Search

Šis straipsnis skiriamas etnologei, baltų religijos ir mitologijos tyrėjai Nijolei Laurinkienei. Analizuojant mokslininkės biografiją siekiama atskleisti, kas paskatino ją pasukti šios mokslo srities keliu, kas suformavo jos orientaciją, kas lėmė išsikelti tikslą – suvokti mūsų dvasinės kultūros pradmenis, jų kilmę ir prasmę. Taip pat čia apžvelgiama Laurinkienės kūryba, svarbiausi jos moksliniai darbai. Įvertinti šios autorės darbus, įnašą į mūsų paveldo, senovės baltų kultūros tyrimų aruodą dabar yra tinkama proga. 2019 m. jos nuopelnai buvo įvertinti nacionaline Jono Basanavičiaus premija. Sveikindami laureatę, linkėdami kūrybinės sėkmės, išties turime gerą progą įsigilinti į jos veikalus. Visko viename straipsnyje aprėpti neįmanoma, kadangi Laurinkienė yra produktyvi tyrėja, keturių monografijų ir daugybės straipsnių autorė. Todėl straipsnyje apžvelgiant folkloristės mokslinį įnašą, daugiausia analizuojami svarbiausi archajinių vaizdinių tyrimai.

Straipsnyje atkuriamas dangiškųjų vestuvių mitas baltų tradicijoje. Remiamasi baltų religijos ir mitologijos rašytiniais šaltiniais, lietuvių ir latvių dainuojamuoju bei sakytiniu folkloru, kalbos duomenimis. Dangiškųjų vestuvių mitas galėjo būti žinomas dar indoeuropiečiams. Tai įrodo mito liekanos ne tik baltų, bet ir senovės indų, slavų tradicijose. Tiesa, šio mito motyvai aptinkami ir kitokios kilmės senosiose kultūrose. Išlikusiuose baltų dangiškųjų vestuvių mito fragmentuose kalbama apie Saulės ir Mėnulio vedybas, jų tarpusavio santykius ir Mėnulio neištikimybę įsimylėjus Aušrinę / Vakarinę (Venerą) žvaigždę. Mitas galėjo atspindėti danguje stebėtus dangaus šviesulių kaitos reiškinius - Mėnulio perėjimą iš pilnaties į delčią, o galbūt ir periodiškai dangaus skliaute vykstantį Mėnulio priartėjimą prie Veneros. Baltų dangiškųjų vestuvių mitas gana gerai išsilaikė, tad sutelkti reliktai įgalina rekonstruoti jo siužetą. The imagery of the Moon as a husband or father and of the Sun as his wife or a mother are deeply entrenched in the mythic worldview of the Balts. This article, on the basis of Latvian and Lithuanian folkloric narrative, plays out the story of the Moon’s unfaithfulness. In the morning and the evening, when the Sun rises and sets, the Evening Star/Venus appears in the sky, and the Moon sees this star in the heavens and falls in love. Lithuanian and Latvian folklore talks about the two marriages of the Moon: one to the Sun and the other to the Evening Star (Venus). The second marriage takes place when the Moon betrays his first wife by falling for her daughter. For his unfaithfulness, the Moon is punished. His judge and punisher can either be Perkūnas/Pėrkons or the Sun, who either cut in half or chop up the unfaithful husband. Those who study this myth associate the chopping up of the Moon with its phases - the transition from the full moon to the waning moon. The close relationship of the Moon and Evening Star in the plot of the "celestial wedding" can also be linked to an astronomical phenomenon - the periodical moments when the Moon and Venus come closer to one another. The myth of the celestial wedding could have existed in the Indo-European proto-nation’s culture. Remnants of this myth exist not only in the tradition of the Balts, but also in the Ancient Indian Rig-Veda, as well as in the oral culture of the Western and Southern Slavs.

Mįslė apie kumeliuką – mėnulį, kurią Algirdas Julius Greimas pasitelkė rekonstruodamas senovinę pusiaužiemio šventę – Krikštus, vėliau nesyk kartota literatūroje, skirtoje populiarinti senuosius papročius. Joje minimas savaitės dienas bandyta aiškinti kaip užkoduotą „trejų devynerių“ seką – tariamo senovinio mėnulio kalendoriaus algoritmą. Nei septyndienės savaitės struktūra, nei kita tautosakinė medžiaga šio spėjimo nepatvirtina. Straipsnyje siekiama atidžiau pažvelgti į mįslę „Seredoj, subatoj gimė (Dievo) kumeliukas“, susitelkiant į jos variantų skirtumus, tradicinę savaitės dienų semantiką, mėnulio amžiaus ribas pagal Bibliją ir šio dangaus kūno periodinio atgimimo sampratą. Aptariama viena iš galimybių perskaityti mįslę susiejant joje minimą seredą su konkrečia bažnytinio kalendoriaus data – Pelenų diena. The riddle describing birth of the divine colt (the answer being moon), which was used by Algirdas Julius Greimas in his reconstruction of the ancient festival of midwinter – "Krikštai", was afterwards repeatedly employed by authors popularizing the old Lithuanian customs. Yet it is still unclear, what the names of the weekdays, listed in the riddle (Wednesday, Saturday, and sometimes Friday) are supposed to mean. This article aims at revisiting the riddle taking into account the differences in its variants and the traditional meanings of the weekdays. Although among eleven available variants of the riddle only one describes the colt as belonging to God, its mythopoetic image corresponds to the God’s horses depicted by the Latvian mythological songs, these being related to the heavenly sphere and sometimes – to the nocturnal orb, the moon. One possible way of interpreting the meaning of the weekdays mentioned in the riddle rests on the assumption that rather than actualizing the individual separate points or periods of time they simply present a poetical means of expression aimed at introducing an exceptional object, related to the change in time. Nevertheless, if the vernacular semantics of the weekdays, amply presented by the folklore data, is taken into consideration, another possibility offers itself: namely, that all the days listed in the variants of the riddle are characterized by the same peculiarity. These are the days of fasting, which, according to the vernacular beliefs, can cause undesired, unlucky future developments (this is especially true of the Wednesday and Friday). Possible correlation between the waning moon and the effect of fasting days on humans, animals and plants may be discerned. The moon is perhaps related to these days due to its inability to preserve its round shape and its rapid waning. A third possibility, discussed in the article in some detail, relates the Wednesday (sereda) mentioned by the riddle to a particular date of the annual calendar, namely, the Ash- Wednesday (Pelenų sereda). According to the comparative analysis of folklore of the Slavic and other peoples, this was the time when appearance of the new moon in the sky was anticipated. Yet another valid possibility of interpretation opens up in the context of the biblical story of creation. According to the Book of Genesis, the celestial bodies were created on the fourth day of creation, which, if paralleled to the usual structure of the week, would precisely correspond to Wednesday.

Straipsnio objektas – Griškabūdžio (Šakių r.) apylinkių senosios kartos gyventojų tradicinės žinios apie Mėnulį, Saulę, žvaigždes. Tikslas – autoriaus surinktą medžiagą susisteminti ir įvertinti kitų šaltinių turimų žinių atžvilgiu. Straipsnio autorius teigia, kad Griškabūdžio apylinkėse, kaip ir kitur, išlikusios liaudies astronomijos žinios yra labai fragmentiškos ir pasireiškia daugiausia tik kaip prisiminimai apie senesnes žinias, kurias turėjo pasakotojų tėvai ir seneliai. Anot straipsnio autoriaus, vienoje vietoje sukaupti ir sugretinti liaudies astronomijos fragmentai leidžia bent iš dalies suvokti seniau egzistavusių liaudies astronomijos žinių visumos pobūdį ir turinį. Dauguma išlikusių žinių apie dangaus šviesulius yra praktinio pobūdžio, jos sietinos su paros ir kalendorinio laiko skaičiavimu, meteorologinių sąlygų ir derliaus bei kitokios naudos prognozavimu. Dalis žinių yra pasaulėžiūrinio, kosmologinio pobūdžio, jų tikslas aiškinamasis, etiologinis. Kai kuriais atvejais išlikusiose žiniose galima įžvelgti itin archajiškų mitinių motyvų. Tokiais motyvais, anot straipsnio autoriaus reikėtų laikyti žmogaus sielos siejimą su žvaigžde, Aušrinės pagrobimą ir vandenį semiančią merginą įtraukusį Mėnulį, taip pat Mėnulio fazių kaitos aiškinimą jį užslenkant už kažkokios uolos. Straipsnio autorius apgailestauja, kad dabartinėmis sąlygomis netekusios praktinės reikšmės, tradicinės liaudies astronomijos žinios atsidūrė ant išnykimo ribos tiek zanavykų krašte, tiek visoje Lietuvoje. The paper focuses on the inhabitants‘ of the old generation of Šakiai District around Griškabūdis traditional knowledge on the Moon, the Sun and stars. The paper is based on the 1992 field research carried out interviewing 65 respondents using the specific questionnaire designed to gather data on folk astronomy (Vaiškūnas 1989). The collected material is systemised and analysed based on the data provided by other sources. People‘s knowledge of astronomy in Griškabūdis like in other areas of Lithuania is very fragmentary and manifests itself as memories of the older knowledge possessed by the respondents' parents and grandparents. The fragments of folk astronomy knowledge gathered by Vaiškūnas allow to at least partially determine the type and content of the totality of ancient folk astronomy understanding. Most surviving knowledge of celestial objects is practical, related to breaking time into day and night and keeping track of calendar time as well as forecasting meteorological conditions, harvest and other material gain. Some knowledge is associated with people‘s worldview and are cosmogonist by nature. Their purpose is explanatory, etiological. In some cases the surviving knowledge reveals extremely archaic mythological insights, for example, associating people's souls with stars, stories about Aušrinė‘s abduction or the Moon that sucked in a girl who was drawing water as well as explaining the change of moon phases by its hiding behind a rock. The discussed folk knowledge of astronomy points out to the main belief on which the whole worldview was based and that celestial and earthly phenomena are related. A human being living in such a cosmic environment is compelled to watch the sky and the movement of celestial objects in order to coordinate his own work and life with them. Alas, today having lost any practical meaning traditional folk knowledge of astronomy has arrived at the point of extinction both in the land of zanavykai and elsewhere in Lithuania.

Įvadas -- Mėnulio kalendoriaus paveldas -- Mėnulis žemdirbystės papročiuose -- Tikėjimai mėnulio poveikiu: archajiškojo kalendoriaus reliktai? -- Kalendorinis mėnulio paveldas -- Žemdirbiškasis Saulės kalendorius -- Tradicinių kalendorinių švenčių ratas -- Sausis: rago, vilkų mėnuo, pusčius -- Vasaris: ragutis, ašaris, pridėtinis -- Kovas: balandų, karvelinis, „morčius“ -- Balandis: sultekis, Velykų mėnuo, mildvinis -- Gegužė: žiedis, sėmenis, sėjinis -- Birželis: biržis, pūdymo, visjavis -- Liepa: šienavimo mėnuo, kirmėlius, liepžiedis -- Rugpjūtis: šilius, degėsis, pjūtis -- Rugsėjis: paukštlėkis, rudugys, viržių mėnuo -- Spalis: septintinis, Iapkristis, visagavis -- Lapkritis: spalinis, gruodinis, vėlių mėnuo -- Gruodis: siekis, adventas, Kalėdų mėnuo -- Tarpai tarp svarbiausių švenčių -- Lietuviškieji mėnesių pavadinimai -- Kalendorinių stebėjimų metodai ir įrenginiai -- Paleoastronomija ir jos paminklai -- Saulė ir mėnulis Lietuvos danguje -- Mįslingieji „astronominiai“ Vyžuonų akmenys -- Birutės alko Palangoje kalendorinių stebėjimų įrenginys -- Mediniai runų kalendoriai -- Kalendorius „Gedimino skeptras“ -- Lietuviškasis žvaigždžių vardynas -- Apie astronimų tyrinėjimus -- Kas per Ratai darda dangaus skliautu? -- Sietynas ir rugių auginimas -- Žvaigždynų pavadinimų metamorfozės -- Bendros išvados -- Summary. Etnologijos studijoje tyrinėjami tradicinio papročių kalendoriaus semantiniai bruožai. Joje nagrinėjamos lietuvių tradicinės šventės, papročiai ir kalendorinės sistemos, suformuotos pagal dangaus šviesulių judėjimo dėsningumų liaudišką suvokimą. Monografijoje brėžiami baltų kalendoriaus raidos metmenys. Apžvelgiamos pilno metų rato šventės, tiek išlikusios gyvajame kaimo kultūros pavelde, tiek žinomos iš istoriografinių šaltinių. Aprašomi runų rašmenų mediniai kalendoriai, – daiktiniai kalendorinės sistemos kaitos įrodymai. Lietuvių kultūros pavelde, kalendoriniuose papročiuose išskiriami archajiškojo Mėnulio kalendoriaus reliktai ir vėlesni žemdirbių Saulės kalendoriaus ciklai. Tyrinėjant kalendorinių papročių turinį, pastebimas jų dvilypumas. Ypač didžiųjų švenčių, trunkančių dvi ar daugiau dienas: pirmoji – bažnyčios lankymas, kitos krikščioniškos priedermės, antroji – agrarinės magijos ir galvijų globos veiksmai. Kiekviename Lietuvos regione žemdirbystės papročiai yra kiek skirtingi. Čia įtakos galėjo turėti net ir labai tolimas papročių paveldas. Autorius juos analizuoja struktūriškai ir semantiškai. Pirmoje knygos dalyje „Mėnulio kalendoriaus paveldas“ tyrinėjami su mėnuliu susiję papročiai, tikėjimai ir archajiško kalendoriaus reliktai. Antroji dalis „Žemdirbiškas saulės kalendorius“ skirta kalendorinių švenčių tyrimui. Trečioje dalyje „Kalendorinių stebėjimų metodai ir įrenginiai“ nagrinėjamos kalendorinės sistemos, paremtos primityviais astronominiais stebėjimais. Ketvirtoje dalyje „Lietuviškais žvaigždžių vardynas“ aptariamas lietuviškasis astronomijos pažinimas. The ethnological study analyses semantic features of the traditional calendar of customs. It analyses traditional Lithuanian holidays, customs and calendar systems formed according to the folk perception of the regularity of the movement of the celestial bodies. The monograph outlines the development of the Baltic calendar. The festivals of the full circle of the year, which have survived in the legacy of the rural culture or are known from historiographical sources, are reviewed. Wooden calendars of the Runic alphabet are described. Relics of the Archaic moon calendar and farmers’ cycles of the Sun calendar are highlighted in the cultural legacy of Lithuania. When analysing the content of calendar customs, the author observes their duality. Farmers’ customs slightly differ in each region of Lithuania. This could be even influenced by a very remote legacy of customs. The author analyses that in a structural and semantic manner. In the first part of the book “The Legacy of the Moon Calendar” he analyses customs, beliefs and relics of the archaic calendar related to the moon. The second part “Farmers’ Calendar of the Sun” deals with the research of holidays. The third part “Methods and Equipment of Calendar Observations” analyses calendar systems based on primitive astronomic observations. The forth part “Lithuanian Names of Stars” discusses the perception of Lithuanian astronomy.

Mėnulis baltų priešistorėje – svarbus ir populiarus simbolis. Didelį susidomėjimą kelia dailūs pusmėnulio (= jauno mėnulio) formos kabučiai, datuojami vėlyvuoju romėniškuoju – ankstyvuoju migracijų laikotarpiu (III–VI a.). Plačiai paplitę pusmėnulio formos kabučiai tuo metu puošė moterų krūtinę ir kaklą, taip pat buvo žirgų kamanų elementas. Pastarieji ir yra šio straipsnio dėmesio centre. Panašiai kaip Romos imperijos kavalerija ir kai kurių kitų „barbarų“ kraštų raiteliai, žirgų kamanas baltai mėgo puošti pusmėnulio formos kabučiais. Iki šiol jų rasta aukščiausiam (kartu kariniam) to meto visuomenės sluoksniui atstovaujančių asmenų kapuose Lietuvoje, Lenkijoje, Kaliningrado srities teritorijoje (Lazdininkai, Maudžiorai, Moša, Neta, Šveicarija, Žviliai ir kiti laidojimo paminklai). Tikslią kabučių padėtį kamanose dažnai sunku nustatyti dėl prastos pastarųjų būklės, tačiau pagal išlikusius pavyzdžius matyti, jog kabučiai puošė žirgo kaktą. Kryžiaus ir apskritimo formos kamanų dirželių skirstikliai bei dirželius puošusios spurgelių formos kniedės minėtame jauno mėnulio kontekste gali būti siejami su kitais dangaus kūnais – saule ir žvaigždėmis. Duomenys rodo, jog baltų naudotų pusmėnulio formos kabučių (žmonių ir žirgų papuošalų) prototipai veikiausiai buvo pavyzdžiai iš Romos imperijos ir kitų „barbarų“ kraštų. Taip pat neatmestina, jog kai kurie baltų kraštuose archeologų rasti kabučiai yra tiesiog importuoti. Tačiau didelis kabučių populiarumas Rytų Pabaltijyje (vien moterų papuošalų – per 400 radinių) ir savita idėjos raiška (elitas puošia savo žirgų kaktas) verčia manyti, jog tradicija atitiko baltų mitologijos vaizdinius (glaudus mėnulio–žirgo ryšys) ir taip papildomai realizavo būdingą jauno mėnulio simboliką. Būdinga, jog baltų ir slavų tautosakoje mėnulis prilyginamas arkliui ir kartais tiesiog pasirodo arklio pavidalu. Nagrinėjamai temai ypač svarbus mėnulioarklio epitetas lie. laukas, la. lauks „su balta kakta“ ir jų slaviškasis atitikmuo *lysь (jь) ta pačia reikšme, nes jie yra giminiški slavų bei lotynų mėnulio pavadinimams, atitinkamai *luna ir lūna (

Straipsnio objektas – "lauko" (su balta kakta) gyvūno ir (praplikusio) žmogaus, t. y. "laukio", samprata lietuvių mitinėje tradicijoje ir jos sąsajos su kai kuriomis kitomis tradicijomis. Darbo tikslas – išryškinti "laukio" sampratą lietuvių mitinėje tradicijoje bei atkreipti dėmesį į kai kurias jos sąsajas su atitinkamais kitų tradicijų vaizdiniais. Tyrimo metodai – aprašomasis, lyginamasis. Straipsnio autorius pastebi, kad lauko gyvulio ir "lauko" žmogaus lygiavertiškumas šios ypatybės atžvilgiu lietuvių tradicijoje kartais brėžte pabrėžiamas. Pavyzdžiui, vienoje sakmėje žmogus velniui (personifikuotą ligą – drugį laikant viena iš velnio apraiškų) yra tarsi arklys, kurį tasai, jei apsėda, tai gali ir į kapus nujoti. Bet jeigu tas "arklys" yra arba tampa laukas, velnias jo nebeima. Anot straipsnio autoriaus, manoma, kad laukas žmogus ar gyvulys buvo laikomas inicijuotas, pašventintas, priklausantis nebe šiam, bet dvasiniam pasauliui. Lithuanian adjective laukas has two meanings, namely, 'with a white mark on the forehead (in respect to an animal)' and 'bald (in respect to a man)', both deriving from the 'shining, white'.The horse with a white mark on its forehead is a usual representation of the moon in Lithuanian riddles, and the (full) moon is the common metaphor of the bald (fore)head and is itself often compared to a bald man's head. [...] Both the bald man's and the animal's forehead with a white mark are sometimes also described as having sun or star on it (or, concerning in particular the man's head, as having sun on the forehead and moon on the top). These descriptions essentially amount to those of the marvelous children in fairy tales which overtly suppose some extraordinariness, markedness connected eventually with divinity and, in the ritual perspective, with initiation. There are direct hints in some Lithuanian folklore texts of the star appearing on the human forehead as a result of trial or (already Christian) baptizing, and sometimes animal acquires the white mark on its forehead after being touched there by God. The man's baldness, being the most common and literal expression of the "enlightened head", is considered as the visual sign of a clever mind and wisdom. In this connection, we can recall the usual correspondence between the Moon and the Mind in traditional equations between the macrocosm and microcosm in various mythologies. [...]

Straipsnyje analizuojama saulės ir mėnulio reikšmė senovės lietuvių kultūrai bei šių dangaus kūnų filosofiniai aspektai nuo paleolito iki istorinio laikotarpio. Atskleidžiama jų reikšmė praktinėse gyvenimo srityse, pvz. kuriant laiko skaičiavimo sistemas. The article analyses the meaning of the Sun and the Moon for the ancient Lithuanian culture and the philosophical aspects of these heavenly bodies from Palaeolithic to the historical period. Their significance in practical spheres of life, e.g. in the development of time calculation systems, is revealed.

Viena iš baltų pagonybės laikų laidosenos apraiškų yra mirusiojo erdvinio orientavimo fenomenas. Straipsnio tikslas – išanalizuoti šį fenomeną, remiantis Centrinės Lietuvos I-IV a. kaipnynų medžiaga. Gauti rezultatai parodė, kad šis senųjų gyventojų pasaulėžiūrinis reiškinys tiek gilus, kad atskleidžia praktinio gyvenimo panoramą, o proistorės tyrinėtojams tampa puikiu jų gyvenimo rekonstrukcijos įrankiu. Erdviniu mirusiųjų orientavimu galima remtis nustatant mirusiųjų, taip pat ir vaikų, lytį, gyventojų mirtingumo pagal metų laikus tendencijas, rekonstruojant dangaus dievybių panteoną ir atskiros dievybės reikšmingumą jame, atkuriant moterų ir vyrų santykį ankstyvojoje visuomenėje, įvertinti senųjų gyventojų astronomines žinias apie dangaus šviesulius. Įrodyta, kad erdvinis orientavimas artimai siejasi su Saulės, Mėnulio ir Mažųjų Grįžulo ratų Šiaurinės žvaigždės padėtimi įvairiais metų laikais. Saulės kultas, kaip dominuojantis, išsiskiria Centrinėje Lietuvoje, tuo tarpu gretimoje Nemuno žemupio visuomenėje vyravo Mažųjų Grįžulo ratų kultas. The article analyses a spatial arrangement of the dead in burial grounds of central Lithuania, which date back to the cultural layer of the 1st-4th centuries A.D. The investigation established that a spatial location of the dead was a very significant detail of the burial ceremony; it expressed the then philosophy of life. It is proved that a spatial location is closely related to the position of the Sun, the Moon and the Big Dipper during different seasons. This allows presupposing that burial rituals were collated with the nearest holidays of the Baltic calendar. The research material, as well as written sources, gives evidence that the Balts knew the art of preserving the bodies of the dead for a certain period of time. The orientation of the dead towards celestial bodies was greatly influenced by the cult of certain heavenly deities such as the Sun, the Moon and the Big Dipper. The investigation into spatial orientation of the dead revealed new possibilities for reconstruction. It allowed asserting that spatial orientation depended on sex to a great extent. As a consequence the possibility was raised to determine the sex of the dead, which can be done by archaeological and anthropological methods. Besides, regularities of spatial orientation enable the sex of children to be determined. The investigation also revealed the death rate dependency on the seasons, which conforms to the opinion of biologists and physicians.

Šiame straipsnyje, apibendrinus per pastaruosius dešimtmečius surinktą nemažą masyvą atsakymų (per 500) į apklausos anketą, skirtą žemdirbystės papročių ryšio su astronominiais reiškiniais ( Mėnulio fazių kaita) tyrinėjimui, pateikiama jų semantinė klasifikacija. Mėnulio fazių įtakos agrokultūrai žinios priskiriamos etnožinijos sričiai, nes tikėtinas jų objektyvus pobūdis. Tikėjimai Mėnulio poveikiu žmogaus gyvenimo įvykiams priskiriami similinei magijai; kartu tai yra įsišaknijusio lietuvių etninėje kultūroje paralelizmo tarp gamtos reiškinių ir žmogaus gyvenimo įvykių išraiška. Nors archajiškąjį Mėnulio kalendorių baltų gyvenamose platumose (vidutinio klimato juostoje) įsivyravus žemdirbystei turėjo pakeisti Saulės kalendorius, jo reliktai išliko, tapę praktinės etnožinijos dalimi bei tikėjimais. Analizė parodė, kad Mėnulio kalendoriaus paveldu galima laikyti tokius dalykus. Pirma, labai paplitusius tikėjimus nakties dangaus šviesulio įtaka metafiziniams reiškiniams; tai priskirtina su šiuo kalendoriumi susijusių senosios baltų religijos ritualų atminčiai. Antra, Mėnulio mitologizavimą, ypač išryškėjantį jo neomenijos pasveikinimo formulėse. Trečia, įvairiuose etnokultūros reiškiniuose pasikartojančią trejų devynerių formulę bei skaičių 3, 6, 9, 40 seką, kuri sudaro archajiškojo mėnesio ir metų skaičiavimo algoritmą. This article is devoted to the research of relationship of agricultural customs and astronomical expressions (the change of the moon‘s phases), summarising a large array of answers (over 500) to a questionnaire that were collected over the last few decades. A semantic classification of these answers is also provided in the article. Knowledge of the influence of the moon‘s phases on agriculture is attributed to the field of ethnic knowledge, because of its likely objective nature. Beliefs in the influence of the moon on events of a person‘s life are attributed to magic; at the same time it is also an expression of a parallelism between expressions of nature and the events of a person‘s life that have rooted themselves in Lithuanian ethnic culture. Though the archaic lunar calendar in the latitudes where the Balts were living (in the temperate climate zone) that dominated agriculture should have been replaced by the sun calendar, its relics remained, becoming a part of practical ethnic knowledge and beliefs. The analysis showed that such things can be considered to be the legacy of the lunar calendar. First of all, the widespread beliefs of the influence of the night sky‘s heavenly bodies on metaphysical expressions; this is attributable to the memory of rituals of the old Baltic religion linked with this calendar. Second of all, the mythologisation of the moon, especially revealing itself in the formulas welcoming its neomenia. Third of all, the three nines formula that repeats in various ethnocultural phenomena as does the number sequence 3, 6, 9, 40, which comprises the archaic lunar and year counting algorithm.