Search

The article evaluates the role of the epopee genre in the literary process of the Grand Duchy of Lithuania during the Renaissance and early Baroque periods. Epopee was considered the genre par excellence in Classical poetry. In the Renaissance this genre developed mostly in Latin, and not in national languages. The genre started with the historical-dynastic epos Bellum Prutenum by loannes Visliciensis. Meanwhile, the traditions of elegiac, hagiographical and panegyric poetry, as well as the роеm hodoeporicon, continued. Л new humanistic understanding of the idea of herois perfecti (perfect hero) was formed in the literature of the region as well as in the creative work of the poets belonging to the 'German cultural space'. From the middle of the sixteenth century the role of Latin diminished in the heroic epic genre in the literature of the Polish Crown while in that of the Grand Duchy of Lithuania, Latin preserved its dominant position. The special place enjoyed by epic poetry in Latin in the literature of Central and Eastern European countries gave rise to a tendency to epicise poetic narration, which, in turn, influenced the formation of the poetic manner of the most prominent poets of the nineteenth century.

Motiejus Strijkovskis (Maciej Stryjkowski, Matthias Striicovius Osostevicius, *1547 III 21 Strikove netoli Lodzės (Lenkija)-†apie 1590 greičiausiai Lietuvoje, Jurbarke) - lenkiškai ir lotyniškai rašęs istoriografas, poetas, pirmosios išspausdintos Lietuvos istorijos autorius. Strijkovskio kūriniai stebina erudicija, tačiau iki šiol nedaug ką tikra žinome apie jo mokslą ir studijas. Abejonių nekelia tai, kad 1553- 1561 m. jis mokėsi parapinėje Bžezinų mokykloje. Paskutiniais mokymosi metais jis patyrė sunkią galvos traumą. Per metus atsistojęs ant kojų, 1563 m. Strijkovskis su Poznanės kašteliono Petro Čarnkovskio palyda atvyko į Vilnių. Iš čia jis nebegrįžo atgal, o su lietuvių kariuomene patraukė prie rytinių Lietuvos sienų, į karo su Maskva frontą. 1564-1574 m. jis dalyvavo karo veiksmuose prieš Maskvą. 1574 m. Strijkovskis išvyko į Krokuvą, kur dalyvavo karaliaus Henriko Valua vainikavimo iškilmėse. Tų metų pabaigoje jis su Lenkijos pasiuntiniu Andriumi Taranovskiu iškeliavo į Konstantinopolį. 1575 m. grįžęs iš diplomatinės misijos, Strijkovskis kurį laiką praleido Krokuvoje, rinkdamas medžiagą savo istoriniams veikalams, o paskui išvyko į Lietuvą. Nuo 1576 m. jis gyveno Slucke pas kunigaikščius Olelkaičius. Mirus globėjui Jurgiui Olelkaičiui, Strijkovskis 1578 m. pabaigoje ar 1579 m. pradžioje persikėlė į Varnius, buvo globojamas Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio. 1580 m. istorikas per Liepoją nukeliavo į Karaliaučių, kur baigė tvarkyti savo Kronikos tekstą ir galbūt prižiūrėjo jos leidybą. 1582 m. jis grįžo į Žemaitiją. 1586 m. pabaigoje jį randame klebonaujantį Jurbarke. Kadangi po 1590 m. dokumentuose minimas kitas Jurbarko klebonas, manoma kad Strijkovskis ten ir mirė apie 1590-uosius.

Skirtingai nei daugelis Renesanso autorių, Strijkovskis buvo iš karto palankiai amžininkų priimtas, o jo kūryba, pirmiausia "Kronika", pasklido ne tik senojoje Lietuvoje, bet ir visame Vidurio ir Rytų Europos regione. "Kronika" darė poveikį visu laikotarpiu iki pat Abiejų Tautų Respublikos žlugimo ir netgi vėliau. Tas poveikis nebuvo vienodas. Iš pradžių jo būta stipresnio; pasirodžius Alberto Kojalavičiaus "Lietuvos istorijai", tas poveikis apsilpo, tačiau nuo XIX a. pradžios ji vėl buvo plačiau skaitoma, perspausdinama, ja buvo remiamasi grožiniuose kūriniuose ir Lietuvos mokyklose. Tai lėmė kelios svarbios ypatybės. Strijkovskio "Kronikos" tekstai atitiko kelių kartų visuomenės ideologinius, politinius, kultūrinius ir meninius lūkesčius. Antra, kaip ir Trečiasis Lietuvos Statutas, Kronika savomis - idėjinėmis ir meninėmis - priemonėmis grindė Respublikos pilietinės tautos politinę ir kultūrinę tapatybę. Trečia, Kronikos sėkmingą sklaidą užtikrino kalba, kuria ji buvo parašyta. XVI a. tapusi regionine bendravimo ir visokeriopos komunikacijos priemone, lenkų kalba savo ruožtu garantavo ilgesnį gyvavimą visiems ja parašytiems raštijos paminklams bei literatūros kūriniams.

Jonas Radvanas (†po 1592) - žymiausias XVI a. lotyniškai rašęs lietuvių poetas, herojinio epo "Radviliada" (Radivilias) autorius. Iki šiol labai mažai ką žinome apie Radvaną, todėl apie jo gyvenimą daugiausia galime papasakoti, pasirėmę jo kūriniais. Jo eilėraščiai bei poemos buvo spausdinami laikotarpiu nuo XVI a. devinto dešimtmečio vidurio (1584) iki dešimtojo pradžios (1592), todėl galime spėti jį gimus apie XVI a. vidurį. Radviliadoje užrašyta keletas lietuviškų žodžių. Jų kalbinės ypatybės (pavyzdžiui, galimas trumpųjų kirčiuotų balsių liginimas) ir tai, kad pirmą žinomą savo eilėraštį Radvanas pasirašė Vilniečiu (Joatmes Raduanouius Vilnensis), rodytų, kad poetas galėjo būti kilęs iš Rytų Aukštaitijos (galbūt Vilniaus krašto) arba ilgai čia gyventi. Nežinome nė to, kur jo mokytasi.

Europos kultūros istorijoje Renesansu vadinamas laikotarpis, Italijoje trukęs nuo XIV a. iki XVI a. pradžios, o likusioje Europos dalyje - maždaug nuo XV a. iki XVI a. pabaigos. Lietuvoje Renesanso apraiškų pastebime XVI a. pradžioje, o jo įsigalėjimo pradžią datuojame XVI a. viduriu. Šio laikotarpio pabaigą galima sieti su kai kuriais svarbiais XVI a. antrosios pusės įvykiais, formavusiais savitus jau kitos - Baroko - epochos pavidalus: Kontrreformacijos pradžia XVI a. aštuntajame dešimtmetyje, jėzuitų mokymo ir mokslo įstaigų sistemos susiformavimu antroje XVI a. pusėje (1570 Vilniuje atidaroma jėzuitų kolegija, 1579 jos pagrindu įsteigiamas universitetas; iki amžiaus pabaigos tokios kolegijos atidaromos dar Polocke, Rygoje, Tartu ir Nesvyžiuje), taip pat ypač reikšmingomis valstybės teisės (Trečiasis Lietuvos Statutas, 1589), Bažnyčios (Brastos unija, 1596) reformomis ir kt. Renesanso LDK literatūros paminklų eilę pradeda lotyniškos Mikalojaus Husoviano poemos, o užbaigia Jono Radvano "Radivilias" (Radviliada, 1592). Į tą gretą taip pat patenka religiniai raštai lietuvių, lenkų, rusėnų, lotynų ir vokiečių kalbomis, ėję tiek Kunigaikštijoje, tiek kaimyninėje Prūsijoje, kurią vasalinė priklausomybė visu šiuo laikotarpiu siejo su Gediminaičių dinastijos valdoma Lenkijos Karalyste, o kultūrinis ir etninis bendrumas - su ta pačia Lenkija, Livonija ir Lietuva.

Literatūrinis bei mokslinis Alberto Kojalavičiaus palikimas kol kas nėra sudominęs šių dienų Baltarusijos mokslininkų taip, kaip Motiejaus Strijkovskio kūriniai. Tačiau tai tėra tik laiko klausimas, nes savu metu nė Strijkovskis baltarusių nedomino taip, kaip domina dabar. Pastaraisiais dešimtmečiais apie jį daug rašė Mikola Ulaščikas, Viačaslavas Čamiarickis, Siamonas Padokšinas, Ivanas Saverčanka, Albina Semiančuk ir kai kurie kiti šių dienų Baltarusijos tyrėjai. Strijkovskis buvo vienas iš mėgstamiausių XX amžiaus baltarusių literatūros klasiko Uladzimiro Karaškevičiaus autorių (jo apysakos „Kristus nusileido Gardine“ motto paimtas iš „Kronikos“). Strijkovskio recepcijos baltarusių kultūroje savitumą sudaro dėmesys pirmiausia poetinei, o ne istoriografinei kūrybai. Tai galima pagrįsti nuorodomis į poetinių „Kronikos“ intarpų vertimus, kuriuos parengė Alesius Briazgunovas, ir į šio straipsnio autoriaus apžvalgą, kurioje pateikiama informacija apie Strijkovskio kūrybinio palikimo recepciją įvairiakalbėje LDK poezijoje The literary and scientific heritage of Albert Kojalowicz so far has not attracted as much attention among modern-day Byelorussian scientists as the works of Maciej Stryjkowski. However, in the author's opinion, this is merely a question of time since even Stryjkowski earlier did not interest Byelorussian researches to the extent he interests them now. However, Mykolą Ulashchik, Vyachaslav Chamyaritsky, Syamon Padokshin, Ivan Saverchanko, Albina Semyanchuk and some other contemporary Byelorussian researchers wrote much about him in the course of the past decades. Stryjkowski was one of the favorite authors of the classic of the 20th century Byelorussian literature Uladzimir Karashkevich (the motto of his novella "Christ descended in Grodno" has been taken from the "Chronicle"). The peculiarity of Stryjkowski's reception in Byelorussian culture is that attention is accorded to his poetry rather than to his historical writings. This evaluation is based on the references to translations of poetic insertions in the text of the "Chronicle", prepared by Ales' Bryazgunov, and on the overview of the reception of Stryjkowski's cultural heritage in the multilingual poetry of the Grand Duchy of Lithuania, compiled by the author of this article

Straipsnio išeitine pozicija pasirenkama ištrauka iš populiaraus XIII a. pranciškono Baltramiejaus veikalo „Apie daiktų savybes“, kuriame Lietuva apibūdinama kaip „miškų ir pelkių kraštas“. Papildytas naujomis detalėmis šis apibūdinimas buvo kartojamas įvairių europiečių autorių iki pat XVII a. Straipsnyje aptariamos tokio ilgaamžiškumo priežastys – stereotipo gajumas, retorinės kultūros ypatumai, „ilgųjų Viduramžių“ fenomenas ir kt. Apžvelgus, ką sako pacituotas Baltramiejaus tekstas, pastebima, kad tarp pelkių, miškų ir pagonybės būta šiandien jau menkai suvokiamo ryšio. Stereotipinis LDK vaizdas buvo piešiamas Silvijaus Piccolominio „De Europa“, (1458) iš kurio vienu ar kitu pavidalu pateko į Hartmanno Schedelio (1493), Marko Antonijaus Sabeliko (1498) kronikas, Sebastijono Mūnsterio kosmografiją ir Gerardo Merkatoriaus atlasą bei kitų autorių darbus. Lietuvos vaizdas regimas ir kituose Europoje išpopuliarėjusiuose tekstuose – Motiejaus Miechoviečio „Traktate apie dvi Sarmatijas“, Zigmanto Herberšteino kelionės į Moskoviją užrašuose. Straipsnyje apžvelgiami analizuojamu aspektu svarbūs šaltiniai: kartografiniai paminklai, LDK metraščiai, kronikos, Istorijos, literatūros kūriniai. Apibendrinama, kad XIII-XV a. Lietuvai prigijusi „miškų ir pelkių krašto“ charakteristika turėjo nedviprasmišką „barbarų šalies“ konotaciją. Lietuvių pastangos įveikti tokį požiūrį pastebimos jau XVI a. – jas vainikavo M. K. Radvilos Našlaitėlio rūpesčiu XVI a. pabaigoje pradėtas rengti LDK žemėlapis, kuris buvo išspausdintas XVII a. pradžioje. An extract from Franciscan Bartholomew’s popular work of the 13th c. “On the properties of things” which describes Lithuania as “a land of forests and swamps” is chosen as a point of departure for the article. Containing new details, this description was repeated by various European authors until the very 17th c. The article discusses reasons for such longevity, such as vitality of the stereotype, peculiarities of rhetorical culture and the phenomenon of “long Middle Ages”. Examination of quoted Bartholomew’s text shows that there was a relation between swamps, forests and paganism which is poorly perceived today. The stereotypical picture of the Grand Duchy of Lithuania was painted by Silvio Piccolomini in his “De Europa” (1458), from which in one form or another it found its way into chronicles by Hartmann Schedel (1493) and Marco Antonio Sabelico (1498), the cosmography by Sebastian Münster, the atlas of Gerardus Mercator and works by other authors. The image of Lithuania is also displayed in other European popular texts, such as “Tractatus de Duabus Sarmatiis” by Mathias de Mechovia and “Rerum Moscoviticarum Commentarii” by Sigismund von Herberstein. The article looks at the following significant sources: cartographic monuments, annuals of the Grand Duchy of Lithuania, chronicles, historical and literary works. To conclude, characterisation of Lithuania in the 13th–15th c. as “a land of forests and swamps” had an unambiguous connotation of “the country of barbarians”. Efforts of Lithuanians to change this attitude are noticeable already in the 16th c. – they were crowned with the map of the Grand Duchy of Lithuania, the drawing of which began on the initiative of M. K. “the Orphan” Radziwiłł in the late 16th c. and which was printed in the early 17th c.

Straipsnio tikslas – aptarti lietuviškus garsaus Lenkijos poeto Jano Kochanovskio giesmių ir psalmių vertimus, pateiktus XVI-XVII a. LDK reformatų giesmynuose. Nors J. Kochanovskis niekada neskelbė savo protestantiškų polinkių, jo Psalmių knygos (1579) lenkiškas vertimas ir keletas jo giesmių buvo naudojamos Reformatų giesmynuose. Pirmieji žingsniai buvo žengti LDK protestantų, kurie publikavo J. Kochanovskio giesmę „Czego chzesz od nas Panie za we hojne dary“ Giesmyne, pasirodžiusiame Nieswiz`e 1563 metais. Vėliau ši giesmė buvo perspausdinta beveik visuose Reformatų giesmynuose Lietuvoje ir Lenkijoje. Pirmasis lietuviškas šios ir dar vienos Kochanovskio giesmės vertimas buvo paskelbtas Stepono Jaugelio-Telegos Giesmyne, pasirodžiusiame Kėdainiuose 1653 metais. Pirmosios J. Kochanovskio psalmės tapo LDK Reformatų repertuaro dalimi tuoj po pirmojo jo pasirodymo 1579 metais. Pirmosios aštuonios J. Kochanovskio psalmės buvo išspausdintos Reformatų giesmyne, kuris buvo publikuotas Vilniuje 1581 metais. Pirmųjų Lietuviškų psalmių vertėjas Merkelis Petkevičius, kuris paskelbė dvikalbę giesmių ir psalmių kolekciją (1598), susidedančią iš 41 psalmės, išvertė į lietuvių kalbą ir pirmąsias šešias J. Kochanovskio psalmes. Keturiolika į lietuvių kalbą išverstų J. Kochanovskio psalmių buvo įdėtos į antrąją Lietuvių reformatų giesmyną, paruoštą S. Jaugelio-Telegos Kėdainiuose. Straipsnyje taip pat aptariamas lietuviško vertimo savitumas ir analizuojami tekstiniai psalmių pasikeitimai 16-17 a. The aim of the article is to discuss Lithuanian translations of hymns and psalms of the famous Polish poet Jan Kochanowski, as they appear in 16th–17th century hymnbooks of the Lutheran Reformed Church in the GDL. Although J. Kochanowski never declared himself to be a Protestant, his Polish translation of a Psalter (1579) and some of his hymns were used in Lutheran Reformed Church hymnals. The first appearance of Kochanowski’s work in Protestant hymnals was in the GDL, where his hymn Czego chcesz od nas, Panie, za Twe hojne dary in a Hymnal in Nieswiz in 1563. Later on this hymn was reprinted in almost all the Lutheran Reformed Church hymnals in Lithuania and Poland. The first Lithuanian translation of this hymn of Kochanowski, plus one more, appeared in Steponas Jaugelis-Telega’s Hymnal, which was published in Kėdainiai in 1653. These first two psalms of J. Kochanowski became part of the repertoire of the Lutheran Reformed Church of the GDL right after their first appearance in 1579. J. Kochanowski’s first eight psalms were published in the Lutheran Reformed Church hymnal published in Vilnius in 1581. The first Lithuanian translation of psalms, Merkelis Petkevičius, published a bilingual collection of hymns and psalms in 1598, which contained 41 psalms, translated J. Kochanowski’s six psalms into Lithuanian. Fourteen of J. Kochanowski’s psalms translated into Lithuanian were included in the second Lutheran Reformed Church hymnal published in Lithuanian by S. Jaugelis-Telega in Kėdainiai. The article also discusses the particular features of the Lithuanian translations and analyses textual changes to the psalms in the 16th–17th centuries.

Kiekvienas nacionalinės literatūros vystimosi etapas reikalauja skirtingo tos literatūros traktavimo, skirtingos metodologijos, skirtingos interpretacijos. XIX ir XX amžiaus literatūros tyrinėjimų patirtis ne visada tinka senosios literatūros problemų tyrinėjimams. Šiame straipsnyje senąja Lietuvos literatūra, remiantis naujausių tyrinėjimų apibrėžtimis (E. Ulčinaitė, A. Jovaišas, S. Narbutas), laikomi ne vien grožiniai XVI–XVII a. tekstai, bet ir XIII–XV a. diplomatiniai raštai, laiškai, metraščiai. Senosios literatūros raida ir problematika yra glaudžiai susijusi su bendrais Europos literatūros ir kultūros raidos procesais, vykusiais Viduramžių, Renesanso, Baroko, Švietimo epochose. Todėl pageidautinos lyginamosios įvairių kraštų literatūros studijos. Straipsnyje aptariami specifiniai senosios Lietuvos literatūros bruožai: daugiakalbiškumas (rašoma lotynų, lenkų, lietuvių, rusėnų kalbomis), daugiažanriškumas (greta iš Antikos paveldėtų tradicinių žanrų atsiranda daug naujų), daugiakonfesiškumas (katalikų, protestantų, stačiatikių tikėjimo ypatumai). Kol kas išsamiai neaptarti ir neapibrėžti senajai Lietuvos literatūrai priskirtinų tekstų atrankos kriterijai. Daroma išvada, jog šiuo metu sunkiai įmanoma parašyti vieną kanoninę senosios Lietuvos literatūros istoriją. Reikalingas įvairių sričių specialistų bendradarbiavimas (literatūrologų, kalbininkų, literatų, istorikų, menotyrininkų ir t.t.), lauktinos monografijos, skirtos atskiroms problemoms, komparatyvistiniai tyrinėjimai, ir tik tada galima sintetizuojanti ir apibendrinanti senosios Lietuvos literatūros istoriją Development of any national literature requires diverse emphasis, different methodology and interpretation. 19th and 20th century experience of literature studies is not always applicable to the problems of older literature. In this article the older Lithuanian literature, based on the latest definitions (E. Ulčinaitė, A. Jovaišas, S. Narbutas), covers both fiction works of 16th-17th century and diplomatic letters, letters and chronicles of 13th-15th century. Development and issues of old literature are close to general processes of European literature and culture evolution of Middle Ages, Renaissance, Baroque, Age of Enlightenment. This proves the necessity for comparative literature studies. Article focuses on specific literature characteristics of old Lithuania: multilingualism (written Latin, Polish, Lithuanian, Ruthenian languages), multigenreism (new genres appear together with the classical ones inherited from the classical period), multiconfessionism (Catholics, Protestants, Orthodox beliefs). No detailed emphasis and definition is given to the criteria for the selection of old literature texts. Thus, presently it is hardly possible to prepare a single canonical history of the old Lithuanian literature. It requires cooperation of diverse specialists (literature critics, linguists, historians, art critics, etc.), creation of monographs dealing with separate problems, comparative studies and only then it will allow synthesizing and generalising the history of the old Lithuanian literature.

Pratartis -- Terminai ir raidos tarpsniai -- Viduramžiai -- Renesansas -- Barokas -- Švietimas -- Trumputės išvados -- Literatūra. Literatūros istorijos visais laikais turėjo didžiulės reikšmės. Ir Lietuvai ateina laikas pažvelgti į savo raštiją ne tik vienos kalbos, bet ir vienos valstybės požiūriu. Na, o kol plati akademinė nacionalinės literatūros istorija tik rašoma, pravartu bent trumpai aptarti galimą jos vaizdą. Tai kaip tik ir bandoma daryti šioje apžvalgoje. Klabėdami apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštiją, skiriame šias epochas: Viduramžių (1251–1521), Renesanso (1522–1596), Baroko (1597–1750) ir Švietimo (1751–1832). Kol gyvavo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, lietuviškieji raštai žengė tarsi atsilikdami nuo kitakalbės raštijos. Iš pradžių atotrūkis tarp jų bei raštų lotynų, slavų ir germanų kalbomis buvo didžiulis. Jis ir toliau būtų didėjęs, jei beveik tuo pačiu metu su tautinėmis Europos kalbomis lietuviškieji raštai nebūtų gavę naujo – knygos – pavidalo. Pastarasis suteikė jiems iki tol neturėtų galimybių greitai ir su nauda „apvaikščioti“ tautą bei valstybę. Kad ir patirdami trukdymų ir nuostolių, lietuviškieji raštai toliau pažengusius kitakalbius ėmė sparčiai vytis, įsisavindami visus įmanomus religinės ir pasaulietinės literatūros žanrus bei stilius. Kai žlugo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, ant lietuvių raštijos pečių užgriuvo pati sunkioji – atsakomybės už tautos ir valstybės ateitį – našta. Dionizo Poškos, Simono Stanevičiaus, Simono Daukanto ir kitų XIX amžiaus pradžios šviesuolių raštais prigludusi prie Tėvynės praeities, lietuvių literatūra pasisėmė jėgų ir jau nebesunyko, kaip tai atsitiko su ja išauginusia, išmokiusia ir išlavinusia kitakalbe raštija. Histories of literature have always had immense significance. And it is time for Lithuania to consider its writing not only with regard to one language, but also with regard to one state. However, while the academic history of national literature is in the process of writing, it could be useful to briefly discuss its possible image. It is exactly what is attempted to do in this review. When discussing the writing of the Grand Duchy of Lithuania, the following epochs are identified: Middle Ages (1251–1521), Renaissance (1522–1596), Baroque (1597–1750) and Enlightenment (1751–1832). During the time of existence of the Grand Duchy of Lithuania, Lithuanian writing was lagging behind other languages. At first, the gap between them and scripts in the Latin, Slavic and German languages was immense. It would further enhance, if Lithuanian scripts as well as scripts in other European languages did not obtain the new form of a book. This form provides them with previously impossible possibilities of rapid and useful spread across the nation and the state. Notwithstanding obstacles and losses, Lithuanian scripts made after scripts in other languages by absorbing all possible religious and secular genres and styles of literature. When the Grand Duchy of Lithuania collapsed, Lithuanians faced the hardest burden – the burden of responsibility for the future of the nation and the state. Having attributed writings by Dionizas Poška, Simonas Stanevčius, Simonas Daukantas and other enlightened figure of the 19th century to the past, Lithuanian literature gained strength.

Mikalojaus Daukšos Postilės 400 metų jubiliejus teikia progą ne tik aptarti šį kūrinį kaip vieną pirmųjų lietuviškų tekstų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, bet ir bandyti suvokti, kiek XVI a. pabaigoje Lietuva buvo europietiškas kraštas, kaip jame reiškėsi naujos kultūrinės ir tikybinės tendencijos, kaip jos buvo priimamos ir pritaikomos vietos poreikiams. Straipsnyje išskiriami trys Daukšos Postilės aspektai: renesansiškumas, barokiškumas ir katalikiškumas. Greta lietuvių ir lenkų kalbų M. Daukša mokėjo lotynų, graikų ir galbūt hebrajų, taigi atitiko privalomąjį Renesanso humanisto apibrėžimą (homo trium linguarum - „trijų kalbų žmogus“). „Lotyniškumą“ ir „lietuviškumą“ M. Daukšos kūryboje reikia laikyti to paties „renesansiškumo“ išraiška. Jam būdingas gimtosios kalbos, tautos ir Tėvynės aukštinimas, sielojimasis dėl jos likimo, noras dirbti jos labui, be abejo, yra renesansinės kultūros bruožas. Tačiau parengta ir išleista paskutiniaisiais XVI a. metais M. Daukšos Postilė jau yra paženklinta ir Baroko epochos lūžių, išreiškė potridentines Katalikų Bažnyčios nuostatas. Gimtoji kalba M. Daukšai yra ne vien ryšio su protėvių kartomis patvirtinimas, bet ir žmogaus dialogo su Dievu galimybė, išganymo laidas. M. Daukšos Postilė išreiškia svarbiausias XVI a. pabaigos kultūrines, tikybines, tautines ir politines nuostatas, kurias būtina kas kartą iš naujo permąstyti ir aktualizuoti. The 400th anniversary of Mikalojus Dauksa's "Postilla" provides an opportunity not only to discuss this work as one of the first Lithuanian texts in the Great Duchy of Lithuania, but also to understand how much Lithuania resembled the European region in the end of the 16th century, how were new cultural and religious trends represented there and how they were adopted and adapted to local needs. The article distinguishes three aspects of Dauksa's "Postilla": Renaissance, Baroque and Catholicity. In addition to Lithuanian and Polish languages M. Dauksa knew Latin, Greek and supposedly Hebrew, therefore, he met stringent definition of a Renaissance humanist (homo trium linguarum - "man of the three languages"). The Latin and Lithuanian aspects of M. Dauksa's writings ought to be considered an expression of the Renaissance. He is characterized by his apotheosis of language, nation and homeland, sorrow expression and desire to work for homeland's sake. Thus, is the feature of the Renaissance culture. However, Dauksa's "Postilla", prepared and released in the last years of the 16th century, has already been marked by Baroque turning-points and expressed Catholic Church attitudes. Mother tongue for M. Dauksa is not only the confirmation of belonging to ancestral generations, but also the possibility of human dialogue with God and salvation pledge. M. Dauksa's "Postilla" presents the main cultural, religious, ethnic and political provisions of the end of the 16th century that must be reassessed and actualized every time.

Pratartis -- Extant ejusdem alia Carmina. Literatūros apie J. Radvaną apžvalga -- „Čia kiekvienoj eilutėj skamba Vergilijus“ -- „Radviliados“kalbos pobūdis -- Lietuvos Hėrodoto takeliais M. Strijkovskio poveikis „Radviliadai“ -- Cerne, quibus patria est innixa columnis. Lietuvos protestantų kūrybos atspindžiai herojiniame epe -- Žmogaus ir valstybės tema „Radviliadoje“: Epo kompozicijos ypatybės; Idealaus žmogaus paveikslas; Valstybės samprata -- Vietoje užsklandos „Sava ir svetima Lietuvos renesanso literatūroje“ -- Summary -- Bibliografija -- Asmenvardžių rodyklė. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę susiklostė palankios sąlygos tyrinėti ir skelbti įvairiakalbę Renesanso ir Baroko literatūrą. Daugiausia jėgų ir išteklių iś Lietuvos XVI a. pareikalavo veik nesibaigiantys karai prieš Maskvos Didžiąją Kunigaikštystę, todėl retas kuris Palemono žemių literatas tuo metu nelietė valstybės santykių su grėsminguoju Rytų kaimynu. Kūrėjai apie juos rašė, gausiai semdami iš turtingo Antikos žanrų ir poetinių priemonių aruodo. Dėl to beveik visa, kuo šiandien turtinga mūsų literatūra (labai įvairūs poezijos, prozos, dramaturgijos pavidalai), yra paliudyta kaip tik tame amžiuje, pasižymėjusiame didžiuliu autorių kūrybingumu ir jų patriotiškomis, kartais netgi herojiškomis nuostatomis. Ši monografija skirta aptarti XVI a. poeto Jono Radvano sukurtąją „Radviliadą". Tai kūrinys, kurį neabejodami galime laikyti herojiniu epu. Be abejo, jis negalėjo atsirasti tuščioje vietoje. Monografijos autoriui rūpėjo atskleisti ir tą nacionalinės literatūros tradiciją, kuria pasirėmė „Radviliados" kūrėjas, ir aptarti tuos istorinius įvykius, kurie tapo „Radviliados" siužeto pagrindu. Monografija buvo rašoma 1994-1996 m., tad joje jau neatsispindi vėlesni literatūros ir istorijos tyrinėjimai. Jų kuo toliau, tuo gausiau pasirodo šiomis dienomis, tad autorius tikisi, kad šis kuklus tyrinėjimas pagilins ir išplės jau turimą Renesanso literatūros sampratą. The author has chosen for the object of his investigations the heroic epic “Radivilias, sive De vita et rebus praeclarissime gestis immortalis memoriae illustrissimi principis Nicolai Ra-divili, Georgii filii... libri quatuor”. It was created by J. Radvanas, one of the most prominent and mysterious Lithuania's authors of the 16th century. The aspect of investigations in the concord between tradition and innovation in this work, and the basis - the analysis of the language of the epic. The collected data enabled the author to come to certain conclusions, generalised in six sections of the book.

Lietuvos Renesanso literatūra: atsiradimo aplinkybės ir pagrindiniai bruožai -- Lietuviški motyvai Petro Roizijaus eilėraščiuose -- Valstybės puoselėtojo paveikslas Andriaus Volano kūriniuose -- Motiejaus Strijkovskio gyvenimas ir kūryba -- Motiejaus Strijkovskio „Kronika“ - lietuvių tautos epopėja -- Livonijos karo vaizdavimas Pranciškaus Gradausko poemoje „Žygis prieš Maskvą“ -- Paulius Oderbornas ir jo romanas „Didžiojo Maskvos kunigaikščio Ivano Vasiljevičiaus gyvenimas“ -- Elijo Pilgrimovijaus kūrinių pasakotojas -- Jono Radvano gyvenimas ir kūryba -- Lietuvių herojinis epas „Radviliada“ -- Svarbieji XVI amžiaus Lietuvos kultūros įvykiai -- Literatūros sąrašas. Svarbiausiu viduramžių Lietuvos šviesuolių nuopelnu laikytina tai, kad jie sukūrė raštiją, be to, ugdė raštingumą ir parengė pirmąsias knygas. Renesansas svarbus dėl to, kad atsirado grožinė literatūra. Mat Lietuvoje apie XVI amžiaus vidurį pasirodė kūrinių, parašytų sekant antikinės literatūros pavyzdžiais ir siekiant meninės kūrybos tikslų. Šiame sąsiuvinyje daugiausia ir pasakojama apie reikšmingesnius grožinius kūrinius. Be to, tiktai jie šiame tekste vadinami literatūra. Tuo tarpu gausūs to laikotarpio politiniai, teisiniai ir religiniai raštai laikomi ne literatūros, o raštijos faktais ir šiame sąsiuvinyje aptariami tiek, kiek paaiškina ir papildo pirmuosius. Renesanso rašytojus šio sąsiuvinio autorius rinkosi atsižvelgdamas į dvi aplinkybes: kūrėjo pilietybę arba jo kūryboje pareikštą pilietinį apsisprendimą ir kūrinio išleidimo laiką bei vietą. Todėl sąsiuvinyje neaptariami tokie autoriai, kurių arba pilietybė neaiški (pvz., Mikalojaus Husoviano), arba kurių kūriniai XVI amžiuje nebuvo išspausdinti, todėl rimčiau nepaveikė visuomenės ir literatūros raidos (pvz., Venclovo Mikalojaičio, geriau žinomo Mykolo Lietuvio vardu). Renesanso epochos Lietuvos literatai rašė daugiausia lotyniškai, o kūrinius spausdino ne tiktai tėvynėje, bet ir užsienyje. Žinių apie juos bei jų parašytas knygas tegalima rasti specialioje mokslinėje literatūroje, todėl šiame sąsiuvinyje dedamos didesnės kūrinių ištraukos, pateikiama kiekvieno rašytojo biografija ir primenami svarbesni istorijos įvykiai, paaiškinantys aptariamus literatūros faktus.