Search

[full article in English] This article builds on the results of a research project into the professional experience of seven academic women in universities and research centers in Catalonia, Spain. The aim of the Project was to explore the personal and professional experience of three generations of women in the process constituting their identity as university teachers, researchers and managers. The writing of their professional life histories has enabled us to investigate how they, as women, have become the types of higher education teachers, researchers and managers that they were becoming, and we wished to delve into the relationship between their personal experiences and the development of their professional careers. In this process, we have revealed the strategies of adaptation, resistance and creation developed by women, the forms of symbolic violence that they experience and the changes through which their careers have passed within the context of an institution that is still continuously revealed by different studies to be deeply discriminating and unequal for women.

Straipsnyje aptariama, kaip siekis rasti prasmingesnių dėstymo ir mokymosi būdų aukštajame moksle paskatino atsižvelgti į šiuolaikines žinių ir mokymosi sampratas, susijusias su jaunimo vertybėmis, pvz., DIY kultūra (Spencer, 2005). Vykdant Europos projektą „DIYLab – Do It Yourself in Education: Expanding Digital Competence to Foster Student Agency and Collaborative Learning” („Pasidaryk pats edukacijoje: skaitmeninių kompetencijų plėtojimas skatinant studentų agentiškumą ir mokymąsi bendradarbiaujant“; http://diylab.eu tirta, kas nutinka, kai insaiderių grupė analizuoja savo pačių akademinę kultūrą, ir kaip tai susiję su etnografinio tyrimo ribomis ir galimybėmis edukologijoje. Remdamiesi Viveiros de Castro (2010), nagrinėjome savo universitetinės kultūros susikaustymą (sąstingį) ir lankstumą, kurie pasireiškė, stengiantis įdiegti už institucijos ribų atsiradusią ir išsivysčiusią mokymosi bei dalijimosi kultūrą. Precedento neturinti skaitmeninių technologijų plėtra skatina gilius socialinius, kultūrinius ir ekonominius pokyčius bei apima visas gyvenimo ir visuomenės sritis. Šiandien turėtų būti klausiama ne apie skaitmeninių technologijų naudojimo tikslingumą, bet labiau apie tai, kaip, kur ir kokiais edukaciniais tikslais jos turėtų būti naudojamos. Tačiau, kaip matyti iš pastarųjų edukacinių pokyčių tyrimų (Hargreaves, Shirley, 2009; Sancho, Alonso, 2012), reikšmingų permainų galima pasiekti tik įtraukiant mokytojus ir mokinius į sprendimų priėmimo procesus bei įtvirtinant naujas praktikas perspektyviausiais institucinės kultūros aspektais ir siejant su mokytojų profesinėmis žiniomis. Turėdami mintyje šį kontekstą, į Europos projektą „DIYlab“ įtraukėme: (a) pagrindinių DIY kultūros elementų nagrinėjimą ir (b) etnografinės pakraipos (Tacchi, Slater ir Hearn, 2003) dalyvaujančiojo veiklos tyrimo (Reason, Bradbury, 2001) atlikimą. Šiame straipsnyje pristatoma, kaip šis projektas įgyvendinamas Barselonos universitete, nagrinėjamas mūsų akademinės kultūros susikaustymas (sąstingis) ir lankstumas. Išanalizuoti duomenys rodo institucinių laikų ir erdvių nelankstumą, žinių sampratos fragmentiškumą, taip pat institucinius „plyšius“, per kuriuos skverbiasi atsinaujinanti, reikli mokymo ir mokymosi kultūra.