Search

The objective of the paper is to present the current state of research on the silhouette and activity of Pedro Ruiz de Moros (Roysius), as well as on his work Decisiones Lituanicae, and put forward research postulates. The author presented in particular the results of research conducted by Tomasz Fijałkowski and Andrzej Kremer, and proposed directions in which these studies should be supplemented. One of the postulates is to take a closer look at Roysius as a Renaissance expert in Roman law. Another postulate is to conduct in-depth research into elements of Roman law in Decisiones, and then determine the influence of this work on judicial practice. Another area of research is the activity of Roysius in the Grand Duchy of Lithuania, in particular his role in the work on the Second Statute of the Grand Duchy of Lithuania and the development of the Statutes of the Samogitian chapter. Next, the postulate of publishing Decisiones’ translation into Polish was presented, and difficulties and doubts related to the translation were indicated.

Translatio imperii is a concept and political stereotype of transfer of metaphysical world domination from country to country. The concept of translatio imperii accounts for the belief of the Byzantine emperors in their exceptional right over emperorship as legal successors of the old Rome. After the fall of Constantinople (1453), the concept of translatio imperii gradually lost its universal character and was interpreted in the confines of a nation. In the epic poetry of the Renaissance, the theme of translatio imperii can manifest itself in describing the history of a concrete dynasty that is fighting with another dynasty, albeit within the borders of the same country. Francesco Filelfo (1398–1481) mused on the concept of translatio imperii in the epic poem Sphortias dedicated to Francesco Sforza, an Italian condottiero. At the end of the 15th century, a new legend appeared that claimed the Byzantine origin of the Monomach’s Cap. That, in turn, explains the religious and political idea of Moscow being the third Rome. Alternative theories emerged in the epic poetry of the Polish-Lithuanian Commonwealth. The epic poem The Prussian War (Lat. Bellum Prutenum, 1516) by Ioannes Visliciensis depicts the events of the Great War with the Teutonic knights and the battle of Grunwald in 1410. The events became the symbol of political might of the Jagiellonian dynasty. The poem provided a literary formulation of the concept “Jagiellonian” patriotism for the first time. In his epic poem Radivilias (1592), Ioannes Radvanus incorporates the idea of translatio imperii when he shares a ‘Roman’ legend according to which the kings of the Grand Duchy of Lithuania trace their origin from patrician Palemon (Publius Palemo Libo) who founded the city of Nova Roma. The true successors of the Roman empire are patricians led by Palemon – the founders of the Grand Duchy of Lithuania. The artistic expression of both the “Jagiellonian” and Lithuanian (i.e., Grand Duchy of Lithuania) patriotism which incorporated the concept of translatio imperii had an enormous impact on the formation of the national identity of the Belarusian, Lithuanian, and Polish peoples.

Nuo Viduramžių sodas buvo neatsiejama Europos pilių, vienuolynų, didikų rezidencijų aplinkos dalis. Rašytiniuose šaltiniuose „karaliaus sodas“ Vilniaus pilyje minimas nuo XVI a. 4 dešimtmečio. Nors archeologiniai pilies teritorijos tyrimai neatskleidė tikslios sodų buvimo vietos, kultūriniame sluoksnyje aptikta reliktų, kuriuos galima priskirti Viduramžių pilies, renesansinių ir barokinių rūmų sodų paveldui. Straipsnyje pristatoma autentiška Vilniaus pilies sodų istoriją liudijanti medžiaga, supažindinama su renesansinio stiliaus sodo, skirto šios rezidencijos sodams atminti, projektiniais sprendimais. From medieval times, gardens were an indispensable component of castle, monastery and palace environment in Europe. The earliest remarks on royal gardens at the Vilnius Lower Castle date back to the 1530s. Long-term archaeological excavations of the site did not help to establish the precise location of these gardens. However, some artefacts were found in the cultural layers, which could be interpreted as garden elements belonging to the medieval castle, the renaissance and the baroque palaces. The authors of the article refer to authentic materials pertaining to the history of landscape management at the Vilnius castle site. These materials have been collected during the archaeological excavations conducted by the Lietuvos Pilys Castle Research Centre and are currently analyzed at the Scientific Research Centre at the National Museum the Palace of Grand Dukes of Lithuania. The garden history could be traced through the remnants of garden facilities: the fragments of medieval wattle dated to the late 14th century, pond reinforcements in front of the royal palace, which was under construction at that time, dated to 1510–1511, and wells in the area of the renaissance gardens dated to 1560–1562. Besides, several relics of the seventeenth-century baroque garden were uncovered in the presumed garden area: a masonry base of a garden statue or fountain, sized 2.6 x 2.12 m, a fragment of a sandstone vase, almost 1 m in diameter, and a segment of a cobbled road running along the hill’s retaining wall. The history of the use of ornamental plants is attested by fragments of flowerpots or Myrtaceae pollen found in the sixteenth-century cultural layers. The territorial distribution of the remnants of garden facilities indicates that the gardens were not localized in a single area but rather surrounded the royal residence. The article also presents a project of a renaissance-style garden adjacent to the reconstructed palace, designed to commemorate the historical royal gardens. The garden will consist of three main parts: a bosket separating the garden terrace, four box-edged lawns with a central fountain, and raised beds with ornamental plants and culinary herbs selected referring to sixteenth-century books. The garden construction is due for completion in 2018.

Armour or its details, that now get more and more attention from the researchers, are collected in funds of Lithuanian museums and there are quite a few of them. Also, as the time goes by, they are complemented with new archaeological findings that can provide new and very useful information to the explorations of Lithuanian war history. However, topic of armour in Lithuanian historiography is practically not examined and for that, even until now, we do not have armour types that are generally accepted and used in science, as well as their detailed Lithuanian names. Such situation not only complicates the work of a research, but also does not give a possibility to provide the results of the work clearly and in an understandable manner. That is why in this article, collaborating with the State Commission of the Lithuanian Language, names of armour details and their types during Middle Ages and Renaissance are provided, being made more Lithuanian and adjusted to Lithuanian language. Terms of armour and their details used in Lithuanian scientific literature are discussed and at the same time main problems of armour terminology in Europe are provided. Terminology offered in this publication should be complemented with the names of armour or its details as the time goes by because understandable and clear terminology of armour is essential when wanting to successfully continue research of Lithuanian war history and archaeology.

Šiame studijinio pobūdžio straipsnyje analizuojami poeto Sigito Gedos atlikti Williamo Shakespeare’o sonetų vertimai į lietuvių kalbą (Vilnius: Žara, 2009). Atskleidžiama vertimų ir sekimų svarba formuojantis itališkajai bei angliškajai sonetų struktūrai; pateikiama trumpa Shakespeare’o sonetų vertimų į lietuvių kalbą ir jų tyrimų apžvalga; supažindinama su šiuolaikinėmis teorinėmis poetinio vertimo nuostatomis, liečiančiomis vertimo adekvatumo, ekvivalentiškumo, kultūrinių realijų perteikimo klausimus (James S. Holmes, Francis R. Jones, Raymond van den Broeck, Theodore Horace Savory); aptariamos bendrosios kalbinės, kultūrinės Shakespeare’o sonetų vertimo į lietuvių kalbą problemos. Taikant lyginamąjį ir atidžiojo skaitymo metodus, detaliai analizuojami šeši Gedos išversti sonetai, didesnį dėmesį skiriant originalo poetinės sintaksės ir semantikos figūrų perkėlimui (18, 73, 116 sonetai), prasmės atskleidimui ir jos transformacijoms vertimuose (27, 66, 13 sonetai). Naudojamasi moksliniu angliškuoju sonetų leidimu (redaktorė Katherine Duncan-Jones, 2012), užsienio autorių atliktais Shakespeare’o sonetų ir jų vertimų tyrimais (Manfred Pfister, Niveen Aziz Muhammed Tinah, Douglas Trevor, Lukas Erne, Catherine Belsey, Paul Edmondson, Stanley Wells, Zacharij Plavskin, Michail Morozov, Aleksandr Anikst). Epizodiniam lyginimui pasitelkiami Samuilo Maršako vertimai, turėję nemenkos įtakos Gedos vertimams, taip pat ir kiti rusiškieji bei lietuviškieji (Aleksio Churgino, Alfonso Tyruolio-Šešplaukio, Tautvydos Marcinkevičiūtės, Antano Danieliaus) vertimai. Daroma išvada, kad Gedos versti sonetai išlaiko originalaus teksto struktūrą, sintaksinį ir semantinį branduolį – išplėstinę metaforą ir antitezę, tačiau patiria nemenkų poetikos bei prasmės nuostolių ir nepasiekia vertėjo poetinio talento lygmens. The article examines the translation of William Shakespeare’s sonnets into Lithuanian by the poet Sigitas Geda (Vilnius: Žara, 2009). The authors discuss the importance of translations and interpreting via a third language for the formation of Italian and English sonnet structure; provide a short overview on Lithuanian translations of Shakespeare’s sonnets and their research; present some modern theoretical principles of poetry translation including translation adequacy, equivalence and cultural transfers (James S. Holmes, Francis R. Jones, Raymond van den Broeck, Theodore Horace Savory); examine general linguistic and cultural issues of Lithuanian translations of Shakespeare’s sonnets. A detailed analysis of the translation of six sonnets by Geda is done applying comparative and close reading methods. The article focuses on the transfer of figures of speech (sonnets 18, 73 and 116) and the deciphering and transformation of meaning (sonnets 27, 66 and 13). The resources include the edition of Shakespeare’s sonnets with commentaries (ed. Katherine Duncan Jones), the research of sonnets and their translations carried out by foreign authors (Manfred Pfister, Niveen Aziz Muhammed Tinah, Douglas Trevor, Lukas Erne, Catherine Belsey, Paul Edmondson, Stanley Wells, Zacharij Plavskin, Michail Morozov, Aleksandr Anikst). Occasionally, comparisons are made with translation by Samuil Marshak that had a greatly influence on Geda and with other variant translations of Russian and Lithuanian authors (Aleksys Churginas, Alfonsas Tyruolis-Šešplaukis, Tautvyda Marcinkevičiūtė, Antanas Danielius). In conclusion, sonnets translation by Geda preserves the text structure of the original, its syntactic and semantic nexus – extended metaphor and antithesis; however, it results in a great loss of poetic and semantic features and does not reveal the poetic talent of the translator.

During the sixteenth century Virgil's poetry had a noticeable and increasingly strong influence on literature written in the Polish-Lithuanian Commonwealth. This can be attributed to the fact that the Aeneid enabled Polish and Lithuanian to construct a reflection on early modem national identity. The author attempts here to examine this hypothesis and to answer the question: how did Virgilian identity-topoi work in poems written in Poland and Lithuania in the sixteenth century? To do that he focuses on eight epic poems published in Polish and Latin between 1516 and 1592. In the main part of the paper several topics used in these poems are examined. These are: Lithuania's location in Europe and its geography, Lithuanian history, the inhabitants' sense of identity and the definition of homeland. Read together, these passages evoke a coherent image of the sixteenth-century Grand Duchy of Lithuania. In the conclusions the author argues that the Aeneid provided Polish and Lithuanian poets with a language they could use for creating and expressing Lithuanian identity. This can be observed especially in a historical narrative which is based on four Virgilian motifs: the ethnogenetic myth, the legendary foundation of the capital city, the legendary victory and the tale of a contemporary hero who links this ancient history to a poet's present time. The author stresses the fact that the process of constructing knowledge about Lithuania was triggered by the humanistic ways of reading Virgil's texts and the sixteenth-century imitative procedures.

Straipsnyje siekiama apžvelgti pagrindines orderių teorijas nuo Antikos laikų iki XIX a., gilinantis į jų dvasinę esmę, sakralizuotus klasikinio orderio kilmės aiškinimus. Seniausias žinomas veikalas, kuriame išdėstytos architektūros taisyklės, – Vitruvijaus traktatas „Dešimt knygų apie architektūrą“, išleistas I a. pr. Kr. Autorius mėgino apibendrinti graikų architektūrą, nors pats gyveno daugiau kaip dviem šimtmečiams praėjus po klasikinio jų periodo (V-III a. pr. Kr.). Vitruvijus nurodo, kokius orderius dera naudoti įvairių dievų šventykloms. Minervos, Marso, Heraklio šventyklos statomos dorėninės: šių dievų narsumas reikalauja pastatų be puošybos. Veneros, Floros, Prozerpinos ar nimfų šventykloms tinkamiausias būtų korintinis orderis, nes tos dievybės tokios švelnios, jog ir architektūrai dera taikyti lieknas formas, spalvingai papuoštas lapais ir užraitomis. O Junonai, Dianai ir panašioms dievybėms skirtas šventyklas reikėtų statyti pagal jonėninį orderį, kurio šventyklos įsiterptų tarp griežtų dorėninių ir švelnių korintinių pastatų. Klasikinio orderio kilmės teorijas krikščioniškąja kryptimi plėtojo XVI a. Renesanso teoretikas Sebastianas Serlio (1475-1555). Knygose apie architektūrą jis siūlė kitaip naudoti skirtingus orderius ir rekomendavo dorėninį orderį taikyti bažnyčioms, skirtoms Šv. Petrui, Šv. Pauliui, Šv. Jurgiui ar kitiems šventiesiems, kurie turėjo tvirtybės ir jėgos aukoti gyvenimą Kristaus tikėjimui. Serlio sukurta orderių sakralizacija buvo naujas būdas dvasingumui išreikšti. Tai – perėjimas į simbolinę krikščionių šventųjų semantiką. XVI a. italų Renesanso architektų teorinius ieškojimus užbaigė Palladio sekėjas Vincenzo Scamozzi (1552-1616), 1615 m. Venecijoje išleidęs didžiulį traktatą „Apie visuotinės architektūros idėją“. Scamozzi suteikė klasikinei formai dvasinę prasmę, teigdamas, jog orderis architektūroje – tai tos pačios visuotinės Dievo sukurtos tvarkos dalis. Renesanso teoretikų dieviškos kilmės teorijos suformulavo naują požiūrį į orderį kaip į dvasios reiškinį. XVI a. architektūros teorijos darbų pasirodė ir kitose šalyse. 1550 m. Ciuriche išėjo architekto ir medžio raižytojo Hanso Blumo knyga „V Columnae, arba penkių orderių aprašymas ir pritaikymas“. Toskaninės kolonos proporcijas jis lygino su storu valstiečiu ir netgi vadino ją valstietiška. Tai buvo akivaizdus orderio desakralizavimas, atkreipus dėmesį į žemesnį socialinį sluoksnį. XVII a. architektūrinės teorinės minties centras persikėlė į Prancūziją. Po Philibert‘o De L’Orme (1510?-1570) dar 1568 m. sukurto „Pirmojo tomo apie architektūrą“ iškilo naujų talentų. Vienas ryškiausių buvo Roland‘as Frėart‘as de Chambrai (1606-1676), pasižymėjęs kaip vienas pirmųjų helenizmo apologetų, neigusių visa, kas neatitiko antikinės Graikijos formų ir estetinių idealų. XVIII a. orderių sakrališkos simbolikos problema jau nebuvo tokia populiari kaip anksčiau. Teoretikai labiau diskutavo, ar orderis kilęs iš panašumo į žmogaus kūną, ar išsirutuliojo iš medinių konstrukcijų. XVIII-XIX a. archeologų atradimai, tiksliųjų mokslų pasiekimai, pagaliau šviečiamoji filosofija skatino architektūros teoretikus būti tikslesnius, tačiau tai, kas buvo sukurta nuo Vitruvijaus laikų iki klasicizmo, nebuvo pamiršta. Orderių dieviškos kilmės teorijos neaplenkė ir Lietuvos. Jos atėjo su kitų šalių teoretikų darbais, kurie buvo studijuojami ir padėjo formuoti menininkų pažiūras. Vilniaus universiteto architektūros teoretikų darbai akivaizdžiai atskleidžia, kaip sakrališkosios orderio teorijos, perėjusios antropomorfinį etapą, susitelkė ties organine architektūros kilme.

In 2012 the LAM Department Lithuanian Museums’ Centre for Information, Digitisation and LIMIS started to develop audio guide text for Lithuanian Clock Museum. It contains 30 selected most valuable clocks on display at the museum, which reflect the mechanism development history and represent different artistic styles. This article, prepared according to the audio guide mentioned, aims to present a detailed presentation of the exhibits selected for the audio guide and to highlight their uniqueness. Throughout history humans tried to answer the question what is time. Developed civilizations tried to know, learn to count and master time since the very old days. Visiting Lithuanian Clock Museum exposition reassures that it is not so simple to count time and that various nations understood it differently. Moreover, the visitors can find out that common time counting system that we know today was created only in the 19th century. The exposition of the Clock Museum provides the visitors with an opportunity to see more than 400 original and rare clocks and to see a clockmaker’s workshop during the Renaissance. The exposition consists of two parts. The first floor presents time counting principles and the development of clock construction from the ancient times until today. The visitors are introduced to calendars, ancient sun, water, fire, sand, mechanical and other clocks. The second floor introduces the changes in the form and design of mechanic clocks from 16th to 20th century. The exposition displays the works of the famous European and Lithuanian clock makers – Theodor Tarasovig, Abraham-Louis Breguet, Theodore Perret and others. The remaining part of the 19th century park near the building of the museum was turned into a courtyard with working sundials. After taking a look at the exposition of the clocks, the visitors are invited to take a walk in the Sundial Park. [...]

Renesanso ir baroko laikais buvo įprasta trijų šventųjų kalbų (hebrajų, graikų ir lotynų) samprata. Drauge buvo sakralizuoti ir jų rašmenys. Straipsnyje aptariami šventųjų raidynų ir kalbų (pirmiausia – graikų ir lotynų) statuso ir likimo LDK bruožai. Vietinės kalbos, vartodamos šiuos raidynus (lietuvių ir lenkų – lotyniškąjį; rusėnų – sukurtą graikiškojo pagrindu), aktualizuodavo ir juos lydinčias vertybių sistemas. Sakraliosios kalbos LDK gyvenime pynėsi su kasdienėmis, kasdienės ėmė savo orumą iš tikro ar tariamo ryšio su sakraliosiomis, galiausiai ir vienas, ir kitas perteikiantys raidynai keitėsi vietomis; natūrali dinamika galiausiai baigėsi lotyniškojo alfabeto, kaip visą valstybę apimančio komunikacijos įrankio ir europinio tapatumo ženklo, įsigalėjimu.

Straipsnyje siekiama išnagrinėti XVI a. – XVII a. I trečdalio Vilniaus miesto pastatų sienų tapybos paveldą kaip lokalinį vienos epochos, tipo ir meninio stiliaus fenomeną. Vilniaus renesansinė polichrominė tapyba ir sgrafitai išliko fragmentiškai, negausiai ir buvo atrasti skirtingu metu, visai atsitiktinai. Šis paveldas neužfiksuotas rašytiniuose šaltiniuose, nedatuotas ir beveik netyrinėtas, todėl iki šiol nebuvo interpretuojamas kaip visuminis reiškinys. Straipsnyje jis nagrinėjamas ornamento istorijos ir ikonografijos aspektais. Lietuvoje dar neįprasta mūsų XVI a. – XVII a. I trečdalio dailės objektus priskirti Šiaurės renesansui. Lyginant Vilniaus namų sienų dekorą su tuo pačiu metu Europoje plitusiais raižiniais, atsiskleidė Šiaurės renesanso dailės ypatumai: būdingų ornamentinių sistemų ir pavyzdžių kartotės, vienalaikis skirtingų laikotarpių itališkojo renesanso elementų plitimas, renesansinių elementų jungtys su vėlyvosios gotikos ir manierizmo dekoro motyvais. The aim of this article is to generalize wall painting in Vilnius city from the 16th century till the 3rd decade of the 17th century as a phenomenon interrelated by the same epoch, place, type of art, and artistic style. The Renaissance polychromic painting and sgraffito have hardly ever been researched and interpreted from such perspective because the remnants are scarce and patchy and because they had been uncovered on multiple occasions and completely perchance. This heritage has not been documented in written sources, nor has it been used; therefore, so far it can only be analyzed in terms of artistic style, ornamentation, and iconography. After comparing this object with the samples of ornamental graphics that at that time were spreading in other European cities, it is argued in this paper that pieces of art from Vilnius of the 16th century to the first half of the 17th century have typical features of the Northern Renaissance. It is still uncommon in Lithuania to attribute objects from this epoch to the Northern Renaissance. The Renaissance and Mannerist art heritage is still (mainly out of habit) being assessed according to the Italian artistic criteria. There have been long-lasting doubts about whether Renaissance art had ever been part of Vilnius citizens’ surroundings. However, having summed up all the known fragments of polychromic painting and sgraffito, it appears that this part of heritage was rather diverse and valuable. The fragments of Vilnius Renaissance ornamental wall painting represent the most characteristic inter-European peculiarities and development stages of the style. In Bernardin Church, the samples from Albrecht Dürer’s epoch, the transitional period from the late Gothic to Renaissance (first quarter of the 16th century), can be found. Paintings from the mid or late 16th century have remained at 13 Rūdininkai Street, and paintings of the transitional period from the Renaissance to Baroque (1600–1630) at Hozijus house. The ornamentation of the Mannerist style was used at the Holy Spirit’s Dominincan Monastery and in sgraffito of several buildings in Vilnius. Therefore, manifestations of the Renaissance epoch are imprinted in the wall paintings of Vilnius in a rather versatile fashion. Diversity and eclecticity are characteristic of the Northern Renaissance: it is an integral combination of elements from various different Renaissance periods, a junction of Renaissance elements and late Gothic or Mannerist motifs. From this perspective, one can argue that the Vilnius Renaissance heritage is a typical sample of the Northern Renaissance. It is so far uncertain in what ways the samples of Renaissance ornamentation would find themselves in Vilnius. However, if our Renaissance heritage is characteristic of Central European cities, one can predict that the samples had also been reaching our city in ordinary ways that have been researched scrupulously by foreign art critics. Illustrations from “Column Books” or other press, title pages, plates of ornamental carvings could have served as prototypes for the Renaissance wall paintings. A perspective for further research of this question is unfolding. The remaining wall painting ornamentation may help in correcting the dates of construction, reconstruction and renovation of some of Vilnius architectural objects. It would be careless to make further conclusions about the Renaissance ornamentation in Vilnius city, because the mentioned painting findings are absolutely random and do not entirely reveal how much and what kind of painting was present in Vilnius city in the 16th–17th century.

Valdovo laiškas – sudėtingas, gana tradicinis darinys, kurio struktūrą, turinį, stilių, literatūrinę raišką veikė atitinkamos epochos pokyčiai – mentaliniai, socialiniai, politiniai, kultūriniai ir kt. Visuomenės lūžiai, skirtingų kultūrų sankirtos, naujos visuomenės formavimasis – gera proga stebėti ir tirti tradicijos ir atsirandančių naujovių santykį. Kiekviena epocha turėjo savitą epistolinį kanoną, kurio pagrindą sudarė ne vieną šimtmetį trunkanti laiškų rašymo tradicija ir jos modifikacijos. Straipsnyje analizuojamas XIV–XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovų korespondencijos pobūdis, kanoninis jų laiškų modelis, jį formavusi bendraeuropinė epistolikos tradicija, išryškinami atsiradę žanriniai, kultūriniai, mentaliniai ir kiti pokyčiai. Straipsnyje aptariama valdovų laiškų – kaip dalykinės, diplomatinės korespondencijos pavyzdžio – struktūra, tematika, kreipiniai, stilius, leksika, luominės etikos reikalavimai, laiško rengimo kontekstas, tipologizacijos, tikrosios autorystės klausimai. Tyrimo pagrindą sudaro lotyniška Lietuvos didžiųjų kunigaikščių: Gedimino, Vytauto, Aleksandro, Žygimanto Senojo, Žygimanto Augusto – korespondencija, lyginama su kai kurių jų amžininkų Europos valdovų laiškais. Letter of a ruler is a complicated quite traditional formation, which in terms of structure, content, style, and literary expression was affected by epochal changes – mental, social, political, cultural, etc. The article analyses a character of correspondence of rulers of the Grand Duchy of Lithuania in the fourteenth to sixteenth centuries, also, a canonical model of their letters, adapted pan European tradition of Latin epistolic that formed the model; the genre, cultural, mental, and other changes are emphasized. The article discusses the rulers’ letters as an example of objective, diplomatic correspondence, their structure, themes, address, lexis, requirements of class ethics (all these are traditional, enduring elements of ruler’s epistles), style (the most volatile element), a context of preparing a letter; there are discussed questions of typologisation, real authorship and other problems of a common nature of research of the GDL epistles. The Latin correspondence of grand dukes of Lithuania (Gediminas, Vytautas, Alexander, Sigismundus the Old, Sigismundus Augustus) makes the basis of research; for comparison letters of some contemporary European rulers are included. Correspondence of rulers of the Grand Duchy of Lithuania is a relevant component of an enduring miscellaneous political, cultural process. It reflects ruler’s life, self-expression of his personality, his education, and political, cultural connections, nature of ruling. Magnates and noblemen eventually absorbed a model of rulers’ epistles, traditions of communication, thus, it was a certain exemplum, which formed and granted a continuity of traditions of matter-of-fact communication via correspondence in the lower strata of society.

Straipsnis skirtas aptarti filosofo Algio Uždavinio dvasios atgimimo sampratą naudojantis lyginamųjų civilizacijų tyrinėjimų metodu. Publikacijoje atskiriamas istorinis europietiškas renesansas ir hermetinė, sufistinės dvasios atgimimo koncepcijos. Parodoma, kaip sufistinio ar hermetinio-noetinio kosmo ratuose dvasios atgimimas gali būti aiškinamas kaip simbolinis-ontinis įvykis ir teurginis veiksmas vienu metu. Tariama, kad šios hermeneutinės, meditacinės, ekstatinės veiklos, transformacijos yra dvasios išsilaisvinimas iš kasdienybės priklausomybių, išsivadavimas iš egoistinės fantazijos ir kolektyvinės ideologijos prievartos. Savimonės pokyčiai, teurginio veiksmo (bendradarbiaujant su dievais) temos yra centrinės Uždavinio filosofijai, kaip ir daugeliui neoplatonizmo, hermetizmo ar sufizmo filosofijos atstovų. Jis savo tekstuose minėtas didžiąsias metafizines tradicijas nagrinėja nuosekliai įveikdamas ir kritikuodamas europocentrizmo ribotumą ir nubrėžia alternatyvią, galimą europiečio mąstymo raidą, siūlančią patirti panašų, teurginį, žmogaus esmės, dieviškumo prabudimo džiaugsmą. Toks aiškinimas atveria hermetinio ir sufistinio atgimimo sąvokos ir praktikos turinį ir kartu suteikia galimybę pažvelgti į europietiškąjį renesansą kitu žvilgsniu. Article is devoted to the discussion of the philosopher Algis Uždavinys' concept of the resurgence of spirit by using the method of the comparative studies of civilization. The historical European Renaissance is separated from the Hermetic, Sufist concept of the resurgence of spirit. The paper shows that the revival of the divine-human soul could be explained as both a symbolic and a theurgic act, or as an event in Sufist or Hermetic circles of the cosmos. It is presupposed that the Hermetic, meditative, ecstatic activities and transformations constitute a liberation of the divine spirit from dependencies on everyday life, from egoistic fantasy and collective ideological coercion. The cosmic changes in self-consciousness, the onto-topics of theurgy (in collaboration with the gods) are central for the philosophy of Uždavinys as they are for a number of representatives of Neoplatonism, Hermeticism, and Sufism. In his texts, by considering all the aforementioned big metaphysical traditions Uždavinys questions, criticizes, and ultimately overcomes the limits of Eurocentrism. He demonstrates some possible ways to experience higher happiness and bliss through the resurgence of the essence of the human being thus offering a new way of philosophizing in Europe. The Hermetic and Neoplatonic roots of wisdom, the Sufi conception of the revival explains and imbues with significance mystic practices and contemplations, a special type of life and public behavior in the West. Besides, the interpretation of Eastern philosophical traditions makes it possible to approach the philosophy of the European Renaissance from yet another perspective.

Renesanso epochoje avalynė buvo svarbi kostiumo dalis. Skirtingų socialinių sluoksnių žmonės avėjo skirtingą avalynę. Tai patvirtina ikonografija ir rašytiniai šaltiniai. Deja, istorinės šio laikotarpio avalynės radinių yra išlikę labai mažai. Todėl didžioji dalis šios avalynės rekonstruojama remiantis archeologine medžiaga. Dažniausiai vien pagal išorinius požymius archeologinių avalynės radinių neįmanoma priskirti kuriam nors socialiniam sluoksniui. Tik išsamūs ir įvairiapusiai individualių avalynės radinių tyrimai, duomenis papildžius istorinių šaltinių informacija ir ikonografine medžiaga, leidžia atskleisti skirtingų socialinių sluoksnių avalynės požymius. Aptariama tema Lietuvoje beveik netyrinėta. Šio laikotarpio avalynės skirtumai mažai analizuoti Europoje ir kaimyniniuose kraštuose. Remiantis individualių Lietuvos archeologinių avalynės radinių iš skirtingų vietų tyrimų duomenimis (šiuo metu visa medžiaga yra tik iš Vilniaus) galima teigti, kad iš ožkos ar kitų gyvūnų (išskyrus galvijus) odos pagaminta, šviesi ar ryškesnės spalvos, sudėtingesnės konstrukcijos, rantinio tvirtinimo, praplatinta priekine dalimi, tekstile puošta ir modelinė avalynė turėtų būti skiriama aukštesnio socialinio statuso visuomenės atstovams. Tamsesnę, nedekoruotą, prastesnės kokybės galvijų odos ir paprastesnės konstrukcijos avalynę avėjo žemesnio socialinio sluoksnio gyventojai. Perforacija puošta avalynė taip pat yra aukštesnio socialinio statuso žmonių avalynės požymis, bet ji galėjo būti įperkama ir žemesnio socialinio sluoksnio atstovams Footwear was an important part of the costume in the Renaissance Epoch. People of different social class wore different footwear. This is evidenced by iconography and written sources. Regrettably, there are very few findings of the historical footwear from this period. Therefore, the major share of this footwear is reconstructed based on archaeological material. It is impossible to attribute the archaeological findings of footwear to any specific social class solely according to the external features. Only exhaustive and versatile investigations of individual footwear findings, having supplemented the data with the information from historical sources and iconographic material, allow revealing the features of footwear of different social classes. The discussed topic has been scarcely investigated in Lithuania. The differences of footwear of this period have been little analysed in Europe and neighbouring countries. Based on the data of investigations of individual Lithuanian archaeological footwear findings from different locations (all material currently comes from Vilnius), we may state that footwear made from goat’s or other animals’ (except livestock) skin, of light or brighter colour, more sophisticated construction, rand fastening, wider front part, ornamented in textile and modelled footwear should be attributed to people from a higher social class. Darker, not decorated footwear of simpler construction, made from lower quality stock skin, was worn by lower social class representatives. Perforated footwear also belonged to people from a higher social class, yet lower social class representatives could also afford it.

Straipsnyje aptariamas mecenatystės fenomenas, labiausiai istoriškai ir kultūriškai apmąstytas Renesanso laikais. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau - LDK) literatūroje apie neišvengiamą mecenatystės naudą valstybės gerbūviui kalbėjo Jonas iš Vislicos, Mikalojus Husovianas, kiti vėlyvojo Renesanso poetai. Iš rytinių Vokietijos žemių kilęs Johanas Milijus, tarnavęs dvaro poetu pas kunigaikštį Grigorijų Chodkevičių, savo teoriniuose svarstymuose ir poetinėje kūryboje kalbėjo apie mokslų globėjiškumą. Ši įtaka atkeliavo iš Vokietijos humanistų idėjų, skleidžiamų Johanno Reichlino, Adamo Schröderio, Danieliaus Hermanno ir kitų poetų kūryboje. Savo originalų mecenato paveikslą ir jo vietą visuomenėje aprašė poetas Jonas Radvanas knygoje Radviliada (1592). Renesanso epochoje mecenatystės, mokslų globėjiškumo tema buvo labai populiari daugelio LDK poetų kūryboje. Gajaus Mecenato kalba rašiusių senųjų LDK poetų žodžiai - tai kreipimasis per epochas į kitas kartas, kvietimas puoselėti geriausias mecenatystės tradicijas. The phenomenon of patronage was a repeated object of study in various forms of art. As far as literary monuments are concerned, this issue was considered to be a precondition for the appearance of a variety of literary works (works of S. Łempicki, A. Sajkowski, A. Skepjan). But if we refer to the ancient literature of the Grand Duchy of Lithuania, it appears that the authors ofthat epoch - "the epoch of the omnipotence of the poets able to immortalize events and people" (J. Nowak-Dlużewski) - left from their deserving attention discussions concerning the essence and goals of patronage. Ioannes Visliciensis (in his prose address to the master Pavel Russin from the book Prussian War, 1516) was among the first to draw attention to the connection between the public recognition of a piece of art and the patronage of a famous and authoritarian person. Nicolaus Hussovianus developed his ideas concerning the vital necessity that the prosperity of the state played in patronage in the dedication of the poem Carmen de statura... bisontis (1523) addressed to the Queen Bona Sforza. The poets of the Late Renaissance also dealt with the topic mentioned above. Johannes Mylius, German by birth, the poet laureate of the prince Hrehory Chodkewicz, proved the necessity of extending patronage to sciences, first of all, to philology, not only in his theoretical discourses but also in his poetic works. Of course, here one should note the influence of German humanists, especially Johann Reuchlin. Similar considerations were expressed by Adam Schroether (in the prose dedication of the poem About the Lithuanian river Neman (1682)), also by Franciscus Gradovius (in the epigram to the coat of arms of Radzivil Family from the introduction to the poem Description of the Moscow expedition of Christopher Radzivil (1582)). The Vilna poet Ioannes Radvanus expressed in artistic form his original vision of the image of patronage and its role in society in his book Radivilias, or About life and feats... of Nicolai Radzivil (1592). The fact that the topic of patronage and the protection of sciences was popular and relevant for many poets of the Grand Duchy of Lithuania, is testimony of the high spiritual atmosphere which was created, developed and actively promoted by the courts of major magnates of our state in the 16th century. It was namely that epoch which gave powerful stimulus to the spiritual development of many present-day people.

Straipsnyje analizuojamos pagrindinės politikos mokslo atsiradimo prielaidos. Įprasta manyti, jog politikos mokslo gimimą iš esmės lėmė pozityvizmo filosofija. Šiame straipsnyje bandoma parodyti, kad tam tikros politikos mokslo prielaidos buvo suformuotos gerokai anksčiau. Klasikinės politikos sampratos atmetimas ir naujos, modernios politikos sampratos formavimasis, pastebimas jau Renesanso pasaulėjautoje, N. Machiavelli’o ir Th. Hobbeso politinėse teorijose, leido iškelti žmogaus ir politikos „konstruojamumo“ idėjas. Teigiama, jog moderni politikos samprata buvo viena iš būtinų politikos mokslo sąlygų. XVII a. mokslo revoliucija paskatino mąstytojus į filosofiją perkelti gamtos mokslų metodus. Gamtos mokslų metodais pakelti filosofiją į naują mokslinį lygmenį buvo vienas didžiausių daugelio Apšvietos filosofų tikslų. Taigi, kai pozityvistai prakalbo apie būtinybę sukurti naujus pozityvius mokslus apie žmogų ir visuomenę, intelektualiems pokyčiams jau buvo visiškai pasirengta.Pagrindiniai žodžiai: Renesansas, Apšvieta, pozityvizmas, Millis, Comte’as.Philosophical Presuppositions of the Emergence of Political ScienceMindaugas Stoškus SummaryThe paper deals with the main presuppositions of the emergence of political science. The aim is to show that the rupture in the history of political philosophy in the Renaissance, the refusal of the classical political thought about human nature as zoon politikon and about purpose of state, and the birth of modern political ideas about politics as mechanics, was conditio sine qua non for the emergence of the new political science. Main philosophers who initiated this rupture were N. Machiavelli and Th. Hobbes. The 17th century scientific revolution and Enlightenment helped to bring the methods of natural sciences into philosophy. All those ideas were fused together in Positivism which played a pivotal role in the emergence of Political science.Keywords: Renaissance, Enlightenment, positivism, Mill, Comte.

Šiandien galime rinktis tarp Kotrynos II lietuviams siūlyto „įtvirtintos tvarkos“ pasakojimo ir LDK Respublikos kurto laisvės naratyvo, tarp skirtingų tautos praeities perskaitymų. Neįmanoma gyventi be pasakojimo. Pasakojimas – savitas tautos savikūros būdas. Juo remdamasi bendruomenė gali konstruoti ir saugoti socialinę tikrovę. Būtent ši pasakojimo galia sureikšmina ir istoriko vaidmenį: nuo jo profesinės bei etinės laikysenos priklauso, kokia tautos praeitis formuoja jos ateitį. Todėl svarbu, kad pasakotojo pasirinkimas būtų kuo sąmoningesnis ir atsakingesnis. Atsakingam pasakotojui derėtų pasverti vieno ar kito naratyvo įtaką dabartinės bendruomenės tapatybei bei jos elgsenoms. Pačiai istorikų bendrijai šiandien reikėtų išsamiau nagrinėti ir aptarinėti viešai sekamo istorinio pasakojimo ištakas, kompoziciją, nuostatas bei pobūdį. Būtinas didesnis dėmesys vadovėlių naratyvui. Nuo mūsų valios pareina, ar šiandienos nacionalinis naratyvas bus iš svetimų tekstų nuolaužų sudėliotas, inertiškas, nesavarankiškas, nerišlus, uždaras, monologiškas, depresyvus, ar gebėsime jį kurti savarankišką, atvirą, polilogišką, nuoseklų, aistringai tiesos siekiantį, išėjusiųjų ir gyvųjų dialogu grįstą. Pirmasis pasirinkimas kur kas paprastesnis. Antrasis pasirinkimas reikalauja kur kas daugiau kūrybinių pastangų, maištingos abejonės ankstesnių istorinių diskursų įtvirtintais teiginiais, sunkių tiesos paieškų. Tačiau būtent iš tokio sąmoningo pasirinkimo kilusiu nacionaliniu pasakojimu galėtų gerokai patikimiau remtis trečiosios Lietuvos Respublikos laisvė. Today we can choose between a narrative about “the established order” suggested by Catherine II and a narrative of freedom created by the Republic of the GDL and between different readings about the nation's past. It is impossible to live without a narrative. A narrative is a distinctive way of self-creation of the nation. With regard to it, a community may construct and secure social reality. This power of the narrative gives significance to a historian's role: the past which forms the future depends on a historian's professional and ethical position. Therefore it is important that a narrator's choice would be as conscious and responsible as possible. A responsible narrator should decide between the influence of one or another narrative to the identity of nowadays community and its behaviour. Currently, a wide community of historians should analyse and discuss the beginnings, composition, attitudes and nature of a publicly told historic narrative in more detail. More attention should be paid to the narrative in textbooks. It depends on our will if a nowadays national narrative is going to be made of fragments from borrowed texts and characterised as inert, dependent, incoherent, close, monologic, and depressive or we will be able to make it independent, open, polylogic, consistent, passionately seeking for truth and based on a dialogue between the dead and the living. The first choice is much simpler. The second one requires much more creative effort, rebellious doubt regarding the well-established statements of former historical discourses and hard search for truth. However, the third freedom of the republic of Lithuania could be more reliably based on a national narrative derived from this conscious choice.

Straipsnyje aiškinamasi, kada, kokiais pavidalais, kokiomis aplinkybėmis ir kokiuose kontekstuose atsiranda tokie žodžiai kaip Lietuva, lietuvis, lietuviškas, arba senąsias baltų gentis įvardijančios sąvokos, posakiai, apibūdinimai įvairių epochų ir skirtingų žanrų prancūzų tekstuose – XI a. pabaigos „Rolando giesmėje“, Guillaume’o de Machaut (~1300-1377) kūriniuose „Sakmė apie liūtą“ ir „Draugo paguoda“, Philippe’o Desportes’o (1546-1606), eilėraštyje „Atsisveikinimas su Lenkija“, Michelio de Montaigne’io (1533-1592) „Esė“, Jeano-Jacques’o Rousseau (1712-1778) traktate „Apie visuomenės sutartį, arba Politinės teisės principai“ ir Deniso Diderot bei Jeano Le Rond d’Alembert’o 1751-1772 m. leistoje enciklopedijoje. Konstatuojama, kad Lietuvos paminėjimai yra gana reti. Viduramžių kūriniuose ją „paslepia“ bendresni aisčių arba baltų genčių (prūsų, sembų) pavadinimai. Tikrinis Lietuvos vardas, nedidelių teritorinių vienetų pavadinimai ir valdovų vardai pirmą kartą iškyla vėlyvųjų viduramžių poeto Guillaume’o de Machaut epinėse poemose. Padėtis nepakinta ir kitų epochų kūriniuose, tik Lietuva būna „pasislėpusi“ nebe už baltų genčių, bet už Lenkijos. Daugiausia informacijos apie Lietuvą, kaip apie atskirą valstybę, pateikiama XVIII a. Enciklopedijoje. Beveik visais analizuotais atvejais Lietuvos paminėjimai įgyja kito, svetimo, pagonio, kurį reikia apkrikštyti bei paversti civilizuotu ir savu, konotacijas. Net Enciklopedijos straipsnyje, kuris turėtų išlaikyti objektyvumo siekį, neišvengiama gana subjektyvaus vertinimo, ir Lietuva priskiriama barbariškajai Europos daliai. The article attempts to clarify when, in which circumstances and contexts did various epochs and written genres of the French language made reference to such words as Lithuania and Lithuanian or concepts, sayings and descriptions of old Baltic tribes. In the Song of Roland (11th cent.), in works by Guillaume de Machaut (~1300–1377) “Dit du Lion” and “Confort d'ami”, in the poem by Philippe Desportes (1546–1606) “Au revoir la France”, “Au revoir la Pologne”, Essay by Michel de Montaigne (1533–1592), treatise by Jean-Jacques Rousseau (1712–1778) “Du contrat social ou Principes du droit politique” and encyclopaedia published by Denis Diderot and Jean Le Rond d’Alembert from 1751 to 1772. It is stated that very few references were made to the name of Lithuania. In Medieval works its name was “hidden” under more general names of Aistian or Baltic tribes (Prussians and Sembs). The proper name of Lithuania and small territorial units or rulers were first mentioned in epic poems by Medieval poet Guillaume de Machaut. Situation remained unchanged in works of later epochs, the only difference being that the proper name of Lithuania was now “hidden” not under the names of Baltic tribes but under the name of Poland. Most of information about Lithuania as an individual state is presented in the encyclopaedia of 18th century. In almost all analysed cases references to Lithuania have connotations of something alien, pagan which needs to be baptised and civilised and made one of us. Even in the encyclopaedic article which should primarily seek to present an impartial account, the description is rather partial and Lithuania is attributed to the barbaric parts of Europe.

Pirmoje straipsnio dalyje, aptariančioje literatūros ir istorijos sąsajas, išryškinamas istorinės ir poetinės vaizduotės giminingumas. Remiantis F. Nietzsche's, J. Ruseno, H.White'o darbais, atskleidžiama istorinių pasakojimų tipologinė įvairovė, pagrįsta retorinės kalbos figūrų, populiarių naratyvinių modelių panaudojimu, praeities įprasminimo būdų skirtybėmis. Akcentuojamas ir literatūros istoriškumas: pateikiama glausta lietuvių istorinių dramų tipologinė apžvalga, paremta Vakarų Europos istorinių-kultūrinių epochų periodizacija, kultūros istorijos, istorinės poetikos formų adaptavimu bei rekonstravimu, pritaikant ir kai kurias istorinio pasakojimo tipologines apibrėžtis. Antroje straipsnio dalyje atskleidžiamas Viduramžių vaizdinys neoromantinėse G. Landsbergio–-Žemkalnio, V. Krėvės, L. Giros, V. Mykolaičio–-Putino dramose, jų paralelės su preromantine gotikinio romano ir melodramos stilistika, integruojančia senąsias (kurtuazinio romano) bei moderniąsias (simbolizmo) poetikos formas In the first part of the article, which analyses interactive links between literature and history, the close relationships of historical and poetic imagery are highlighted. On the basis of the works of F. Nietzsche, J. Riisen, H. White, a typological variety of historical narratives is presented, and it focuses on the exploitation of the figures of rhetorical language and on the popular narrative patterns as well as on the conceptual inter-relationships between the past and the present. The historical dimension of literature is put forward by presenting a concise typological overview of Lithuanian historical dramas; the overview relies on the accepted periodization of historic and cultural epochs in West Europe, also on the adaptations and reconstructions of the historic – poetic forms and images of the history of culture; some typological definitions, well-fitting the historical narratives under discussion, are applied here. In the second part of the article, the ways of portraying medieval images in the neoromantic dramas of G. Landsbergis-Žemkalnis, V. Krėvė, L. Gira, V. Mykolaitis-Putinas are discussed; some attention is given to disclosing links between the above mentioned dramas and the stylistic peculiarities of the pre-romantic gothic novel and melodrama that integrate previously popular forms (for instance, in the knights novel) wit modern (symbolic) poetic forms

XX a. Lietuvos tyrinėtojai, kaip ir kitų šalių mokslininkai, sistemingai domėjosi archeologiniais ornamentais ar liaudies raštais. Tačiau iki šiol XVI-XVIII a. architektūrinė ir profesionaliosios dailės ornamentika tyrinėta nereguliariai, todėl mažai žinoma apie šio laikotarpio grafinių prototipų įtaką LDK dailei: tyrinėtojai negali pasakyti kokios italų, olandų ar vokiečių knygų iliustracijos, kokie architektūriniai traktatai ir ornamentiniai raštai buvo naudoti. 2006-2007 m. Hozijaus (Hosius) šeimos namuose Vilniuje buvo atrasta ornamentinė sienų tapyba, atlikta temperos technika. Tai viena iš dviejų didžiausių didelio mastelio kompozicijų, nutapytų miestiečių namuose Lietuvoje. Tačiau nėra išlikę archyvinės informacijos apie šią tapybą ir nežinoma kas buvo užsakovas. Kai kurios šio objekto detalės neišlikę. Atlikus sunykusios tapybos analizę nepavyko atskleisti jokių ornamentinių motyvų ar jų derinių, kurie galėjo būti populiarūs po renesanso ir manierizmo epochos. Tapybos koloritas, reljefinė lipdyba ir tapymo maniera paskatino tyrinėtojus freską datuoti XVII pradžia (iki 1630 m.). Tačiau pagal naudotą ikonografiją freska gali būti priskiriama renesansui ir manierizmui. Daroma prielaida, jog ornamentinė tapyba greičiausiai buvo sukurta prieš XVII a. vidurio sugriovimus ir Vilniaus gaisrus. During the 20th century, researchers in Lithuania as well as in other countries demonstrated a systematic interest preferably in archaeological ornaments or folk art patterns. So far, the 16th-18th century's architectural and professional fine arts ornamentation has been researched only sporadically. Very little is known about the influence of the 16th-18th century's graphic prototypes on fine arts of the Grand Duchy of Lithuania. Today we cannot be sure as which Italian, Dutch or German book illustrations, which architectural tractates and which ornamental prints the artists could have used. In 2006-07 a wall painting in the distemper technique based on ornamental patterns was found in the House of the Hosius (Hozijus, Hozius, Hozjusz) Family in Vilnius. This is one of the two oldest (known for the present time) large-scale compositions painted in burgher houses in Lithuanian towns. There is no archival information about this painting and it is unknown, who the client was. Certain parts of this object have not survived. The analysis of die painting of the House of Hosius has not revealed any ornamental motives or their combinations, which could have become popular after the Renaissance and Mannerism epoch. Painting colouring, relief modelling and, most importantly, the manner of painting also encourage the dating of the fresco approximately before 1630. As a result, if to take iconography into consideration, the fresco could be attributed to the Renaissance and Mannerism; whereas, if to refer to the criteria of the painting style, it could also be attributed to the Early Baroque. It was certainly created before the demolitions and fires of Vilnius of the middle 17t h century.

Tyrinėjant kultūros istoriją dažniausiai paliečiami itin svarbūs įvykiai ar reiškiniai, lėmę konkrečių formacijų atsiradimą bei plėtrą. Akcentuojama, kas iškilu, tipinga, tapo sklaidos ar modifikacijų centru. Tačiau siekiant išsamesnio epochos, reiškinio suvokimo, privalu atlikti „kultūrinio sluoksnio“ analizę, t. y. būtina komunikacinė archeologija; reikia įvardyti reliktus, parodančius reiškinių funkcionavimo ir recepcijos variacijas. Straipsnyje dėmesys kreipiamas ne į svarbiausias Renesanso Lietuvos bibliotekas ir jų įtaką visuomenės švietimui, bet į spausdinto žodžio sklaidą XVI a. Lietuvos periferijoje, t. y. Žemaitijoje ir Vidurio Lietuvoje, siekiama įžvelgti bibliofilijos apraiškas ir knygos, kaip intelektinio turto, įsisąmoninimą senosios Lietuvos mintijime, atliepusį naujo politikos, pasaulėžiūros ar pasaulėvokos lygmens formavimąsi toli nuo didžiųjų centrų. Straipsnyje pateikta kruopšti, informatyvi Kauno bibliotekose saugomų XV–XVI a. knygų nuosavybės ženklų analizė, atskleidžiamos egzistavusios asmeninės bibliotekos bei tuometinė istorinė situacija. Daroma išvada, kad knygos plitimas Vidurio ir Vakarų Lietuvoje buvo nulemtas visų pirma naujos religijos – krikščionybės – įtvirtinimo, pareikalavusio mokytų žmonių kulto apeigoms atlikti ir sielovadai plisti. Knygos plitimas provincijoje rodo aktyvėjančią šio krašto integraciją į visuomeninį ir politinį valstybės gyvenimą. Asmeninė knyga ir privačios bibliotekos ilgainiui skatino didžiųjų mokslo centrų bibliotekų susiformavimą, ir tai ilgam lėmė šio krašto mentalinę, dvasinę bei literatūrinę įtaką Didžiajai Lietuvai. The article discusses the dissemination of the printed word in the provinces of Samogitia and Central Lithuania in the XVI century. It explores how city residents, landed gentry and clergy of Central and Western Lithuania started their acquaintance with the book. The article also addresses possible ways of obtaining books, bibliophilic nature of private book collections, the migration of personal book collections to the growing libraries of educational centres. Most attention is accorded to the XV-XVI centuries' books with ownership-testifying inscriptions, which are kept in libraries of the present-day Kaunas. Some interesting copies of such books have marginals written by famous upholders of Lithuanian culture. The author concludes that 1) the spread of books in Central and Western Lithuania was predetermined by the establishment of the new religion – Christianity; 2) the European orientation of the new nobility encouraged the need of higher education, which was instrumental for the appearance of the personal collections amassed either for the purposes of study or post-study; 3) the expansion of literacy among the lower classes made the book important as both an educational aid and a possession; 4) the spread of books in the provinces demonstrated a more active integration of the provinces of Lithuania into social and political life of the state.

Tyrimo objektas – humanisto, pedagogo, literato Saliamono Risinskio laiškų rinkinys Epistolarum Solomonis Pantheri, libri duo (Altdorphii: In officina typographica Nicolai Talaei, 1587). Tai pirmas epistolografinis rinkinys XVI a., parengtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės autoriaus. Analizuojant jo sudėtį, turinį, stilistinę raišką, aptariama Risinskio pasaulėžiūra, pasaulėvoka, kūrybiškumas, erudicija ir kt. Lyginant su kitais Vakarų Europos ir LDK epistoliniais tekstais, siekiama parodyti Risinskio veikalo savitumą, originalumą, o kartu išryškinti idėjas, apmąstymus, nuostatas bei kūrybinės raiškos formas, būdingas renesansinės Europos humanistinei, intelektualinei, kultūrinei erdvei The work Epistolarum Solomonis Pantheri, libri duo by the humanist, man of letters and educator Saliamonas Risinskis (Lat. Solomo Pantherus, Rysinius, ca. 1560-1625), published in Altdorf in 1587, is the first epistolographic collection, edited by the author of the Grand Duchy of Lithuania, much different from other works of this nature by the diversity of its themes, the originality of the contents and the style. Early letters of Risinskis's reflect the environment he lived in, his worldview, his interests, his dreams, his relationships at home and abroad. They also add to biographical knowledge and show the talent, creativity, superior intelligence and education of their creator. This letter collection contains a whole arsenal of humanist ideas and themes, which was characteristic for the humanists, philosophers and scientists of the Enlightenment and is equally relevant for people of our times. In the letters, Risinskis ponders on the nature of man, the meaning of life, other ethical, social and existential issues. He discusses the concept of friendship, the importance of science, the power of the mind, literary matters, the issue of talent, the relationship between the poet and the critic; he puts forward humanist pedagogical ideas, describes travels etc. The letters discussed in the present article are the literary debut of Risinskis; they also are a mature declaration of the ideas of an educated, thinking, doubting and creative person

Publikacijoje pateikiamas Jono Radvano, žymiausio XVI a. lietuvių poeto, kūrusio lotyniškai, poemos Epithalamium in nuptias illustris ac magnifici domini d. Christophori Monvidi Dorohostayski... et generosiss. ac illustris virginis d. Sophiae Chodkieviciae... poetice expressum a Ioanne Radvano (1590 m.) vertimas į lietuvių kalbą su komentarais. Poetas sukūrė gana įmantraus siužeto poemą su vidine intriga. Kūrinio veiksmas rutuliojasi per dievų pasitarimą Olimpe. Sukvietęs dievus, Jupiteris paragina aptarti žmonijos reikalus bei padėtį Žemėje ir įsako Merkurijui papasakoti, ką šis matęs kelionės po Senąjį Žemyną metu. Dievų pasiuntinys piešia nesantaikų ir karų apimtos Europos paveikslą. Dievams kyla mintis nubausti žmoniją, tačiau juos nuo to sumanymo sulaiko Jupiteris. Valdovas įsiaudrinusiems dievams primena, kad jie galį ne tik bausti kaltuosius, bet ir apdovanoti vertuosius. Junona nurodo vieną iš vertųjų -- vilčių teikiantį jauną lietuvių didiką Kristupą Manvydą ir pažada jį apdovanoti aukštomis valstybinėmis pareigomis. Minerva paskelbia apdovanosianti Kristupą išmintimi, o Venera -- paskirsianti gražuolę žmoną Sofiją Chodkevičiūtę. Tada Jupiteris įsako dievų pasiuntiniui skristi pas Kristupą, o deivei Iridei -- pas Sofiją ir pranešti jiems dievų valią. Poema baigiama vestuviniais linkėjimais jauniesiems. Radvanas gebėjo gyvenamojo meto įvykius paversti meninės tikrovės dalimis. Ši ypatybė liudija labai svarbų dalyką: XVI a. pabaigoje lotyniškai kūrę Lietuvos autoriai jau buvo pasiekę meninės brandos ir visiškai įsisavinę ne tik savo amato, bet Europinės kultūros pamokas. [autoriaus tekstas] The publication presents the translation of the poem “Epithalamium in Nuptias Illustris ac Magnifici Domini d. Christophori Monvidi Dorohostayski... et Generosiss. ac Illustris Virginis d. Sophiae Chodkieviciae... Ppoetice Expressum a Ioanne Radvano” (1590), written by Ioanne Radvano, the most well-known Lithuanian poet of the 16th century, who wrote in Latin, into the Lithuanian language with comments. The poet created a poem of a quite twisted plot with an intrigue. The story takes place during the meeting of gods at the Olympus. After convoking the gods, the Jupiter encourages them to discuss the matters of the mankind and the situation on Earth and orders Mercury to tell what he saw during his travels of the Old World. Mercury presents the image of war smitten Europe. The gods want to punish the mankind, but Jupiter does not agree with them and reminds that they can not only punish the guilty, but also to reward those deserving. Juno points to one of worthy of merit – a promising young Lithuanian noble Kristupas Manvydas and expresses her wish to reward him with high state office. Minerva says that she will give Kristupas wisdom, and Venus – a beautiful wife Sofija Chodkevičiūtė. Then Jupiter orders Mercury to fly to Kristupas and Goddess Iris – to Sofija and tell them the will of gods. The poem is finished with wedding wishes to the newlyweds. Radvano was able to turn the events of his period into parts of artistic reality. This peculiarity evidences a very important aspect: at the end of the 16th century the Lithuanian authors, who wrote in Latin already reached artistic maturity and already learned the lessons of both their craft and the European culture.

Petro Roizijaus (Pedro Ruiz de Moros, 1505-1571) poetinėje kūryboje nesunku atpažinti Antikos poeto Marko Valerijaus Marcialio (40-104 m.) įtaką. Nors šiuos poetus skiria keli amžiai, jie panašus savo požiūriu į gyvenimą, šmaikščiu stiliumi bei rašymo maniera. Ironija, pašaipa, greitas vertybių perkainojimas ir kiti bruožai, būdingi satyrinei epigramai, dominuoja abiejų poetų kūryboje. Jų eilėse esama panašiu motyvu, kone vienodi kūrybos objektai. Marcialis ir Roizijus kuria ypač gyvą dialogą su skaitytoju. Tai leidžia daryti prielaidą, jog šių poetų pirminė auditorija jų eilėse turėjo atpažinti daug savo meto realijų ir pasaulėjautos niuansų. Kūrėjų eilėse universalūs dalykai perkeliami i konkretų epigramos lauką. Skaitytojo žvilgsnis nuolat kreipiamas į "kitą”. Tad išorinis kūrinių lygmuo neskatina introspekcijos. Tačiau ir Marcialio, ir Roizijaus poezija skaitytojui suteikia galimybe pažvelgti i save iš šalies. It is not difficult to recognize the influence of ancient poet Marcus Valerius Martialis (40-104) on the poetry of Petrus Royzius (Pedro Ruiz de Moros, 1505-1571), the Latin writing poet of 16th c. in Poland and Lithuania. Despite the time difference between these two personalities, they are similar in their point of view, snappy style and manner of writing. In their poetry one can find similar objects of mockery and a flexible glance at some values. Martialis and Royzius tried to create an immediate dialogue with the reader. An assumption can be made that either Royzius or Marcialis' primary audience could recognize many realities and nuances of their world-outlook in the verses. The universal things are transferred to a concrete field of an epigram. The surface level of the poetry does not promote introspection because the reader's glance is continually turned to the ‘other'. However, both poets' poetry entertains the reader and gives a possibility of having a glance at oneself from outside.

Straipsnio tikslas – pažvelgti į Lietuvos istorijos periodizacijos modelius iš visuomenės arba socialinės istorijos pozicijų. Ilgą laiką Lietuvos istorijos modeliai rėmėsi vienu pagrindiniu veiksniu: politinėje istorijoje juo tapo valstybė, kultūros istorijoje – kultūrinių epochų sklaida. Politinės Lietuvos istorijos periodizacinis modelis išlaikė savo pozicijas nuo XVIII a. II pusės iki pat A. Šapokos redaguotos „Lietuvos istorijos“. Į valstybingumo istoriją orientuotos ir dabartinės Lietuvos istorijos sintezės. Tačiau svarbiausias šio periodizacijos modelio bruožas – nepalyginamumas – neleidžia surasti Lietuvai vietos Europos ir pasaulio istorijoje. XIX a. Lietuvos kultūros istorijose periodizacija irgi neįgijo „visuomenių palyginimo“ matmens. Nuoseklaus periodizacinio modelio nepavyko sukonstruoti ir sovietinei Lietuvos istoriografijai. Siekiant rasti priimtiną Lietuvos visuomenės raidos periodizacinį modelį ir norint išvengti tiek istoriografinių, tiek komparatyvistinių prieštaravimų, reikia vertinti šiandieninės socialinės istorijos teorines įžvalgas, kruopščiai fiksuoti lūžius įvairiuose istorinio proceso lygmenyse, ir, remiantis regionine tipologija, ieškoti alternatyvos visuotinės istorijos periodizacijos schemai senovė–Viduramžiai–Naujieji laikai. Juolab, kad ankstyvųjų Naujųjų laikų pradžios paieškos mūsuose nėra vaisingos. Iš XVI–XVIII a. epochinių-periodizacinių segmentų (ankstyvieji Naujieji laikai, Renesansas Barokas, Apšvieta) pirmenybė teiktina Barokui, kaip Lietuvos istorijos civilizacinei epochai, kurios metu Lietuva pritapo prie Baroko Europos. The aim of the paper is to take a look at the models of periodization of Lithuanian history from the viewpoints of society or social history. For a long time, the models of Lithuania's history were based on one key factor: the state in the political history and the spread of cultural epochs in the history of culture. The model of periodization of Lithuania's political history retained its position from the second half of the 18th c. to the issue of The History of Lithuania edited by A. Šapoka. The current syntheses of Lithuanian history are also focused on the history of statehood. However, the key feature of this model of periodization, i.e. non-comparability, does not allow finding Lithuania’s place in the history of Europe and the world. In 19th-c. histories of Lithuanian culture, periodization did not acquire the dimension of the “comparison of communities” either. Nor did the Soviet Lithuanian historiography succeed in developing a consistent model of periodization. To find an acceptable model of periodization of the development of Lithuanian society and avoid both historiographic and comparativistic contradictions, it is necessary to evaluate theoretical insights of the current social history, record in detail turning-points on various levels of the historical process and, based on regional typology, look for an alternative to the world history periodization scheme of Antiquity–Middle Ages–Modern Ages. This is especially important as the search for the beginning of the early Modern Ages has born no fruit Lithuania. Among the 16th-18th-cc. periodization segments (early Modern Ages, Renaissance, Baroque and Enlightenment), priority should be given to Baroque.

Remiantis archeologine medžiaga, kuri tampa instrumentu, leidžiančiu miestą ir jo istoriją traktuoti kaip naujų kultūrinių idėjų perėmėją bei tarpininką, galima sukonstruoti alternatyvų miesto raidos modelį. Šiuo metu miesto archeologijos sprendžiamiems viduramžių miesto atsiradimo (lokacijos, plano, sklypų ir jų užstatymų), statybos būdų ir formų bei miesto materialinės kultūros klausimams aptarti puikiai tinka Kauno senamiesčio (XIV - XVII a.) archeologinių tyrimų duomenimis paremtas raidos modelis. Iš archeologinių duomenų ne tik sužinome, kokia buvo namų statyba ir koks pastato, sklypo, miesto erdvės planavimas, bet ir miesto socialinės sudėties ypatybių kaitą skirtingais periodais. Referring to the archeological materials, which become an instrument, allowing for treatment of a city and its history as a successor and mediator of new cultural ideas, one can structure an alternative model of development of the city. The model of development of the Old Town of Kaunas (built in the 14th – 17th centuries), substantiated by data of archeological studies is suitable for discussion of the issues of coming into existence of the medieval town (location, plan, plots and construction of buildings on the plots), the ways and forms of construction and the material culture of the town, presently resolved by the city archeologists. The archeological data provide the information on the ways of construction of buildings and planning of buildings, plots and town space, as well as the development of the features of the social composition of the town in different periods.

Straipsnyje lietuvių kilmės iš romėnų legenda analizuojama lotyniškosios raštijos, kultūros sklaidos šviesoje; aiškinamasi, kokiu būdų pasakojimas kito nuo idėjos iki standartinės legendinės etninės ideologemos, ką legendos pavidalai kalba apie lotyniškosios kultūros įsisavinimą Lietuvoje. Iki pirmą XVI a. ketvirtį užrašytų Lietuvos metraščių legenda patyrė keletą raidos etapų. Legendos idėja greičiausiai nepriklauso pirmiesiems ją užrašiusiems asmenims: Janui Dlugošui ir Pilypui Kalimachui. Legendos kaip tam tikro siužetinio pasakojimo bruožų jai suteikė vėliau rašę autoriai, pirmiausia Motiejus iš Mechovo. Tokiam idėjos apdorojimui postūmį galėjo duoti Vienos suvažiavimas; neabejotinai jį paveikė Bonos Sforcos bei jos palydovų kelionė į Krokuvą ir vedybos su Žygimantu II Senuoju. Trečiasis etapas susijęs su lietuvių, pirmiausia Goštauto ratelio, pastangomis sukurti veikalą, valstybės istoriją aprėpiantį nuo seniausių laikų. Legenda čia virsta valstybinės istoriografijos, ideologijos dalimi ir tokia išlieka visą XVI a. Legenda tarp kitų Europos tautų genealoginių pasakojimų priklauso trečiai „etiologinei“ kartai, arba jauniausiųjų, Rytų Europos legendų grupei, kurios kultūrinių herojų vėl ieško ir juos suranda pagoniškojoje Romoje. Politinės doktrinos reikalavimas įtvirtinti lotynų kalbos dominavimą švietimo, valstybės institucijų, Bažnyčios gyvenime liudija, jog kūrybinė energija iš kultūros lotyniškosios dalies pradėjo pereiti į naujas sritis, kuriamas gyvosiomis nacionalinėmis kalbomis. Tokią kultūrininkų reakciją galima laikyti Renesanso pradžios Lietuvoje liudijimu. The paper analyses the legend of Roman descent of Lithuanians in the light of dissemination of Roman writings and culture; it explores how the story changed from an idea to a standard legendary ethnic ideologeme and what the forms of the legend say about the assimilation of Roman culture in Lithuania. Prior to appearing in Lithuanian chronicles in the first quarter of the 16th c., the legend underwent several stages of development. Most probably the core idea of the legend does not belong to its first recorders, Jan Długosz and Philippus Callimachus. Later authors, primarily Matthias from Miechow, rendered it with features of legend as a certain narrative. Such a development of the idea could be induced by the Viennese convention; it was beyond doubt also influenced by the travel of Bona Sforca and her companions to Krakow and her marrying Sigismundus II the Old. The third stage is related to the efforts of Lithuanians, primarily the Goštautas group, to create a treatise comprising the history of the state since times immemorial. Thus the legend was shaped to make part of the state’s historiography and ideology, remaining that way throughout the 16th c. Among genealogical narratives of other European peoples the legend belongs to the third “etiological” generation, or the youngest group of Eastern European legends, which search and find cultural heroes in pagan Rome. The demand of the political doctrine to establish the dominance of the Latin language in education, state institutions and the Church presents evidence of the creative energy from the Latin part of the culture starting to penetrate into new spheres, created by use of the living national languages. Such a cultural response could be considered a testimony of the beginning of Renaissance in Lithuania.

[...] XVI amžiaus LDK epitalamijai atspindi antikinio žanro formos ir turinio raidos tendencijas Renesanso literatūroje. Gyvybinga išlieka epinio epitalamijo tradicija: ją tęsia Jonas Vislicietis, Petras Roizijus ir Jonas Radvanas. Adomo Šrėterio ir Stanislovo Košutskio bei Vilniaus akademijos studentų sukurtus epitalamijus paveikusi neolotyniškajai proginei literatūrai būdinga žanrų sintezės tendencija: epitalamijui suteikiamas elegijos, epigraminio eilėraščio pavidalas arba priešingai, epitalamijo forma suteikiama politinės publicistikos veikalui. Iš kitų XVII amžiuje sukurtų epitalamijų tradicine žanro samprata (epitalamijas – eilėraštis ar trumpa poema) išsiskiria M. K. Sarbievijaus vestuvinės panegirikos. Vilniaus Akademijos aplinkoje vestuvių proga kuriami mišrūs – poetinį ir prozinį tekstus jungiantys epitalamijai, neretai žanras įgauna draminio veikalo pavidalą. Nemažą įtaką XVII amžiaus epitalaminei kūrybai padarė tuo metu populiari herbinė poezija: panegiriškai interpretuojami dedikatų herbų simboliai. Žanro struktūrą paveikė emblemika. Neolotyniškojo epitalalamijo sąsajas su antikine tradicija rodo tam tikra žanrui būdingų „bendrųjų vietų“ sistema. LDK valdovų ir kilmingųjų vestuvės – gera proga įsiteikti mecenatui, pelnyti jo malonę, todėl labiausiai aktualizuojami sužadėtinių enkomijai. Kitas iš tradicinio epitalamijo perimtas ir itin išplėtotas topas – santuokos institucijos išaukštinimas. Nesibaigiančių karų tarp valstybių, vietinių politinių intrigų arenoje santuoka tampa svarbiu visuomeniniu įvykiu, neretai – taikos, gerovės garantu. Gana dažnai politinį svorį įgyja tradiciniai linkėjimai: jaunavedžių klestėjimas siejamas su visos valstybės geresnio gyvenimo viltimis. This article deals with the characterization °f the development of the epithalamium genre in the Classical literature, its imitation and the Modification of the contents and the form in the Renaissance and Baroque occasional neo-Latin literature of the Grand Duchy of Lithuania (GDL). There were lyrical and epical (mythological-narrative and rhetorical-panegyric) models of epithalamium genre in the Classical literature. In the 16th century the tradition of the classical epic epithalamium was modified in the Joannes Vislicencis, Petrus Royzius and Joannes Radvanus's wedding poems. Adam Schröter, Stanislaus Cossutius and the Vilnius Academy students synthesized the poetics and stylistics of other genres, such as the elegy, the epigram and the publicist writing in their epithalamia. In the 17th century the traditional conception of the genre, i.e. epithalamium, composed as a verse or a little poem, remained in Mathias Casimiras Sarbievius's nuptial panegyrics. Various kinds of the wedding publications appeared in the surroundings of the Vilnius Academy, where the prose and the poetry were combined. The poetical insertion could be any classical genre such as a dithyramb, the forms of "poesis artificiosa", and the epic poems. The Baroque epithalamium quite often took form of the drama or the theatrical staging. The poetics and stylistics of other popular genres such as the emblem, the armorial poetry were frequently used in epithalamia. The evolution of the content of the genre, i.e. the modification of certain topics of the classical epithalamium was influenced by the historical circumstances and political problems of the epoch. The laudation of the wedlock, the encomia for the newly-weds and the prayers became of the great actuality. The sovereigns and noblemen's marriage in the laudation of the wedlock was considered to be not as a personal one but as an important public event, often even identified with the peace between the two states. The newly-weds' encomia reflect the scale of values of the time. The descriptions like the groom's status; the origin, the family's glory; the merits and inner features such as generosity, wisdom, brevity, and piety were accentuated. The bride's spiritual beauty, her chastity, modesty, morality, piety was praised while representing her but not her physical appearance. The prayers, wishing goodness for the married couple, were associated with aspirations of the entire country

Straipsnyje nagrinėjama viena iš lietuvių romėniškosios kilmės teorijos lingvistinio aspekto atmainų, aiškinanti valakų migraciją šiaurės link. Lietuvių kilmės ir romėnų teorijos lingvistinis aspektas priklauso paleokomparatyvistinei Renesanso kalbotyros srovei – dėl tokios teorinės nuostatos lietuvių kalba buvo laikoma geneologiškai susijusi su lotynų kalba. Buvo paplitę bent keli lietuvių kalbos kilmės variantai: klasikinė versija (Janas Dlugoszas ir Martinas Cromeris); pusiau lotyniška jos atmaina (Mykolas Lietuvis); neolotyniškoji (Vaclovas Agripa) ir straipsnyje aprašomas valakiškasis variantas. Kalbėdami apie lietuvių ir lotynų kalbų panašumą visi autoriai rėmėsi Palemono legenda, bet ją siejo su skirtingais istoriniais personažais ir įvykiais. Kalbų skirtumas aiškintas Renesanso laikais plėtota kalbos „sugedimo“ teorija. Valakiškajam variantui labiau pagrįsti rasta naujų kalbinių argumentų, galinčių keisti santykį su iki šiol žinotomis kalbų lyginimo išvadomis. Valakiškoji samprata lietuvių ir prūsų kalbas laiko dvigubo lotynų kalbos „sugedimo“ rezultatu: dėl pirmojo „sugedimo“ atsirado valakų, o dėl antrojo – baltų (lietuvių bei prūsų) kalbos. Pabrėžtina, kad XVI a. lotynų bei lietuvių kalbų panašumas buvo suvokiamas pirmiausia diachroniškai. Kaip matyti ir Menijaus veikalo, tolesnis XVII a. valakiškasis variantas taip pat įgijo istorijos dimensiją. Romėniškoji lingvistinė lietuvių kalbos samprata dėl originalumo bei naujoviškumo Renesanso kontekste jau rodo modernų lingvistinį mąstymą, kurio pradininkas buvo Biondas Flavijus. The article analyses one of the varieties of the linguistic aspect of the theory of the Roman origin of Lithuanian – the Valachian migration northwards. The linguistic aspect of the origin of Lithuanian and the Roman theory depends on paleo-comparativistic current of the Renaissance linguistics, which considered the Baltic languages genealogically derived from and related to Latin. Many theories concerning the origin of the Lithuanian language were popular: the Classical theory (Jan Dɫugosz and Martin Cromer), its Semi-Latin variant (Michalo Lituanus); Neolatin theory (Wacław Agryppa) and the Valachian aspect described in the article. When discussing the similarities between the Lithuanian and the Latin languages, all authors appealed to the legend of Palemon, but related it to various historical personalities and events. There was a Renaissance theory, which considered that differences between the languages developed through corruptions of the Latin language. To ground the Valachian variant, new linguistic arguments emerged. The Valachian theory considers the Lithuanian and Prussian languages to be the result of a twice corrupted Latin language: the first corruption was produced by the Valachian language and the second corruption by the Baltic (Lithuanian and Prussian) languages. It should be noted that in the 16th century, similarities between the Lithuanian and Latin languages were perceived diachronically. The further Valachian variant of the 17th century also obtained the historical dimension. Being novel and original in the context of the Renaissance, the Roman linguistic theory of the Lithuanian language demonstrates modern linguistic thinking attributed to Biondo Flavio.

Fra Giovanni da Fiesole, pramintas Fra Angelico (it. angeliškasis), – vienas genialiausių ankstyvojo renesanso menininkų, vienas nuostabiausių visų laikų koloristų, Florencijos mokyklos pasididžiavimas, tapęs Fiesolėje, Florencijoje, Romoje ir Orviete, atlikęs užsakymus Kortonai, Brescijai bei Perudžijai. Tiek meno, tiek ir Bažnyčios istorijoje jis užima ypatingą vietą. Fra Angelico plačiai žinomas kaip dailininkas, tačiau jo asmenybė plačiajai visuomenei beveik visiškai nepažįstama. „Fra Giovanni Angelico da Fiesole, pasaulietiškai vadintas Gvido, buvo ne tik nepaprastas freskų meistras ir miniatiūrų tapytojas, bet ir pavyzdingas vienuolis, ir tiek dėl vienos, tiek ir dėl kitos priežasties jis atmenamas su didžiausia pagarba“,- rašė Giorgio Vasari (1511-1574), pirmasis ir žymiausias šventojo dailininko biografas. Būdamas dominikonų vienuolis, jis priklausė ordino reformos siekiančiųjų grupei. Fra Angelico is one of the greatest painters of the early Renaissance and one of the world’s great colourists. His first teacher was the famous painter and Camaldolese monk Lorenzo Monaco. Fra Angelico began his career as an illuminator of missals, the main book used for the celebration of Holy Mass. In 1417 he began his noviciate in the monastery of S. Domenico at Fiesole and in 1418 he professed his vows and was accepted into the Dominican order. Fra Angelico led a holy and self-denying life, shunning all wordly or ecclesiastical honours or elevations. He was fond of saying that "he who illustrates the acts of Christ should be with Christ". It is said that he never handled a brush without fervent prayer. The Annunciation and the Last Judgement were two of the subjects he most frequently painted. Fra Angelico combined the influence of the elegantly decorative Gothic style with the more realistic style of the Renaissance. His representation of devout facial expressions and his use of colour are particularly effective in the heightening of human emotion. Fra Angelico’s skill in creating monumental figures, representing motion, and the suggestion of deep space through the use of linear perspective mark him out as one of the most talented and most beloved painters of the Renaissance. Pope John Paul II beatified Fra Angelico in 1982.

Darbas sudarytas iš dviejų dalių: autorės verstos Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus „Poetikos“ ištraukos „Apie tobuląją poeziją, arba Vergilijus ir Homeras“, ir autorės analitinių svarstymų apie šį Sarbievijaus veikalą bei publikuojamą ištrauką. Teigiama, kad tobuląja poezija pavadindamas epą ir skirdamas jam didžiausią savo teorinių samprotavimų dalį, Sarbievijus paklūsta renesansinei nuostatai aukščiausiu poezijos žanru laikyti epinę kūrybą. Pažymima, kad Sarbievijus savo teoriją grindžia epinės poezijos tobulumo, kurį geriausiai iliustruojanti Vergilijaus poema, įrodymais. Pabrėžiama lotyniškai rašiusio poeto Vido įtaka, teigiama, kad jo „Kristiada“ Sarbievijui buvo svarbi pirmiausia kaip krikščioniško epo pavyzdys, rodantis, kaip galima išnaudoti ne tik iš antikinės poezijos, bet ir iš Šventojo Rašto pasisemtas galimybes. Galimybių teoriją Sarbievijus pradeda dėstyti ir savo knygoje „Apie epo invenciją ir dispoziciją". Lygindamas Antikos poemų ir Biblijos tekstų teikiamas galimybes, Sarbievijus pirmenybę be išlygų teikia pastariesiems. Daroma išvada, kad Sarbievijaus cituojamų ar primygtinai siūlomų kaip sektini pavyzdžiai autorių pasirinkimas rodo ne vien jo literatūros teorijos prioritetus, bet galimai turėjo įtakos ir paties Sarbievijaus poetinei kūrybai. Teigiama, kad todėl ir tobulos poezijos sampratą grindžiantys autoriaus teiginiai atrodo išsiveržiantys iš epo žanro ribų ir atveriantys naujas galimybes jo lyrinei bei epigraminei poezijai nagrinėti. The publication features an extract from translation of De perfecta poesi, sive Vergilius et Homerus, "De inventione et dispositione epica" by Mathias Casimirus Sarbievius's (1595-1640) and an introductory article. De perfecta poesi constitutes the largest part of Sarbievius's Poetics and discusses almost all the problems of epic poetry. Sarbievius's theory of epic reflects the predominant attitude in the Renaissance formulated by Marco Girolamo Vida. As opposed to Aristotle, who values drama most, Sarbievijus gives preference to the epic and regards Virgil as the best epic poet, better than Homer. In the chapter "De inventione et dispositione epica" Sarbievius presents his theory of "possibilities", which he derives from the literature of antiquity and some Christian sources. Sarbievius' views on the theory of the epic, his works of poetry and, most interestingly, lyrical pomes and epigrams are heavily influenced by the Renaissance humaniste and Neolatin poets quoted in De perfecta poesi and referred to as theorists of the epic. The comparison of Vidas's Hymns (10, 11, 22) and Sarbievius's Epod. 4, 6, 9, Epigr. 9, Od. IV. 7 etc. make the links between their poetry obvious. Furthermore, the comparison of In Canticum Canticorum Salomonis Commentarius by Martin Antonio Del Rio (1551-1608) with Sarbievius' epigrams that are paraphrases of the Canticle of Canticles reveals the links of priorities. This publication is the first original Lithuanian translation of "De inventione et dispositione epica" from Latin.

The interpretation of the Renaissance style and its development in the art of the Grand Duchy of Lithuania usually presents two basic problems. Looted during historical cataclysms and poorly preserved, sixteenth-century Lithuanian art heritage barely allows reconstruction of a full picture of stylistic development. The previously common retrospective factography method leads to two conclusions: either considering it as a Renaissance-in-delay (and thus moving it chronologically to the first half of the 17th century or even to the 18th century, as in case of national literature) or recognizing only the exterior Renaissance influence in the form of formal fashion. Therefore the need to apply a new reinterpretation method becomes obvious. This article presents an attempt to use the interdisciplinary method based on comparison of different areas of culture (art, literature, political rhetoric, preferences of bibliophiles, customs and private behaviour forms) of the sixteenth-century Grand Duchy of Lithuania using the criterion of a cultural image. Here, the term cultural image is used to denote a verbal and visual figure bearing a set of fundamental qualities, which are functioning "above" Erwin Panofsky's iconospherc. Thus the crucial criterion of interpretation becomes the way of visualizing cultural images. The ontological concept of an individual is chosen for the analysis of cultural image visualization. It is revealed that the concept of an individual undergoes transformation: conceived as part of a theological or social hierarchical system in the Middle Ages, in the Grand Duchy of Lithuania of the 16lh century an individual is seen as a set of various ontological and social roles (such as a religious individual, the head of a family, a citizen, or a courtier) combined in a sole person. This combination enables a new Renaissance understanding of a unique individual (personasingolarc). To investigate the changes in visualization, the cultural image of "A Knight and the Death" is examined. It is discovered that the social role of a Knight-Citizen visually prevails over its religious expression in numerous cultural artifacts (such as poetry, epilaphsand tombstones). Next, the analysis of political and literature texts, as well as paintings and prints reveals that the role of a citizen in the social sphere (the war, the court, or the state) also shows numerous radical changes, such as the dominance of the historical role over the ontological one, interest in rhetoric as a tool of individual's social expression, and the significance of a gesture for the visual expression of a courtier. However, during this period in the history of the Grand Duchy of Lithuania, the private sphere of an individual is vaguely exposed. The cultural or artistic expressions of private life (such as mode of everyday life, lyrics, courtesy, and erotica) characteristic of the "classical" Renaissance style cannot be noticed. This contradiction between the stylistic expressions of social and private life leads to an important conclusion, influenced by a specific cultural and political situation in the Grand Duchy of Lithuanian of the 16th century. This way, the rise of the Commonwealth of Two Peoples - a united Polish-Lithuanian republic, based on antique Roman model - gave an important impulse to the development of the Renaissance style. On the other hand, the Renaissance affected solely the social and political spheres, not trespassing into the private sphere of an individual.

Krikščionybėje pradeda formuotis šiuolaikinė asmenybės samprata, pakeisdama asmens kaip pavidalo, vaidmens ar kaukės sampratą. Dievo pasirodymas trimis asmenimis buvo šiuolaikinio asmens suvokimo prielaida. Renesanso laikotarpiu individualizmas yra išreiškiamas dvasiniu ir kūnišku ypatingumu, asmens kūrybine raiška. Dramatinis santykis su sakralinėmis galiomis: tiek dieviškomis, tiek demoniškomis, pirmiausia atskleisdavo individualumą. Naujo individo vizija LDK buvo realizuota A. Volano darbuose. Individualizmo sakralinis ir kosminis pagrindimas buvo siejami su Svetimo figūros demaskavimu ir įveikimu. Fortūna - žaidžiantis likimas - svarbi Renesanso, o vėliau ir Baroko idėja. Virtus ir Fortūnos figūros Renesanso tekstuose yra tradiciškai supriešinamos. Virtus, įveikianti Fortūnos išbandymus, realizuoja individualumą pasaulio įvairovėje. K. Sarbievijus likimą sieja su Gedulu, Karais, Prievarta ir kitomis blogybėmis, o ne su Pamaldumu, Dorybe ir pan. Tokiu būdu Svetimas kaip ir likimas yra pažymėtas skausmo, netekties, nebūties žyme. Renesanso individas radikaliai keitė egzistuojančias moralės normas ir, remdamasis antropocentriniais įsitikinimais, jas rutuliojo. F. Nietzscze transformuoja Renesanso individą, konstruoja individą - antžmogį. Two basic conceptions of Alien are considered in the article: theories of One by Hegel and Marx versus modern understanding of Alien as a radical Otherness by M. Buber and E. Levinas. The conception of forming individuality in the period of Renaissance is interpreted on the basis of postmodern understanding of Otherness. The conditions of overcoming of trials (Fortuna ludimur) and the victory in the game with Fortuna are considered as the rhetoric of forming of new individuality. The history of renaissance individuality and the forming of modern form of personality are interpreted on the basis of verses by Mathias Casimirus Sarbievius, political writings by Volanus and historical considerations by Joannes Vislicensis. Different meanings of Destiny (Fas, Fatum, Fortuna, Praedestinatio) appeals to various activity and self interpreting of individuality. So it has created religious, political, literal, scientific faces and modes of new individuality.

Rašydami apie knygos istorijos dalykus, turime nurodyti, kokiomis reikšmėmis vartojame svarbiausius terminus. Mat šios tematikos tyrinėjimuose jų turinys būna nevienodas. Pavyzdžiui, Levas Vladimirovas „Knygos istorijoje“ aptaria visus pavidalus, kuriais nuo Antikos iki Naujųjų laikų reiškėsi raštija, o veikalo „Lietuviškoji knyga“ autoriai pastarąją sąvoką dažniau vartoja reikšmėmis, nurodytomis „Lietuvių kalbos žodyne“ (Vilnius, 1962, t. 6). Tokia siauresne prasme („susiūti popieriaus lapai, kuriuose išspausdinti kokie nors tekstai“) knyga bus suprantama ir šioje apžvalgoje. Lygiai taip pat mes kalbėsime apie spausdinimą, juo laikydami tekstų surenkamais spaudmenimis gamybą, ir spaudą, pastarąja vadindami tokiu būdu pagamintus tekstus. Šiomis prasmėmis suprasime ir leidybos bei leidinio terminus ir juos vartosime kaip sinonimus pirmiesiems. Šitaip apibrėžti terminai mūsų žvilgsnį nukreipia ne į visą Lietuvos istoriją, o tik į tam tikrus jos tarpsnius. Kaip ir kaimyniniuose kraštuose, šitaip suprantamos knygos atsiradimą Lietuvoje lėmė įvairūs modernėjančios valstybės poreikiai. Tokios kultūrinės raiškos galimybę nuo pat mūsų valstybės susikūrimo XIII a. viduryje liudija jos gausi ir įvairi rankraštinė tradicija. Kai tik susidarė tinkamos sąlygos, tuoj išmokta spausdinimo meno ir pradėta leisti knygas. Per laiką jų pavidalai keitėsi, atspindėdami įvairias kultūros permainas. Pagal tipologinius, žanrinius ir formaliuosius požymius LDK knygų istoriją galima skirstyti į tam tikrus laikotarpius: 1) tapsmo (1492-1552), 2) Renesanso (1553-1596), 3) Baroko (1597-1750), 4) Apšvietos (1751-1832).

LDK bibliotekų tipai ir funkcijos kito istoriškai. Jų pobūdį, paskirtį ir turinį lėmė Renesanso, Baroko ir Apšvietos epochų ideologija, konfesine ir etnine įvairove pasižyminčios visuomenės gyvenimo būdas, pagaliau skirtingų civilizacijų įtampoje atsiradusi ir savitas formas čia įgavusi dokumentinė komunikacija.

Lietuviškają raštiją galime suprasti įvairiopai. Sąvokos turinys priklauso nuo abiejų dėmenų reikšmės. Jei pirmajam žodžiui teiksime reikšmę, kuria jis dažniausiai vartotas „Aušros“ leidėjų ir kitų moderniosios Lietuvos kūrėjų, regėsime tik lietuvių kalba įvairiose valstybėse sukurtus raštus. Jei šiam terminui teiksime reikšmę, kuria jis vartotas valstybės gyvenimą tvarkiusiame Lietuvos Statute, turėsime lietuviškosios raštijos raktais laikyti lotyniškus Gedimino bei Vytauto laiškus, kanceliarine slavų kalba sukurtus Lietuvos metraščius, vokiškai pasakytas Andriejaus Volano bei Pauliaus Oderborno kalbas ir kita. Kalbant apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos paveldą, svarbesne laikytina pastaroji reikšmė. Taigi termino ribas apibrėžę ne kurios nors kalbos, o Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos „sienomis", dėmesį sutelksime svarbesniųjų šios daugiatautės valstybės rašto paminklų analizei. Antrasis šios sąvokos terminas irgi keliareikšmis. Raštiją galima suprasti kaip tam tikrą visumą rašto paminklų: valdovo kanceliarijos dokumentų, Bažnyčios gyvenimui reikalingų tekstų, piliečių korespondencijos, teisės bei įstatymų leidybos aktų, grožinės literatūros kūrinių ir pan. Ji gali apimti arba vien rankraštinius tekstus, arba ir juos, ir spausdintas knygas. Siaurąja prasme raštija dažniausiai laikoma literatūros, ypač grožinės, sinonimu. Pastarąją laikydami reikšmingiausiu raštijos raidos vaisiumi, privalome atskleisti pirmiausia tuos senosios literatūros reiškinius bei pokyčius, dėl kurių atsirado mūsų grožinė literatūra, sukurta lietuvių kalba. Šių reiškinių ir pokyčių grupes apibūdina bei paaiškina tam tikri laikotarpiai. Kalbėdami apie LDK raštiją, galime skirti šias epochas: 1) Viduramžių (1251-1521), 2) Renesanso (1522-15%), 3) Baroko (1597-1750), 4) Apšvietos (1751-1832).

Kultūros moksluose išsiplėtojus kompleksiniams vaizdo ir žodžio santykio tyrimams suaktyvėjo dėmesys architektūros bei dekoratyvinės dailės simbolinei retorikai. Straipsnyje apibūdinti menkai ištyrinėto motyvo – architektūrinio baldakimo tipai ir jų simbolika Vakarų bažnyčių architektūroje iki Renesanso. Simbolių ir ikonografijos žinynuose nurodomos tik bendriausios baldakimo įvaizdžio prasmės, nesigilinant į jų transformacijas per istoriją, konkrečiuose kūriniuose ir jų ansambliuose. Straipsnio tikslas – remiantis Lietuvos pavyzdžiais ir naudojantis ikonografiniu metodu, apibūdinti vėlyvojo baroko baldakimą kaip vieną to laiko simbolinės retorikos įvaizdį. Baldakimu įvardijamas puošnaus audeklo stogelis, įtvirtintas ant atramų virš sosto, šulinio, altoriaus, katafalko arba lovos tarsi simbolinis dangus. Žodis kilęs iš brangaus šilkinio audinio su auksu, praeityje gabento į Europą iš Bagdado, pavadinimo. Labai anksti paplito ir architektūriniai baldakimai, pagaminti iš tvirtų medžiagų: akmens, medžio, metalo. Puošnūs baldakimai iki šiol nešami bažnytinėse procesijose, iškeliami virš bažnyčios dignitorių sostų. Apsaugos įrenginys ilgainiui pats pavirto didingumo žymeniu, visada simbolizuojančiu po juo esančio asmens arba vietos sakralumą. Architektūros istorijoje susiklostę kai kurie baldakimo tipai turėjo specifinę simbolinę prasmę. Lietuvoje, kaip ir kituose katalikiškuose kraštuose, baroko baldakimas perėmė visas ankstesniąsias šio statinio simbolines reikšmes. Čia XVIII a. buvo gyva kupolinio baldakimo tradicija, susijusi su Švč. Mergelės Marijos Ėmimu į dangų. After the development of complex researches on the relation between an image and a word in the cultural sciences, attention towards the symbolic rhetoric of architecture and decorative art has intensified. The article describes the types and symbolism of an architectural baldachin as an insufficiently investigated motif in the Western Church architecture till the Renaissance. Only the most general implications of a baldachin image are indicated in the directories of symbols and iconography with no details of their transformations in the course of history, in certain works as well as their ensembles. The aim of the article is to define the late baroque baldachin as an image of the symbolic rhetoric of the period within the Lithuanian examples and applying the method of iconography. A little covering of rich fabric fixed steadily above a throne, a well, an altar, a hearse or a bed is defined as a baldachin. The word originates from the name of expensive silk fabric with gold transported to Europe from Bagdad in the past. The spread of architectural baldachins made of firm material, such as stone, wood or metal, started very early. Decorative baldachins are still being carried in church processions or raised above the thrones of church dignitaries. A protection device has eventually turned into a mark of magnificence, always symbolising the sacrality of the person or place under it. Having arisen in the history of architecture, certain types of baldachins had a particular symbolic meaning. Both in Lithuania and other Catholic countries the baroque baldachin adopted all the earlier symbolic meanings of this structure. A tradition of cupola baldachin was still topical here in the 18th century, related to the Ascent to Heaven of the Blessed Virgin Mary.

Mikalojaus Daukšos Postilės 400 metų jubiliejus teikia progą ne tik aptarti šį kūrinį kaip vieną pirmųjų lietuviškų tekstų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, bet ir bandyti suvokti, kiek XVI a. pabaigoje Lietuva buvo europietiškas kraštas, kaip jame reiškėsi naujos kultūrinės ir tikybinės tendencijos, kaip jos buvo priimamos ir pritaikomos vietos poreikiams. Straipsnyje išskiriami trys Daukšos Postilės aspektai: renesansiškumas, barokiškumas ir katalikiškumas. Greta lietuvių ir lenkų kalbų M. Daukša mokėjo lotynų, graikų ir galbūt hebrajų, taigi atitiko privalomąjį Renesanso humanisto apibrėžimą (homo trium linguarum - „trijų kalbų žmogus“). „Lotyniškumą“ ir „lietuviškumą“ M. Daukšos kūryboje reikia laikyti to paties „renesansiškumo“ išraiška. Jam būdingas gimtosios kalbos, tautos ir Tėvynės aukštinimas, sielojimasis dėl jos likimo, noras dirbti jos labui, be abejo, yra renesansinės kultūros bruožas. Tačiau parengta ir išleista paskutiniaisiais XVI a. metais M. Daukšos Postilė jau yra paženklinta ir Baroko epochos lūžių, išreiškė potridentines Katalikų Bažnyčios nuostatas. Gimtoji kalba M. Daukšai yra ne vien ryšio su protėvių kartomis patvirtinimas, bet ir žmogaus dialogo su Dievu galimybė, išganymo laidas. M. Daukšos Postilė išreiškia svarbiausias XVI a. pabaigos kultūrines, tikybines, tautines ir politines nuostatas, kurias būtina kas kartą iš naujo permąstyti ir aktualizuoti. The 400th anniversary of Mikalojus Dauksa's "Postilla" provides an opportunity not only to discuss this work as one of the first Lithuanian texts in the Great Duchy of Lithuania, but also to understand how much Lithuania resembled the European region in the end of the 16th century, how were new cultural and religious trends represented there and how they were adopted and adapted to local needs. The article distinguishes three aspects of Dauksa's "Postilla": Renaissance, Baroque and Catholicity. In addition to Lithuanian and Polish languages M. Dauksa knew Latin, Greek and supposedly Hebrew, therefore, he met stringent definition of a Renaissance humanist (homo trium linguarum - "man of the three languages"). The Latin and Lithuanian aspects of M. Dauksa's writings ought to be considered an expression of the Renaissance. He is characterized by his apotheosis of language, nation and homeland, sorrow expression and desire to work for homeland's sake. Thus, is the feature of the Renaissance culture. However, Dauksa's "Postilla", prepared and released in the last years of the 16th century, has already been marked by Baroque turning-points and expressed Catholic Church attitudes. Mother tongue for M. Dauksa is not only the confirmation of belonging to ancestral generations, but also the possibility of human dialogue with God and salvation pledge. M. Dauksa's "Postilla" presents the main cultural, religious, ethnic and political provisions of the end of the 16th century that must be reassessed and actualized every time.