Search

The article investigates Simonas Daukantas’s (1793–1864) BUDĄ Senowęs-Lëtuwiû Kalnienû ĩr Ƶámajtiû (The Character of the Lithuanian Highlanders and Samogitians of the Old Times, 1845; hereafter Bd) with regards to genre, origin of the title, and the dominant German sources of the work. It claims that Daukantas conceived Bd because he understood that the future of Lithuania is closely related to its past. A single, united version of Lithuanian history, accepted by the whole nation, was necessary for the development of Lithuanian national identity and collective feeling. The history, which up until then had not been published in Lithuanian, could have helped to create the contours of a new society by presenting the paradigmatic events of the past. The collective awareness of the difference between the present and the past (and future) should have given the Lithuanian community an incentive to move forward. Daukantas wrote Bd quickly, between 1842 and May 28, 1844, because he drew on his previous work ISTORYJE ƵEMAYTYSZKA (History of the Lithuanian Lowlands, ~1831–1834; IƵ). Based on the findings of previous researchers of Daukantas’s works, after studying the dominant sources of Bd and examining their nature, this article comes to the conclusion that the work has features of both cultural history and regional historiography. The graphically highlighted form of the word “BUDĄ” used in the work’s title should be considered the author’s code. Daukantas, influenced by the newest culturological research and comparative linguistics of the 18th–19th centuries, propagated that Lithuanians originate from India and, like many others, found evidence of this in the Lithuanian language and culture. He considered the Budini (Greek Βουδίνοι), who are associated with the followers of Buddha, to be Lithuanian ancestors. He found proof of this claim in the language and chose the word “būdas” (character), which evokes aforementioned associations, to express the idea of the work. The synthesis of Buddha and Odin (who came to Europe from the East) by Alexander Humboldt and others may have determined the choice of the title’s form as a code for readers: Lithuanians belong among “the list of nations with a rich cultural context.” Bd is closely connected with the personal history of Daukantas, as he, the son of Kotryna Odinaitė, associated himself with the history of the high-status ancestors—Odinai. The legendary history of the ancestral Odinai determined the self-confidence and the perception of Daukantas’s uniqueness, which was necessary for cultural activities. This is confirmed by the text of Bd, where, unlike in previous works, there are many examples of the subjectivity inherent in the aesthetics of Romanticism, reliance on personal experience, and individual style. Bd draws on 85 sources total: 11 are from ancient and late Antiquity (Herodotus, Pytheas of Massalia, Strabon, Diodorus Siculus, Claudius Ptolemy, Titus Pomponius Mela, Publius Cornelius Tacitus, Publius Ovidius Naso, Gaius Plinius Secundus Maior, Marcus Junianus Justinus, Procopius of Caesarea), 21 have local origins (Wincenty Kadłubek, Jan Długosz, Maciej Stryjkowski, Mykolas Daukša, Michalo Lituanus, Jan Łasicki, Albertas Kojalavičius-Vijūkas, Franciszek Ksawery Michał Bohusz, Teodor Narbutt, Tadeusz Czacki), 13 are from other countries (Danish, Dutch, French, Russian, Swedish), and 35 sources (but 40 titles) are from authors of Prussian or German descent, most of whom lived in East Prussia, other parts of the Baltics, or St. Petersburg. The tradition of German historiography is prevalent in Bd and individual authors are cited more than 30 times. Therefore, it can be concluded that the attention of this region’s scholars to the Prussian and Lithuanian language, history, culture, as well as the high appreciation of the conquered pagans adopted from the Medieval chronicles was one of the reasons why German sources were chosen. Daukantas quotes the work of Theodor Lepner (1633–1691)—Der Preusche Littauer (published in 1744) with 31 references and many more indirect quotations. Therefore this work can be regarded as the main source of creative inspiration for Bd. Lepner was influenced by the humanistic historiography tradition, thus his attitude towards Lithuanians was ambivalent, but the rich ethnographic material made a great impression on Daukantas. Another German source that is cited directly 21 times and amply paraphrased by Bd is Johannes Voigt (1786–1863) Geschichte Preußens (1827–1839).

Lietuvos Metrika – tai gautų ir siųstų dokumentų iš LDK kanceliarijos registras. Šiose knygose pilna Lietuvos didžiųjų kunigaikščių privilegijų žemėms, privatiems asmenims, miestams ir socialinėms grupėms. Lietuvos Metrikoje taip pat yra daug įvairių Lietuvos didžiojo kunigaikščio bei kitų dvarų dokumentų, diplomatinio pobūdžio raštų, susijusių su daugeliu valstybių pradedant nuo Švedijos iki Osmanų imperijos, nuo Šventojo Sosto iki Rusijos ir totorių ordų. Šiose knygose galima rasti ir finansinių duomenų, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir kilmingųjų turto inventorių bei kitokios įvairaus pobūdžio informacijos. Per šimtmečius Lietuvos Metrika suformavo svarbiausią LDK archyvą. Seniausi jo dokumentai siekia 1385–1387 metus. Juose kalbama apie politinius-strateginius valstybės reikalus, t. y. sąjungą su Lenkijos karalyste ir LDK krikštą. Vėlyviausi dokumentai yra datuojami XVIII a. pabaiga, kada grobuoniškos Abiejų Tautų Respublikos kaimynės – Austrija, Prūsija ir Rusija – 1772–1795 metais pasidalino šią valstybę. Lietuvos Metrika yra gausiausias ir išsamiausias šaltinis, leidžiantis tyrinėti XIV a. pabaigos – XVIII a. pabaigos dabartinių Lietuvos ir Baltarusijos valstybių istoriją. Lietuvos Metrika taip pat teikia informacijos apie Ukrainos, Lenkijos, Rusijos, Latvijos ir Estijos istoriją. Straipsnyje yra nagrinėjama Lietuvos Metrika, su ja susijusi mokslininkų veikla. Taip pat straipsnyje yra publikuojamos ištraukos iš Lietuvos Metrikos. The Lithuanian Metrica is the registry of documents received by and sent from the GDL Chancellery. These books contain privileges of the Grand Dukes of Lithuania with respect to land, private persons, cities and social groups. The Lithuanian Metrica also contains a variety of documents of the Grand Duke of Lithuania and other manors, diplomatic letters related to many states from Sweden to Ottoman Empire, from the Holy See to Russia and Tartar hordes. These books also contain financial data, inventories of property of Lithuanian Grand Dukes and the nobility as well as other miscellaneous information. During ages the Lithuanian Metrica formed the most important GDL archive. Its earliest documents date back to 1385–1387. They cover the political-strategic state affairs, i.e. the union with the Kingdom of Poland and GDL baptism. The latest documents date back to the end of the 18th c., when the vulturous neighbours of the Polish-Lithuanian Commonwealth – Austria, Prussia and Russia – divided this state in 1772–1795. The Lithuanian Metrica is the most profuse and exhaustive source which helps to explore the history of the end of the 14th c. – the end of the 18th c. of the present states of Lithuania and Belarus. The Lithuanian Metrica also provides information about the history of Ukraine, Poland, Russia, Latvia and Estonia. The paper analyses the Lithuanian Metrica and the related scholars’ activities. It also publishes extracts from the Lithuanian Metrica.

Straipsnis skirtas Antano Mackevičiaus (1828–1863) asmenybės tyrimui ir išlikusių istorinių šaltinių analizei. Darbe lyginami du šaltiniai – 1988 m. Onos Maksimaitienės ir Ritos Strazdūnaitės publikuoti Mackevičiaus parodymai tardymo komisijai ir rankraštis „Kunigas Mackevičius kaip istorinė asmenybė. Biografijos kontūrai“, kurio autorius yra Antanas Medekša (1845–1909). Kaip ir Mackevičius Medekša buvo vienas iš 1863 m. sukilėlių Lietuvoje vadų, atstovavusių demokratinėms pažiūroms, būdingoms raudonųjų grupuotei. Rankraščio teikiamas Mackevičiaus įvaizdis yra kitoks nei parodymuose, tačiau abiejuose šaltiniuose aptinkama ir bendrų teiginių. Straipsnis skiriamas parodymų ir rankraščio lyginamajai analizei. Jame aptariamas šaltinių patikimumas, taip pat atliekamas jų teikiamų Mackevičiaus politinių pažiūrų, sukilimo motyvų, biografinių duomenų, santykių su dvasininkija, kitais visuomenės sluoksniais lyginimas. Abiejų šaltinių palyginimas leidžia daryti prielaidą, kad rankraščio teikiamas Mackevičiaus įvaizdis artimesnis tikrovei. Abu šaltiniai atskleidžia kritišką Mackevičiaus požiūrį į bažnytinę vadovybę ir vyskupą Valančių. Šaltiniai pateikia skirtingas priežastis, paskatinusias Mackevičių įsitraukti į sukilimą ir apskritai patraukusias Žemaitijos valstiečius į sukilimą. Nei vienas, nei kitas šaltinis nepatvirtina Lietuvos istoriografijoje Mackevičiui priskiriamo nepriklausomos Lietuvos siekio. The article is dedicated to studying the personality of Antanas Mackevičius (1828–1863) and analysis of extant historical sources. The paper compares two sources: Mackevičius’ testimony to the investigation commission published by Ona Maksimaitienė and Rita Strazdūnaitė in 1988 and “Kunigas Mackevičius kaip istorinė asmenybė. Biografijos kontūrai” (“Priest Mackevičius as a historical personality. Background contours” by Antanas Medekša (1845–1909). Like Mackevičius, Medekšas was one of the rebel commanders in Lithuania in 1863 representing democratic attitudes characteristic to the Reds group. The manuscript presents an image of Mackevičius different from that in the testimony; however, common statements are also found both sources. The article is dedicated to the comparative analysis of the testimony and manuscript. It deals with the reliability of sources as well as makes comparison of the political views of Mackevičius, rebellion motives, biographical data, and relations with the clergy and other sectors of the society. Comparison of the two sources suggests that the image of Mackevičius presented in the manuscript is closer to reality. Both sources reveal critical Mackevičiaus’ attitude to church leadership and bishop Valančius. The sources give different reasons for Mackevičius to become involved in the rebellion, and generally encouraged Samogitia peasants to join the rebellion. Neither source proves that Mackevičius sought independent Lithuania as claimed in the Lithuanian historiography.

Susidomėjimas Livonijos dokumentais buvo ne vieno laikotarpio reiškinys. Greifsvaldo juristo Johanno Meilofo Livonijos dokumentų rinkinys (kauptas XV a. antroje pusėje) ir LDK kanceliarijoje suformuotas Lietuvos Metrikos (LM) 525 rinkinys (kauptas XVI a. trečiąjį-devintąjį dešimtmetį) rodo, kad livonica buvo paklausi medžiaga teisiniams reikalams. Jų išmanymas ir taikymas buvo aktualūs XV-XVI a. politikoje. Svarbu, kad Vilnius buvo vieta, kur po kelerių dešimtmečių taip pat pradėtas "formuoti" įvairios livonicos (Varia Livonica) rinkinys LDK kanceliarijoje. LM-525 knygos - livonicos nuorašų rinkinio - išskirtiniai bruožai yra plati chronologija (XIII-XVI a.), turinio nuoseklumas ir heterogeninio pobūdžio struktūra (didelė dalis rinkinio dokumentų priklausė Rygos arkivyskupijos ir Vokiečių (Livonijos) ordino šalims). Yra pagrindo manyti, kad "knyga" pradėta valdant Žygimantui Senajam. Pagal patį vėliausią dokumentą (1579-08-05), kurio nuorašas išlikęs tik Varšuvoje saugomoje LM kopijoje, rinkinys galėjo būti baigtas ne anksčiau kaip XVI a. devintajame dešimtmetyje. Šį teiginį patvirtina vokiškųjų nuorašų vieta knygoje (rinkinio pabaiga). Yra pagrindo manyti, kad jie sudarė vieną pluoštą, kuris LM knygoje atsirado vėliau, tai buvo paskutiniai nuorašai, patekę į šį Livonijos dokumentų rinkinį. Toks atvejis patvirtina ilgalaikį formavimo pobūdį, kadangi vokiškieji nuorašai turinio ir temos požiūriu visiškai dera prie LM-525 knygos. Šie nuorašai rodo nagrinėjamos LM knygos priklausymą livonicos segmentui. Interest in Livonia-related documents is a rather durable phenomenon. The collection of Livonian documents which belonged to the professor Johannes Meilof of Greifswald (collected in the second half of the 15th century) and the compilation No. 525 of the Lithuanian Metrica formed in the chancellery of the Grand Duchy of Lithuania demonstrate that Livonica was in demand for legal affairs. The knowledge and application of this material was topical in the politics of the 15th–16th century. It is important that Vilnius was the place where the first compilation of various Livonica documents (Varia Livonica) was formed in the chancellery of the Grand Duchy of Lithuania. Exceptional peculiarities of Lithuanian Metrica book No. 525 are wide chronology (the 13th–16th c.), coherence of the content and heterogeneous structure. There are grounds for presuming that the writing of the book was stared within the reign of Sigismundus the Old. Pursuant to the latest document (05-08-1579), the copy of which is kept in Warsaw, the compilation was accomplished not realer than the 9th decade of the 16th century. This fact is proved by the place of German transcripts in the book (the end of the compilation). It can also be supposed that they made one layer which appeared in the book later. These were the last transcripts included into this compilation of Livonian documents. This case proves the durable method of formation, since the German transcripts totally correspond to LM-525 book in terms of the content and the theme. These transcripts demonstrate the fact that the LM book belonged to the Livonica segment.

Straipsnyje, remiantis rašytinių šaltinių duomenimis, nagrinėjama Senųjų Trakų bažnyčios įrangos raida ir benediktiniškojo paveldo likimas. Aptariama Bažnyčios ir benediktinių vienuolyno Trakuose istorija, architektūra ir vidaus įranga nuo 1405 metų, gaisrų, karų padaryti nuostoliai ir atstatymo darbai. Autorė teigia, kad XVII a. antrąją pusę galima laikyti bažnyčios ir vienuolyno klestėjimo periodu. Tuo metu čia gyveno ir abato pareigas ėjo vienas garsiausių Lietuvos benediktinų – Stanislovas Ščygielskis. Pažymima, kad Napoleono karų metu prancūzų armija sudegino ūkinius vienuolyno pastatus, iš bažnyčios kariai paėmė prabangiuosius antepedijus, taip pat abato liturginius drabužius, pirštines, sandalus. 1898–1899 metais kunigo L. Čudovskio rūpesčiu pagal inžinieriaus architekto A. Mikulskio projektą šiaurinis vienuolyno korpusas ir didžioji dalis vakarinio korpuso perstatyta j bažnyčią, kuri išliko iki mūsų dienų. Aptardama bažnyčios vizitacijos aktus, autorė akcentuoja, kad ypatingo dėmesio nusipelno dailininko Simono Čechavičiaus tapyti Šv. Benedikto ir Šv. Skolastikos altorių paveikslai, taip pat garsiausias Senųjų Trakų bažnyčios paveikslas „Šv. Mergelė Marija su Kūdikėliu“, kuris nuo XIX a. antros pusės kabo Vilniaus katedroje, Kitu svarbiu benediktinų paveldo objektu autorė laiko dabar Trakų istorijos muziejuje saugomą fundatoriaus Vytauto Didžiojo portretą, kuris datuojamas XVII amžiaus pirma puse ir yra vienas seniausių vienuolyno Senuosiuose Trakuose istorijos liudininkų. Based on the data of written sources, the article analyses the development of the equipment of the church of Senieji Trakai and the fate of the Benedictine heritage. The history, architecture and internal equipment of the Church and the monastery in Trakai from 1405 as well as damages caused by fires and wars and further restorations are discussed. The author claims that the second half of the 17th century can be considered the period of the thriving of the Church and the Monastery. At those times, one of the most famous Benedictines Stanislovas Ščygielskis lived here and served as an abbot. The author notes that during the Napoleon war, the French Army burned down the buildings of the monastery and took away rich antepediums as well as the abbot’s liturgical apparel, gloves and sandals. In 1898–1899, the northern corpus of the monastery and the major part of the western corpus were reconstructed into a church, which survived to the present day. While discussing the visualisation acts of the church, the author highlights that St. Benedict and St. Scholastica altar paintings by artist Simonas Čechavičius deserve particular attention. The author also believes that the portrait of Vytautas the Great kept in Trakai Museum of History, which is dated back to the first half of the 17th century, is one of the oldest witnesses of the history of the monastery in Senieji Trakai.

Skiriant Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus koadjutoriumi Jurgį Radvilą, visi būtini formalumai buvo tvarkomi per apaštališkąjį nuncijų Respublikoje Vincentą Laureo. Pirmasis informacinis procesas, pradėtas 1574 metais, nebuvo sėkmingas dėl nominato velionio tėvo Mikalojaus Radvilos Juodojo įtakos skleidžiant Lietuvoje kalvinizmą ir jo rūmuose Vilniuje įkurta veikianti protestantų maldykla. Antrasis informacinis procesas pradėtas rengti 1575 metų pavasarį. Iki šiol buvo buvo manoma, kad Jurgio Radvilos skyrimo koadjutoriumi abiejų informacinių procesų dokumentai yra dingę. Skelbiamas antrasis Radvilos informacinis procesas, šiuo metu saugomas Lenkijoje, Czartoryskių bibliotekoje (Biblioteka Czartoryskich). Aptiktas dokumentas yra vertingas keliais aspektais: 1) jis leidžia dar tiksliau nušviesti žinomo skyrimo aplinkybes; 2) yra iš viso ankstyviausias išlikęs Lietuvos katalikų vyskupų informacinis procesas; 3) aktas išsaugojo net 6 niekur kitur neminimus ir nežinomus Vincento Laureo, Stanislovo Varševickio, Petro Skargos, Augustino Rotundo, Alberto Przetockio ir Simono Milicijaus parašytus tekstus. Skelbiamas informacinis procesas parengtas iš Czartoryskių bibliotekos rankraščių 307 tomo mikrofilmo, saugomo Nacionalinėje bibliotekoje Varšuvoje. Taip pat publikuojamas J. Radvilos tikėjimo išpažinimo projektas, parengtas iš Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje esančio originalo. This publication deals with the earliest extant processus informativus of Lithuanian Roman Catholic bishops, namely that of Jurgis Radvila in connection with his naming coadjutor to Bishop Valerijonas Protasevi ius of Vilnius (1556-1579) on 4 July 1575. The study also comprises the project of the act of the profession of faith by Radvila, issued by the Roman Curia. The genesis of these documents is discussed in the introduction.

Susipažinus su apie Pilėnus rašiusių lietuvių istorikų mintimis, nesunku pajusti, kokią sunkią romantinių vaizdinių naštą jie turėjo vilkti. Anksčiau ar vėliau ši našta turėjo pasiekti kritinę ribą, kurią peržengus prasideda tikrosios medievistikos valdos, kur ne tik šaltinių perskaitymas, bet ir įsiskaitymas į juos tampa esmine istorinio pažinimo sąlyga. Straipsnyje bandyma per kritinės istorinės analizės rėtį persijoti patikimas, ne tokias patikimas ir visai nepatikimas žinias. Tik sudarius patikimų žinių sąrašą įmanoma moksliškai prasminga interpretacinė diskusija. 1336 m. Pilėnų įvykiai verti tokios diskusijos jau vien todėl, kad Viduramžių Lietuvos kontekste tai buvo nepaprastai tragiškas įvykis, kuriam modernioje lietuvių istorinėje vaizduotėje buvo lemta užimti ypatingą vietą. Mitų kūrėjai prieš istoriką mokslininką paprastai visada laimi. Tačiau akademinė istoriografija turi vykdyti savo misiją ir atskirti pseudomokslo pelus nuo mokslo grūdų. 1) Tyrimo metu išaiškėjo, kad didvyriškosios Pilėnų gynybos vaizdinys tėra lietuvių romantinės vaizduotės padarinys. 2) Lietuvių istorikų darbų, parašytų iki 2006 m., analizė parodė, kad Pilėnų istorijos kritiškam įvertinimui daugiausiai nusipelnė Adolfas Šapoka. 3) Patikimų šaltinių grupei priklauso XIV a. Prūsijos analai ir kronikos. 3) Rekonstruoti Pilėnų įvykius galima tik remiantis Vygando Marburgiečio kronikos lotyniškuoju vertimu. Įmanoma tik dalinė šio įvykio rekonstrukcija, nes galima remtis tik vokiečių šaltiniais, o galimybė rasti naujų šaltinių praktiškai lygi nuliui. 4) Pilėnų gynėjai palūžo neparodę rimtesnio pasipriešinimo: baimės pakirstas Margiris nužudė savo žmoną ir karius. 5) K. Schūtzo pasakojimas nėra autentiška Vygando Marburgiečio kronikos fragmentas. Having read the thoughts of Lithuanian historians who wrote about Pilėnai, it is not difficult to sense the heavy burden of romantic images they had to bear. Sooner or later this burden had to reach the critical limit separating from the domain of the real medieval studies, where in order to gain historical information you have to deeply examine sources. The paper uses a critical historical analysis to distinguish between reliable, not so reliable and totally unreliable information. Only having compiled a list of reliable information, a scientifically meaningful interpretational discussion is possible. The 1336 Pilėnai events are worth such a discussion, because already in the context of Medieval Lithuania it was an extremely tragic event that occupied a peculiar place in modern Lithuanian historical imagination. Academic historiography has to fulfil its mission and differentiate between pseudoscience and science. 1) The research established that the image of the heroic defence of Pilėnai is nothing more but a result of Lithuanian romantic imagination. 2) The analysis of the works of Lithuanian historians, written before 2006, showed that Adolfas Šapoka most critically evaluated the story of Pilėnai. 3) The 14th c. Prussian annals and chronicles belong to the group of reliable sources. 4) Pilėnai events might only be reconstructed based on the Latin translation of the Chronicle by Wigand of Marburg. Only partial reconstruction of this event is possible, because only German sources are available and the possibility to find new sources is practically zero. 5) Pilėnai inhabitants broke down without demonstrating stronger resistance: out of fear Margiris killed his wife and soldiers. 6) K. Schutz’s story is not an authentic fragment of the Chronicle by Wigand of Marburg.

Vartbergės kronika yra svarbus rašytinės istorijos šaltinis apie įvykius Baltijos kraštuose, ypač apie XIV a. trečiąjį ketvirtį, kai kronikos autorius buvo Livonijoje. XIV a. pradžioje po Livonijos konfederacijos susidarymo susiklostė politinė padėtis, kai vyravo dvi karinės jėgos – Vokiečių ordino valstybės sąjunga su Livonija ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Kadangi Lietuva buvo likusi pagoniška valstybė, susivieniję Vokiečių ordino ir Livonijos kryžiuočiai lietuvių žemes mėgino pajungti ir krikštyti karine jėga. Kryžiuočių pastovių karo žygių į Lietuvą metu kronikininkas paminėjo dešimtis įvairių žemių, gyvenamųjų vietų – kaimų ir pilių vardų, kuriuos mėginama lokalizuoti naudojantis archeologinių paminklų katalogais, toponimikos duomenimis ir kelių atlaso masteliu 1 : 120 000. Kronikoje minimos seniau stovėjusios ir naujai pastatytos pilys. Šiuo metu dalis šių pilių yra archeologiškai tyrinėtos. Tai leidžia jas suskirstyti į įvairias grupes pagal įtvirtinimų etninę priklausomybę ir jų santykį su prieš tai buvusio laikotarpio kariniais gynybos taškais. Kronikoje yra duomenų apie medines ir mūrines pilis. Žiauriausios kautynės Vokiečių ordinui buvo prie Nemuno, kurio dešiniajame krante buvo lietuvių įtvirtinimų (Pilstenė, Veliuona, Kaunas; jie keletą kartų atstatyti ir kaip mūrinės pilys), priešingame krante – vokiečių pilys (Ragnit, Kaustrit, Splitter). Kautynėse prie pilių daugeliu atvejų naudotos akmenų svaidomosios mašinos, kurias galima rekonstruoti pagal viduramžių miniatiūras ir archeologinius radinius. The Chronicle of Hermann von Wartberge is an important source of written history about the events in the Baltic region, particularly around the third quarter of the 14th c. when the author of the chronicle was in Livonia. At the beginning of the 14th c. the formation of the Confederation of Livonia resulted in such a political situation, when two military powers prevailed – the Union of the State of the Teutonic Order and Livonia and the Grand Duchy of Lithuania. Since Lithuania was still a Pagan state, the united crusaders of the Teutonic Order and Livonia tried to annex and baptise the Lithuanian land by force. During the constant crusades to Lithuania the chronicler mentioned dozens of names of various territories and inhabited areas: villages and castles, which are attempted to be localised by using the catalogues of archaeological monuments, toponymy data and the road atlas (scale 1:120 000). The chronicle mentions old and newly built castles. To date some of these castles have been archaeologically explored. Thus, they can be grouped according to the ethnic dependence of the fortification and their relationship with the military defence points of the previous periods. The chronicle contains data on wooden and brick castles. The bloodiest battle for the Teutonic Order was the battle at the River Nemunas: on the right bank there were Lithuanian fortifications (Pilstenė, Veliuona, Kaunas; they have been rebuilt as brick castles for several times), on the opposite bank there were Teutonic castles (Ragnit, Kaustrit, Splitter). Trebuchets were mainly used in the battles at the castles; they may be reconstructed according to the miniatures and archaeological findings from the Middle Ages.

Šiame darbe bandoma apibrėžti kai kuriuos paprotinės teisės niuansus, geriausiai atspindimus viduramžių hagiografijose, kuriose kalbama apie pirmąsias misijas į baltų žemes. Kadangi įžvelgti paprotinę teisę tokiais ankstyvais laikotarpiais kaip X-XI amžių sandūra yra gana rizikingas dalykas, tai padaryti padės patys būdingiausi jos niuansai. Vienas jų yra kraujo keršto paprotys. Dar galima (tiesa, labia atsargiai) šnekėti ir apie paveldėjimo, sprendimo priėmimo bei kitus papročius. Hagiografijose galime įžvelgti ir ordalijų apraiškų. Kokios jos kilmės – pagoniškos ar krikščioniškos – atskiras klausimas, kuris nebus specialiai nagrinėjamas. Nors pati paprotinė teisė ir yra šiek tiek tyrinėta, iki šiol istorikams labiausiai rūpėjo atskleisti jos santykį su kodifikuota teise, nustatyti, kiek lietuvių paprotinė teisė atsispindėjo Lietuvos Statutuose. Atsižvelgdami į pirmiau nurodytus interpretacijos bandymo rezultatus galime daryti prielaidą, jog misionierių nužudymo motyvai galėjo būti tiek profaniški, tiek sakraliniai. Ir vienų, ir kitų sureikšminti nereikėtų. Atsižvelgtina į hagiografijų pobūdį: juose pirmiausia atsispindi krikščioniškoji pasaulėžiūra, o ne baltiškoji religinė informacija. Dėl šios priežasties labai sunku pagoniškąją informaciją išskirti, o juo labiau iš jos daryti kategoriškas išvadas. Juo yra sunkiau padarytas išvadas pritempti prie vėlesnių laikotarpių. Tyrimas parodė, kad šv. Vaitiekus vargu ar buvo paaukotas pagonių dievams, kaip bando įrodyti E. Usačiovaitė. Priešingai, peršasi mintis, kad tiek šv. Vaitiekus, tiek šv. Brunonas tapo kraujo keršto papročio aukomis. Jų nužudymas siejasi su vėliau minimais belaisvių nužudymais iš pykčio ir keršto. Pastarųjų nužudymas vargiai ar turėjo kokių nors sakralinių motyvų ar intencijų. This work attempts to define certain nuances of customary law best reflected in medieval hagiographic works, which discuss the first missions to the Baltic regions. Whereas, it is rather difficult to observe any manifestations of customary law in such early periods as the 10th–11th c., its most typical nuances will help with it. One of them is the custom of blood revenge. One could also speak (yet very cautiously) about the custom of inheritance, decision making and other customs. There are also manifestations of trials by ordeal in hagiographic works. Their origin, i.e. whether they are of pagan or Christian origin, is a separate issue, which will not be analysed specifically. Although, customary law has been analysed a little, so far, historians have been mostly concerned with revealing its relations with codification law and defining the extent to which Lithuanian customary law was reflected in the Lithuanian Statutes. Bearing in mind the above results of the interpretation, it can be supposed that the motives for killing the missionaries could be both profanatory and sacral. None of these motives should be exaggerated. The nature of the hagiographic works should also be considered: first of all, they reflect Christian worldviews. This is why it is very difficult to distinguish the pagan information, and, moreover, to use it as a basis for categorical conclusions. It is even more difficult to apply the drawn conclusions to later periods. The research has showed that it is unlikely that St. Wojciech was sacrificed to pagan gods, as E. Usačiovaitė attempts to prove. On the contrary, both St. Wojciech and St. Bruno might have become victims of the custom of blood revenge. Their assassination is related to later assassinations of prisoners out of anger or revenge.

Pratarmė -- Trys Vilniaus kankiniai: gyvenimas ir istorija -- Mokslinė kankinių fikcijos legenda -- Istoriografijos kontroversijos -- Kankinystės aprašymo istoriškumo klausimas -- Kankinystė XIV a. Lietuvos socialinės istorijos kontekste -- Kankinių kultas -- Kankinių vardai ir tautinė priklausomybė -- Trys Vilniaus kankiniai: šaltinių apžvalga -- Tekstų istorijos metmenys -- Archeografinis šaltinių apibūdinimas -- Šaltinių skelbimo principai -- Index siglorum -- Index abbreviationum -- Santrumpos -- Šaltiniai: Michaelis Balsamonis Encomium; Mykolas Balsamonas. Pagiriamasis žodis; Officium SS. Trium Martyrum Vilnensium; Pamaldų seka šv. trims Vilniaus kankiniams; Passio SS. Martyrum Antonii, Joannis et Eustathii; Šventųjų Antano, Jono ir Eustatijo kankinystė; Prologus Suprasliensis (Septembris-Fcbruarii); Supraslio prologas (rugsėjis-vasaris); Prologus Suprasliensis (Martii-Maii); Supraslio prologas (kovas-gegužė); Acta SS. Martyrum Antonu, Ioannis et Eustachii; Šventųjų kankinių Antano, Jono ir Eustachijaus aktai; Testimonium chronicarum Russicarum de Tribus Martyribus Vilnensibus; Rusų metraščių žinia apie tris Vilniaus kankinius; Scriptores sæc. XVII de Tribus Martyribus Vilnensibus; XVII a. rašytojai apie tris Vilniaus kankinius; Argumentum dramatis Sacra Farnes; Vaidinimo Sacra Fames Programa; Varia; Įvairenybės -- Bažnytinių ir liturginių terminų žodynėlis -- Iliustracijų sąrašas -- Šaltinių ir literatūros sąrašas -- Summary -- Резюме -- Rodyklė. LDK buvo daugiatautė valstybė, kurioje gretimai gyvavo ir pynėsi skirtingos krikščioniškos ir nekrikščioniškos tradicijos. Trijų Vilniaus kankinių istorija nepelnytai primiršta Lietuvos istoriografijoje. Ši knyga yra pastanga išsiaiškinti, kokia tos istorijos vieta Lietuvos christianizacijos procese. Tai pastanga suprasti, kas atsitiko 1347 m., kai didžiojo kunigaikščio Algirdo įsakymu buvo nužudyti trys jo dvariškiai stačiatikiai Antanas, Jonas ir Eustatijas. Knygą sudaro dvi pagrindinės dalys. Pirmojoje nagrinėjamos kankinystės priežastys bei aplinkybės. Pats įvykis bandomas suvokti socialinės istorijos kontekste. Taip pat stengiamasi atskleisti Vilniaus kankinių kulto istoriją nuo seniausių iki šių laikų. Antrąją dalį sudaro šaltinių korpusas, paruoštas pagal įprastus mokslinio leidimo principus. Visi šaltiniai skelbiami su lygiagrečiu lietuvišku vertimu. Apskritai Vilniaus stačiatikių kankinių istorija nėra Maskvos išgalvota. Dar daugiau, susidaro įspūdis, kad trijų Vilniaus kankinių žūtyje ieškoma politinių motyvų tik dėl to, kad būtų parodyta, jog kankinystės nebuvo. Kokios tautybės buvo broliai kankiniai, neaišku. Tai mūsų laikų mokslinė ir visuomeninė konjunktūra diktuoja šį trijų Vilniaus kankinių problematikai abejotinos vertės klausimą, kuris patiems kankiniams rūpėjo mažiausiai. Jis nėra bereikšmis kai kuriems kultūros veikėjams, kurie, stengiasi kankinius padaryti vos ne savo nacionaliniais didvyriais. The grand duchy of Lithuania was a multinational state, where various Christian and non-Christian traditions existed and intermingled. The story of the three martyrs of Vilnius has been undeservingly forgotten in the historiography of Vilnius. This book is an effort to find out the place of this episode in the process of Christianisation of Lithuania. This is an effort to understand what happened in 1347 when Grand Duke Algirdas ordered to murder three Old Believers of his court Antanas, Jonas and Eustatijas. The book is comprised of two main parts. The first part analyses reasons and circumstances of martyrdom. The event itself is analysed in the context of social history. The author also tries to reveal the history of the cult of the Vilnius martyrs from the oldest times to the present day. The second part of the book is devoted to sources and it is written according to common principles of a scientific issue. All sources are presented together with Lithuanian translation. The story of Vilnius orthodox martyrs has not been invented by Moscow. Moreover, it seems that political motives are sought in the death of the three Vilnius martyrs only for showing that there was no martyrdom. The nationality of the brothers martyrs stays unknown. It is our scientific and public conjuncture dictates the issues of value of Vilnius martyr to be considered as dubious, what was least important for the martyrs themselves. It is not insignificant for certain culture figures, who try to make martyrs their national heroes.

The majority of the earliest extant fifteenth and sixteenth century books of the Lithuanian Metrica are not original - they are copies, produced in the late sixteenth century as a result of the organization of the chancery archive of the Grand Duchy of Lithuania. Today these copies together with the originals of the seventeenth and eighteenth centuries make up the Lithuanian Metrica complex. For a long time the main problem of the researchers of the early books has been the degree of adequacy of the copies to their lost originals. However, the adequacy of the copy to the original is only a part of a major problem. The copies contain a number of other 'enigmas' in terms of their internal structure. Their explanation would disclose the peculiarities of the sixteenth-century society of the Duchy, its ability to manage the internal and external matters of the state and the interests of its individual citizens, as well as to record them in the form of documents. Some light on these problems could be shed researching individual books or their groups characterized by the typical features. The 23 extant late-sixteenth-century copies of the books of the pre-reformed Vilnius castle court, covering the years 1542-1564, are typical of the contemporary functioning of a local court chancery and its production. So far these copies have not yet been published and have been only superficially dealt with by researchers as a study source. The present paper is based on the structural and informational analysis of two copies - the book of the deputy palatine of Vilnius in 1549-1551 (LM, Book 238) and of the so-called appointed judges (LM, Book 40) of 1558-1559. These books could be treated as a source of historical reference, revealing the situation at the final stage of the formation of the social estates and the realization of legal norms in the Grand Duchy of Lithuania, occasionally containing unique information, not to be found in any other sources on the realia of private and public life of the landowners. The material, succinctly accumulated in them, offers the scholars a chance to analyse important mid-sixteenth-century problems of proprietorial relations, legal and practical regulation of landholding, shows the relations between the nobility and other layers of society and the corresponding official documents, the technique of their preparation in the court chancery and their application in legal proceedings. [...]

Publikuojami keturi dokumentai: I. 1566 02 19 Vilniaus miesto jurisdikai pavaldžių vakarinių priemiesčių (Rūdninkų arba Šv. Stepono ir Lukiškių) namų ir dvarų pagalvės mokesčio mokėtojų sąrašas -1644 07 18 išrašas iš Iždo rejestrų (rusėnų k.); II. 1566 m. surašyme suregistruotų namų šeimininkų sąrašas - apie 1644–1646 m. lenkiškai padarytas išrašas iš pirmojo dokumento; III. 1595 m. Vilniaus miesto jurisdikai pavaldžių miesto vakarinių priemiesčių ir palivarkų nekilnojamojo turto laikytojų mokestinis sąrašas - 1646 07 18 išrašas iš Iždo rejestrų (lenkų k.); IV. 1596 m. Vilniaus miesto jurisdikai pavaldžių vakarinių priemiesčių nekilnojamojo turto laikytojų mokestinis sąrašas - 1646 07 18 išrašas iš Iždo rejestrų (lenkų k.). Visi saugomi Rusijos valstybiniame senųjų aktų archyve Maskvoje. Pats vertingiausias iš visų keturių dokumentų yra 1566 m. pagalvės mokėtojų sąrašas, kadangi jame fiksuojami seniausi Vilniaus miesto dalies gyventojų statistiniai duomenys. 1566 m. vakariniuose Vilniaus priemiesčiuose miestui pavaldžių pagalvės mokesčio mokėtojų sąraše minimi bene 83 namai, tarp jų 9 tušti, taip pat 4 daržai, kuriuose gyvenama, ir 2 plytinės (43 namai buvo nuomojami – savininkai juose negyveno). Visuose juose gyveno daugiau kaip 660 žmonių. Taip pat išvardyti miestui pavaldūs 16 užmiesčio palivarkų su maždaug 420 nuomininkų ir pavaldinių (kurių dauguma jau nevardijami, o tik nurodomi skaičiai). Tarp minimų gyventojų aptinkama 43 profesijų ar užsiėmimų atstovus: daugiausia tarnybininkai, padieniai darbininkai, odminiai, salyklininkai, batsiuviai, adatininkai, degtindariai ir kt. Šis surašymas įdomus dar ir tuo, kad jame aptinkame nemažai lietuviškų ar lietuviškai skambančių asmenvardžių, kurie rodo lietuviškos kilmės vilniečių gausą tarp šio priemiesčio gyventojų