Search

Tarpukario Europos miestų modernėjimo procesuose būsto modernizacija buvo vienas svarbiausių urbanistinio planavimo stimulų planuojant ir statant naujo tipo sveikus ir komfortiškus gyvenamuosius rajonus. Vilniaus miesto atveju tai tampa aktualu, nes miesto plotas nuo 1919 m. iki 1939 m. nepadidėjo – miesto ribos apėmė 1919 m. patvirtintą 10 400 ha plotą. Tai reiškia, kad būsto modernizacija ir su ja susijęs urbanistinis planavimas Vilniuje turėjo vykti kitaip, nei sparčiai augančiuose Centrinės ir Rytų Europos miestuose, kurių augimą tarpukariu skatino naujai statomi gyvenamieji priemiesčiai. Šiame straipsnyje, remiantis Yael Allweil ir Noa Zemer suformuluota teorija apie naujo būsto skatinamą miesto augimą (housing-based urban planning), 1919–1943 m. Vilniaus m. gyvenamoji architektūra tiriama kaip pagrindinis architektūros modernizavimo ir urbanistinio planavimo veiksnys. Nagrinėjant Didžiojo Vilniaus bendrojo plano rengimą ir idėjas (1936–1939 m.), siekiama atskleisti, kaip modernaus būsto statyba paveikė funkciniu zonavimu grįstą miesto planavimą. Reikšminiai žodžiai: tarpukario Vilnius, būsto modernizacija, funkcinis zonavimas, Didžiojo Vilniaus planas, urbanistinis planavimas. Housing modernization played a key role in interwar European urban planning, as it was used to build a new type of healthy and comfortable residential area. This question is also relevant in the case of the city of Vilnius, since from 1919 to 1939 the area of the city did not increase – its limits covered an area of 10 400 hectares, which was approved in 1919. This means that the modernization of housing and related urban planning in Vilnius had to take place in a different way than it had in the rapidly growing cities of East Central Europe, where the growth of a city’s area was stimulated by newly built residential suburbs. In this paper, residential architecture of Vilnius in 1919–1943 is studied based on the theory of housing-based urban planning formulated by Yael Alweill and Noa Zemer. Through an examination of how the Greater Vilnius Master Plan (1936–1939) was prepared, the research follows how the construction of modern housing affected urban planning and functional zoning. Keywords: interwar Vilnius, housing modernization, functional zoning, Greater Vilnius master plan, housing-based urban planning.

Bevartant buvusio architektūros muziejaus archyvus, akis užkliuvo už pavienių brėžinių, kuriuose buvo pavaizduoti išskirtinai modernūs daugiabučiai namai ir butai. Juk tai tikrasis Existenzminimum, pagalvojau. Tai, ko aš taip ieškojau tarpukario Kauno ir Vilniaus architektūroje, ir neradau. Ne tik planai, bet ir pati brėžinio estetika, vaizdavimo būdas buvo modernistiniai. Keli brėžiniai buvo pavadinti „darbininkų kolonija“, o jų datos rodė keturiasdešimtuosius. Bet tai buvo jau komunistiniai keturiasdešimtieji. Parūpo išsiaiškinti kas, kam ir kokiomis aplinkybėmis padarė šiuos brėžinius? Ar jie buvo realizuoti? Kokie apskritai architektūriniai sumanymai pasirodė Vilniuje pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu? „Greitu laiku visoje šalyje užvirs grandiozinė socialistinė statyba“, – žadėta paskutiniame žurnalo Savivaldybė numeryje 1940 m. liepą. Iš tiesų per pirmuosius pirmosios sovietinės okupacijos mėnesius Lietuvoje buvo pertvarkytas architektūros valdymas, atlikta projektavimo darbų centralizacija, o architektai ir statybų inžinieriai suvaryti į valstybinius projektavimo institutus. Nors ir nebuvo paaiškinta, kuo socialistinė statyba skyrėsi nuo iki tol buvusios, tačiau naują kryptį gerai atskleidžia projektavimo įstaigų „LTSR Pramprojektas“ ir „LTSR Komprojektas“ uždaviniai – pramonės įmonių projektavimas (spartus industrializavimas) ir spartus gyvenamojo fondo – visų pirma namų darbininkams – didinimas.

Vlado Švipo (1900-1965) asmenybė Lietuvos mokslininkams yra žinoma, tačiau jo veikla Lietuvoje tarpukariu ir likimas pokariu dažniausiai pristatomi fragmentiškai, pabrėžiant tik vieną ar kitą jo veiklos sritį, kurių būta nemažai. Išsamią Švipo biografiją parengė Giedrė Jankevičiūtė4, skirtinguose kontekstuose jį minėjo Vaidas Petrulis, Lijana Šatavičiūtė (Natalevičienė), Regina Lakačauskaitė-Kaminskienė ir kiti. Tačiau platesnei auditorijai Švipas beveik nepažįstamas, nes - paradoksas - nepastatė beveik jokio žymesnio modernistinio pastato. Kadangi Švipas atsiminimų nepaliko, jo palikimas yra išblaškytas arba neišlikęs, šią biografinę apybraižą tenka dėlioti iš archyvinių ir spaudos nuotrupų, jo paties darbų ir informacijos, gautos bendraujant su JAV gyvenančia dukterimi Raminta Švipaite-Šinkiene.

Remiantis pirmosios pokario architektų modernistų kartos, vadinamos „lietuviškojo modernizmo mokyklos“ tėvais, Vytauto Edmundo Čekanausko, Vytauto Brėdikio, Algimanto ir Vytauto Nasvyčių, Algimanto Mačiulio, Justino Šeiboko atsiminimais, straipsnyje nagrinėjama, kas laikytina kultūrine rezistencija vėlyvojo sovietmečio (1955–1990) Lietuvos architektūroje, kodėl ir kaip buvo sukonstruotas kultūrinės rezistencijos architektūroje naratyvas ir kiek tai susiję su dabar atsirandančiais tyliojo modernizmo pasakojimais? The paper discusses the idea of ‘cultural resistance’ or ‘quiet modernism’ by analysing the records (in the form of interviews, papers and books) of the first generation of the post-WWII Lithuanian modernist architects (Vytautas Edmundas Čekanauskas, Vytautas Brėdikis, Algimantas and Vytautas Nasvytis, Algimantas Mačiulis, and Justinas Šeibokas), also known as the founders of the ‘Lithuanian school of modernism’. This generation of architects emerged in the late 1950s, when it started criticising the Stalinist architecture, realising important public objects in city centres, and occupying increasingly prominent positions in academia and the world of architecture, which eventually led to the formation of a particular cultural elite. This story of success might seem unrelated to the notion of ‘cultural resistance’ (or ‘quiet modernism’) often mentioned by the architects themselves. The paper concludes with the analysis of the evolution of and the ‘grand narrative’ behind this architect group that shared the same values and employed certain ‘quiet motifs’. The research also focuses on analysing how this myth has been reconstructed after the 1990. In conclusion, the paper argues that the notions of compromise, adaptation, and subversive opportunism—rather than ‘cultural resistance’—are more appropriate to describe the architectural and urban practices of the aforementioned generation of architects.

Vilnius presents itself today as the easternmost and northernmost European city of the Baroque, and the Baroque heritage played an important role in 1994 when the historic centre of Vilnius was inscribed on the UNESCO World Heritage List. Throughout the twentieth century, the Vilnius Baroque attracted the attention of artists and scholars. However, the approaches to research into this field differed both in terms of methodology and in relation to their political aims. The lively intellectual debate on Vilnius’ Baroque art and architecture that went on in the inter-war period was followed by a time of rather vague and unproductive research during the Soviet period, and it flourished again after the restoration of Lithuanian independence in 1990. The first part of this article gives an overview of the main debates on and interpretive models of Baroque architecture in Vilnius before the Soviet occupation. The second part explores the Soviet reinterpretation of Baroque art and architecture and the various techniques that were used to create new values of this heritage for the then new Socialist society of Lithuania.

In 2016 UNESCO World Heritage Committee Session inscribed the works of Le Corbusier on the World Heritage List.1 It must have been the moment of triumph for many lovers of the Modern Movement and people who initiated preservation programs for modern architecture. With key works of Mies van der Rohe, Walter Gropius and other masters on the World heritage list we can be sure that Modern Movement became an established cultural heritage. What about the socialist modernism? It already had its momentum few years ago with lectures, books, conferences and exhibitions. These events testify to the need to understand and consider Socialist pasts not as a “lost”, which is better ignored, but rather as a distinctive phenomenon that is still affecting us, exploring which can at least in part explain our present. And many of my colleagues ask why socialist modernism did not make it to the world heritage list. We can speculate that it might be because of the poor value of the socialist modernism, or, to put it in other words, because socialist modernism did not produce any World class architectural icons? Or maybe the reason is a less influential community, which did not make enough effort to prepare an outstanding nomination? As a good provocation I would like to mention a book Belyaevo Forever (Strelka, 2014) by Polish researcher Kuba Snopek, who tried to put a Moscow mass housing area Belyaevo on the UNESCO world heritage list and discussed the values of generic architecture. However, it is so far a research project.

Vėlyvajame sovietiniame laikotarpyje įvairėjančios būsto formos skatina atkreipti dėmesį į menininkų būstų įvairovę gyvenamosios erdvės standartizavimo kontekste, kaip į kūrybinio elito privilegiją. Kadangi menininkai galėjo pretenduoti į papildomą būsto plotą (motyvuotą kūrybinės studijos poreikiu), tai lėmė nestandartines gyvenamąsias ir kūrybines erdves, kurios išsiskyrė kasdienio apgyvendinimo aplinkoje. Nuo 1962 m., kaip visoje Sovietų sąjungoje buvo atnaujinta kooperatinių butų statybos galimybė, kūrybinės organizacijos taip pat turėjo galimybę burtis į būsto kooperatyvus ir inicijuoti statybas. Būtent kūrybinių studijų privilegija sudarė sąlygas projektuoti namus ir butus pagal individualius projektus (skirtingai nuo masinių standartizuotų projektų), pasižyminčius architektūriniu išskirtinumu bei nestandartiniais būstais. Šiame straipsnyje analizuojami du atvejai: Kompozitorių kotedžų gyvenvietė su perklausų sale Vilniuje, Žvėryne (architektas Vytautas Edmundas Čekanauskas, 1960-1966) ir Dailininkų sąjungos kooperatyvo „Menas“ sublokuotų namų kvartalas Vilniuje, Antakalnyje (architektas Algimantas Mačiulis, 1967-1970), kurie gyvenamosios erdvės standartizavimo kontekste yra išskirtiniai savo socialine ir architektūrine prigimtimi. Kiti, smulkesni atvejai taip pat aptariami, išryškinant kūrybinio elito architektūrines ir socialines privilegijas gyvenamosios erdvės atžvilgiu.

Straipsnyje nagrinėjami specifiniai sovietinės architektūros objektai – ritualiniai pastatai (santuokų ir laidotuvių rūmai), skirti civilinėms apeigoms, t. y. sekuliarios sovietinės visuomenės ritualų aptarnavimui. Pastebima, kad civilinių apeigų ritualai Lietuvos SSR suformuojami XX a. 6 deš. pabaigoje, o pastatų funkciniai tipai ir architektūriniai pavidalai – XX a. 7 deš. pabaigoje. Tuo metu Lietuvoje suprojektuoti ir pastatyti Vilniaus santuokų rūmai ir Vilniaus laidotuvių rūmai tapo funkcinio tipo, iškilmių estetikos ir simbolikos prototipais visoje Sovietų Sąjungoje. Straipsnyje, remiantis archyviniais, dokumentiniais, natūros stebėjimo ir interviu šaltiniais, šie objektai nagrinėjami ideologiniame-socialiniame lauke (tiriama, kokia valstybinė ir visuomeninė užduotis jiems buvo priskiriama) ir vėlyvojo sovietmečio architektūros meniniame lauke (tiriama, kokie netradiciniai kūrybiniai sprendimai buvo priimami siekiant sukurti naujo funkcinio tipo visuomeninius pastatus). The secular Soviet state was well known for its elaborate ‘socialist rites’ instituted for life’s milestones, from birth through marriage to death. Actions traditionally carried out in a sacral space were rather quickly assigned to ‘consumer services’, and were replaced by the civil registration of the newborn child, a secular wedding and funeral rites. Administrators of the new rituals insisted that these ceremonies were neither derived from religious rites nor were they intended to replace them. The challenge, therefore, was to create secular spaces with their own dramaturgy, designed to offer appropriate settings for weddings and funerals while avoiding any kind of religious presence. On a mass scale, most of the initiation rituals in the Soviet Union date only from the 1960s. This explains why special purpose-designed types of buildings only began to spread in many Soviet republics from the 1970s onwards. Soviet Lithuania in this context plays the role of an experimental place since the first purpose-built Wedding Palace in Vilnius (1968–1974, architect Gediminas Baravykas) and the Funeral Palace in Vilnius (1968–1975, architect Česlovas Mazūras) served as prototypes of functional type, modern aesthetics and symbols for the entire Soviet Union. The main idea of the paper is based on the fact that the new secular Soviet rituals were actually based on traditional rituals stripped of their religious content. It seems that tradition (in a very broad sense) influenced the new architectural spaces created to practice new secular socialist rituals. Therefore, from the social point of view these buildings are seen as substitutes for sacral spaces – a wedding palace substitutes for a church and a funeral palace is an interpretation of a cemetery chapel. From the architectural point of view they represent late Soviet mannerism in architecture as a certain simulacra filled with surplus meanings and decorations.

Recenzuojama Sauliaus Grybkausko knyga „Sovietinė nomenklatūra ir pramonė Lietuvoje 1965–1985 metais“ (Vilnius, 2011). Dėl sovietmečiu vykusios industrializacijos, urbanizacijos ir regioninio planavimo Lietuvos kraštovaizdis, miestovaizdžiai, gyvenamoji aplinka, gyvenimo būdas labai pasikeitė. Sovietinės Lietuvos industrializacijos tyrimai mūsų šalies istoriografijoje menkai išplėtoti. Negausius mokslinius šios temos tyrimus dažnai užgožia subjektyvūs, asmeninėmis patirtimis paremti darbai. Dėl to recenzuojama Grybkausko knyga itin aktuali. Pagrindinis knygoje keliamas klausimas – kaip buvo formuojama sovietinės Lietuvos ekonominė struktūra. Skirtingais pjūviais nagrinėjami socialinių veikėjų santykiai, turėję įtakos Lietuvos pramonės struktūros formavimui, įtvirtinimui, kaitai ir valdymui. Recenzentės nuomone, išsami Lietuvos ir užsienio autorių apžvalga leido Grybkauskui sukurti solidų tyrimo teorinį pagrindą. Ne mažiau gausi ir naudotų šaltinių bazė. Tyrime akcentuojama ne tiek sistemos, planinės ekonomikos (t. y. išorinių veiksnių) reikšmė, kiek žmonių, priėmusių sprendimus vaidmuo. Autoriaus svarstomos temos – respublikos valdžios įtaka Lietuvos SSR ūkio struktūrai ir lietuviškosios nomenklatūros ekonominio nacionalizmo motyvai. Neapsieinama ir be komentarų apie populiarius šiais laikais mitus. Recenzentė labai teigiamai vertina Grybkausko atliktą tyrimą, akcentuoja atsakymų į nagrinėtus klausimus vertę, naujų šaltinių bei teorijų įvedimo į mokslinę apyvartą, sąvokų patikslinimo reikšmę.

Žvelgiant į moderniosios architektūros vertinimą ir apsaugą šiuolaikinėje Lietuvoje, galima pastebėti, kad LR kultūros vertybių registre išties yra nemažai šio laikotarpio objektų. Tačiau kalbant apie jų verčių identifikavimą ir perteikimą visuomenei susiduriama su dideliu informacijos trūkumu, nes Lietuvoje nėra atliekami sistemingi moderniosios architektūros paveldo tyrimai, o paveldosaugoje nėra šio paveldo interpretacinio diskurso. Siekiant išsiaiškinti, kodėl moderniosios architektūros pastatai ir kompleksai yra (turi būti) saugomi, kam jie atstovauja ir ką „pasakoja“, tyrime pateikiamas teorinis svarstymas apie Lietuvos moderniosios architektūros vertes, analizuojama paveldo atrankos ir apskaitos situacija. Straipsnyje chronologiniu, estetiniu ir tipologiniu požiūriu apžvelgiamas Lietuvos moderniosios architektūros paveldas, diskutuojama terminologijos klausimu Evaluation and preservation of modern architecture in contemporary Lithuania is complicated because it is not based on thorough scientific research. However the number of protected buildings and sites is rather numerous and exceeds 350. The list of protected monuments is based on different criteria since it combines “relic” monuments from the Soviet list, and new inscriptions based on momentous research (usually when the building or site is in danger). Therefore the paper is focused on the problem of identification and transmission of the values of modern architecture in Lithuania. It analyses the situation of selection, evaluation and inscription as well as chronological, aesthetic and typological representation of the listed objects. Special attention is paid to the problem of public reception of modern architecture in Lithuania

Tyrimu mėginama iš dalies atsakyti į dabartinių sovietinės kultūros tyrėjų keliamą klausimą apie „lietuviškosios architektūros mokyklos" susiformavimą ir bruožus sovietmečiu, gilinamasi į pereinamąjį laikotarpį iš stalininės architektūros į modernizmą (1959-1969), kai Lietuvoje buvo ieškoma ne tik modernistinių, bet ir nacionalinį identitetą išreiškiančių architektūros įkvėpimo šaltinių. Šiame procese šiaurietiškos, ypač Suomijos ir Švedijos, architektūros įtaka yra išskirtinis reiškinys, formavęs moderniosios Lieruvos archirektūros žodyną. Straipsnyje aprašomos pirmosios Lietuvos architektų išvykos į Suomiją (1959-1964), kiti šiaurės šalių architektūros pažinimo šaltiniai, išsamiai nagrinėjami du objekrai (Kompozitorių sąjungos kompleksas ir Lazdynų gyvenamasis rajonas). Remiantis archyviniais šaltiniais, interviu su architektais ir specialiąja literatūra, argumentuojama, kad šiaurietiškas regionalizmas tapo priimtinu pavyzdžiu architektams formuojant lietuviškosios architektūros mokyklos bruožus. The paper focuses on the contemporary question of the Soviet culture about the formation of the Lithuanian school of modern architecture in the period of transition from Stalinist architecture into contemporary style (1959-1969). The period is featured as a search for a modernist and national expression in architecture. Nordic architecture, especially Finnish and Swedish, played an important role in this process because of the possibility to experience Finnish modern architecture at first hand during the study trips in 1959-1964. Also, knowledge about Nordic modern architecture was of high interest and available from international architcctutal magazines due to expanding connections with the West. Two case studies arc described in the paper: the terraced houses and a hall of the Lithuanian Composers' Union as one of the most Finnish-influenced examples, and a large suburban housing estate Lazdynai, which combines both Finnish (Tapiola) and Swedish (Vallingby) planning ideas with the settling in the forest and terrain. The research leads to a conclusion that Nordic regionalism was an acceptable solution for Lithuanian architects since it combined modernist design with regional tradition and thus expressed their aspiration for national expression.

Industrinio miesto vaizdavimo kanonus atitinkančių Vilniaus fotografijų, ką ir kalbėti apie grafikos ar tapybos darbus, tepavyko rasti neįtikėtinai mažai. Vaizdinių įrodymų, kad Vilnius XIX a. pab. buvo Lietuvos pramonės centras, ieškoti būtų geriausia atsižvelgiant į europinės "industrinės" ikonografijos kontekstą. Tai buvo sritis, kurioje XIX a. II pusėje - XX a. pr. aiškiai nusistovėjo specifiniai vaizdavimo būdai: industrinis kraštovaizdis ir miestovaizdis, fabrikų, technikos, miesto inžinerijos vaizdai bei industrinio gyvenimo temos (socialinės klasės tematika). Nors šie motyvai XIX a. pab. - XX a. pr. Vilniaus ikonografijoje yra fragmentiški ir reti, vis dėlto jų esama ir jie atitinka industrinio miesto ikonografijos kanonus. Vilniuje fabriko portretas daugiausia sutinkamas reklamoje — pirmiausia įmonės firminiuose blankuose (pasaulinė tradicija), tačiau šis žanras ar motyvas menininkų nesudomino. Fotografijos paplitimas ženkliai pasitarnavo pramonės fiksavimui visų pirma dėl savo dokumentinės galios. Dažnas XIX a. pab. - XX a. pr. užsakymas - aukštos kokybės nuotraukų serija fabriko turnė, kurioje nuosekliai, klasikiniais rakursais fiksuojami fabriko pastatų eksterjerai, interjerai, pozuojantys darbininkai prie mašinų, gamybos technika ir galiausiai pati produkcija, kurios gausa pabrėžė pramoninį jos gamybos būdą. Panašiu turnė principu atlikti fotoreportažai ir iš Vilniuje vykusių pramonės bei žemės ūkio parodų, ir iš stambesnių infrastruktūrinių objektų statybų. Tokių fotoreportažų propagandinė paskirtis ypač išryškėjo Pirmojo pasaulinio karo metais ir tarpukariu. Incredibly few photographs of Vilnius, not to mention graphical or art works, compliant with the canons for depicting industrial cities, were found. It is best to look for visual evidence that Vilnius was the industrial centre of Lithuania at the end of the 19th century by taking into account the context of European “industrial” iconography. It was the area where specific modes of depiction clearly established in the second half of the 19th century–at the start of the 20th century: industrial landscape and urban panoramas, images of factories, technologies, urban engineering and the themes of industrial life (themes of the social class). Although these motifs are fragment and rare in Vilnius iconography of the late 19th century– the start of the 20th century, they are still present and they correspond to the canons of industrial city iconography. In Vilnius, the image of a factory is most common in advertising, primarily company letterheads (global tradition); however, this genre or motif was not interesting for artists. The spread of photography considerably contributed to recording industry because of its documentary power in the first place. A frequent order in the late 19th century – at the start of the 20th century was a series of high-quality photos from the tour around a factory, where exteriors and interiors of factory buildings, posing workers at the machinery, production technologies and finally products themselves, the abundance of which highlighted the industrial method of their production, were consistently depicted from classical perspectives. Photoreports from industrial and agricultural exhibitions, as well as the construction sites of larger infrastructural facilities in Vilnius were created by using a similar tour principle. The propagandistic purpose of such photoreports was particularly obvious during World War I and in the interwar period.

Straipsnyje aptariama XX amžiaus antrosios pusės industrializacija ir su ja susijusi modernizacija pokario Europoje bei sovietinėje Lietuvoje. Teigiama, kad nepaisant ideologinių skirtumų, ne tik gerovės valstybių. bet ir socialistinių respublikų kūrimo ekonominiu pagrindu tapo industrializacija. Straipsnyje remiamasi bendros septynių šalių muziejininkų parengtos kilnojamosios parodos „Svajonių fabrikai. Pramonė ir modernizmas Baltijos jūros regione 1945–1990 metais“ apibendrinimu. Estijos, Suomijos, Norvegijos, Švedijos, Latvijos, Danijos ir Lietuvos parodos „herojai“ – respondentai savo darbininkiškąjį gyvenimo kelią turėjo pasakoti laikydamiesi bendros šešių temų metodikos, kuri atskleidė jų kasdienio gyvenimo ritmą. Lietuvos svajones apie krašto modernizaciją reprezentavo elektrifikacija ir stambiausia 1960 metų industrinė statyba – Lietuvos elektrinė ir greta iškilęs naujas socialistinis miestas Elektrėnai. Visose tirtose šalyse žmonės kėlėsi gyventi iš kaimų į sparčiai augančius miestus, buvo industrializuojama ir urbanizuojama periferija, pramonės įmonės augo ir stambėjo, kaip ir gyvenamieji daugiabučiai, mokyklos, ligoninės ir prekybos centrai. Industrializaciją lydėjo statybos darbų reguliavimas, vartojimo prekių gamybos bei prekybos ribojimas. Daroma išvada, kad europiniame nagrinėjamo laikotarpio kontekste Lietuvą geriausiai reprezentuoja Elektrėnai kaip kompleksinis, autentiškas ir pilnai išlikęs sovietmečio industrializacijos objektas, išryškinantis gigantomaniją, tikėjimą mokslu ir progresu, visų gyvenimo sferų kolektyvizaciją. The paper examines the industrialisation of the Soviet Lithuania and the related modernisation in the post-war Europe and Soviet Lithuania. The author claims that, regardless of ideological differences, industrialisation became the economic basis for the establishment of welfare states as well as socialistic republics. The article is based on the summary of a travelling exhibition “Dream Factories. Industry and Modernism in the Nordic and Baltic countries in 1945–1990”, organised by museum workers of the seven countries. The “heroes”, i.e. respondents, from Estonia, Finland, Norway, Sweden, Latvia, Denmark and Lithuania had to tell about their working life by adhering to the common methodology of the six themes, which revealed the rhythm of their everyday life. Lithuania’s dream about the modernisation of the region was represented by the electrification and the major industrial construction of 1960 – the nuclear power plan and the newly emerged socialistic city Elektrėnai. In all the analysed countries people moved from villages to rapidly growing cities, peripheries were industrialised and urbanised, industry companies were growing along with multi-apartment blocks, schools, hospitals and supermarkets. Industrialisation was accompanied by regulation of construction works, restriction of production of and trade in commodities. The author concludes that within the European context of the analysed period, Lithuania is best represented by Elektrėnai as a complex, authentic and fully preserved object of the Soviet industrialisation, which is peculiar for its gigantomania, belief in science and progress, and collectivisation of all fields of life.

Vakarų valstybėse pilkieji priemiesčiai netruko susilaukti kritikos dėl monotonijos, prastos techninės būklės, nepatogumo ir socialinių problemų... Sparčiai tirpo ir Chruščiovinio atšilimo optimizmas: kasmet vis labiau ryškėjo normuojamos architektūros vienodumas, trumparegiškas taupymas, iškreiptas tipinio projektavimo supratimas. Formali modernizmo mirtis 1972 m. liepos 15 d.43 Vakaruose yra siejama su daugiabučio Naujajame Orleane išsprogdinimu, kuris, pastatytas pagal visus modernizmo kanonus, tapo socialinių blogybių židiniu. Paradoksalu, bet stambiaplokščių namų griovimas/sprogdinimas tapo tokiu pat sėkmingu politikų įrankiu, kaip ir jų statyba prieš kokius 30 metų — kai kuriose Vakarų šalyse vietiniai politikai lygiai taip pat žada griauti apleistus VI deš. daugiabučius, kaip kad jų pirmtakai žadėjo juos statyti. Tačiau ar iš tiesų modernizmas mirė? "Naujos statybos" bumas Lietuvoje atskleidė nuogą pragmatizmo veidą — ant sąvartynų dygstančius anoniminės autorystės sugrūstus daugiaaukščius, minimalias gyvenamąsias erdves be jokių aikštelių, mokyklų ar darželių. Ką kaltinsime šį kartą? Politikus, sistemą ar verslą? Grey outskirts in the Western countries attain a lot of criticism due to their monotony, poor technical condition, inconvenience and social problems. The optimism of Khrushchev’s thaw also disappeared quite quickly: the sameness of the normed architecture, short-sighted saving and the twisted understanding of typical designing got more and more prominent with each year. The official death of modernism in the West on 15 July, 1972 is related with the blowing up of an apartment building in New Orleans, which, although constructed according to all the canons of modernism, became a hotbed for social ills. Strange as it may seem, demolition/blowing-up of apartment buildings became as successful tool for politicians, as their construction 30 years prior to that — in certain Western countries local politicians promise to demolish the abandoned apartment buildings of the fifties in the same manner their predecessors promised to build them. But is modernism really dead? The boost of “new construction” in Lithuania revealed the naked face of pragmatism – apartment buildings of anonymous authorship, constructed on dumping grounds, minimum living spaces with no yards, schools or kindergartens. Who is to blame this time – would that be politicians, the system or the business?

Straipsnyje analizuojama 2 tarptautinių mokymo kursų, vykusių Lietuvoje 2001 ir 2002 m., patirtis. Tai Šiaurės šalių ministrų tarybos finansuojamo projekto „Šiaurės–Baltijos šalių pramonės paveldo praktika 2000–2002” dalis. Kursų-seminaro „Gyvojo pramonės paveldo dokumentavimas” (vyko Kauno „Liepsnos” degtukų fabrike) tikslas – parengti ir praktiškai patikrinti pramonės paveldo dokumentavimo teorijas ir metodikas. Praktinių užsiėmimų metu vyko inventorinimo, apmatavimų ir fotofiksacijos darbai minėtame objekte. Veikiančių įmonių “įpaveldinimas” kelia pagrįstų problemų, todėl svarbu suvokti informacijos apie pramonės paveldo skleidimo svarbą ir į šią veiklą įtraukti ne tik paveldosaugos specialistus, bet ir fabrikų administraciją bei darbuotojus. Kursai-seminaras Klaipėdoje (2002 m.) buvo mokomojo kurso „Pramonės paveldas ir urbanistiniai pokyčiai” dalis. Šio seminaro tikslas – palyginti 2 miestų (Helsingborgo ir Klaipėdos) uostų zonas. Istorinė raida, funkcija šios teritorijos artimos, bet jų socialinis, ekonominis bei kultūrinis-geografinis charakteris skiriasi. Buv. Lindenau laivų statykla (dab. laivų remonto įmonė) nagrinėta neatsitiktinai – įmonė ilgą laiką užėmė Klaipėdos piliavietę. Šiam objektui aktualus kuo skubesnis dokumentavimas (neatmetant tarybinio laikotarpio statinių, autentiškos ir jau gana retos Europoje įrangos), naudojimos įranga patirties išsaugojimas. Galutinė seminaro išvada palanki pramonės paveldo objektui – Klaipėdos pilis ir laivų statykla gali ir turi koegzistuoti. Pabaigoje įvertinta pramonės paveldo išsaugojimo projekto svarba Lietuvai. The article covers the experience of two international training courses held in Lithuania in 2001 and 2002. Both courses were part of large Nordic-Baltic Project “Industrial Heritage Platform 2000–2002” financed by the Nordic Council of Ministers. Training cource “recording Living Industrial Heritage” was held in Kaunas in the match factory “Liepsna” in 2001 and it was devoted to studying inventory methods of industrial heritage. The course focused on inventorying, photography, and studies of technology and production flow as well as social construction of an industrial enterprice. Training cource in Klaipeda in 2002 was the second part of the course “Industrial Heritage and Urban Change”. The main idea of the course was to compare industrial heritage in two industrial harbour cities – Helsingborg (Sweden) and Klaipeda (Lithuania). In Klaipeda the Lindenau Shipyard was investigated as the zone of tensions where the traditional heritage of the former castle, the remains of the shipbuilding, Soviet heritage, contemporary ship repairing practise and the needs of the city to make the area a public place as well as commercial interests to re-use the place confront. The questions discussed at the course were not only industrial buildings and the re-use but also the impact of industries on the social, economic and urban changes of the cities. The courses broadened the concept of industrial heritage and its practices in Lithuaniai both on the level of professionals and authorities.

Straipsnyje aptariama naujo tipo pramonės pastatų raida Europoje XIX a. Naujieji fabrikai susiformavo XVIII-XIX a. sandūroje, laikotarpiu, vadinamu pirmąja pramonės revoliucija. Jie buvo tobulinami visą XIX a. Straipsnyje nagrinėjama, kaip sąveikavo jų techninė-inžinerinė raida bei funkcionalumo ir ekonomiškumo poreikis su vyraujančiomis meninėmis tendencijomis. Aptariama fabrikų estetika - architektūrinė stilistika, meninės išraiškos priemonės, amžininkų svarstymai, kokiu keliu turėtų rutuliotis pramonės architektūra. The article focuses on the industrial architecture of the 19th century. The main task for the industrial architects of the century was to create new spaces. The factories were buildings of an absolutely new type and structure, since their designs followed the requirements of the technological process. Thus, it is possible to distinguish two main factory types: multi-storey and single-storey. This allows to suggest that in the very beginning of the 19th century, a unique multi-storey factory type developed, changing the traditional building construction into a metal frame, which was determined by the modular system. The structures of the single-storey industrial buildings started to develop in the beginning of the 19th century. Mostly the structure was determined by the roof construction. These modifications of the roofs were revolutionary in architecture, because not only the function, but also the construction dictated the shape of the industrial building. The question of the aesthetics of factories had been raised since their very emergence. Architects dreamt that factories might unite architectural beauty and engineering stability. Thus, they covered industrial buildings with the richly decorated facades of historic styles. The new construction materials such as metal and glass were only used as a lasting construction, but not as a source for the new aesthetics of the material. Together with the ideology of rationalism the new rational style in architecture emerged. The origin of the new style was found in the material, namely, in the finishing bricks. The cheap and durable "brick style" became the symbol of the century's pragmatism and dominated the industrial architecture of the late 19th century. At the very beginning of the 20th century the pioneers of industrial architecture (T. Gamier, P. Behrens, W. Gropius, and A. Meyer) introduced new ideas and designs of the factories. These buildings were the prototypes of the industrial buildings in which the new aesthetic principles emerged: transparency, lightness of the corners, exhibition of technical components.

Šiandien Europoje auga susirūpinimas pramonės paveldo technine, kultūrine bei socialine verte. Pagrindinė pramonės paveldo tyrimų užduotis šiandien yra ne tik išaiškinti pramonės objektus, ekonomines, socialines bei ideologines priežastis, įtakojusias pramonės augimą ir kaitą, bet ir analizuoti tą poveikį, kurį pramonės augimas ir kaita padarė žmogui, pastatams, struktūroms ir aplinkai. Straipsnyje taip pat aptariamas pramonės archeologijos apibrėžimas, pramonės paveldo istoriniai tyrinėjimai Lietuvoje ir Europoje bei aktualiausi pramonės pastatų konservavimo ir pernaudojimo klausimai. Neseniai parengtas Šiaurės ir Pabaltijo šalių bendradarbiavimo projektas „Pramonės paveldo platforma 2000–2002“, kurio tikslas skatinti pramonės paveldo apsaugą, konservavimą, dokumentavimą, tyrimą ir informacijos išplitimą Baltijos jūros regione. Straipsnyje pateikiama medžiagos apie šio projekto vykdomą veiklą. Vertingiausi pramonės architektūros objektai gali būti įvardyti bei nustatytas jų apsaugos būdas tik po detalių tyrimų. Šiandien pramonės paveldas gali būti vertinamas iš ekonominiu arba miesto planavimo požiūriu. Pramonės paveldas gali būti pasirinktinai įterpiamas į ekonomikos ar architektūros istoriją ar į bendrą socio-kultūrinį paveldą. Today Europe is becoming aware of technical, cultural and social value if an industrial heritage as a whole, which conceals an important part of the collective memory and European identity and some of these elements deserve to be protected as a part of the heritage. We are talking about a modern approach to the industrial heritage whose aim is to consider not only buildings, technical monuments, sites or objects but also a physical environment, knowledge, techniques and ways of life. The article discusses definitions of industrial archaeology and industrial heritage, the history of research into the industrial heritage in Europe and Lithuania and the most urgent problems of conservation and adaptive reuse of industrial buildings. Recently a new project for the Nordic and Baltic countries was devised “Industrial Heritage Platform 2000-2002”, which is aimed at stimulating protection, conservation, documentation and research of the industrial heritage and dissemination of information in the Baltic Sea Region. The article provides information about the activities of this project. The most valuable objects of industrial architecture could be defined and the ways of preserving them could be determined only after a comprehensive fulfilment of complex investigations. Nowadays we may look at the industrial heritage from the point of view of an economist or an urban planner. The choice will determine space for the industrial heritage whether in the history of economy or architecture or in a general social-cultural heritage.