Search

Straipsnyje atskleidžiamas Kauno Švč. Trejybės bernardinių gyvenimas 1842–1864 m., dėl Rusijos okupacinės valdžios politikos blogėjanti vienuolyno situacija, vienuolyno uždarymo procesas, nušviečiami vienuolių likimai po jo likvidavimo. Tyrimas atliktas pasinaudojant bernardinių susirašinėjimo su Žemaičių (Telšių) vyskupu Motiejumi Valančiumi ir vienuolynų vizitatoriumi Marcijonu Giedraičiu, M. Valančiaus atsiminimų, bernardinių vizitacijų medžiaga. Šis Kauno bernardinių atvejo tyrimas padeda geriau suvokti, kokia buvo Rusijos carinėje imperioje atsidūrusios Katalikų bažnyčios vienuolynų padėtis. Tyrimas atskleidė, kad 1842 m. praradus fundacines valdas, iš valstybės iždo skiriamos pensijos nepakako, vienuolės bandė gauti giminaičių ar kitų pasaulietinių asmenų materialinę paramą. 1850 m. buvo uždarytas Kauno šv. Jurgio bernardinų konventas, ligi tol globojęs vienuoles. Nors bernardinai liko gyventi prie bernardinių kaip kapelionai, tačiau, susidūrę su nepritekliais, nepastebėjo ar nenorėjo pastebėti bernardinių vienuolyną kamavusių problemų. Žemaičų vyskupas M. Valančius tapo pagrindiniu bernardinių globėju. Jis teisinosi gyvenęs toli nuo Kauno, Varniuose, neturėjęs galimybių iš arti stebėti vienuolių gyvenimo. Problemų kilo dėl vienuolyno komplektacijos. Komplikavosi noviciato veikla, į bernardinių bendruomenėje atsiradusias laisvas vietas paprastai buvo perkeliamos senyvo amžiaus vienuolės iš kitų vienuolynų. Įvairios problemos darė įtaką bernardinių tarpusavio santykiams, skatino pažeidinėti konstituciją, nesilaikyti klauzūros, ignoruoti neturtą, plėtoti individualumą. Ištuštėjo bendruomeninio gyvenimo centras – refektorijus, bernardinės turėjo atskiras virtuves, po klauzūrinę teritoriją vaikščiojo pašaliniai asmenys, vienuolių giminaitės ar draugės. Taisydama bendruomenės negeroves, itin daug nuveikė vienuolyno vyresnioji Rožė Gružauskaitė. Nepaisant jos pastangų, 1864 m. Kauno bernardinių vienuolynas buvo uždarytas, tuo metu ten gyvenusios bernardinės (iš viso 21) buvo išskirstytos po Kauno ir Kražių benediktinių, Krakių kotryniečių vienuolynus. Paskutinė Kauno bernardinė mirė Krakėse 1914 m. Šitaip pasibaigė Kauno bernardinių istorija, po vienuolyno uždarymo 1864 m. iki paskutinės vienuolės mirties užtrukusi dar 50 metų. This article reveals the life of the Holy Trinity Bernardine nuns in Kaunas (Kowno) in the years 1842 to 1864, the worsening situation at the convent due to the Russian occupying government’s policy, the actual closure of the convent, and the fate of the nuns after the closure of their home. The study aims to show how daily life at the convent affected the Russian administration’s decisions regarding its material provision and particular nuns living there, how they were affected by the closure of St George’s Bernardine Friary in Kaunas which used to be the main supporter of the Bernardine nuns, and relations between the Bernardine nuns and the bishop. The author analyses difficulties in community life and problems adhering to the constitution, and reveals the general mood of the nuns. The research is based on correspondence between the Bernardine nuns, the bishop and the convent visitator, memoirs, and material from visitations. This case study of the Kaunas Bernardine nuns helps us gain a better understanding of the situation of the Catholic Church in the Russian Empire.

Rusijos imperijai XIX a. Lietuvoje vykdant rusinimo politiką buvo varžomos katalikų teisės ir diegiama stačiatikybė. Caro valdžia statė cerkves ir plėtė stačiatikių parapijų tinklą, uždarinėjo katalikų bažnyčias. Daugiausia buvo uždarinėjamos vienuolynams priklausiusios bažnyčios. Žemaičių vyskupijoje valdžia uždarė apie pusšimtį katalikų vienuolynų, o uždarant vienuolyną dažnai buvo uždaroma ir vienuolyno bažnyčia. Penkiose Lietuvos parapijose (Dūkšte, Šešuoliuose, Tytuvėnuose, Kęstaičiuose ir Kražiuose) valdžiai mėginant uždaryti bažnyčias tikintieji pasipriešino. Didžiausio atgarsio sulaukė parapijiečių pasipriešinimas caro valdžiai 1893 m. Kražiuose, kai ji nusprendė uždaryti benediktinių vienuolių bažnyčią. Tikinčiųjų pasipriešinimą valdžia numalšino taip žiauriai, jog įvykiai įgavo Kražių skerdynių vardą. Lietuvių tautinio judėjimo propagandiniame diskurse Kražių skerdynių vaizdinys tapo tiek caro valdžios vykdomos tikybinio ir tautinio lietuvių persekiojimo politikos įrodymu, tiek kovos už laisvę simboliu. Kražių skerdynių vaizdiniu propagandinėje kovoje bandė pasinaudoti ir lenkų nacionalinis judėjimas – tai pateikdamas kaip lenkų katalikų persekiojimo carinėje Rusijoje įrodymą. Nepriklausomos Lietuvos (1918-1940 m.) atminties kultūroje daug dėmesio buvo skiriama pasakojimui apie XIX a. gale prasidėjus lietuvių tautinį atgimimą ir kovą už tautos laisvę. Šiame pasakojime Kražių skerdynių vaizdinys buvo vienu iš ryškiausi kovos už tautos laisvę simboliu. Kolektyvinėje atmintyje Kražių skerdynių vaizdinys buvo įtvirtinamas organizuojant šio įvykio minėjimus, kuriant muziejų, rašant literatūrinius kūrinius. In the 19th century the Russian Empire pursued the policy of Lithuania's russification restricting the rights of Catholics and introducing the Orthodox Faith. Tsarist authority built Orthodox churches, expanded Orthodox parishes and closed down Catholic churches. Most closed down churches were owned by monasteries. In the Diocese of Samogitia, authority closed down circa fifty Catholic monasteries and, consequently, monastery churches. Congregations of five Lithuanian parishes (Dūkštas, Šešuoliai, Tytuvėnai, Kęstaičiai and Kražiai) countervailed against authority and in 1893 the Kražiai congregation openly stood out against a decision to close down the church of the Benedictine Sisters. The revolt was suppressed so severely that it was called the Kražiai Massacre. The Kražiai Massacre was used as an example of religious and national policy of Tsarist authority, persecution of Lithuanians and as the symbol of straggle for freedom in propaganda discourses of the Lithuanian National Movement. The Polish national movement used the Kražiai Massacre as an example of persecution of Polish Catholics in Tsarist Russia in their propaganda. Much attention is given to Lithuania in the inter-war period (1918-1940) and narratives about the Lithuanian National Movement in the late 19th century, the nation's straggle for freedom in cultural memory. One of the symbols of the nation's straggle for freedom is the Kražiai Massacre. Commemoration of the event, setting up a museum, literary texts consolidate collective memory of the Kražiai Massacre.

Straipsnyje atskleidžiamos garsaus advokato Tado Vrublevskio advokatavimo lietuvių politinėse bylose ypatybės. Tai daroma analizuojant Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomus pirminius šaltinius – asmeniniame 155 Vrublevskio fonde esančias 54 bylas (iš maždaug visų 470 bylų), sietinas su advokato dalyvavimu lietuvių politiniuose teisminiuose procesuose. Lietuviams T. Vrublevskis tapo žinomas dėl gynimo kalbų 1894 m. Kražių byloje, 1904 m. bylose dėl nelegalios spaudos gabenimo ir platinimo, dėl nelegalių lietuviškų mokyklų organizavimo. 1906 m. pavasarį prasidėjo teismo procesai, susiję su Didžiojo Vilniaus seimo rezoliucijų įgyvendinimo bei apskritai tautinio revoliucinio judėjimo dalyviais. Naujas Vrublevskio advokatūros lietuvių politinėse bylose etapas prasidėjo po Vilniaus krašto inkorporavimo į Lenkijos sudėtį. Skaudžiai įžeistas, neįvertintas krašte įsigalėjusios lenkiškos administracijos, advokatas atkakliai gynė persekiojamus lietuvius – buvo Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto teisininkas. Gindamas savo kaltinamuosius, advokatas Vrublevskis kritiškai vertino caro, vėliau ir lenkų valdžios politiką engiamų tautų atžvilgiu, todėl visuomenės akyse teisindavo kaltinamuosius. Deja, Vrublevskio fonde esanti medžiaga nepakankamai atskleidžia jo darbo metodus, apie jo ginamąsias kalbas randame tik užuominas. Tai galėtų būti gilesnių tyrimų objektas. The aim of this small-scope study is to unveil the details of how Tadeusz Wroblewski handled Lithuanian’s political cases The article analyses primary sources held by the Manuscript Department of the Wroblewski Library of the Academy of Sciences – those 54 files (out of approximately 470 kept in the personal Wroblewski’s collection (No 155)), which could be related to the lawyer’s participation in Lithuanians’ political court cases Based on archival sources and available historiographical research, the article presents and evaluates Wroblewski’s activities in the cases related to Lithuanian national resurgence.

Straipsnio tikslas – Lietuvai pragaištingos 1940-1944 m. (bolševikmečio ir nacmečio) istorijos kontekste atskleisti su holokaustu susijusius įvykius ir šių nusikaltimų ypatumus 1941 m. vasarų Nemakščių valsčiuje, parodyti nacių vaidmenį ir būdus sudarant laikinąsias savivaldos institucijas, įtraukiant jas ir kai kuriuos lietuvius į žydų išpilietinimo, diskriminavimo ir izoliavimo priemones, o vėliau – ir į žudynes. Remiamasi Lietuvos ypatingojo archyvo (LYA) baudžiamosiomis bylomis, Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA) fondų medžiaga, kitų tyrinėtojų ir straipsnio autoriaus užrašytais vietos žmonių atsiminimais, kitais šaltiniais. Taip pat apibendrinamas holokausto vyksmas buvusios Raseinių apskrities šiaurės vakarų dalyje ir Žemaitijos pietryčiuose. Nemakščių, Kražių ir Viduklės valsčiai naciams buvo strategiškai svarbūs, nes jie buvo prie Žemaičių plento ir Tilžės-Rygos kelio bei Tilžę ir Šiaulius (Rygą) jungiančio geležinkelio sankirtos. Todėl čia holokausto procese dalyvavo ne tik žydų masinėmis kapavietėmis Lietuvą paženklinusios vokiečių saugumo policijos ir SD operatyvinės grupės bet ir kitų nacių struktūrų pareigūnai, vermachto kareiviai. Matyt, dėl šių aplinkybių tų valsčių žydų izoliavimas ir žudynės turėjo skirtingų bruožų. O istorikams lieka daugiau neatsakytų klausimų, nes vokiečiai, Lietuvoje vykdydami holokaustą, stengėsi likti užkulisyje. The paper aims to reveal the events related to holocaust in the context of history of 1940–1944 (Bolshevik and Nazi period) disastrous to Lithuania and the peculiarities of these crimes in the summer of 1941 in Nemakščiai Volost, to show the role of Nazi and their ways to form temporary self-government institutions involving them as well as certain Lithuanians into the measures of deprivation of citizenship, discrimination and isolation of Jews, and subsequently their massacre. The paper is based on the criminal cases of the Lithuanian Special Archives (LSA), the material from the repositories of the Lithuanian Central State Archives (LCSA), memoirs of local people written down by other researchers and the author of the paper, as well as other sources. It also generalises the course of the Holocaust in the north-western part of the former Raseiniai county and South-Eastern Samogitia. Nemakščiai, Kražiai and Viduklė Volosts were strategically important to Nazi, because they were situated at the intersection of Žemaičiai highway and Tilsit-Riga road and the railway connecting Tilsit and Šiauliai (Rigą). Therefore, not only the German security police and SD operative groups, which marked Lithuania by massive graves of Jews, but also officers of other Nazi structures and Wehrmacht soldiers participated in the Holocaust. Most probably due to these circumstances, the isolation and massacre of Jews in those volosts had different features. Meanwhile historians are left with yet many unanswered questions, because Germans tried to remain behind the scenes during the Holocaust in Lithuania.

1569 m. vyskupas V. Protasevičius pakvietė jėzuitus į Vilnių. 1608 m. sudaryta Lietuvos jėzuitų provincija, tais metais Žemaičių vyskupo M. Giedraičio prašomas Lietuvos jėzuitų provincijolas Mykolas Boksa pasiuntė į Žemaitiją jėzuitus Motiejų Galminą ir Merkelį Daugėlą. Jie įsikūrė Kražiuose, apsigyveno klebonijoje ir darbavosi parapinėje bažnyčioje. Taip 1608 m. Kražiuose įsteigta jėzuitų misija. Straipsnyje analizuojama jėzuitų misija Kražiuose, Kražių kolegijos fundacijos, pateiktos trumpos žinios apie žemėvaldą, aprašyta Kolegijos ansamblio ir bažnyčios statyba, Kunigų seminarija Kražiuose, atskleistas tolesnis Kražių jėzuitų kolegijos ir bažnyčios likimas. Kolegijai pastatyti ir išlaikyti reikėjo lėšų, kurias skyrė fundatoriai, bažnyčiai liturginį inventorių dažniausiai funduodavo didikės, Kražių benediktinių abatės ir eilinės vienuolės. XVIII a. II pusėje Kražių jėzuitų kolegijai priklausė l dvaras, 4 palivarkai su 29 kaimais ir bendru 877 valakų žemės plotu. Bažnyčia statyta beveik septynis dešimtmečius, pastatytoji šventovė laikyta puošniausia Žemaitijoje: į jos skliautus rėmėsi 12 kolonų, buvo įrengta 12 altorių, juose - meniški paveikslai, stovėjo dideli vargonai. Vyskupų M. Giedraičio ir M. Paco dovanotos knygos (238 vienetai) davė pradžią kolegijos bibliotekai. 1773 m. panaikinus jėzuitų ordiną, Kražių kolegiją perėmė Edukacinė komisija ir atidarė vaivadijos, o vėliau - apygardos mokyklą. 1816 m. švietimo ministro įsaku Kražiuose įsteigta valstybinė gimnazija, 1843 m. Rusijos valdantysis senatas dėl blogos pastatų būklės įsakė gimnaziją perkelti į Kauną. In 1569 bishop V. Protasevičius invited the Jesuits to Vilnius. In 1608 the Jesuit province of Lithuania was formed and Mykolas Boksa, the provincial of the Jesuit Order of Lithuania, by request of the Samogitian bishop M. Giedraitis, sent Jesuits Motiejus Galminas and Merkelis Daugėla to Samogitia. The said persons settled in Kražiai, were accommodated in the presbytery and worked at the parish church. Thus the Jesuit mission was founded in Kražiai in 1608. The article analyzes the mission, the foundations of the Kražiai college, provides brief information on the ownership of the land, describes the construction of the church and the ensemble of the college, the Kražiai theological seminary and reveals the further fate of the Kražiai college and the Jesuit church. Funds were needed for construction and support of the college, the funds were granted by the founders, the liturgical inventory for the church was most frequently given by noble ladies, the Benedictine abbesses and nuns of Kražiai. In the second half of the 18th century the Kražiai Jesuit college had one manor, 29 villages and 877 wallachs. The construction of the church took almost seven decades and the constructed shrine was considered the most beautiful in Samogitia: its vaulting was supported by 12 pillars, it had 12 altars with paintings and a big organ. The books, given by bishops M. Giedraitis and M. Pacas (238 pcs) laid the foundations for the library of the college. In 1773, after the Jesuit Order was abolished, the Kražiai college was taken over by the Educational Commission, which opened the voivodeship, and later the district school. In 1816, by order of the Minister of Education, the state gymnasium was launched in Kražiai, in 1843, due to the poor state of the buildings, the Russian senate ordered to move the gymnasium to Kaunas.

Pratarmė -- I. Scholastinės fizikos raida Lietuvoje: 1. Fizika - gamtos filosofijos kurso dalis; 2. Gamtos mokslų žinios filosofijos kurse; 3. Inžinerijos pradmenys V ilniaus universitete; 4. Jėzuitų ir pijorų švietimo reformos XVIII a.; 5. Fiziniai mokslai Kražių kolegijoje: II. Fizikos mokslo tapsmas Vilniaus universitete: 1. Edukacinės komisijos idėjos plėtojant tiksliuosius mokslus; 2. Fizikos ir matematikos mokslų skyriaus veikla: Administracinė veikla; Vilniaus universiteto partneriai ir garbės nariai; Profesorių parinkimo Fizikos katedrai kriterijai; Mokslo laipsnių teikimo tvarka XIX a.; Studijų kokybės priežiūra; 3. Eksperimentinės fizikos pradmenys profesoriaus Juozapo Mickevičiaus darbuose; 4. Profesorius Steponas Stubelevičius - pedagogas ir mokslininkas: Probleminio mąstymo ugdymas paskaitose; Profesorius S. Stubelevičius apie elektros ir magnetizmo sąryšį; S. Stubelevičiaus svarstymai apie šilumos prigimtį; 5. Felikso Dževinskio dėstymas ir eksperimentinės fizikos vadovėlis -- III. Fizikos kabineto istorija: 1. Pirmieji Fizikos kabineto prietaisai; 2. Fizikos kabinetas J. Mickevičiaus žinioje (1775-1806 m.); 3. S. Stubelevičiaus vadovaujamo kabineto plėtra (1806-1814 m.); 4. Fizikos kabinetas K. Krasovskio priežiūroje (1814-1819 m.); 5. Fizikos kabinetas, vedėjaujant F. Dževinskiui (nuo 1819 m. iki kabineto likvidavimo); 6. Fizikos kabineto prietaisų likimas; 7. Fizikos kabineto parankinės knygos -- IV. Taikomųjų mokslų genezė Vilniaus universitete: 1. Ekonominis taikomųjų mokslų tapsmo pagrindimas; 2. Mechanikos ir technologijos dėstymas; 3. Valerijono Gurskio skaitytas mechanikos kursas; 4. Mechanikos modelių kabineto istorija; 5. Geodezija Vilniaus universitete; 6. Tiksliųjų mokslų ir technologijų naujienos "Vilniaus dienraštyje"; 7. Fizikos absolventų likimai po Vilniaus universiteto uždarymo 1832 m. Išvados -- Priedai: I. Fizikos kabineto inventorius; Profesoriaus Tomo Žebrausko sukomplektuoto Fizikos kabineto prietaisų sąrašas; Juozapo Mickevičiaus 1775-1802 m. fizikos kabineto prietaisų rinkinys; Fizikos kabineto prietaisų sąrašas 1832 m.: Prietaisai, nupirkti ir tvarkyti 1775-1806 m., vadovaujant profesoriui J. Mickevičiui; Prietaisai, nupirkti ir tvarkyti 1806-1814 m., vadovaujant profesoriui S. Stubelevičiui; Prietaisai, nupirkti ir tvarkyti 1814-1819 m., vadovaujant adjunktui K. Krasovskiui; Prietaisai, nupirkti ir tvarkyti 1819-1832 m., vadovaujant profesoriui F. Dževinskiui; II. Fizikos knygų, turėtų parankinėje bibliotekoje 1775-1802 m., sąrašas; III. Mechanikos modelių kabineto prietaisų sąrašas 1832 m. 153 IV. Geodezijos kabineto prietaisų sąrašas -- Santraukos -- Šaltiniai -- Iliustracijų šaltiniai -- Pavardžių rodyklė. Šioje mokslo istorijos studijoje, pasiremiant dokumentais, esančiais Lietuvos ir kaimyninių šalių archyvuose, nagrinėjamos fizikos mokslo ištakos Lietuvoje, jo pasiekimai senajame Vilniaus universitete, iškilių XVII - XIX a. fizikos profesorių veikla, Fizikos ir Mechanikos modelių kabinetų istorija. Aprašomos Edukacinės komisijos, įkurtos 1773 m., pastangos suteikti mokslo žinioms praktinį pobūdį, diegti universitete inžinerines disciplinas. Pirmajame leidinio skyriuje apžvelgiama scholastinės fizikos raida nuo pat Vilniaus universiteto įkūrimo iki XVIII a. viduryje įvykusio tiksliųjų mokslų atsiskyrimo nuo gamtos filosofijos. Antrajame skyriuje analizuojama fizikos kaip visiškai savarankiško mokslo plėtra; kalbama apie kiekvieno fizikos profesoriaus skaitytų kursų ypatybes, mokslo tiriamojo darbo Vilniaus universitete pradmenis. Pateikiama žinių apie Fizikos ir matematikos mokslų skyriaus administravimą, mokslinių laipsnių teikimo tvarką, universiteto garbės narius. Trečiasis skyrius skirtas Vilniaus universiteto fizikos prietaisų rinkinio istorijai, - nagrinėjamos kabineto sudarymo aplinkybės ir plėtros etapai. Skelbiami dokumentai apie sukauptų rinkinyje mokslo priemonių likimą. Ketvirtajame skyriuje aprašoma nuo bendrosios fizikos kurso atsiskyrusių taikomųjų ir inžinierinių mokslų genezė, kiekvieno mokslininko veikla, formuojant geodezijos, mechanikos ir technologijų disciplinas, gausinant Mechanikos modelių kabinetą. Aptariama, kaip mokslo pasiekimai buvo populiarinami leidinyje „Dziennik Wilenski”. Trumpai apžvelgiama ir Vilniaus universiteto auklėtinių, tapusių garsiais inžinieriais Rusijos imperijoje bei vakarų šalyse, kūrybinė veikla. [...] The present work on the history of science analyses the sources of the science of physics and applied sciences in Lithuania, and its achievements at the old Vilnius University. It also deals with the efforts of applying theoretical knowledge in practise for the needs of the country which resulted in the necessity of teaching engineering subjects such as construction mechanics or geodesy. The professors and students of the University worked hard while spreading the learning with the aim of drawing the technical knowledge closer to the general public. Our monograph is assigned for scientists as well as for students of physics and engineering, for all who are interested in the history of education in Lithuania. The authors hope that their work will be especially useful for teachers. To perceive the essence of natural phenomena and to improve the process of cognition, the methods and means of scientific study must be investigated. It is important to see the relationship between the object of the study and the researcher. To reveal the gnoseologic aspect of science, the historical data about science and engineering may be successtiilly applied. Fragments history of science can be helpful for disclosing the main principles in the theory of the laws of nature. The studies in the history of scientific discoveries and their application are not only of methodological interest. They also help to perceive the didactic meaning. A complex phenomenon becomes clearer and more memorable when it is related to a concrete person under certain historical circumstances. This publication consists of four chapters. In the first chapter, the development of scholastic physics from the very begginning of the foundation of the Vilnius University up to the middle of the 18th century and the course of separation of natural sciences from nature philosophy are described. Special merits in this process belong to Thomas Żebrowski (1714-1758), the founder of the Astronomic Observatory and Physics Room. This chapter helps the reader to know the rudiments of physics as a science. But it was only in 1773, after the establishment of the Educational Commission, that a new stage in the development of the exact sciences began. The educational reform following the landmarks drawn by Educational Commission successfully went on in the colleges of the country. The notes of the courses read at the college of Kražiai can witness this fact. The structure of material in physics has been explained on the basis of the ideas of dynamic atomism created by R. Boscovich. The practical fundamentals of mechanics were delivered there as well. In the second chapter, the development of physics as an independent science is being analysed. It was especially important to implement the ideas of the Educational Commission in the field of the exact and the applied sciences. In separate sections, the special peculiarities of the courses by professors of physics such as J. R. Mickiewicz (1744-1817), S. Stubielewicz (1762-1814), K. Krassowski (1784-1854) and F. Drzewiński (1788-1850) are being mentioned. The conformity of the content of the curricula of physics to the achievements of world science and the rudiments of scientific investigations at the University are also described here. It was interesting to note that the investigations had started with the connection between electricity and magnetism as well as with the nature of heat. These were the most urgent fields of physics at that time. Some facts about the administration of the scientific Department of Physics and Mathematics, about the order of conferring scientific degrees, some knowledge about the members of honour at the University and some elements of the international collaboration are shown here, too.

Leonas Šostakauskas yra kilęs iš Vasylių bajorų šeimos, buvo Olechno Protasevičiaus iš Mohilnos sūnus. Leonas Mykolas Dominykas Juozapas Duninas Sostakauskas - Sokulkų dvaro, kuris buvo Rečicos regione į šiaurės rytus nuo Daugpilio, įpėdinis, gimė 1850 m. kovo 6 d. Jis užaugo romantinio patriotizmo aplinkoje Sokulkuose, kur juo rūpinosi repetitorius iš Prancūzijos. Buvo patriotas, atsidavęs Lenkijos ir Lietuvos Respublikos atminimui, patriotas - lingvistiškai ir kultūriškai lenkas. Sostakauskas taip pat buvo ir demokratas, nes priešinosi Rusijos absoliutizmui ir rėmė socialines reformas. Aš turėčiau pabrėžti, kad jis kreipė dėmesį į evoliucinius, bet ne smurtinius pokyčius visuomeniniame teisingume. Trumpiau sakant, jis buvo liberalas, ta prasme, kad sugebėjo suvokti bei suprasti asmens teises ir pasirinkimus bei etnines ir kultūrines bendrijas. Savo socialinėje klasėje jis buvo išimtis: intelektualus ir turintis pasisekimą žmogus, pasiryžęs ištrukti iš savo klasės, kuri skatindavo jaunus žemvaldžius būti gerais šauliais, šokėjais bei nuostabiais fermeriais, varžtų. Nekilo jam net toks klausimas, ar reikia tarnauti imperijai. Bet Rusijoje teisininko profesija, kuri buvo labai vertinama, pateikė alternatyvą su perspektyvomis ir taip pat suteikė galimybę dirbti nevaržomai. Leonas Šostakauskas comes from the noble family of Vasylius, he was a son of Olechno Protasevičius of Mohilna. Leonas Mykolas Dominykas Juozapas Duninas Sostakauskas was the heir of the Sokulkai manor, which existed in the Rečica region North – East of Daugavpils. He was born on 6 March, 1850 and raised in the environment of romantic patriotism in Sokulkai, where he was taken care of by a tutor from France. He was a patriot, devoted to the heritage of the Polish – Lithuanian Commonwealth, while culturally and linguistically he was a Pole. Sostakauskas was also a democrat, since he resisted Russia’s absolutism and supported the social reforms. It should be stressed that he dedicated attention to the evolution and not violence based changes in social fairness. In other words, he was a liberal in the sense that he was able to comprehend and understand the rights and choices of a person and ethnic and cultural communities. He was an exception in his social class: an intelligent and popular person, ready to leave the restraints of his own caste, which encouraged young landowners to be good shooters, dancers and farmers. He never even questioned the need to serve the Empire. However the occupation of a lawyer in Russia, which was very valued, provided an alternative with prospects and the possibility to work without any restrictions.

Straipsnyje pagal archeologinių paminklų tyrinėjimų duomenis apžvelgiama seniausia Kražių apylinkių istorija. Seniausi Kražių apylinkių radiniai (akmeniniai kirviai) datuojami neolito laikotarpiu (IV-II tūkst. pr. Kr.). Kur kas daugiau duomenų yra iš senojo geležies amžiaus laikotarpio (I-IV a.). Tuo metu Kražių apylinkės buvo palyginti tankiai gyvenamos. Tą rodo minėto laikotarpio paminklai – pilkapiai, kurie tyrinėti Akmeniuose, Perkūniškėje, Paalksniuose. Pilkapynai būdavo įrengiami netoli to meto gyvenviečių. Pilkapiuose aptikta nuo 1 iki 9 nedegintų mirusiųjų kapų. Mirusiesiems į kapus dėtos įkapės. Ankstyviausi Kražių apylinkių pilkapių kapai datuojami I a. antrąja puse – II a. pradžia. Daugiau aptikta II a. antrosios pusės – III a. kapų. Apie IV-V a. ribą šiame regione keitėsi laidojimo papročiai. Mirusieji nebelaidojami pilkapiuose, jiems jau kasamos atskiros duobės žemėje. Nedaug duomenų yra iš vidurinio geležies amžiaus (V-IX a.). Iš to laikotarpio yra aptikta keletas kapų Akmeniuose, tikriausiai šiam laikotarpiui priklauso ir Galinių piliakalnis. Tarp IX-XII a. paminklų plačiausiai tyrinėtas Paalksnių kapinynas su griautiniais ir degintiniais kapais. Paminklas labai apardytas, tačiau jame surinkta labai daug daiktų iš suardytų kapų. Daiktų tarpe daug ginklų, papuošalų. Dalis daiktų yra patekę iš Skandinavijos ir Kijevo Rusios. Kražių apylinkėse yra keletas pastarojo laikotarpio įtvirtintų gyvenviečių – piliakalnių. Platus aplinkinių gyvenviečių tinklas, gyventojų skaičiaus didėjimas privedė prie to, kad žmonės apsigyveno dabartinėje Kražių miestelio teritorijoje The article reviews the prehistory of the vicinity of Kražiai by exploring archaeological monuments of the region. The oldest findings in the vicinity of Kražiai (stone axes) date back to the Neolithic Age (4th-2nd centuries BC). The Early Iron Age (1st-4th century) is much more informative in this respect. The then vicinity of Kražiai was rather densely inhabited. The monuments of the then periods, i.e. the barrows that were explored in Akmeniai, Perkūniškis and Paalksnis are a perfect evidence of that. Barrows were usually equipped not far from settlements. The number of graves of unburned dead people found in those barrows varies from 1 to 9. All the dead were buried with a shroud. The majority of graves were of the late 2nd and 3rd centuries. On the edge of the 4th-5th centuries this region saw a great deal of changes in burying traditions. The dead of that period were not buried in barrows, but in separate holes in the land dug separately for each of them. The Middle Iron Age (5th-9th centuries) does not provide us with much information on the matter. That period left several graves in Akmeniai, and the Galiniai was presumably formed at that time. The Paalknsiai necropolis with destroyed and burnt graves was one of the most examined monuments dating back to the period between the 9th and 12th centuries. The monument is severely damaged, but it was still possible to gather quite a number of articles and pieces from the destroyed graves. There were a number of arms and jewellery pieces among those articles. A great part of them originated from Scandinavia and the Kiev Russia. The vicinity of Kražiai has several settlement-mounds which formed in the latter period. A wide network of the vicinity settlements and the increase of number of inhabitants brought new settlers to the current territory of the town of Kražiai.

Straipsnyje analizuojami Tado Vrublevskio ryšiai su lietuvių visuomene ir jos veikėjais. T. Vrublevskio bendravimo su lietuvių visuomene pradžia reikėtų laikyti XIX a. pabaigą, kai jis 1891 m. sugrįžo iš Rusijos ir apsigyveno Vilniuje. Išsamiau susipažinti su lietuvių visuomene ir pajusti jos siekius T. Vrublevskis, kaip advokato padėjėjas, turėjo galimybę 1894 m. Vilniaus teismo rūmuose svarstant Kražių bažnyčios gynėjų bylą, kuri įėjo į Lietuvos istoriją Kražių skerdynių vardu. Prasidėjus caro valdžios represijoms 1905-1906 m., pagausėjo politinių bylų, kurių daugumoje jis buvo gynėjas. T. Vrublevskio ryšiai, su lietuvių inteligentais užsimezgę dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, nenutrūko ir po jo. Nepriklausomos Lietuvos politikai su juo ne kartą diskutavo dėl Lietuvos politinės ateities. 1922 m. Lenkijos valdžiai oficialiai prijungus Vilniaus kraštą prie Lenkijos, Vrublevskis ir toliau bendravo su Laikinuoju Vilniaus lietuvių komitetu, buvo jo patarėju juridiniais klausimais, gynė lietuvių politines bylas Lenkijos teismuose. 1922 m. už nuopelnus mokslui ir lietuvių visuomenei T. Vrublevskis, J. Basanavičiui pasiūlius, buvo išrinktas Lietuvių mokslo draugijos garbės nariu. T. Vrublevskio prieraišumą Lietuvai lėmė nuostata, jog jis esąs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis, savo moraliniu credo pasirinkęs ginti ir globoti visus, patiriančius politines ir socialines skriaudas bei neteisybę. The relations between the representatives of the Lithuanian society and T. Wroblewski had been set at the end of the 19th century and lasted until his death. These relations were especially intense at the time when Lithuania regained its independence. Many times the politicians of the independent state referred to T Wroblewski and discussed with him about the political future of Lithuania. These relations of T. Wroblewski and Lithuania's society can be seen in his activities while defending the accused in the political cases. When invited he used to visit the Lithuanian intellectuals of Vilnius, attended various Lithuanian commemorations and also was voted into the Lithuanian Academic Association as a corresponding member. He had always been maintaining his position that there should be some ways to resolve the conflict between Lithuania and Poland. T. Wroblewski' affection to Lithuania corresponded to his attitude and feeling that he was a citizen of the Grand Duchy of Lithuania, who had chosen the defence and protection of those who experienced social offences and injustice as his moral challenge.