma politinių motyvų tik dėl to, kad būtų parodyta, jog kankinystės nebuvo. Kokios tautybės buvo broliai kankiniai, neaišku. Tai mūsų laikų mokslinė ir visuomeninė konjunktūra diktuoja šį trijų Vilniaus kankinių problematikai abejotinos vertės klausimą, kuris patiems kankiniams rūpėjo mažiausiai. Jis nėra bereikšmis kai kuriems kultūros veikėjams, kurie, stengiasi kankinius padaryti vos ne savo nacionaliniais didvyriais. The grand duchy of Lithuania was a multinational state, where various Christian and non-Christian traditions existed and intermingled. The story of the three martyrs of Vilnius has been undeservingly forgotten in the historiography of Vilnius. This book is an effort to find out the place of this episode in the process of Christianisation of Lithuania. This is an effort to understand what happened in 1347 when Grand Duke Algirdas ordered to murder three Old Believers of his court Antanas, Jonas and Eustatijas. The book is comprised of two main parts. The first part analyses reasons and circumstances of martyrdom. The event itself is analysed in the context of social history. The author also tries to reveal the history of the cult of the Vilnius martyrs from the oldest times to the present day. The second part of the book is devoted to sources and it is written according to common principles of a scientific issue. All sources are presented together with Lithuanian translation. The story of Vilnius orthodox martyrs has not been invented by Moscow. Moreover, it seems that political motives are sought in the death of the three Vilnius martyrs only for showing that there was no martyrdom. The nationality of the brothers martyrs stays unknown. It is our scientific and public conjuncture dictates the issues of value of Vilnius martyr to be considered as dubious, what was least important for the martyrs themselves. It is not insignificant for certain culture figures, who try to make martyrs their national heroes.

The majority of the earliest extant fifteenth and sixteenth century books of the Lithuanian Metrica are not original - they are copies, produced in the late sixteenth century as a result of the organization of the chancery archive of the Grand Duchy of Lithuania. Today these copies together with the originals of the seventeenth and eighteenth centuries make up the Lithuanian Metrica complex. For a long time the main problem of the researchers of the early books has been the degree of adequacy of the copies to their lost originals. However, the adequacy of the copy to the original is only a part of a major problem. The copies contain a number of other 'enigmas' in terms of their internal structure. Their explanation would disclose the peculiarities of the sixteenth-century society of the Duchy, its ability to manage the internal and external matters of the state and the interests of its individual citizens, as well as to record them in the form of documents. Some light on these problems could be shed researching individual books or their groups characterized by the typical features. The 23 extant late-sixteenth-century copies of the books of the pre-reformed Vilnius castle court, covering the years 1542-1564, are typical of the contemporary functioning of a local court chancery and its production. So far these copies have not yet been published and have been only superficially dealt with by researchers as a study source. The present paper is based on the structural and informational analysis of two copies - the book of the deputy palatine of Vilnius in 1549-1551 (LM, Book 238) and of the so-called appointed judges (LM, Book 40) of 1558-1559. These books could be treated as a source of historical reference, revealing the situation at the final stage of the formation of the social estates and the realization of legal norms in the Grand Duchy of Lithuania, occasionally containing unique information, not to be found in any other sources on the realia of private and public life of the landowners. The material, succinctly accumulated in them, offers the scholars a chance to analyse important mid-sixteenth-century problems of proprietorial relations, legal and practical regulation of landholding, shows the relations between the nobility and other layers of society and the corresponding official documents, the technique of their preparation in the court chancery and their application in legal proceedings. [...]