Search

Tarpukario Europos miestų modernėjimo procesuose būsto modernizacija buvo vienas svarbiausių urbanistinio planavimo stimulų planuojant ir statant naujo tipo sveikus ir komfortiškus gyvenamuosius rajonus. Vilniaus miesto atveju tai tampa aktualu, nes miesto plotas nuo 1919 m. iki 1939 m. nepadidėjo – miesto ribos apėmė 1919 m. patvirtintą 10 400 ha plotą. Tai reiškia, kad būsto modernizacija ir su ja susijęs urbanistinis planavimas Vilniuje turėjo vykti kitaip, nei sparčiai augančiuose Centrinės ir Rytų Europos miestuose, kurių augimą tarpukariu skatino naujai statomi gyvenamieji priemiesčiai. Šiame straipsnyje, remiantis Yael Allweil ir Noa Zemer suformuluota teorija apie naujo būsto skatinamą miesto augimą (housing-based urban planning), 1919–1943 m. Vilniaus m. gyvenamoji architektūra tiriama kaip pagrindinis architektūros modernizavimo ir urbanistinio planavimo veiksnys. Nagrinėjant Didžiojo Vilniaus bendrojo plano rengimą ir idėjas (1936–1939 m.), siekiama atskleisti, kaip modernaus būsto statyba paveikė funkciniu zonavimu grįstą miesto planavimą. Reikšminiai žodžiai: tarpukario Vilnius, būsto modernizacija, funkcinis zonavimas, Didžiojo Vilniaus planas, urbanistinis planavimas. Housing modernization played a key role in interwar European urban planning, as it was used to build a new type of healthy and comfortable residential area. This question is also relevant in the case of the city of Vilnius, since from 1919 to 1939 the area of the city did not increase – its limits covered an area of 10 400 hectares, which was approved in 1919. This means that the modernization of housing and related urban planning in Vilnius had to take place in a different way than it had in the rapidly growing cities of East Central Europe, where the growth of a city’s area was stimulated by newly built residential suburbs. In this paper, residential architecture of Vilnius in 1919–1943 is studied based on the theory of housing-based urban planning formulated by Yael Alweill and Noa Zemer. Through an examination of how the Greater Vilnius Master Plan (1936–1939) was prepared, the research follows how the construction of modern housing affected urban planning and functional zoning. Keywords: interwar Vilnius, housing modernization, functional zoning, Greater Vilnius master plan, housing-based urban planning.

Bevartant buvusio architektūros muziejaus archyvus, akis užkliuvo už pavienių brėžinių, kuriuose buvo pavaizduoti išskirtinai modernūs daugiabučiai namai ir butai. Juk tai tikrasis Existenzminimum, pagalvojau. Tai, ko aš taip ieškojau tarpukario Kauno ir Vilniaus architektūroje, ir neradau. Ne tik planai, bet ir pati brėžinio estetika, vaizdavimo būdas buvo modernistiniai. Keli brėžiniai buvo pavadinti „darbininkų kolonija“, o jų datos rodė keturiasdešimtuosius. Bet tai buvo jau komunistiniai keturiasdešimtieji. Parūpo išsiaiškinti kas, kam ir kokiomis aplinkybėmis padarė šiuos brėžinius? Ar jie buvo realizuoti? Kokie apskritai architektūriniai sumanymai pasirodė Vilniuje pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu? „Greitu laiku visoje šalyje užvirs grandiozinė socialistinė statyba“, – žadėta paskutiniame žurnalo Savivaldybė numeryje 1940 m. liepą. Iš tiesų per pirmuosius pirmosios sovietinės okupacijos mėnesius Lietuvoje buvo pertvarkytas architektūros valdymas, atlikta projektavimo darbų centralizacija, o architektai ir statybų inžinieriai suvaryti į valstybinius projektavimo institutus. Nors ir nebuvo paaiškinta, kuo socialistinė statyba skyrėsi nuo iki tol buvusios, tačiau naują kryptį gerai atskleidžia projektavimo įstaigų „LTSR Pramprojektas“ ir „LTSR Komprojektas“ uždaviniai – pramonės įmonių projektavimas (spartus industrializavimas) ir spartus gyvenamojo fondo – visų pirma namų darbininkams – didinimas.

Vilnius presents itself today as the easternmost and northernmost European city of the Baroque, and the Baroque heritage played an important role in 1994 when the historic centre of Vilnius was inscribed on the UNESCO World Heritage List. Throughout the twentieth century, the Vilnius Baroque attracted the attention of artists and scholars. However, the approaches to research into this field differed both in terms of methodology and in relation to their political aims. The lively intellectual debate on Vilnius’ Baroque art and architecture that went on in the inter-war period was followed by a time of rather vague and unproductive research during the Soviet period, and it flourished again after the restoration of Lithuanian independence in 1990. The first part of this article gives an overview of the main debates on and interpretive models of Baroque architecture in Vilnius before the Soviet occupation. The second part explores the Soviet reinterpretation of Baroque art and architecture and the various techniques that were used to create new values of this heritage for the then new Socialist society of Lithuania.

Vėlyvajame sovietiniame laikotarpyje įvairėjančios būsto formos skatina atkreipti dėmesį į menininkų būstų įvairovę gyvenamosios erdvės standartizavimo kontekste, kaip į kūrybinio elito privilegiją. Kadangi menininkai galėjo pretenduoti į papildomą būsto plotą (motyvuotą kūrybinės studijos poreikiu), tai lėmė nestandartines gyvenamąsias ir kūrybines erdves, kurios išsiskyrė kasdienio apgyvendinimo aplinkoje. Nuo 1962 m., kaip visoje Sovietų sąjungoje buvo atnaujinta kooperatinių butų statybos galimybė, kūrybinės organizacijos taip pat turėjo galimybę burtis į būsto kooperatyvus ir inicijuoti statybas. Būtent kūrybinių studijų privilegija sudarė sąlygas projektuoti namus ir butus pagal individualius projektus (skirtingai nuo masinių standartizuotų projektų), pasižyminčius architektūriniu išskirtinumu bei nestandartiniais būstais. Šiame straipsnyje analizuojami du atvejai: Kompozitorių kotedžų gyvenvietė su perklausų sale Vilniuje, Žvėryne (architektas Vytautas Edmundas Čekanauskas, 1960-1966) ir Dailininkų sąjungos kooperatyvo „Menas“ sublokuotų namų kvartalas Vilniuje, Antakalnyje (architektas Algimantas Mačiulis, 1967-1970), kurie gyvenamosios erdvės standartizavimo kontekste yra išskirtiniai savo socialine ir architektūrine prigimtimi. Kiti, smulkesni atvejai taip pat aptariami, išryškinant kūrybinio elito architektūrines ir socialines privilegijas gyvenamosios erdvės atžvilgiu.

Straipsnyje nagrinėjami specifiniai sovietinės architektūros objektai – ritualiniai pastatai (santuokų ir laidotuvių rūmai), skirti civilinėms apeigoms, t. y. sekuliarios sovietinės visuomenės ritualų aptarnavimui. Pastebima, kad civilinių apeigų ritualai Lietuvos SSR suformuojami XX a. 6 deš. pabaigoje, o pastatų funkciniai tipai ir architektūriniai pavidalai – XX a. 7 deš. pabaigoje. Tuo metu Lietuvoje suprojektuoti ir pastatyti Vilniaus santuokų rūmai ir Vilniaus laidotuvių rūmai tapo funkcinio tipo, iškilmių estetikos ir simbolikos prototipais visoje Sovietų Sąjungoje. Straipsnyje, remiantis archyviniais, dokumentiniais, natūros stebėjimo ir interviu šaltiniais, šie objektai nagrinėjami ideologiniame-socialiniame lauke (tiriama, kokia valstybinė ir visuomeninė užduotis jiems buvo priskiriama) ir vėlyvojo sovietmečio architektūros meniniame lauke (tiriama, kokie netradiciniai kūrybiniai sprendimai buvo priimami siekiant sukurti naujo funkcinio tipo visuomeninius pastatus). The secular Soviet state was well known for its elaborate ‘socialist rites’ instituted for life’s milestones, from birth through marriage to death. Actions traditionally carried out in a sacral space were rather quickly assigned to ‘consumer services’, and were replaced by the civil registration of the newborn child, a secular wedding and funeral rites. Administrators of the new rituals insisted that these ceremonies were neither derived from religious rites nor were they intended to replace them. The challenge, therefore, was to create secular spaces with their own dramaturgy, designed to offer appropriate settings for weddings and funerals while avoiding any kind of religious presence. On a mass scale, most of the initiation rituals in the Soviet Union date only from the 1960s. This explains why special purpose-designed types of buildings only began to spread in many Soviet republics from the 1970s onwards. Soviet Lithuania in this context plays the role of an experimental place since the first purpose-built Wedding Palace in Vilnius (1968–1974, architect Gediminas Baravykas) and the Funeral Palace in Vilnius (1968–1975, architect Česlovas Mazūras) served as prototypes of functional type, modern aesthetics and symbols for the entire Soviet Union. The main idea of the paper is based on the fact that the new secular Soviet rituals were actually based on traditional rituals stripped of their religious content. It seems that tradition (in a very broad sense) influenced the new architectural spaces created to practice new secular socialist rituals. Therefore, from the social point of view these buildings are seen as substitutes for sacral spaces – a wedding palace substitutes for a church and a funeral palace is an interpretation of a cemetery chapel. From the architectural point of view they represent late Soviet mannerism in architecture as a certain simulacra filled with surplus meanings and decorations.

Recenzuojama Sauliaus Grybkausko knyga „Sovietinė nomenklatūra ir pramonė Lietuvoje 1965–1985 metais“ (Vilnius, 2011). Dėl sovietmečiu vykusios industrializacijos, urbanizacijos ir regioninio planavimo Lietuvos kraštovaizdis, miestovaizdžiai, gyvenamoji aplinka, gyvenimo būdas labai pasikeitė. Sovietinės Lietuvos industrializacijos tyrimai mūsų šalies istoriografijoje menkai išplėtoti. Negausius mokslinius šios temos tyrimus dažnai užgožia subjektyvūs, asmeninėmis patirtimis paremti darbai. Dėl to recenzuojama Grybkausko knyga itin aktuali. Pagrindinis knygoje keliamas klausimas – kaip buvo formuojama sovietinės Lietuvos ekonominė struktūra. Skirtingais pjūviais nagrinėjami socialinių veikėjų santykiai, turėję įtakos Lietuvos pramonės struktūros formavimui, įtvirtinimui, kaitai ir valdymui. Recenzentės nuomone, išsami Lietuvos ir užsienio autorių apžvalga leido Grybkauskui sukurti solidų tyrimo teorinį pagrindą. Ne mažiau gausi ir naudotų šaltinių bazė. Tyrime akcentuojama ne tiek sistemos, planinės ekonomikos (t. y. išorinių veiksnių) reikšmė, kiek žmonių, priėmusių sprendimus vaidmuo. Autoriaus svarstomos temos – respublikos valdžios įtaka Lietuvos SSR ūkio struktūrai ir lietuviškosios nomenklatūros ekonominio nacionalizmo motyvai. Neapsieinama ir be komentarų apie populiarius šiais laikais mitus. Recenzentė labai teigiamai vertina Grybkausko atliktą tyrimą, akcentuoja atsakymų į nagrinėtus klausimus vertę, naujų šaltinių bei teorijų įvedimo į mokslinę apyvartą, sąvokų patikslinimo reikšmę.

Industrinio miesto vaizdavimo kanonus atitinkančių Vilniaus fotografijų, ką ir kalbėti apie grafikos ar tapybos darbus, tepavyko rasti neįtikėtinai mažai. Vaizdinių įrodymų, kad Vilnius XIX a. pab. buvo Lietuvos pramonės centras, ieškoti būtų geriausia atsižvelgiant į europinės "industrinės" ikonografijos kontekstą. Tai buvo sritis, kurioje XIX a. II pusėje - XX a. pr. aiškiai nusistovėjo specifiniai vaizdavimo būdai: industrinis kraštovaizdis ir miestovaizdis, fabrikų, technikos, miesto inžinerijos vaizdai bei industrinio gyvenimo temos (socialinės klasės tematika). Nors šie motyvai XIX a. pab. - XX a. pr. Vilniaus ikonografijoje yra fragmentiški ir reti, vis dėlto jų esama ir jie atitinka industrinio miesto ikonografijos kanonus. Vilniuje fabriko portretas daugiausia sutinkamas reklamoje — pirmiausia įmonės firminiuose blankuose (pasaulinė tradicija), tačiau šis žanras ar motyvas menininkų nesudomino. Fotografijos paplitimas ženkliai pasitarnavo pramonės fiksavimui visų pirma dėl savo dokumentinės galios. Dažnas XIX a. pab. - XX a. pr. užsakymas - aukštos kokybės nuotraukų serija fabriko turnė, kurioje nuosekliai, klasikiniais rakursais fiksuojami fabriko pastatų eksterjerai, interjerai, pozuojantys darbininkai prie mašinų, gamybos technika ir galiausiai pati produkcija, kurios gausa pabrėžė pramoninį jos gamybos būdą. Panašiu turnė principu atlikti fotoreportažai ir iš Vilniuje vykusių pramonės bei žemės ūkio parodų, ir iš stambesnių infrastruktūrinių objektų statybų. Tokių fotoreportažų propagandinė paskirtis ypač išryškėjo Pirmojo pasaulinio karo metais ir tarpukariu. Incredibly few photographs of Vilnius, not to mention graphical or art works, compliant with the canons for depicting industrial cities, were found. It is best to look for visual evidence that Vilnius was the industrial centre of Lithuania at the end of the 19th century by taking into account the context of European “industrial” iconography. It was the area where specific modes of depiction clearly established in the second half of the 19th century–at the start of the 20th century: industrial landscape and urban panoramas, images of factories, technologies, urban engineering and the themes of industrial life (themes of the social class). Although these motifs are fragment and rare in Vilnius iconography of the late 19th century– the start of the 20th century, they are still present and they correspond to the canons of industrial city iconography. In Vilnius, the image of a factory is most common in advertising, primarily company letterheads (global tradition); however, this genre or motif was not interesting for artists. The spread of photography considerably contributed to recording industry because of its documentary power in the first place. A frequent order in the late 19th century – at the start of the 20th century was a series of high-quality photos from the tour around a factory, where exteriors and interiors of factory buildings, posing workers at the machinery, production technologies and finally products themselves, the abundance of which highlighted the industrial method of their production, were consistently depicted from classical perspectives. Photoreports from industrial and agricultural exhibitions, as well as the construction sites of larger infrastructural facilities in Vilnius were created by using a similar tour principle. The propagandistic purpose of such photoreports was particularly obvious during World War I and in the interwar period.