Search

Straipsnyje nagrinėjama teritorinių administracinių pokyčių rytinėje Lietuvos dalyje problema 1939–1940 m. Dėmesys koncentruojamas į 1939 m. pabaigoje – 1940 m. Lietuvai grąžinto Vilniaus krašto administracinį suskirstymą, gyventojų požiūrį į teritorinį padalijimą, Lietuvos atstovų pastangas dėl Baltarusijoje likusių lietuviškų vietovių (Švenčionių, Dieveniškių ir Marcinkonių apyl.) susigrąžinimo, tuo klausimu vykusių derybų rezultatų atskleidimą. Archyvinių dokumentų, spaudos ir istoriografijos darbų analizė leidžia teigti, kad Lietuvos Respublikos atstovai diplomatiniu keliu bandė spręsti sovietinei Baltarusijai priskirtų lietuvių gyvenamų teritorijų valstybinės priklausomybės klausimą, atsižvelgė į „anapusinių“ lietuvių prašymus prijungti jų gyvenamas vietoves prie Lietuvos. Tačiau 1939 m. pabaigos – 1940 m. pirmosios pusės pastangos pozityvių rezultatų neatnešė. Po Lietuvos okupacijos 1940 m. birželio 15 d. respublikos partinė administracinė valdžia lietuviškų teritorijų „susigrąžinimo“ iš Baltarusijos akciją pratęsė. Politiniai motyvai lėmė, kad daugiausia lietuvių gyvenamos vietovės (Švenčionių, Šalčininkų ir Druskininkų apylinkėse) buvo prijungtos prie LSSR. Based on historiography and archival material, the article examines the territorial administrative changes in Vilnius region, which remained divided between Lithuania and Belarus at the beginning of the Second World War. The focus of this article is on the late 1939 through to the first half of 1940 administrative division of the Vilnius region which was returned to Lithuania, the attitude of the population towards the territorial division, the efforts of the Lithuanian representatives regarding the recovery of the remaining Lithuanian areas in Belarus (Švenčionys, Dieveniškės and Marcinkonys districts) and the disclosure of the results of the negotiations. There are two stages in the territorial administrative division of Vilnius and its region: first, the end of October 1939 through to mid-June 1940, when Vilnius and part of the Vilnius region became an integral part of the Republic of Lithuania. From the administrative point of view, the transferred territories were divided into Vilnius city and Švenčionėliai, Vilnius and Valkininkai counties. Second, mid-June 1940 through to the first half of 1941, which marked the Soviet occupation of the Republic of Lithuania. During that time, by the decision of Moscow, the most populated areas in the vicinity of Švenčionys, Šalčininkai and Druskininkai were annexed to the LSSR. At that time, over 80,000 people became residents of Lithuania. However, some Lithuanian villages remained part of Belarus. The Lithuanian citizens of those villages tried to raise the issue of incorporation into Lithuania. Unfortunately, the efforts to gain favor in Minsk, Vilnius and Moscow proved to be fruitless.

1922 m. Vokietijoje prasidėjo Hitlerio asmens kulto sklaida, kurios apoteozė buvo galutinė „Fiurerio valstybės“ (vok. „Führerstaat“) realizacija 1934 m. birželio–rugpjūčio mėnesiais. 1941 m. birželio 22 d. Vokietijai pradėjus karą prieš SSRS ir iš buvusių Baltijos šalių bei Baltarusijos teritorijos liepos mėn. sudarius Ostlando Reicho komisariatą, išsiplėtė ir teritorija, kurioje egzistavo Hitlerio asmens kulto sklaida. Sėkminga karo su SSRS pradžia buvo palanki terpė suklestėti staigiam Hitlerio, kaip išvaduotojo, kultui, o viena iš pagrindinių šio kulto sklaidos priemonių tapo periodinė spauda. Šiame straipsnyje ir yra analizuojamos Hitlerio asmens kulto apraiškos 1941–1944 m. Kaune lietuvių kalba leistoje periodinėje spaudoje: kokie Hitlerio asmens kulto ir su juo neatsiejamai susijusios nacionalsocializmo ideologijos aspektai spaudoje pateikiami kaip patrauklūs, artimi ir (ar) aktualūs lietuviams? Išanalizavus šešis 1941–1944 m. Kaune leistus dienraščius ir žurnalus, daroma išvada, kad atsižvelgiant į jų leidėjų motyvus bei leidinio tikslinę grupę, Hitlerio asmens kultas buvo skleidžiamas akcentuojant skirtingus nacionalsocializmo ideologijos aspektus, kurie galėjo patraukti į Hitlerio pusę atitinkamo leidinio skaitytojus. „Policija“ akcentavo Hitlerio asmenybės ir ideologijos patrauklumą jaunimui; „Naujoji sodyba“ – galimybę netrukdomiems dėka Hitlerio, išvijusio bolševikus, ūkininkauti; „Ūkininko patarėjas“ – Hitlerio, kaip „gelbėtojo“ nuo žydų, įvaizdį, taigi, itin gajos buvo antisemitinės idėjos; „Į laisvę“ puoselėjo Hitlerio, kaip genialaus karvedžio, kultą. „Savaitė“ ir „Ateitis“ skleidė įvairius Hitlerio kulto aspektus, todėl apsiriboti vienu leitmotyvu negalima. The beginning of Hitler’s Cult dates back to 1922. It reached its peak in June–August 1934 with the establishment of the “Führer state” (or “Führerstaat”). With the commencement of war against the UdSSR on June 22, 1941 and creation of “Reichskommissariat Ostland”, the territory of Hitler’s Cult was extended as well. The successful start of the war suddenly offered a favourable advantage for Hitler to be seen as liberator. One of the most valuable means to spread this cult was press. The purpose of this paper is to analyse the involvement of Hitler’s Cult in Kaunas’ Lithuanian press from 1941–1944: what particular aspects of Hitler’s Cult or of national socialist ideology were presented in the press as being attractive, familiar and/or relevant to Lithuanians? After the analysis of six different names of newspapers and magazines published in Kaunas from 1941–1944, it can be concluded that based on the motives of the publishers and the readers of particular papers, Hitler’s Cultist ideology was being spread to emphasise different aspects of national socialism. “Police” (or „Policija“) stressed the appeal of Hitler’s personality and ideology to the youth. “New Farmstead” (or „Naujoji sodyba“) – the possibility for farmers to labour after Hitler banished the bolsheviks. The “Farmer’s Advisor” („Ūkininko Patarėjas“) – presented Hitler’s Cult as a liberator from Jews, thus, the anti-Semitic ideas were popular. “Towards Freedom” („Į laisvę“) cherished Hitler’s Cult as a genious commander. “Future” („Ateitis“) and “Week” „Savaitė“) was used to spread variuous aspects of Hitler’s Cult. Because of this, it is hard to define one single particular aspect.

In the second half of the 17th century Grodno deanery of Vilnius diocese was comprised of 21 Catholic churches (Odelsk, Hoża, Dąbrowa, Ejsmonty, Jeziory, Grodno, Indura, Krasnybór, Krynki, Kundzin, Kuźnica, Kwasówka, Lipsk, Brzostowica Mała, Nowy Dwór, Przewałka, Różanystok, Sokolany, Sokółka, Szudziałow, Zalesie). These churches were founded at various time periods, from the beginning of the 15th century, i.e. times of the grand duke of Lithuania Vytautas (Grodno parish), until the end of the 17th century. Most of the churches established their existence during the ruling of Sigismund III Vasa (the junction of the 16th and 17th centuries), the patron of most of them being the sovereign. Ejsmonty and Brzostowica Mała churches were founded the latest, respectively in 1695 and 1663 after the war between the Polish-Lithuanian Commonwealth and Russia in the middle of the 17th century. Based on visitation and inventories related materials of the deanery in various Lithuanian and Polish manuscripts it was stated that there were only two brick parish churches in the deanery (Grodno, Zalesie), and Nowy Dwór church was half brick, half wooden. All other churches were wooden, although some of them were splendid and spacious (e.g. Kwasówka, Sokółka, Dąbrowa, Odelsk). Roofs of wooden churches were usually covered in wooden tiles; they were decorated with little towers with crosses. However, churches of average and even small size dominated in the deanery, most of them were hardly restored after the occupation, robberies by the Russian army and arsons. Visitators demanded to reconstruct the churches, to repair the altars, to install ciboria for proper holding of the Blessed Sacrament, liturgical material, etc. Four of the reconstructed churches were consecrated by titular bishop of Gratianopoli Nicolaus Słupski during his visitation in 1674. In Indura a new church was built instead of a burned one only in 1689. These churches usually had three altars, the most altars were built in Grodno (9) and Odelsk (7) churches, but some churches had only one altar (for example, Hoża). Composite church titles were common: typically, churches were consecrated for Holy Trinity, Jesus Christ (the Transfiguration of Christ was a popular subject) or Blessed Virgin Mary (the Virgin Birth, the Visitation, and most usually – the Assumption), and the second part of a title was comprised of various saints’ names, commonly according to the names of foundators, donators or patrons of the churches. For example, Nicolaus and Elena Tarla built a church in Indura, therefore, it was consecrated not only with titles of the Holy Trinity, the Assumption of the Blessed Virgin Mary, the guardian of the Grand Duchy of Lithuania, but also with titles of St. Nicolaus and St. Elena. Information from available documents was collected about 76 clergymen who worked in parishes of the deanery. The list of clergymen is presented in a table. In 1662 the average age for clergymen was about 50; visitators recorded that some of them were negligent; they did not avoid alcohol, did not wear priestly clothing and got involved in conflicts. However, there were good shepherds who showed good example for others (Bartholomew Chrzanowski, Matthew Dierzgowski). There were little ecclesiastical brotherhoods operating in the deanery (in 1662 only pictures of brotherhoods in Dąbrowa church were mentioned), and most of the information was found about those, that were operating since the junction of the 17th–18th centuries (Sokółka, Indura). But, comparing to other deaneries of the Vilnius diocese, there were more unofficial cases of the homage to miraculous paintings (recorded even in 6 parishes) in the second half of the 17th century. [...]

Iškeliama hipotezė, kad lietuvių ir baltarusių jaunuomenės žinios apie LDK turi būti skirtingos pačiais svatbiausiais jos istorijos klausimais, tokiais kaip LDK susikūrimo aplinkybės, pirmosios sostinės lokalizacija, Vilniaus problema, vyraujanti Didžiosios Kunigaikštystės tauta ir religija. Apklausus 105 Gardino J. Kupalos universiteto ir 184 VDU studentus iš esmės ši hipotezė pasitvirtino. Straipsnyje diskutuojama, kas galėjo nulemti tokius studentų atsakymus, pirmiausia kreipiant dėmesį į svarbiausius XX a. istoriografinius darbus, formavusius nacionalinius naratyvus. Tiek baltarusiai, tiek lietuviai savinasi LDK praeitį, tačiau abiejų istoriniai pasakojimai yra apriboti teritoriniu ir tautiniu požiūriu. Abu iš esmės koncentruojasi į dabartines valstybių ribas ir, atitinkamai, į baltarusių ir lietuvių tautas. Dėl šios priežasties natūraliai atsiranda iš esmės skirtingi bendros praeities traktavimai. Hypothesis was raised that the knowledge of the young Belarusians and Lithuanians would be different on the most important facts and topics of the history of the Grand Duchy of Lithuania, such as the foundation of the state, the first ruler and the first capital, the Vilnius issue, as well as the cultural and religious nature of the country. Drawing on the answers of the first and the second year students of Humanities and Social Sciences from J. Kupała University, Grodno (105 respondents) and Vytautas Magnus University, Kaunas (184 respondents) the hypothesis was confirmed. The article analyzes the causes of this phenomenon, discussing the most important historiographical works of the 20th century which formed the national narratives of both countries. The Belarusian as well as the Lithuanian national narratives acknowledge the whole history of the Grand Duchy but ate ethnographically and territorially limited, and focus only on the modern frontiers and on the modern nations. As a result, it s not surprising that people feel and understand the common past in different ways.

Straipsnio tikslas – ištirti ir atskleisti pusantrų metų egzistavusios „Vidurio Lietuvos" (1920.10.19-1922.03.24) valstybinį darinį, suformuotą iš rytų Lietuvos ir vakarų Baltarusijos teritorijų su centru Vilniuje. Šios teritorijos buvo okupuotos Lenkijos kariuomenės 1920 m. spalio mėn. Negausių mokslinių studijų šia tema ir archyvinės dokumentikos pagrindu siekiama atskleisti to darinio vidaus politiką, išryškinant administracinio aparato veiklą, ekonominę būklę ir visuomenines problemas. „Vidurio Lietuvos“ valdymas turėjo valstybės administravimo bruožų, tačiau tai nebuvo valstybė, tiktai jos imitacija. L. Želigovskio dekretai patvirtina faktą, kad visa valdžia telkėsi jo rankose. Laikinosios valdymo komisijos narių ir departamentų vadovų daugumą sudarė vietiniai lenkai, kurie privalėjo paklusti Lenkijos vyriausybei, bet, būdami skirtingų ideologijų, ne visi pritarė krašto įjungimui į Lenkiją. „Vidurio Lietuvos“ pramonė buvo apimta stagnacijos, o finansinę sistemą reikėjo kurti iš naujo. Tačiau nepaisant sunkumų, steigėsi nauji fabrikai, atsirado nemažai smulkių įmonių, buvo sparčiai atstatomas komunikacinis tinklas. Labiausiai rūpintasi vietinės prekybos plėtote. Pajudėjo eksportas į Lenkiją, bet jis buvo keturiskart mažesnis negu Lenkijos importas. Dėl lėšų stygiaus įstrigo vangiai ir neatsakingai tvarkoma valstybinė žemės reforma. Polietninėje teritorijoje lygiateisėmis pripažintos lenkų, lietuvių, baltarusių ir žydų kalbos. Suvaržyta itin paplitusios rusų kalbos vartosena ir imtasi neribojamos lenkiškumo akcijos. Tokie veiksmai kiršino kitų tautybių gyventojus. Pažymėtini teigiami poslinkiai švietimo ir darbą reguliuojančių įstatymų srityse. Aktyviai veikė naujos lenkų visuomeninės organizacijos, tačiau buvo slopinama lietuviška veikla. Dėl prasimanytų dingsčių baudžiami lietuvių mokytojai, uždarinėjamos lietuviškos mokyklos. Naudojantis spaudos įstatymo galimybėmis, nepaliovė ėję griežtai cenzūruojami, stabdomi ir pakeistais pavadinimais toliau leidžiami lietuvių laikraščiai. The aim of the present article is to investigate and reveal the local politics of "Central Lithuania" (1920 10 19 - 1922 03 24), a formation made up of East Lithuanian and West Byelorussian territories with Vilnius as its centre. These territories were occupied by the Polish army in October 1920. Studying the existing sparse research on the subject as well as archival documents, we can disclose its local politics, activities of the administration, the economical situation, and social problems. The administration of "Central Lithuania" exhibits some features of a state administration, yet it was not a state but rather an imitation of it. Zeligowski's decrees confirm the fact that all power was in his hands. The majority of the members of the provisional ruling committee and leaders of various departments were local Poles who had to submit to the Polish government, yet, being ideologically different, they were not all unanimously for annexing the region to Poland. The industry was stagnant while the financial system had to be recreated anew. However, despite numerous hardships, new factories were being established, a number of smaller enterprises appeared, and the communication service was renovated. The greatest attention was given to the local trade, the export to Poland was growing though was still four times lower than the import from this country. Lack of resources was the main reason why the reforms in agriculture, which were being slowly and disorderly implemented, finally came to a halt. On this territory with multicultural population, four languages - Polish, Lithuanian, Byelorussian and Yiddish - were granted equal rights. Russian/though widespread, was restricted in usage and Polish was in fact promoted beyond any proportion. Such policy was provoking a negative reaction on the part of other nations. Improvements can be noted in education and labour laws. New active Polish organizations appeared while the Lithuanian ones were suppressed. Factitious pretexts were often an excuse to punish Lithuanian teachers or close Lithuanian schools. Lithuanian newspapers were published, yet they were strictly censored, suspended or changed their titles.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą lietuviai tapo monokultūrine ir etnocentristine tauta. Remiantis naująja Lietuvos valstybingumo teorija, Lietuvos politikai kūrė savitą šalies valstybingumo formulę, sėkmingai taikytą santykiuose su Vokietija. Lenkų politikai, ypač J. Pilsudskis, siekė istorinį valstybingumą pajungti modernaus lenkiško imperializmo labui. Lietuvos politiką jie vertino kaip silpnumo požymį. Šiomis aplinkybėmis baltarusiai vylėsi sustiprinti savo etnografinį potencialą. Tad jie buvo pasiruošę paremti arba lenkus, arba lietuvius. L. Želigovskio „Vidurio Lietuva“ laikyta lenkų istorinės valstybės dalimi. J. Pilsudskiui „Vidurio Lietuva“ tebuvo priemonė siekiant globalinių geopolitinių tikslų. Baltarusijos teritorijoje jis turėjo analogą, kurį reprezentavo S. Balachovičius. Lietuviai griežtai priešinosi J. Pilsudskio insinuacijoms, bet jų nelanksti pozicija apsunkino problemos sprendimą. Rygos taikos sprendimai, priimti sovietų ir lenkų, padėjo L. Želigovskiui, bet nutraukė J. Pilsudskio planų įgyvendinimą. 1920 m. spalio 28 d. Tautų Sąjunga priėmė sprendimą surengti Lietuvos ir Lenkijos plebiscitą dėl „Vidurio Lietuvos“, šis sprendimas galutinai likvidavo „Vidurio Lietuvos“ darinio išlikimo perspektyvas. Before World War I, the Lithuanians had already become a monocultural and ethnocentric nation. On the basis of a new theory about Lithuanian hood, the Lithuanian politicians had developed a distinctive formula of statehood, which they successfully applied in their relations with Germany. The Polish politicians, especially Pilsudski, used the idea of historical statehood for the sake of modern Polish imperialism. They could treat the Lithuanian policy as a sign of weakness. In this context, the Byelorussians were seeking to strengthen their ethnographic identity. Thus they were ready to support either the Poles or the Lithuanians. Zeligowski's Central Lithuania could be treated as a kind of Polish historical statehood. For Pilsudski, Central Lithuania was just a stage in his far-reaching plans. On the territory of Belarus, its analogue was advocated by Balahovich. The Lithuanians were strongly against Pilsudski's insinuations, yet their inflexible position did not help to solve the problem. Riga's peace decisions made by the Soviets and the Poles helped Zeligowski but disrupted Pilsudski's plans. On October 28, 1920, the Union of Nations made a decision to hold a plebiscite between Lithuania and Poland on the territory of Central Lithuania, and this decision was a final blow for its future.

Straipsnyje nagrinėjamas vieno Lietuvos regiono – šiaurės rytų Aukštaitijos – tradicinio raudojimo vestuvėse aspektas. Esama negausių faktų, jog nuotakai raudant buvo griežiama smuiku. Sunku patikėti, jog tai galėjo smuiko pritarimas nuotakos raudojimui, nes rauda – tai momentinis improvizacinis kūrinys. Tokio muzikavimo aprašymai bei pateikti gaidomis užrašyti pavyzdžiai (garso įrašų visai neturime) vis dėlto palieka nemažai neaiškumų, bet taip pat skatina galvoti, jog tai galėjo būti bandymai užfiksuoti jau išnykusią polifaktūrinio ansamblinio muzikavimo tradiciją. Panašią išlikusią bei deramai užfiksuotą ir išnagrinėtą muzikavimo vestuvėse tradiciją turi artimiausi aukštaičių kaimynai baltarusiai (šiaurinėje Baltarusijos dalyje), o taip pat dar labiau į šiaurės rytus nutolusios tautos. Raudotoja (ar net kelios) bei muzikantas intuityviai derina savarankiškų improvizacinių melodijų dermines atramas, jų absoliutų aukštį, nors tuo pat metu tokio junginio faktūra išlieka heterochroninė bei heteroritminė. Apie tokio muzikavimo Aukštaitijos vestuvėse tikimybę galima galvoti ir todėl, jog šio regiono raudų melodika intonacine sąranga artimai siejasi su šiaurinės Baltarusijos vestuvių raudomis. Deja, dėl patikimų faktų stokos nevalia teigti, jog Lietuvoje polifaktūrinis ansamblinis muzikavimas iš tiesų egzistavo. Tai lieka tik hipotezė. The article analyses the aspect of traditional lamentation during weddings in one of the Lithuanian regions – North East Aukštaitija. There are few facts indicating that bride’s lamentation was accompanied by violin. It is difficult to believe that violin could accompany the bride’s lamentation because this is an instant, improvisational chant. Nevertheless, the descriptions of such playing and recorded music samples (paper notes only, we have no audio records) leave many questions unanswered, but also induce us to think that it could be an attempt to record already the extinct tradition of polyphactural ensemble music-making. Similar tradition of wedding music-making, preserved and properly recorded, is featured by the closest neighbours of Aukštaitija – Byelorussians (in the northern part of Byelorussia), and also by other nations even further to the North East. The lamenter (or even several of them) and the musician intuitively coordinate the main tune accents of independent improvisational melodies, their absolute height, even though at the same time the texture of such combination remains heterochronic and heterorhythmic. The possibility of such music-making in Aukštaitija weddings is quite high also because the lamentation melodies of this region are closely related to Byelorussian wedding laments by intonation arrangement. Unfortunately, the lack of reliable facts does not allow us to maintain that the polyphactural ensemble music-making indeed existed in Lithuania. This remains a mere hypothesis.