Search

The aim of the paper is to examine how acoustic contrast manifests itself between /l/ and /ʎ/ in Latvian, as well as /l/ and /lʲ/ in Lithuanian. For the study, speech recordings of 6 adult informants (3 Lithuanian and 3 Latvian male speakers) have been analysed. Initial and final laterals in closed symmetric [l]V[l] sequences and intervocalic syllable-initial laterals in V[l]V sequences have been examined. During the analysis, the focus is placed mainly on locus equations, as well as changes in formant structure (especially F1 and F2) triggered by position and vocalic context. Acoustic data demonstrates differences in coarticulation effects between Latvian palatal /ʎ/ and Lithuanian palatalized /lʲ/. The formant structure of /ʎ/ and /lʲ/, unlike the corresponding non-palatal laterals, is more stable and less dependent on the quality of adjacent vowels. Vowel context affects the degree of palatalization, e. g. palatalized [lʲ] next to [ɪ], [iː] and [eː] is pronounced “softer” than next to [ɔ̟ ], [o̟ ː], [ʊ̟ ], and [u̟ ː]. Latvian /ʎ/ is characterized by a more stable vowel F2 locus, which indicates higher degree of coarticulatory resistance to vowel effects; the quality of /lʲ/, on the contrary, depends more on vowel context. The same is true (although to lesser degree) for the Lithuanian /l/. The assumption about the similarity of Latvian non-palatal /l/ and Lithuanian palatalized /lʲ/ is only partly supported by the recent data. In terms of the degree of coarticulation (indicated by slope values of locus equations), Latvian /l/ is closer to Lithuanian /lʲ/, while its formant structure, especially low F2, brings it closer to Lithuanian /l/. Keywords: Lithuanian language; Latvian language; laterals; acoustic features; palatalization; formants; locus equations.

Straipsnyje pateikiama teorinė fonologinių gebėjimų apibrėžties ir struktūros analizė: atskleidžiama fonologinių gebėjimų samprata, jų grupės, sąsajos su skaitymo sutrikimu (disleksija). Taip pat šiame straipsnyje susitelkiama ties išsamiu fonologinių gebėjimų įvertinimo ypatumų tarptautiniu ir nacionaliniu mastu aptarimu. Teoriniam fonologinių gebėjimų konceptui atskleisti atlikta Lietuvos bei užsienio autorių mokslinių publikacijų analizė. Atlikta koncepto analizė leidžia teigti, kad fonologiniai gebėjimai apima fonologinį suvokimą, trumpalaikę atmintį bei greitą vardijimą. Tai bene dažniausiai užsienio šalyse tyrinėjami fonologiniai procesai, susiję su skaitymu ir(ar) rašymu. Gausūs skirtingomis užsienio kalbomis atlikti tyrimai leido parodyti akivaizdžias fonologinių gebėjimų ir skaitymo sutrikimo (disleksijos) sąsajas. Nustatyta, jog asmenims, turintiems disleksiją, būdingi nepakankami šios srities gebėjimai. Tačiau apžvelgtų ilgalaikių tyrimų rezultatai rodo, jog skaitymo pasiekimus ikimokykliniame ar priešmokykliniame amžiuje geriausiai prognozuoja du rodikliai: fonologinis suvokimas ir greitas vardijimas. Panašaus pobūdžio mokslo darbai, kuriuose analizuojamos fonologinių gebėjimų ir skaitymo lietuvių kalba koreliacijos, kol kas gana reti. Todėl prieš pateikiant tvirtą, moksliniais įrodymais grįstą išvadą šiuo klausimu būtina sukaupti daugiau empirinių duomenų. Taip pat akivaizdus nacionalinių tyrimų apie vaikų, turinčių kalbėjimo ir kalbos sutrikimų, fonologinius gebėjimus, poreikis. The article presents a theoretical analysis of the definition and structure of phonological skills: the concept of phonological skills as well as groups of them and correlations with the reading disability (dyslexia) are revealed. Also, the present paper focuses on a comprehensive discussion on characteristics of assessment of phonological skills at both international and national scales. To reveal the theoretical concept of phonological skills, an analysis of scientific papers published by Lithuanian and foreign authors have been carried out. The conducted analysis of the concept allows declaring that phonological skills encompass phonological awareness, short-term memory and rapid naming. These are perhaps the most frequently analysed phonological processes related to reading and (or) writing in foreign countries. Extensive research conducted in various foreign languages allowed demonstrating obvious correlations between phonological skills and reading disability (dyslexia). It was found out that individuals with dyslexia had insufficient skills in this field. Nevertheless, results of the surveyed long-term investigations demonstrate that two indicators predict reading attainments in pre-school and pre-primary age best: phonological awareness and rapid naming. Similar research works dealing with correlations between phonological skills and reading in the Lithuanian language are quite rare. Therefore, before presenting a firm conclusion based on scientific evidence on the question under investigation, it is necessary to accumulate more empirical data. Moreover, the demand for national research on phonological skills of children with linguistic and speech impairments is obvious.

Straipsnyje nagrinėjamos kuršininkų kalbos būdvardžių gramatinės ypatybės, kurios išryškėjo XX a. pabaigos pateikėjų kalboje, dėl to ankstesnių tyrėjų nebuvo pastebėtos. Remiantis paskutiniosios kalbėtojų kartos pavyzdžiais, surinktais daugiausia iš rišlia kalba dokumentuotų įrašų, akcentuojamas būdvardžių gramatinės sistemos irimo požymis ‒ giminės, skaičiaus ir linksnio kategorijų ikoniškumo praradimas. Galūnių redukcija, ankstesniųjų autorių pastebėta kaip fonologinis reiškinys, čia nagrinėjama ne tik iš fonologinės, bet ir iš morfosintaksinės pozicijos. Nustatyta, kad padažnėję būdvardžių nederinimo su valdikliu atvejai susiję su predikatine būdvardžių funkcija. Baltų kalboms nebūdingos nederinamos ir neikoniškos formos laikytinos vokiečių kalbos gramatikos įtaka, kuri sustiprėjo per mokyklas su dėstomąja vokiečių kalba. Raktažodžiai: kuršininkų kalba; ikoniškumas; būdvardis; sintaksinė semantika; predikatinė funkcija; galūnių redukcija. The New Curonian (Kursenieki) language of the Curonian Spit, formed as a Baltic geolect in the 15th–17th centuries from the dialects of the colonists who came from Courland, is already considered dead but scientific research and its results are important for Baltic studies. They provide data on the substrate of the Old Curonian language in the dialects of Courland, help to arrange the regularities of the evolution of these dialects in chronological order, and furnish a lot of material on issues of language interaction and the process of language decline. The article introduces the hitherto unexplored changes in the grammatical system of the adjective of the Kursenieki language, which took place during the last century. The research uses audio recordings of fieldwork from 1961 to 2011; the data is analysed and compared with data recorded in written sources from the second half of the 19th century. The methods of comparative morphonology and partially functional grammar aim to establish whether changes in the grammatical system of the adjective are a result of the internal evolution of the Kursenieki language or a result of language interaction. The Baltic languages are inflectional, and the strongly progressive reduction of vowels in final syllables in the Kursenieki geolect affected primarily the endings of words, as a result of which their iconicity in the inflectional system has greatly faded. After examining the material of several generations of informants the following became clear: 1. The grammatical categories of gender, number and case of the adjective in the Kursenieki language maintained a stable system until the Bismarck school reform, i.e. until the introduction of German as the language of instruction and the Germanization of all areas of social life. In the second half of the 19th century, the material of the so-called Wenker phrases testifies not only to the still well-preserved endings of the Kursenieki language but also to the semantically and formally justified grammatical agreement of adjectives to the agreement controller. 2. In the language of the last generation of the speakers of the Kursenieki language, the gender, number and case form of adjectives often do not agree with the agreement controller. This tendency is most evident when the adjective performs the function of a predicate. In the speech of some informants, such forms make up almost half of the cases of the usage of predicate adjectives. 3. The far-advanced reduction of endings is a favourable medium for the penetrating influence of German grammar: in compound predicates, the parts of speech that perform the function of the agreement target lose their iconicity and syntactic semantics is controlled by other means (word order, prepositional constructions). This tendency is most prevalent in compound predicative constructions with 'būt/tapt' + adj. (+ nom.) and 'būt' + adv. And vice versa: the influence of German grammar, especially syntax, accelerated the decline of the functions of the inflections of the Kursenieki language and their even faster reduction. 4. The influence of German grammar on the system of the adjective and adjectival adverbs manifests itself in three ways: 1) the generalized use of a stem without inflection indicators in masculine gender N. pl. and feminine gender N. sg.; 2) a systematic reduction of adverbial forms of adjectival origin; 3) generalized masculine gender even where it does not fit semantically (when it is easily seen from the context that the subject is of feminine gender). 5. Since in all the three cases mentioned partially iconic forms are also used parallelly, the above-mentioned changes in the grammar of the Kursenieki language can be considered relatively recent and are typical of the 20th-century generation of speakers who attended German schools and lived under conditions of intense bilingualism. Keywords: Kursenieki language; iconicity; adjective; syntactic semantics; predicate function; reduction of endings.

Straipsniu siekiama aptarti subjunktyvo (taip pat vadinamo optatyvu ar kondicionaliu) diachroniją rytų baltų – lietuvių ir latvių – kalbose. Straipsnyje parodoma, kaip abiejų kalbų – ypač senosios lietuvių, senosios latvių bei dabartinės lietuvių kalbos tarmių – subjunktyvo paradigmos atspindi pirmines konstrukcijas, paremtas infinitinėmis veiksmažodžio formomis: supynu (pvz., lie. dúo-tų, la. duô-tu, plg. pr. dā-tun, s. sl. da-tŭ ) ir bendratimi (pvz., lie. dúo-ti, la. duô-t, plg. pr. dā-t, s. sl. da-ti). Sistemiškai palyginus baltų ir slavų kalbų duomenis, matyti, kad dauguma lietuvių ir latvių subjunktyvo paradigmos formų yra kilusios iš dviejų rytų baltų prokalbės konstrukcijų, kurių abi susidėjo iš atitinkamo veiksmažodžio supyno ir jungties (liet. būti, la. bût) formų: (a) supynas susiliejo su jungties esamojo laiko formomis, (b) supynas susiliejo su jungties būtojo laiko formomis. Viena reikšminga išimtis – lietuvių kalbos heteroklitinė 1 sg. forma, kilusi iš tos pačios konstrukcijos kaip ir latvių debityvas. Likusi straipsnio dalis skiriama antrinių subjunktyvo formų atsiradimui dabartinėse lietuvių tarmėse (ypač aukštaičių šnektoms pietų ir rytų Lietuvoje). Nagrinėjama, kiek šios formos atspindi reguliarių diachroninių procesų – (proporcinės) analogijos ir garsų kitimo – sąveiką. Pristatomos išvados yra svarbios bendrai abiejų rytų baltų kalbų morfologijos ir fonologijos priešistorei. This article intends to shed light on the diachrony of the subjunctive mood (also labelled optative or conditional) in the two East Baltic languages Latvian and Lithuanian. It is demonstrated to what extent the subjunctive paradigms in both languages – especially Old Lithuanian, Old Latvian and modern Lithuanian dialects – reflect original source constructions based on infinitival verb-formations, namely the supine (e. g. Lith dúo-tų, Latv duô-tu, cf. Old Prussian dā-tun, OCS da-tŭ) and the infinitive (e. g. Lith dúo-ti, Latv duô-t, cf. OPr dā-t, OCS da-ti). The systematic comparison of Baltic and Slavic evidence indicates that most forms of the Lithuanian and Latvian subjunctive paradigms go back to two Proto-East-Baltic source constructions that both contained the supine of a respective verb and forms of the copula (Lith būti, Latv bût): (a) the supine joined with present tense forms of the copula, and (b) the supine joined with past tense forms of the copula. One remarkable exception is a heteroclitic 1sg. form in Lithuanian that is shown to share a common source construction with the Latvian debitive. The remainder of the article is dedicated to the emergence of secondary subjunctive forms in modern Lithuanian dialects (especially Aukštaitian dialects in the South and East of Lithuania). It is discussed to what extent these forms reflect the interplay of regular diachronic processes, namely (proportional) analogy and sound change. The findings presented in the discussion have interesting implications for the common morphological and phonological prehistory of both East Baltic languages. Keywords: Indo-European linguistics; East Baltic; Lithuanian; Latvian; historical phonology; historical morphology; comparative dialectology; grammaticalization; infinitive-based mood; subjunctive.

The article is devoted to the analysis of phonetic processes in the area of vocalism in the names of the Christian population of Podlasie. The analysis showed that the absorption and functioning of Christian names in the colloquial language and dialects of Podlasie in the 16th–17th centuries in the area of vocalism were determined by the conditions for the development of Slavic phonology and phonology characteristic of the languages and dialects of the region. In the inlaut of the names, heterosyllabic vowels and diphthongs were adapted. In the analyzed period, the transformations of vowels were influenced by changes in consonantism, the quality of vowels in adjacent syllables and paroxytonic accent in Polish as well as dynamic and variable accent in Belarusian.

Straipsnyje siekiama išanalizuoti Varanavo r. apylinkių vietų vardų – oikonimų – slavinimo ypatybes. Remiamasi gyvenamųjų vietų pavadinimais, surinktais iš gyvosios gyventojų kalbos. Tyrimo tikslas – nustatyti, kokie potencialūs oikonimų slavinimo būdai būdingi šiam pietų aukštaičių patarmės tęsiniui už Lietuvos Respublikos ribų. Tyrime atsižvelgiama į sociolingvistinę regiono situaciją, turėjusią įtakos tiriamojo ploto vardyno formavimuisi. Nuo XX a. vidurio 15-oje Varanavo r. apylinkių tautinė ir kalbinė padėtis pasikeitė iš esmės. Nuo lietuvių ir baltarusių dvikalbystės buvo pereita vien prie slavų kalbų: baltarusių, lenkų ir rusų. Oikonimų slavinimo ypatybėms turėjo įtakos skirtingi apylinkių slavėjimo tempai. Oikonimai į kitą kalbą perteikiami dviem – 'vertimo' ir 'aiškinimo' – būdais. Užfiksuoti vertimo pavyzdžiai rodo, kad, perteikiant lietuviškus oikonimus vietine baltarusių tarme poprostu, išlaikoma ta pati giminė ir skaičius. Aiškinamasis perteikimas yra laikomas pagrindiniu oikonimų slavinimo būdu, kuris gali būti pagrįstas tik morfologiniais ekvivalentais: priešdėliais, priesagomis ir galūnėmis. Priešdėlinis oikonimų slavinimo būdas neproduktyvus. Priesagų perteikimas – sudėtingiausias iš morfologinio pritaikymo būdų. Nuosekliai laikomasi tokios taisyklės: lietuviškos priesagos balsiai gauna gerai fonetiškai parinktą atitikmenį baltarusių priesagoje, tačiau kiti priesagos elementai jau derinami pagal morfologinius, o ne pagal fonetinius kriterijus. Galūnių perteikimo pogrupis – gausiausias. Tai būdas, labiausiai priartėjęs prie fonetinio perteikimo būdo. Raktiniai žodžiai: periferinė lietuvių kalbos tarmė, dvikalbystė, kalbų sąveika, oikonimų slavinimo ypatybės, sociolingvistika. The article aims to analyze the peculiarities of the Slavization of place names – oikonyms – of the Voronovo district (Belarus) based on names of places of residence collected from the living language of the inhabitants. The aim of the study is to determine what possible ways of Slavization of oikonyms are characteristic of this continuation of the Southern Aukštaitian dialect outside the Republic of Lithuania. The study takes into account the sociolinguistic situation of the region, which influenced the formation of toponyms of the research area. Since the 20th century, the ethnic and linguistic situation in the vicinity of the Voronovo district changed dramatically. From the bilingualism of Lithuanian and Belarusian, there was a transition to exclusively Slavic languages: Belarusian, Polish, and Russian. The characteristics of the Slavization of the oikonym were influenced by the different rates of Slavization in the surrounding areas. Oikonyms are translated into another language in two ways – by translation and word-of-mouth. The recorded examples of translation show that when translating Lithuanian oikonyms into the local Belarusian 'poprostu' dialect, the same gender and number are kept. Interpretive rendition is considered the main method of Slavization of oikonyms, which can be based only on morphological equivalents: prefixes, suffixes, and endings. A prefixed way of rendering oikonyms is not productive. Suffixing is the most complex form of morphological adaptation. The following rule is consistently followed: the vowels of the Lithuanian suffix acquire a phonetically well-chosen counterpart in the Belarusian suffix, but other elements of the suffix are already combined according to morphological, not phonetic, criteria. The limb rendering group is the largest. This method is the closest to phonetic rendering. Keywords: the peripheral dialect of the Lithuanian language, bilingualism, the interaction of languages, features of slavization of oikonyms, sociolinguistics.

Straipsnyje nagrinėjami lietuvių kalbos aukštaitiškųjų patarmių transkripcijos tarptautine fonetine abėcėle (TFA) klausimai, tikslinami kai kurie ankstesnio, 2017 m. pateikto, TFA rinkinio lietuvių tarmių garsams rašmenys ir garsinių vienetų užrašymo būdai. Aptariami galimi TFA balsių ir priebalsių rašmenys, tinkami aukštaičių garsams užrašyti, diakritiniai ženklai, aukštaičių patarmių prozodinių vienetų (priegaidžių ir jų alotonų) transkripcijos TFA galimybės ir problemos. Apžvelgiama apibendrinta aukštaičių patarmių vokalizmo sistema (fonemos ir ryškesnieji jų variantai), analizuojami kai kurie sudėtingesni priebalsių transkripcijos TFA atvejai, pateikiama transkripcijos pavyzdžių su skirtingas priegaides turinčiais dvigarsiniais skiemenimis. Ateityje, atlikus išsamesnių tarminės fonologijos, instrumentinės fonetikos tyrimų ir apibendrinus daugiau teorinių darbų, lietuvių tarmių transkripcija TFA rašmenimis dar bus tikslintina. The article addresses the questions of transcribing the Aukštaitian subdialects of the Lithuanian language by the symbols of the International Phonetic Alphabet (IPA), revises certain symbols from the earlier set of the IPA symbols for the sounds of Lithuanian dialects presented in 2017 and ways of transcribing The first part of the article presents the generalized Aukštaitian system of vocalism, discusses the transcription of phonemes and their variants by the IPA symbols. It highlights those Aukštaitian vowel elements, which are most troublesome in terms of transcribing. The reduced vowels of the Eastern Aukštaitian of Panevėžys having the status of independent phonemes are considered such elements. It is especially problematic to appropriately convey the vowels from the subdialect of Northern Panevėžys which have undergone a strong quantitative and qualitative reduction. The article discusses the possible IPA symbols to be used for the transcription of these vowels. The second part analyses the questions of transcribing Aukštaitian consonants by the IPA symbols. Most attention is paid to the consonants š, ž and affricates. As their articulatory and acoustic properties do not correspond to the IPA equivalents most of all, it is attempted to find as accurate variant for their transcription as possible. The third part is dedicated to discuss the transcription of Aukštaitian pitch accents and their allotones by the IPA symbols. It also reviews the transcription of the syllables containing diphthongs and gives some transcribed examples. Due to the inconsistencies in the utterance of pitch accents, the syllables of this group have an especially high number of positional variants.

Žmonių mobilumas ir bendravimas su kitų (pa)tarmių vartotojais – vieni iš svarbiausių veiksnių, skatinančių pietų žemaičių raseiniškių patarmės kaitą. Dėl judėjimo į kaimyninių (pa)tarmių (vakarų žemaičių, pietų žemaičių varniškių, vakarų aukštaičių kauniškių) sociokultūriškai stipresnes infrastruktūros vietoves patarmės pietvakarinėje dalyje yra susidariusi komunikaciniais ryšiais pasižyminti zona. Joje – 15 „Lietuvių kalbos atlaso“ (toliau – LKA) punktų: Vainutas (LKA 356), Žvingiai (LKA 357), Pagramantis (LKA 358), Lomiai (LKA 359), Batakiai (LKA 360), Skaudvilė (LKA 361), Petkaičiai (LKA 362), Žygaičiai (LKA 390), Jociai (LKA 391), Stragutė (LKA 392), Joniškė (LKA 393), Pašaltuonys (LKA 394), Eržvilkas (LKA 395), Rūgaliai (LKA 463) ir Eičiai (LKA 464). Žemaitiškųjų bendruomenių migravimo pasekmė – besiformuojantis pereiginis Tauragės geolektas. Pereiginiams geolektams būdingas didelis tarminių požymių kaitumas ir variantiškumas patvirtintas trijų kartų tarmiškumo tyrimu. Straipsnyje atskleidžiamas raseiniškiams būdingų tarminių požymių realizavimas XX a. antrosios pusės tarminiuose tekstuose ir XXI a. antrojo dešimtmečio garso įrašuose iš geriausiai XX a. raseiniškių patarmę turėjusių reprezentuoti septynių Tauragės zonos LKA punktų: Vainuto (LKA 356), Žvingių (LKA 357), Pagramančio (LKA 358), Lomių (LKA 359), Skaudvilės (LKA 361), Žygaičių (LKA 390) ir Jocių (LKA 391). Sugretinus abiejų laikotarpių tarminių požymių realizaciją, pastebėta, kad požymiai skirtingai realizuojami ne tik pagal laikotarpius, bet ir beveik visuose LKA punktuose bei kiekvieno pateikėjo tarminės medžiagos fragmente. Apskaičiuoti tarmiškumo rodiklių vidurkiai parodo, o apibendrintų tarmiškumo įverčių diagramos patvirtina, kad Tauragės zonoje XX a. antrojoje pusėje buvo kalbama tradiciniu patarmės variantu (tarmine kalba), XXI a. antrajame dešimtmetyje – tarmiškąja kalba. Nustačius minimalaus ir maksimalaus tarmiškumo ribų skirtumus bei vyraujančių indeksų svyravimus įrodoma, kad tiriamai zonai tarminis heterogeniškumas būdingas jau nuo XX a. antrosios pusės. Per daugiau nei šešiasdešimt metų vyko gana dinamiškas perėjimas nuo tarminės prie tarmiškosios kalbos, todėl didesni tarmiškumo rodiklių svyravimai garso įrašuose nei tekstų fragmentuose leidžia teigti dėl konvergencijos procesų XXI a. spartėjančią patarmės kaitą. Raktažodžiai: pietų žemaičiai raseiniškiai, patarmė, Tauragės zona, tarmiškumas, tarmiškumo įvertis, tarmiškumo rodiklis. Mobility and interaction with speakers of other (sub)dialects are two of the most important factors driving the change in the Southern Žemaitian subdialect of Raseiniai. Movement towards more socioculturally and infrastructurally stronger locations within the neighbouring (sub)dialects (Western Žemaitian, Southern Žemaitian of Varniai, Western Aukštaitian of Kaunas) has caused the formation of a separate zone in the south-western part of the Southern Žemaitian subdialect of Raseiniai. Characterised by communicational links, this zone includes 15 points of the „Atlas of the Lithuanian Language“ (Lietuvių kalbos atlasas; hereinafter – LKA): Vainutas (LKA 356), Žvingiai (LKA 357), Pagramantis (LKA 358), Lomiai (LKA 359), Batakiai (LKA 360), Skaudvilė (LKA 361), Petkaičiai (LKA 362), Žygaičiai (LKA 390), Jociai (LKA 391), Stragutė (LKA 392), Joniškė (LKA 393), Pašaltuonys (LKA 394), Eržvilkas (LKA 395), Rūgaliai (LKA 463) ir Eičiai (LKA 464). The migration of Žemaitian communities prompted the formation of a transitional Tauragė geolect. A three-generational study of dialecticism in the area confirms intense changeability and variability of dialectal features – the characteristics of a transitional geolect. This article analyses the realization of dialectal features in the Southern Žemaitian subdialect of Raseiniai based on dialectal texts collected during the second half of the 20th century and the sound recordings obtained during the 2010s. This data was collected from seven LKA points within the Tauragė zone (Vainutas (LKA 356), Žvingiai (LKA 357), Pagramantis (LKA 358), Lomiai (LKA 359), Skaudvilė (LKA 361), Žygaičiai (LKA 390), and Jociai (LKA 391)) deemed to be most representative of the subdialect in the 20th century. When the realization of dialectal features during these two periods was compared, differences were found not only in terms of the time segment but also within virtually all LKA points and fragments of dialectal materials supplied by every respondent. The average dialecticism scores show that the residents of the Taurag zone spoke the traditional variant of the subdialect (dialectal speech) in the second half of the 20th century but moved towards a less traditional variant by the 2010s. This is also summarised and confirmed in the diagrams of dialecticism values. During the research, differences between the minimum and maximum limits of dialecticism were identified and the range of dialecticism indexes was determined. The results prove that the Tauragė zone has been dialectally heterogenous since the second half of the 20th century. In just over sixty years the area has experienced a rather dynamic transition from dialect speech to the less traditional variant. Therefore, a greater degree of variation across the dialecticism scores of the sound recordings, compared to those observed in the text fragments, leads to the conclusion that the change in the subdialect is becoming increasingly faster in the 21st century due to the processes of convergence. Keywords: Southern Žemaitian in Raseiniai, subdialect, Tauragė zone, dialecticism, dialecticism value, dialecticism score.

Straipsnyje nagrinėjama pagrindinio skiriamojo šiaurės žemaičių telšiškių ir kretingiškių patarmių požymio – regresyvinės balsių asimiliacijos – nomenklatūrinė kaita. Siekiama nustatyti, kiek Plùngės gyventojai suvokia regresyvinę balsių asimiliaciją kaip skiriamąją šiaurės žemaičių tarminę ypatybę, ir įvertinti šio požymio kaitą. Remiamasi dinamiškosios dialektologijos, perceptyviosios dialektologijos metodais. Išanalizavus plungiškių informantų pastabas apie regresyvinę balsių asimiliaciją ir kitus tarminius šiaurės žemaičių patarmių požymius, nustatyta, kad balsių asimiliacija retai įvardijama šiaurės žemaičių patarmių skiriamuoju požymiu. Dažniausiai ši ypatybė pastebima, tačiau jai suteikiama nežymi diferencinė reikšmė. Svarbesniais, reikšmingesniais laikomi kiti fonetikos, morfologijos, leksikos skirtumai. Regresyvinė balsių asimiliacija taip pat siejama ir su netarminės kalbos įtaka. Esminiai žodžiai: šiaurės žemaičių patarmės, regresyvinė balsių asimiliacija, tarminių požymių nomenklatūra, tarminių požymių kaita, kalbinės nuostatos. The article addresses the nomenclatural change of regressive vowel assimilation as the main distinguishing feature of the subdialects of the Northern Samogitian of Telšiai and Kretinga. It attempts to determine to what extent the residents of Plungė are aware of regressive vowel assimilation as the distinguishing feature of Northern Samogitian and to evaluate the change of this feature. The article draws upon the methods of dynamic dialectology and perceptual dialectology. After analysing the comments provided by the informants from Plungė on regressive vowel assimilation and other dialectal features of Northern Samogitian subdialects, it was established that vowel assimilation is rarely considered a distinguishing feature of Northern Samogitian subdialects. The informants tend to consider regressive vowel assimilation a distinguishing and weak dialectal feature, but it is not regarded a characteristic feature. Other phonetic, morphological and lexical differences are considered more significant. It is noteworthy that another value category comes into play when assimilation is understood as a feature of non-dialectal speaking; in this case, vowel narrowness is associated with the expression of standard language. The research findings reveal rather high dialectal homogeneity of Northern Samogitian from the point of view of the informants and imply that as linguistic variation increases, regressive vowel assimilation will not be perceived by community members as a more easily recognizable dialectal feature with a high differential power. Keywords: Norther Samogitian subdialects, regressive vowel assimilation, nomenclature of dialectal features, change of dialectal features, linguistic attitudes.

Šio tyrimo tikslas – remiantis optimalumo teorija bandyti pagrįsti kalbos vartotojų skiemenavimo polinkius, kurie nesutampa su teoriškai suformuluotu maksimalaus prataro modeliu. Optimalumo teorijos požiūriu, kalbėjimas grindžiamas apribojimais ir jų paisymu. Skiriami atitikties (giluminė, arba įvestis, ir paviršinė, arba išvestis, formos turi sutapti) ir žymėtumo (vartotina kuo mažiau žymėtųjų formų) apribojimai. Jie yra būdingi daugeliui kalbų, pasižymi hierarchija, kuri priklauso nuo konkrečios kalbos ir pagal tai nustatomas jų taikymo eiliškumas kalbant. Aprašant skiemenis svarbūs du atitikties (Faith[Fulness]) apribojimai: Dep[enDency] (kiekvienas paviršinis segmentas turi turėti giluminės formos atitikmenį) ir Max[iMality] (kiekvienas giluminės formos segmentas turi turėti paviršinį atitikmenį). Lietuvių kalboje šių apribojimų griežtai paisoma: negali būti nei pridedama, nei praleidžiama garsų. Vadinasi, atitikties apribojimai turi užimti aukštą poziciją apribojimų hierarchijoje. Nagrinėjant skiemenį, reikia skirti tokius žymėtumo apribojimus: Nucleus (skiemuo turi centrą, šio apribojimo lietuvių kalboje griežtai paisoma), Onset (skiemuo turi pratarą), NocoDa (skiemuo neturi ištaro), *complex-onset (prataras neturi būti sudėtinis), *coMplex-coDa (ištaras neturi būti sudėtinis). Analizė rodo, kad aprašant lietuvių kalbos skiemenavimą reikia įtraukti apribojimą align[Ment]-Morph[eMe]- l[eFt] (šaknies ir skiemens pradžios priebalsių samplaikos turi sutapti), o kai kuriais atvejais gali būti aktualus ir son[onority] (naujas skiemuo pradedamas pačiu nesonoringiausiu garsu) apribojimas. Tyrimas leidžia daryti išvadą, kad lietuvių kalboje skiemens apribojimai išsidėsto tokia mažėjančios svarbos (reitingo) tvarka: Nucleus ≫ Faith ≫ ONset ≫ aligNMOrph-l ≫ *cOMplex-ONset ≫ NOcOda ≫ *cOMplex-cOda. Šis apribojimų reitingas lemia tokių žodžių, kaip mįslė, mokslas, anksti ir kt., skiemenavimo /mʲiːsʲ.lʲeː/, /moːks.lɐs/, / ɐŋksʲ.tʲɪ/ polinkius. Raktiniai žodžiai: lietuvių kalba; skiemenavimas; optimalumo teorija; prataras; ištaras; priebalsių samplaika. The aim of this study is to explain the syllabification tendencies of language users based on the Optimality Theory. These tendencies do not coincide with the theoretically formulated Maximum Onset Principle. According to the Optimality Theory, speaking is based on constraints and their satisfaction. Faithfulness (the underlying form, or the input, and the surface form, or the output, must match) and markedness (marked forms should be used as little as possible) constraints can be distinguished. They are universal and characterized by hierarchy. The rankings of constraints depend on the language. In order to describe syllables, two faithfulness (Faith) constraints are important: Dep[enDency] (each surface form must have an underlying representation) and Max[iMality] (each underlying form must have a surface equivalent). In Lithuanian, these constraints are strictly observed: no sounds can be added or deleted. Consequently, the constraints of faithfulness must occupy a high position in the hierarchy of constraints. With the aim of examining a syllable, the following universal markedness constraints must be distinguished: nucleus (syllables must have nuclei; this constraint is strictly observed in Lithuanian), onset (syllables must have onsets), nocoDa (syllables must have no codas), *coMplex-onset (onsets must be non-complex) and *coMplexcoDa (codas must be non-complex). The study has revealed that the constraint align[Ment]-Morph[eMe]-l[eFt] should be included in the description of the Lithuanian language (the consonants of the beginning of the root and the syllable must match), and in some cases son[onority] may also be relevant (the new syllable must begin with a less sonorant sound). The research leads to the conclusion that in Lithuanian the syllable constraints are arranged in the following order of decreasing importance (ranking): Nucleus ≫ Faith ≫ ONset ≫ aligN-MOrph-l ≫ *cOMplex-ONset ≫ NOcOda ≫ *cOMplexcoDa. This constraint rating determines the syllabification of words, as in /mʲiːsʲ.lʲeː/ (En. riddle), /moːks.lɐs/ (En. science), / ɐŋksʲ.tʲɪ/ (En. early), etc. Keywords: Lithuanian; syllabification; Optimality Theory; onset; coda; consonant cluster.

Tiriama dviejų pagrindinių Ródūnios apylinkėse (Baltarusija, Varanãvo r.) vartojamų kalbų – lietuvių šnektos (pietų aukštaičių patarmė) ir vietinės baltarusių tarmės – sąveika. Pritaikius kalbų kaitos metodiką, lyginama dviejų skirtingų kartų abiejų vartojamų kalbų fonetika, nustatomos interferencijos kryptys. Vyriausiosios kartos atstovams šnekant tiek lietuviškai, tiek baltarusiškai, iš esmės išlieka pamatinė gimtosios lietuvių kalbos artikuliacijos bazė. Laikui bėgant ir silpnėjant lietuvių-baltarusių dvikalbystei, šios kartos vartojamos baltarusių tarmės fonetikoje lietuvių šnektai būdingi bruožai palaipsniui ima niveliuotis: įvairuoja dvibalsio aỷ tarimas; ilgieji įtemptieji balsiai i, ы atvirosiose galūnėse dažnai ištariami kaip ié, ыε; nenuosekliai redukuojami nekirčiuoti balsiai. Viduriniosios kartos lietuvių šnektoje fiksuojama jau esminių pokyčių, nes ši karta lietuviškai kalba vis rečiau. Nustatyta, kad šios kartos žmonės lietuvių kalbą pradėjo realizuoti baltarusiškos artikuliacinės bazės priemonėmis: ilginami trumpieji kirčiuoti balsiai; nebeištariami nekirčiuoti ilgieji balsiai; neskiriami nei tvirtapradžiai, nei tvirtagaliai mišrieji i, u + R tipo dvigarsiai; dvibalsiai ái – ai, áu – aũ skiriami ne akcentologiniu, o fonetiniu pagrindu; dantinius t, d dažnai keičia palatalizuotais gomuriniais k, ĝ. The research focuses on the interaction of the Lithuanian and Belarusian languages in the surroundings of Radun (Belarus, Voranava district, Lith. Rodūnia). Employing the language change methodology, the paper presents a detailed analysis of the most prominent cases of phonetic interference of two – old and middle – generations of residents in both languages spoken by them. The data show that the oldest residents are expressing both languages using the Lithuanian articulatory base. Over time, the characteristic Lithuanian features begin to level: varies the pronunciation of a; in open endings, the long tense vowels i, ы are usually pronounced as é; unstressed vowels are reduced inconsistently, etc. As Lithuanian is for the middle-generation speakers, it already demonstrates essential changes, which occurred because they started expressing their Lithuanian using the Belarusian articulatory base. First of all, they usually lengthen stressed short vowels; they do no longer pronounce unstressed long vowels; they do not distinguish between acute – or circumflex-accented mixed i, u + R type diphthongs; they distinguish the diphthongs ái – aũ, ái – ai on the accentological rather than phonetic grounds; t, d are often replaced by palatalized palate consonants k, ĝ.

Daugybė pateiktųjų Romualdo Granausko kūrybos fonetikos, morfologijos, sintaksės, leksikos žemaitybių iš dalies atsako į straipsnio pradžioje keltą klausimą, kur yra ta tikroji granauskiškoji žemaičių kalbos dvasia. Tačiau dar aiškiau į tą klausimą atsako pats rašytojas, ne kartą kalbėjęs, rašęs apie savo gimtąją šiaurės žemaičių tarmę, jo gimtosios kalbos išskirtinę vietą ir ypatingą reikšmę gyvenime ir kūryboje. Štai kaip įtaigiai, pakylėtai ir šiltai apie tai rašoma esė „Žodžio paglostymas“: „Mes kalbėjom, klegėjom ir šnibždėjomės tarmiškai. Mokykloje tik tarmės nereikėjo mokytis, ji visuomet buvo su mumis lyg kokia kūno dalis: lūpos, burna, liežuvis... Ja kalbėdami niekuomet neužsikirsdavom ir neraukydavom kaktų, ieškodami tinkamesnio žodžio. Kiekvienas žodis tą patį mirksnį atsirasdavo ant liežuvio galo, kai tiktai jo prireikdavo. Tarmė – lyg apatiniai marškiniai, prigludę prie kūno, mes jų net nejaučiam. O bendrinė kalba – visai kas kita. Tai jau kelnės ir švarkas, kuriais būtina apsivilkti, kai eisi atsakinėti.

Šiame straipsnyje pristatomi pradiniai tyrimo, kuriuo aiškinamasi, ar bendrinėje lietuvių kalboje egzistuoja šalutiniai ritminiai kirčiai, rezultatai ir įžvalgos. Remiamasi metrinės fonologijos teorija, pagal kurią šalutiniai ritminiai kirčiai prozodiniame žodyje yra nutolę kas antrą skiemenį nuo pagrindinio kirčio. Atliekant tyrimą, tarpusavyje buvo lyginami tokios pačios kokybės pirmasis ir antrasis prieškirtiniai bei pokirtiniai žodžio balsiai. Tiriamąją medžiagą sudaro dešimties diktorių tris kartus perskaityti 22 sakiniai. Su programa „Praat“ matuota balsių trukmė, pagrindinio tono ir intensyvumo vidurkiai bei maksimumai (atskirai vyrų ir moterų). Taip pat atliktas audicinis eksperimentas, kurio metu respondentams buvo duota klausyti 23 žodžių su nukirptais pagrindinį kirtį turinčiais skiemenimis ir prašyta pažymėti tą skiemenį, kuris, jų manymu, yra kirčiuotas. This article introduces the initial results and observations of the research which aims to find out whether the secondary rhythmical stress exists in the standard Lithuanian language. The research is based on the theory of metrical phonology, according to which the secondary rhythmical stress falls on every second syllable to the left and to the right of the main stress. The first step of this research includes the comparison of the first and the second pre-stressed, as well as the first and the second post-stressed vowels of the same quality. All the material analysed in the research is obtained from sound recordings: 10 speakers read out 22 sentences three times. Praat software was used to analyse quantity, the average and maximum pitch (of men’s and women’s voices separately), and the average and maximum intensity of vowels. The second step of the research features an auditory experiment, in which the respondents were asked to listen to 23 words without primary stressed syllables (these syllables were cut off in the recordings) and mark that syllable, which they considered to be stressed.

Anatà, Anýkštė ir kiti tokio tipo lietuviški vandenvardžiai paprastai siejami su ide. šaknimi „*en-/*on-“ (šiuolaikinėje vartosenoje – sen. ide. *h1en(H)-), kuri reikštų ‘tekėti, tekėjimas, upė’. Šios šaknies nėra Julijaus Pokorno veikale Indoeuropiečių kalbų etimologinis žodynas (Indogermanisches etymologisches Wörterbuch, 1959), jos taip pat iki šiol nepavyko patikimai pagrįsti jokios indoeuropiečių kalbos apeliatyvais. Be to, nepakanka ir pagrįstų tokios šaknies pėdsakų onimijoje: visi vardai, kuriais iki šiol argumentuota, kilę iš keltų kalbų ir aiškintini viena šaknimi. Remiantis ‘Okamo skustuvo’ (vok. ‘Ockhams Rasiermesser’) metodika, raginančia tyrime nevartoti daugiau vienetų nei reikalinga, aiškėja, kad nesant patikimų apeliatyvinių sen. ide. šaknies *h1en(H)- paliudijimų, apsiribotina sen. ide. priesagomis *pen-/*pon- ‘bala, (stovintis) vanduo’ ir sen. ide. *h2en- ‘semti (vandenį)’. Kol minėtų paliudijimų nėra, bet koks reikšmės priskyrimas šakniai yra tik aplaidi prielaida. Anatà, Anýkštė ir kiti tokio tipo lietuviškų vandenvardžių atvejai reikštų, kad, remiantis šiandien turimomis žiniomis, jų nereikia gretinti su nesama sen. ide. šaknimi *h1en(H)-, o su sen. ide. *h2en- ‘semti (vandenį)’. The Lithuanian hydronyms of the type Anatà, Anýkštė etc. have traditionally been explained on the basis of a root PIE “*en/*on” (in modern writing PIE *h1en(H)-), which has standardly been given the meaning ‘flow, river’ vel sim. This root cannot even be found in Pokorny’s Indogermanisches etymologisches Wörterbuch [Indo-European Etymological Dictionary] (1959). Not even since then have researchers succeded in documenting that root in the appellative lexicon of any of the Indo-European languages without doubt. Moreover, there aren’t even any sure continuations of that root in the onymic lexicons of those languages. All names put forward as arguments can either be explained based on a root PIE *pen-/*pon- ‘swamp, (standing) water’ (because they are Celtic) or from a root PIE *h2en- ‘haul (water)’. The application of the methodological means called ‘Occam’s razor’ leaves us no other possibility but to explain all regarding names from these two roots – as long as no proof of an appellative use of a root PIE *h1en(H)- can be offered, which moreover might finally give us a hint, what that root might have meant.

Straipsnis skirtas lietuvių tarmių transkripcijos klausimams. Jame aptariamas tarptautinės fonetinės abėcėlės (TFA, angl. International Phonetic Alphabet [IPA]) santykis su pastaruoju metu plačiai taikomais Palemono rašmenimis. Lietuvoje beveik ištisą šimtmetį, nuo XX a. pr. iki XXI a. pr., gyvuoja tradicija užrašyti tarmių tekstus Georgo Gerullio adaptuota vadinamąja kopenhagine transkripcija. Susiformavusi lietuvių transkripcijos sistema didele dalimi ženklų skiriasi nuo kitų kalbų, net nuo artimiausių kaimynų latvių, todėl tyrėjai dažnai susiduria su problemomis, kylančiomis gretinant kelių kalbų tyrimų rezultatus. Skirtingos transkripcijos klausimai tapo dar aktualesni XXI a. pr., įsigalint kiekybiniams kalbų variantiškumo matavimams, kurie dažniausiai atliekami identiško duomenų pateikimo reikalaujančiomis kompiuterinėmis programomis. Diskusinio pobūdžio straipsnyje analizuojamos TFA simbolių taikymo lietuvių tarmių garsams galimybės, aptariami balsių, priebalsių, kai kurių fonetinių požymių ir prozodinių vienetų žymėjimo atitikmenys Palemono ir TFA rinkiniuose, teikiama abiem sistemomis transkribuotų žodžių pavyzdžių iš įvairių lietuvių patarmių. The paper discusses the issues of transcription of Lithuanian dialects. It compares the International Phonetic Alphabet (IPA) with the characters of the currently popular font Palemonas. From the 20th to the 21st century, almost for a whole century, there has been a tradition in Lithuania to mark texts of Lithuanian dialects using the so-called Copenhagen transcription that was adapted by Georg Gerullis. The established Lithuanian transcription system largely differs from those applied in other languages, even from the closest neighbours Latvians. Therefore, researchers are often confronted with the problems of comparing the research results of several languages. In the 21st century the issues of different transcriptions became more relevant after quantitative measurements of language variance became popular. They are usually made by computer programs which require identical data. The discussion paper analyses the opportunities for IPA application to the sounds of Lithuanian dialects, discusses the marking correspondences of vowels, consonants, some phonetic features and prosodic units in the font Palemonas and IPA, and provides examples of words from various Lithuanian subdialects transcribed by applying both systems.

Straipsnyje, remiantis latvių bendrinės kalbos medžiaga, analizuojamas fonetinės priegaidžių ir frazės intonacijos sąveikos mechanizmas. Iš pradžių aptarus fonologines šios srities tyrimų problemas, argumentuota pasirinktoji tyrimo metodika – nuspręsta kalbamųjų prozodinių elementų akustinį ryšį apibūdinti rodikliais, gaunamais tiriamuosius objektus (su viena ar kita priegaide tariamų balsių tono kontūrus) skaidant į skirtingas laiko atkarpas. Priegaidžių diferencialumo lygmuo ir pobūdis nagrinėtas įvairiomis intonacinėmis sąlygomis: varijuota intonaciniais tipais, minimaliųjų porų (zâle „žolė“ – zãle „salė“; plâns „plonas“ – plãns „planas“) narių pozicijomis frazės kirčio (t. y. stiprioji / silpnoji frazės pozicija) ir centro (frazės inicialė, medialė arba finalė) atžvilgiu. Iš gautųjų duomenų padaryta keletas bendrojo pobūdžio išvadų. Pirma, akustinė priegaidžių raiška sietina su funkciniu jų krūviu frazėse ir poreikiu išskirti, pabrėžti kažkurio sakinio elemento dalykinį turinį. Antra, tiesioginį neigiamą frazės intonacijos poveikį priegaidėms loginio kirčio pozicijoje atspindi tono kontūrų suvienodinimas pagal bendrąją kitimo kryptį ir pobūdį. Trečia, priegaidės laikytinos veiksniu, vienaip ar kitaip modifikuojančiu frazės intonacijos implikuojamą bendrąjį akustinės energijos kiekį, jos kaitos laipsnį ir kryptį. The present paper deals with the question of how prosodic elements (lexical tones and phrase intonation in particular) interact with each other in acoustic terms. For this purpose the Latvian language was selected as an object. First, the main phonological problems in this area were addressed in order to select an appropriate method. The choice is based on the presumption that the type of prosodic information strongly depends on the time quantization level. In other words, differences of prosodic nature may be classified separately according to the time step adjusted for the analysis of tonal elements. Following this new methodology, lexical tones were examined in various intonational conditions. Final results lead to the following conclusions. Firstly, there is a clear empirical basis to presuppose that the functional load plays an important role in establishing the difference level of lexical tones. Secondly, the pitch contour levelling indicates the negative impact of phrase intonation on lexical tones in some intonation types. Thirdly, the research data show that the pitch jerk and tone sustainability coefficient are those acoustic correlates which are capable of maintaining lexical tone separation to some degree in most intonational conditions.

Straipsnyje, remiantis XX a. pabaigos - XXI a. pradžios šiuolaikine dialektologine medžiaga iš pietų aukštaičių patarmei priklausančių lietuviškų salų Baltarusijoje (Varanavo r., brus. Вoроново), analizuojama dabartinė areale funkcionuojančių kelių kalbų skolinimosi erdvė. Svarbiausias šio tyrimo tikslas - atskleisti pagrindinius vietinių baltarusių ir lenkų kalbų atmainų bei pasyviai vartojamos lietuvių kalbos interferencijos aspektus. Kalbos procesai nagrinėjami stebimuoju laiku: tiriama ir lyginama dabartinė kelių kartų informantų kalba. Omenyje turėtinas tas faktas, kad visi tirtieji kalbėtojai gerai mokėjo ir pramaišiui vartojo dvi ar net kelias kalbas, laisvai kaitaliojo jas pokalbių metu. Darbe analizuojami šie trys minėtoje skolinimosi erdvėje vykstančių kitimų aspektai: 1) kontaktinės kilmės leksikos ir morfologijos skoliniai lietuvių šnektose; 2) lietuvių šnektų vertinių ir skolinių semantinės raiškos adekvatumo problema; 3) svetimų sintaksinių konstrukcijų radimasis ir skverbimasis į kalbą. Vienas iš paskutiniųjų čia aprašomo lietuvių kalbos nykimo požymių yra skolinimosi asimetrijos radimasis: žodžiai ima vis lengviau pereidinėti tik viena kryptimi - į lietuvių kalbą, o kiti lietuvių kalbos elementai imami vis mažiau adaptuoti. Itin pakinta lietuvių šnektų vertinių ir skolinių semantinė raiška. Varanavo apylinkėse funkcionuojančių kalbų atmainų suartėjimo priežastys šiame tyrime traktuojamos sociolingvistiškai, o tai paaiškina, kodėl lietuvių šnektoje vartojamus minkštuosius priebalsius informantai taip pat taria ir kalbėdami vietinėmis slavų kalbomis. Fonetikos reiškinių kaitos pavyzdžių esama ir daugiau: užfiksuota baltarusių ir lenkų kalbų atmainoms nebūdingų priebalsių painiojimo atvejų, kurie, tikėtina, yra lietuvių kalbos substrato pavyzdžiai. Tyrime įrodomas labai svarbus dabar jau pasyviai vartojamos lietuvių kalbos poveikis dabartinių slavų kalbų artikuliacijai. Dar vienas iš straipsnyje analizuojamų kalbų suartėjimo pavyzdžių yra laipsniškas svetimų sintaksinių konstrukcijų plitimas lietuvių šnektoje. Tyrime konstatuojama, kad tiriamojoje lietuvių šnektoje dažnai vartojami prielinksniai - ant, dėl, į, po - junginyje su linksniu įgauna naujų reikšmių. Daugelis tų reikšmių yra atsiradusios kaimynų slavų kalbų pavyzdžiu, todėl lietuvių kalbai dažnai yra svetimos. The object of the research described in the article is the past or currently-ongoing process of the Lithuanian language decline in several Lithuanian "islands"” in north-eastern Belarus. The process is facilitated by borrowing from the Slavic languages, the end result of which should be qualified as the death of the Lithuanian language. The main goal of this study is to reveal the aspects of interference between the dominant local Slavic languages - Belarusian and Polish - and the passively-used Lithuanian at the lexical, partly also morphological, phonetic and syntactic levels, taking into consideration the fact that all speakers are fluent in several languages and alternate these languages during the conversation. The language processes described in the article were researched at apparent time: the current language of informants of different ages is studied and compared. Bilingual (some also multilingual) Lithuanians in Voranava region, who speak Lithuanian only among themselves, whilst living under the influence of the Belarusian language and Belarusian culture, are forced to accept it. Little by little, the means of expression typical of the Belarusian language, especially those not possessed by the native subdialect, are beginning to be recognised as such. The Belarusian elements are being more frequently inserted into the Lithuanian Language, despite its contradictory nature. Bilingualism (multilingualism) reshapes the mindset, therefore, one starts to identify foreign words, word combinations, phraseology and others with one's own, and no longer distinguishes between them. The translated words from the dialects of Asava, Plikiai, Rodūnia and Žirmūnai have noticeably narrowed the expressional means of the Lithuanian lexicon used there. Some adjectives are also pushed out of use. For example, the speakers of these Lithuanian subdialects no longer have adjectives widely known in the Lithuanian language and its dialects to describe the colours of plants, objects, clothes and animals, e.g.: dryžúotas [striped (about objects)]; juodmαrgis [black and white]; pilkas, pilkà [grey], rαi.bas, rαibà [motley]; rai.nas, rαinà [tabby]; šir.mas, širmà [dapple grey], etc. Instead, only two colours have been recorded – žыlas, žыlà [grey] (when the colour is darker) and mαrgas, margà [motley] (when the colour is uneven, with spots). In the Lithuanian subdialects a resumptive calque pråũ.sti(s) [wash (oneself)] from the Belarusian мыць is used instead of the verbs mazgoti(s), plá.utis(s), skαl.bti(s) which have evidently been pushed out of the subdialect. The article also discusses the emergence of the borrowing asymmetry which is amongst the last signs of the decline of the Lithuanian language. This is a process where the easier movement of words is happening only in one direction - into the Lithuanian language, while other elements of Lithuanian are being decreasingly less adapted. In the local Belarusian dialect, the words plãštaka [hand] and délnas [palm] are called by one word - ладóнь [palm], therefore the word délnas is used for plãštaka in the Lithuanian subdialect, too. When formerly Lithuanian-speaking people switch to the Slavic languages entirely, i.e. they stop speaking Lithuanian, the native Lithuanian language is still reflected in the Slavic languages they use: they retain the most characteristic phonetic features of their dialects when speaking Belarusian or Polish. The phonetics of the Lithuanian language is preserved in cases of bilingualism or trilingualism even to a greater degree. One of the features of the Lithuanian subdialect, which is reflected when the Slavic languages are spoken, is the absence of the phoneme [x]; therefore even in the local Belarusian dialect when x was confused with k, cases were recorded e.g.: мáчaкa (it should be мáчaxa) [stepmother]. This is because the absence of the sound x or the intense confusion of x and k in the local Belarusian dialect and the Polish language is one of the most pronounced characteristics of the Lithuanian substrate. The emergence and proliferation of Slavic grammatical cases and prepositional constructions in the Lithuanian subdialects of border regions, which are becoming extinct, can be described as one-way traffic: being surrounded by the Slavic languages determined the syntactic structure changes in these subdialects and adjustments in the management of the individual forms of grammatical cases. The prepositional constructions used in the subdialects of the Voranava area, which are also present in other neighbouring dialects, have acquired new features here, which are often not typical of the Lithuanian language. This is a result of strong assimilation.

Straipsnyje, aptariant naujausius fundamentinius lyginamuosius dabartinių bendrinių baltų kalbų garsyno ir koartikuliacijos instrumentinius tyrimus, nepamirštant ir nelyginamųjų darbų - naujų reikšmingų instrumentinių bendrinės lietuvių kalbos balsių ir garsų sąveikos tyrimų, glaustai nagrinėjama metodologijos įvairovė, tam tikros metodikos pasirinkimo niuansai ir eksperimentinio tyrimo sudėtingumo priežastys pastaruosius dešimt metų. Taip pat apžvelgiami svarbūs lyginamieji lietuvių tarmių garsyno (prozodijos elementų) instrumentiniai tyrimai, dėmesį kreipiant į jų reikšmę, metodologinius ypatumus ir tolesnes perspektyvas. Tiriamosios medžiagos ir metodikos bei tikslų ir uždavinių lyginamiesiems instrumentiniams tyrimams pagrindimas ir pasirinkimas įvairuoja - tai itin susiję su tyrimo apimtimi ir specifika, lyginamųjų kalbų ar tarmių inventoriumi ir funkcinio relevantiškumo teorijomis, galimybėmis rinktis ir naudotis naujausiomis kompiuterinėmis garsų analizės ir statistikos programomis, teikiama praktine nauda ir pan. Abejonių nekelia, kad lyginamieji garsų tyrimai, preciziškai taikant objektyviuosius instrumentinius ir statistinius metodus, itin pravartūs lyginant skirtingas kalbas ar (pa)tarmes, mokant(i)s tų lyginamųjų kalbų ar tarmių, analizuojant tarties įvairovę, pritaikomumą medicinoje, kuriant (įtvirtinant) terminus, renkantis tarptautinius fonetinės abėcėlės atitikmenis fonemų alofonams, pagal pasirinktus kriterijus skirstant skirtingų kalbų ar (pa)tarmių garsyno inventorius ir t. t. Kalbamieji lyginamojo pobūdžio tyrimai itin vertingi numatant pažangesnes teorines ir metodologines perspektyvas ir naujų pažangių metodų poreikį bei naudą, naujų tyrimo aspektų svarbą, galimą praktinę naudą, tyrimų medžiagos ir įrašų prieinamumą ir pasiekiamumą sparčiai besikeičiančiame technologijų amžiuje nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu, praktinį pritaikomumą tiriant tarties variantiškumą ir kuriant elektroninius išteklius (pvz., tarmynus, rekomenduojamas pavyzdinės tarties ir kalbų mokymo, garsų atpažinimo priemones, baltų kalbų ir tarmių susistemintų garso įrašų bazes ir kitokias priemones internete tolesniems moksliniams ir kitokiems aktualiems tyrimams) akademinei bendruomenei ir plačiajai visuomenei. This article discusses the complexity and importance of methodological diversity in the comparative experimental research conducted over the past five years on the sounds of the contemporary standard Baltic languages. Some of the most recent non-comparative studies on the sounds of Standard Lithuanian are also considered. In addition, significant comparative instrumental studies in the field of the Lithuanian dialectology are reviewed to highlight the main methodological trends, benefits, and challenges to consider. Investigations of the relevant units of vowel and the prosodic systems of the Lithuanian dialects form the largest part of the current experimental studies. Since the biggest proportion of all instrumental sound investigations has been carried out by the students of the Lithuanian phonologist prof. Aleksas Girdenis) at the end of the 20th century and beginning of the 21st century, a traditional Lithuanian school of phonologists-instrumentalists, whose work is based on similar methods and principles, should be noted. Phonological interpretations, based on the results of experimental sound research, are the most significant feature of the Lithuanian phonology school. The researchers consider that the instrumental investigations in phonology can perform only an auxiliary role with the decisive role being played by the actual distinctive power of sound units. The material, methods and goals of comparative studies vary: the peculiarities of methodological issues and the complexity of experimental research depend on the aims and the scope of the study. This is important in a number of ways: when comparing the selected results (data) and material of different languages or different (sub)dialects; developing new terminology; looking for opportunities to apply the International Phonetic Alphabet to the sounds of the Lithuanian dialects; providing the vowel and consonant classifications based on different methodologies; identifying the need for further theoretical perspectives, innovative methods and research aspects; setting new goals; updating the practical benefits and requirements of such experimental studies as well as the availability of audio recordings on national and international level, while considering the rapidly changing technologies and accessibility of the sound research (results, records) on the internet for creating advanced digital resources and databases as well as the artificial intelligence tools. All studies described in this article consolidate the Lithuanian terminology of the acoustics of language or dialect, apply a methodology of instrumental sound and pitch accent research, which is in some cases new to the Lithuanian linguistics and will introduce the traditional (Girdenis) school of the Lithuanian phonetics and phonology into the global context of comparable research. Such experimental investigations build the foundation on which further instrumental studies of the standard Baltic languages and the Lithuanian dialects may be continued to reveal other important aspects and perspectives. The investigations described in this article could potentially be expanded by including other positions of vowels and consonants, by considering the informant’s place of birth, age, etc. Comparative experimental studies help highlight the differences and characteristics of the phonemic inventories, the prosodic features of different languages or dialects, the nuances of possible phonetic and phonological classifications, the universal distinctive features of sounds, even the peculiarities of the empirical material and the methods used in the studies, possible aims of the experimental analysis, and other aspects. New instrumental scientific and practical research could increase the Lithuanian sound methodological innovations and set clearer prospects for any future investigations.

Straipsnyje aptariamos svarbiausios dabartinių lietuvių ir latvių kalbų garsinės struktūros skirtybės, mokslinė ir praktinė fundamentinių lyginamųjų instrumentinių garsų tyrimų nauda, trumpai apžvelgiamos galimos tolesnės tokio pobūdžio tyrimų perspektyvos ir uždaviniai. Pietro Umberto Dini savo monografijoje „Baltų kalbų lyginamoji istorija“ (2019) pastebi, kad baltų kalbų sistemose vyksta nepaliaujamas sintetinės struktūros nykimas, mano, kad baltų kalbos vystosi suartėjimo link. Tačiau naujausias sinchroninis instrumentinis baltų kalbų garsyno tyrimas šių tendencijų nepatvirtina: lietuvių ir latvių kalbų garsinė struktūra vis dar laikytina pakankamai skirtinga (Urbanavičiene, Indričāne, Jaroslavienė, Grigorjevs 2019, 286). Straipsnyje išryškinant tam tikrus tiriamųjų bendrinių kalbų garsyno panašumus ir skirtumus remiamasi naujausiais sinchroniniais lyginamaisiais baltų kalbų balsių ir priebalsių bei koartikuliacijos tyrimais – serijos „Baltų kalbų garsynas XXI a. pradžioje“ kolektyvinėmis e. monografijomis (Jaroslavienė, Grigorjevs, Urbanavičienė, Indričāne 2019; Urbanavičienė, Indričāne, Jaroslavienė, Grigorjevs 2019), kuriose lietuvių ir latvių kalbų garsai instrumentiškai ištirti ir aprašyti pagal tuos pačius principus. Tai puikus pagrindas toliau tęsti instrumentinį dabartinių baltų kalbų garsyno tyrimą (ir kalbėti apie jų svarbą) kitais aktualiais aspektais ir perspektyvomis (tokių naujų nelyginamųjų tyrimų jau esama, plg. Ledichova 2020), aktualizuoti praktinę tokių tyrimų ir garso įrašų naudą (pvz., svarbą ir pagalbą mokantis kalbų, nagrinėjant bendrinių kalbų tarties normas ir polinkius, taip pat medicinoje ir kuriant kalbos technologijų bei dirbtinio intelekto įrankius ir priemones), teorijų ir metodų inovacijas bei perspektyvas. The article discusses the most important differences in the sound structure of contemporary Lithuanian and Latvian standard languages, scientific and practical benefits of a fundamental comparative instrumental sound research, reviews possible further innovations in theories and methods of acoustic and articulatory phonetics and phonology, and perspectives as well as tasks of such research. In his monograph Comparative History of the Baltic Languages (2019), Pietro Umberto Dini observes that there is a constant decline in the synthetic structure in the Baltic language systems, most notably as a reduction of the flexural forms of the noun and verb. He argues that the Baltic languages, like all other Indo-European languages, recognise a structural development: agglutination → synthetic → isolation language. According to the author, the isolation stage of development in the Lithuanian language is just starting, and the isolation structure of the Latvian language is becoming more and more pronounced. Pietro Umberto Dini states that “from the Baltic systems, the Latvian language ‘drifts’ faster in terms of structural development, and the Lithuanian language remains the most morphologically conservative of the current Indo-European languages due to the much slower change” (Dini 2019, 577). The author, based on, for example, the growing tendency in the colloquial Lithuanian language to move the accent to the first syllable (where the accent has long been emphasised in the Latvian language), considers that analogous tendencies are observed in both languages, i.e. the Baltic languages are evolving towards convergence. The data presented in this article and the latest synchronous instrumental studies of the sounds of the Baltic languages do not confirm the convergence trends: the sound structure of the Lithuanian and Latvian languages is still quite different (cf. Urbanavičienė, Indričāne, Jaroslavienė, Grigorjevs 2019, 286; see also Jaroslavienė, Grigorjevs, Urbanavičienė, Indričāne 2019). Both Baltic languages are characterised by quantitative vowel opposition, adjective system (polytonicity), sufficiently simple structure of consonant compounds (e.g. CV and CVC syllable types make up 79% of all Lithuanian syllables, see Karosienė, Girdenis 1994, 40), the same phonological opposition of consonants (voting, modal, local). However, the Lithuanian language has a free accent, while the Latvian language has a fixed accent. One of the most important distinguishing features of the current Baltic languages is palatalization: Lithuanian language is characterised by secondary palatalization and opposition palatalised vs. unpalatalised realisation, which presupposes a twice as large inventory of consonant phonemes in the Lithuanian language and, in comparison with the Latvian language, an accurate, precise articulation of consonants. The article highlights certain similarities and differences in the sound structure of the contemporary Lithuanian and Latvian standard languages based on the latest synchronous comparative research of the Baltic sound system: two scientific monographs of the series Sounds of the Baltic Languages in the early 21st Century (Jaroslavienė, Grigorjevs, Urbanavičienė, Indričāne 2019; Urbanavičienė, Indričāne, Jaroslavienė, Grigorjevs 2019), where the sounds of Lithuanian and Latvian languages are instrumentally studied and described according to the same principles. This is an excellent basis to continue the instrumental study of the contemporary Baltic sounds (and to discuss the importance of the research) on other relevant aspects and perspectives (a few new instrumental non-comparative studies already exist, cf. Ledichova 2020); to update and highlight the practical benefits of such studies and audio recordings (by taking into account the assistance in language learning, examining standard language norms, pronunciation tendencies, the importance in medicine, developing tools and instruments for language technology and artificial intelligence), innovations and perspectives of theories and methods. It is a very important incentive to continue instrumental scientific and practical research of Lithuanian sound methodological innovations, drawing increasingly clear prospects for further research.

The article is an account of the difficulties that had to be overcome in preparing philological publications on Lithuanian linguistics, containing special graphemes (beyond the standard Lithuanian alphabet) in the last decade of the 20th century, when the typesetting technologies underwent radical changes with the advent of computer typesetting. An emphasis is placed on the importance and possibilities opened by the graphical interface in the IBM PC-type computers and the vector fonts that came with it. The topics discussed include character encoding schemes current at the time and the situation of the Lithuanian alphabet therein. The main focus of the article however is on the special linguistic characters used in Lithuanian philology (beyond the standard Lithuanian alphabet letters) and the technical challenges associated with them. The topics discussed include in-house-made special computer fonts and collections of fonts, used at the University of Vilnius Faculty of Philology at the time, for the publication of the periodicals Baltistica and Kalbotyra as well as linguistic books containing phonetically transcribed texts in Lithuanian dialects, with Lithuanian accentuation (syllable tone) marks, the so-called ‘Gerulian’ phonetic alphabet (i. e. phonetic transcription system based on the so-called Copenhagen Scheme of Transliteration and Phonetic Transcription and introduced into the study of Lithuanian dialects by a prominent scholar Jurgis Gerulis) as well as other characters necessary for this type of publications that were not available in the standard computer fonts of the time. It must be admitted that the sphere of usage of these in-house-made fonts was rather narrow and confined to publishing of linguistic texts on paper; thus, these sets of fonts were not a universal instrument of information exchange and this circumstance rendered them inferior to other, standard fonts. Difficulties arising from this non-universality and the proliferation of varieties of these privately made fonts are also discussed; the issue especially came into prominence when the time had come to publish linguistic texts on the internet and to assemble them into sortable and searchable databases. These difficulties and the new demands arising thereof are the main reason for creating a modern, universal computer font that should encompass all graphemes necessary for linguistics texts, especially those of Lithuanian linguistics.

Šiame straipsnyje tiriamos paribio arealuose (Baltarusijoje, Varanãvo r. (br. Вороново)) vartojamų kalbų pagrindiniai fonetikos reiškiniai ir jų sąveika. Analizuojamas dominuojančių vietinių kalbų atmainų – baltarusių, lenkų ir pasyviai vartojamos lietuvių – fonetikos supanašėjimas, nustatomi šio proceso dėsningumai. Nagrinėjamos natūralaus bendravimo situacijos vykstant kodų kaitai: kai kalbėtojai gerai moka ir vienu metu vartoja kelias kalbas, aktyviai kaitaliodami jas pokalbiuose. Siekiama atskleisti, kokią įtaką šių kalbų fonetikai turi kalbų konkuravimas. Tyrimas grindžiamas kalbų sąveikos tyrėjo, slavisto Valerijaus Čekmono teorija: iš vienos kalbos į kitą pereinama vadovaujantis tam tikromis taisyklėmis, kurias galima aprašyti algoritmais. Taikant šį algoritmų metodą atskleidžiami fonetiniai dėsningumai ir įrodomas labai svarbus dabar jau pasyviai vartojamos lietuvių kalbos vaidmuo bei įtaka dabartinių slavų kalbų artikuliacijai. Tyrimas parodė, kad arealuose funkcionuojančių kalbų atmainų fonetikos reiškinių supanašėjimo priežastys daugiausia yra sociolingvistinės. Palyginus lenkų ir baltarusių šnektų fonetines ypatybes, paaiškėjo, jog abi šnektos turi iš esmės bendrą fonetiką. Lietuvių šnektoje vartojamus minkštuosius priebalsius informantai taip pat taria ir kalbėdami vietinėmis slavų šnektomis. Užfiksuota baltarusių ir lenkų šnektoms nebūdingų atvejų, kuomet intensyviai painiojami priebalsiai, tikėtina, kad tai – vienas iš lietuvių substrato požymių. The present article addresses the principal phonetic phenomena of the languages used in borderland areas (Belarus, Voranava district (Вороново)) and their interaction. It analyses the phonetic convergence of the dominating local language varieties – Belarusian, Polish and passively used Lithuanian – and establishes the tendencies of this process. The situations of natural communication in the context of code-switching are analysed in the study: when the speakers are fluent and use several languages at the same time by actively switching between them in conversations. It is sought to reveal how the competition of languages affects the phonetics of these languages. The research is based on the theory proposed by Valerijus Čekmonas, the researcher of the interaction of languages and Slavicist: the speaker switches between languages according to certain rules which can be described by algorithms. Based on this method of algorithms, the study reveals the phonetic tendencies and proves a very important role and influence of the now passively used Lithuanian language on the articulation of contemporary Slavic languages. The research showed that the reasons of convergence of phonetic phenomena of the language varieties functioning in the borderland areas are mainly sociolinguistic. After comparing the phonetic peculiarities of local Polish and Belarusian dialects, it turned out that the phonetics of both dialects is essentially the same. The informants pronounce the soft consonants used in the local Lithuanian dialect in the same way as they are pronounced when speaking local Slavic dialects. The cases which are not typical of Belarusian and Polish dialects when consonants are intensively confused were recorded; it is likely a feature of the Lithuanian substratum.

Straipsnyje analizuojama XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje surinkta dialektologinė ir sociolingvistinė medžiaga iš trijų Šalčininkų rajono punktų. Nagrinėjamos natūralaus bendravimo situacijos vykstant kodų kaitai, kai kalbėtojai gerai moka ir vienu metu vartoja kelias kalbas: vietinę baltarusių tarmę, vadinamą poprostu, lenkų kalbos atmainą, rusų kalbą ir lietuvių kalbą. Pagrindinis šio darbo tikslas: atskleisti dominuojančių vietinių kalbų atmainų – baltarusių, lenkų ir rečiau (arba pasyviai) vartojamos lietuvių – aprašyti pagrindinius fonetinės konvergencijos atvejus, iškelti šių reiš-kinių priežastis.Tyrimas grindžiamas kalbų sąveikos tyrėjo Valerijaus Čekmono teorija: iš vienos kalbos į kitą perei-nama vadovaujantis tam tikromis taisyklėmis, kurias galima aprašyti algoritmais. Taikant šį algoritmų metodą atskleidžiami kai kurie fonetiniai dėsningumai ir parodoma lietuvių kalbos įtaka vietinių slavų kalbų artikuliacijai.Tyrimas parodė, kad Šalčininkų apylinkėse funkcionuojančių kalbų atmainų fonetikos reiškinių su-panašėjimo priežastys daugiausia yra sociolingvistinės.Vietinės lenkų kalbos ir baltarusių tarmės fo-netikos ypatybės yra labai panašios arba sutampa. Lietuvių tarmėje vartojamus minkštuosius priebal-sius informantai taip pat taria ir kalbėdami vietinėmis slavų kalbomis. Užfiksuota baltarusių ir lenkų šnektoms nebūdingų atvejų, kai intensyviai painiojami priebalsiai, tikėtina, kad tai – vienas iš lietuvių substrato požymių. The present article addresses the principal phonetic phenomena of the languages used in borderland areas and their interaction. It analyzes of dialectological and sociolinguistic material col-lected from the end of the 20th century and the beginning of the 21st century from three points in the Šalčininkai district. It analyzes the phonetic convergence of the dominating local language varieties — Belarusian, Polish and Lithuanian — and establishes the tendencies of this process. The situations of natural communication in the context of code-switching are analyzed in the study: when the speakers are fluent and use several languages at the same time by actively switching between them in conversations. The research is, based on the theory proposed by Valerijus Čekmonas, the researcher of the interaction of languages and Slavicist: the speaker switches between languages according to certain rules, which can be described by algorithms. Based on this method of algorithms, the study reveals the phonetic tendencies and proves a very important role and influence of the now passively used Lithuanian language on the articulation of contemporary Slavic languages.The research showed that the reasons of convergence of phonetic phenomena of the language varieties functioning in the borderland areas are mainly sociolinguistic. After comparing the phonetic peculiari-ties of local Polish and Belarusian dialects, it turned out that the phonetics of both dialects is essentially the same. The informants pronounce the soft consonants used in the local Lithuanian dialect in the same way as they are pronounced when speaking local Slavic dialects. The cases, which are not typical of Belarusian and Polish dialects, when consonants are intensively confused, were recorded; it is likely a feature of the Lithuanian substratum.

Straipsnyje nagrinėjami statybos srities mokslinėje literatūroje, publikuotoje 1918–1940 m., vartojami gimininiai statybos terminai dūriniai. Tarpukario Lietuvoje sparčiai plėtojosi statybos sektorius, atsirado daug naujų realijų, kurioms pavadinti buvo padaryta daug naujų terminų, iš jų – ir dūrinių. Šio laikotarpio statybos terminijos ir visos šios profesinės kalbos formavimuisi didelę reikšmę turėjo išskirtinės asmenybės: Kazimieras Vasiliauskas, Jonas Šimoliūnas, Pranas Morkūnas, Anatolijus Rozenbliumas, Pranas Jodelė, Jonas Kiškinas, Juozas Gabrys ir kt. Šie statybos inžinieriai ne tik atliko reikšmingus mokslinius tyrimus, rašė straipsnius ir knygas, mokė jaunimą, bet ir praturtino statybos terminiją. Iš 33 statybos mokslinio stiliaus leidinių ir straipsnių išrinktų gimininių terminų kiekybiniai duomenys rodo, kad dūryba tarpukariu buvo svarbus statybos terminų darybos būdas: skaitytoje literatūroje rasti 262 gimininiai statybos terminai dūriniai. Greta kai kurių dūrinių pateikti vokiški atitikmenys sudaro prielaidą lietuviškus dūrinius vertinti kaip dalinius ar visiškuosius vertinius. Nors apskritai lietuviškų sudurtinių terminų darybai būdingi visi pagrindiniai dabartinės lietuvių kalbos dūrinių darybos tipai, tiriant 1918–1940 m. gimininius statybos terminus dūrinius, nustatyta, kad jie padaryti pagal 10 darybos tipų. Produktyviausios kalbos dalys, kuriomis paremti gimininių statybos terminų dūrinių sandai, yra daiktavardis, veiksmažodis ir būdvardis. Dūrinių, kurių vienas sandas būtų paremtas prieveiksmiu, skaitvardžiu ir įvardžiu, yra tik keletas. Taigi, nors tarpukario Lietuvos statybos terminijos dūrinių daryboje dalyvauja tos pačios kalbos dalys, kaip ir XX a. II pusės terminų daryboje, aptariamojo laikotarpio statybos terminijos dūryba nepasižymi didele šių kalbos dalių kombinacijų įvairove. Iš tirtos medžiagos nustatyta, kad daugumos to meto gimininių statybos terminų dūrinių antrasis sandas yra daiktavardinis. Tokie dūriniai sudaro net 85 proc. visų dūrinių. Daug mažiau dūrinių yra su veiksmažodiniu antruoju sandu ir tik vienas – su būdvardiniu. Ištyrus medžiagą nustatyti tokie statybos terminijos dūrinių darybos tipai ir gauti tokie kiekybiniai duomenys: darybos tipui daiktv. + daiktv. priklauso 52,9 proc. visų užfiksuotų dūrinių; būdv. + daiktv. – 23,2 proc. visų dūrinių; daiktv. + veiksmaž. – 14,1 proc. dūrinių; veiksmaž. + daiktv. – 4,6 proc. dūrinių; skaitv. + daiktv. – 1,9 proc., priev. + veiksmaž. – 1,5 proc.; priev. + daiktv. – 0,8 proc.; daiktv. + būdv. – 0,4 proc.; įvard. + daiktv. – 0,4 proc.; skaitv. + veiksmaž. – 0,4 proc. Terminų, kurie pasikartotų skirtinguose šaltiniuose, užfiksuota nedaug, todėl ir fonetinių bei morfologinių variantų to laikotarpio statybos terminijoje nėra gausu. Iš labiausiai paplitusių ir pasižyminčių variantiškumu visų pirma minėtinas gelžbetonis. Nors daug 1918–1940 m. moksliniuose statybos tekstuose vartotų dūrinių taip ir liko vadinamieji tekstiniai terminai, dalis dūrinių vartojama ir dabartinėje mokslo kalboje, yra įtraukiami į terminų žodynus ir kitus terminografijos išteklius. Taigi nagrinėto laikotarpio dūriniai svarbūs ne tik kalbos istorijai, terminologijos raidai, bet ir šiuolaikinei statybos terminijai. The article deals with the compound constructional terms in scientific literature, published between 1918 and 1940. In Lithuania, during the interwar period, the construction sector was rapidly expanding, there were many new realities, which called for many new terms, including compounds. Exclusive personalities were very important for the development of construction terms of this period and for the formation of this professional language: Kazimieras Vasiliauskas, Jonas Šimoliūnas, Pranas Morkūnas, Anatolijus Rozenbliumas, Pranas Jodele, Jonas Kiškinas, Juozas Gabrys and others. Not only did these construction engineers carry out significant research, writing articles and books, teaching young people, but also enriched construction terminology. Quantitative data of related terms from 33 scientific papers and articles on construction indicate that during the interwar period compounding was an important way of developing construction terms: in the literature read, 262 related compound terms were found. The German equivalents presented in addition to some of the compounds make the assumption that the Lithuanian compounds are to be regarded as partial or full evaluations. Although general types of Lithuanian compound terms are characterized by the same major types of compounding found in the the present Lithuanian language, analyzing the period from 1918 to 1940 construction terminology compounds, it is determined that they are made according to 10 types of production. The most productive parts of the language are nouns, verbs, and adjectives. There are only a few of the compounds, of which of one part would be based on an adverb, a numerical character and pronoun. Thus, while all of the same language parts play a role in the development of Lithuanian construction term compound development as they did in the second half of the 20th Century, the terms of the discussed period do not possess a wide array of combinations of these language parts. It has been determined from the investigated material that the second part of most of the construction terminology compounds of that time is noun. Such compounds make up as much as 85 percent of all compounds. There are much fewer compounds that would contain a verb as the second part of it and only one containing a adjective. The following types of construction terminology compounds have been identified following the examination of the material and the following quantitative data have been obtained: for the type of the noun. + noun made up 52,9 % of all compounds recorded; adjective + noun – 23,2 % of all compounds; noun + verb – 14,1 % of all compounds; verb + noun – 4,6 % of all compounds; adverb + verb – 1,5 %, adverb + noun – 0,8 %; pronoun + noun – 0,4 %; noun + adjective – 0,4 %; numeral + verb – 0,4 %. There are few terms that are repeated in different sources, and therefore the phonetic and morphological variants in the terminology of construction of that period are not abundant. Of the most common and distinguished variants, the aforementioned reinforced concrete is mentioned. Although many of the compounds used in 1918–1940 scientific construction literature remained so-called textual terms, part of the compounds are used to this day in modern scientific language, are included in glossary terminology and other terminological resources. Thus, the compounds of the analyzed period are important not only for the history of the language, the development of terminology, but also for the modern construction terminology.

Duomenų, kuriais būtų galima pagrįsti nuomonę, kad akūtas yra ide. pailgintojo laipsnio balsio refleksas baltų ir slavų kalbose, nėra. There is no evidence for an acute as the phonetic reflex of a lengthened grade vowel in Balto-Slavic.

Straipsnyje pirmą kartą lietuvių kalbos trankieji priebalsiai tiriami lokuso lygčių (locus equations) metodu, kuris akustinės fonetikos tyrimuose plačiai taikomas tiek balsių ir priebalsių koartikuliacijos lygiui nustatyti, tiek priebalsių artikuliacijos vietai tirti. Be to, tai pirmasis lyginamasis lietuvių ir latvių kalbų trankiųjų priebalsių tyrimas, atliktas pagal tą pačią metodiką. Straipsnyje pateikiama abiejų baltų kalbų priebalsių akustinė klasifikacija, sukurta remiantis universaliais Tarptautinės fonetikų asociacijos (TFA) sukurtais principais. Abiejų kalbų lokuso lygčių rezultatai lyginami pagal tris kriterijus: balsingumą, palatalizaciją ir artikuliacijos vietą.

Stango dėsnis yra dviprasmė sąvoka. Viena vertus, taip vadinamas kirčio atitraukimas iš neakūtinių ilgųjų balsių į prieš tai einantį skiemenį slavų kalbose. Kita vertus, taip vadinamas ir vedų dym ‘dangus’, gm ‘jautis, karvė’, gr. Ζῆν(α), βῶν raida iš *dieum, *gwoum. Stangas kildino ilgąjį balsį iš dvibalsio, einančio prieš tautosilabinį nosinį priebalsį. Be to ilgasis balsis gali būti aiškinamas ir pailgėjimu vienskiemeniame žodyje, vėliau iškritus *-u- prieš tautosilabinį nosinį priebalsį. Aš esu teigęs, kad *-u- iškritęs prieš žodžio galo *-m dar iki monosilabinio pailgėjimo, taigi *diēm

Straipsnyje gvildenamas rytų aukštaičių uteniškių ilgųjų balsių priegaidžių skyrimo klausimas. Pirmiausia dėmesys kreipiamas į istorinę klausimo analizę, tikintis, kad iš turimų šaltinių galima patikimai rekonstruoti pirminę rytinių lietuvių kalbos tarmių priegaidžių akustinę struktūrą. Nagrinėjamas Kuršaičio, Baranausko, Jauniaus rašytinis palikimas, taip pat nuo XX a. pr. rūpimu klausimu paskelbtų eksperimentinių tyrimų duomenys. Antroji straipsnio dalis skirta naujam instrumentiniam tyrimui, kuriuo siekiama išsiaiškinti dabartines rytų aukštaičių uteniškių prozodijos realijas, t. y. nustatyti, ar šiuo metu esama toninių ir (ar) dinaminių šios tarmės ilgųjų balsių priegaidžių skirtumų. Tiek teorinė klausimo perspektyva, tiek nauji empiriniai duomenys (nediferencijuoti tono tęstumo koeficiento rodikliai ir intensyvumo maksimumo taškai) daugiau argumentų teikia išvadai, kad uteniškių tarmės priegaidės ne(be)turi fonetinio pagrindo. Keliama prielaida, kad priegaidžių niveliacija galėtų būti sąlygojama ilgųjų kirčiuotų balsių redukcijos. The present paper deals with the question of whether there is an acoustic basis for pitch accent distinction in High Lithuanian (i.e. in Utena subdialect). First, a historical survey was conducted in which theoretical frameworks of Kuršaitis, Baranauskas, Jaunius were discussed. In addition, the data from experimental studies were taken into account. The second part of this article deals with a new experimental investigation in which both tone sustainability coefficient and intensity extrema of long stressed vowels were estimated. In comparison to other dialects, none of these parameters appeared to be of great significance. On the basis of these results a conclusion that there is no reliable theoretical or experimental basis for the pitch accent functionality in Utena subdialect might be drawn. The cause of such prosodic process might be explained by a significant reduction in vowel quantity.

Straipsnyje analizuojama, kaip Maironis keitė PB raidyną, rašybą, fonetiką, morfologiją, sintaksę; mėginama susekti pokyčių priežastis. Maironis (1862–1932) prepared five editions of his poetry book Pavasario balsai. They were published in 1895 (in Tilžė), 1905 (Petersburg), 1913 (Kaunas), 1920 (Tilžė), and 1927 (Kaunas). The article analyses how Maironis changed the alphabet, spelling, phonetics, morphology, and syntax of these editions by tracking the causes of change. When the grammars by Jablonskis were published in 1901 and later, Maironis did not aim to take over the norms given there and to apply them in his poems. Only gradually, observing letters, the rules of spelling, and forms different from his own usage, recommended by authoritative persons or established in the media or in the texts of his friends Maironis himself started to use them. While preparing the edition of 1905, Maironis changed his mind about seven language features. This edition was printed with new characters , (instead of , in 1895 edition; mocziutė → močiutė, szirdies → širdies ) and (instead of in the 1895 edition; Jůksis → Juoksis). Earlier used nom., instr. pl. endings of the (i)ŏ stem nouns and adjectives ‑ei, ‑eis were changed to ‑(i)ai, ‑(i)ais (brolei → broliai, sveczeis → svečiais), instr. sg. endings of ()ā, ē stem nouns and adjectives ‑ą, ‑ę changed to ‑a, ‑e (bang → bangà, grožybę → gražybe). Maironis also edited the morphology: the ending ‑ė of adj. super. f. nom. sg. was changed to ‑ia, gen. sg. ‑ės – to ‑ios (brangiausė → brangiausia, brangiausės → brangiausios), cond. 1 sg. ending ‑czio, used in the 1895 edition, was changed to ‑čiau (Norėczio → Norėčiau). He stopped using conjunction ką in the attributive clauses as well. The language in the edition of 1913 was edited less. Maironis changed the nom. pl. m. ending of i stem ‑ys, used in the 1905 edition, to ‑įs (akys → akįs); he started to write ‑in‑ in the fut. forms of the verbs with ‑inti instead of the earlier ‑į‑ (pasveikįsiu → pasveikinsiu). These two changes were related with the works of Kazimieras Būga. Maironis also refused to use cond. 1, 2 pl. forms with ‑tumi‑ (learned from Jaunius; užmirsztumit → užmirštumėt) in the 1913 edition. Maironis slightly edited the language of the 1920 edition of Pavasario balsai as well. Acc. pl. f. of pronominal adjectives were written here with ‑ąsias instead of earlier ‑asias (Linksmasias → Linksmąsias). This ending was given by Jablonskis in 1901 and later in his grammars of 1918 and 1919 and recommended by Būga (1910). The language of the 1927 edition of Pavasario balsai, included in volume I of Maironis’s writings, underwent the most extensive editing. Here Maironis started using the letter much more consistently. He changed the endings of i, u stem nominals: he started to write ‑ys, ‑ūs instead of earlier ‑įs, ‑ųs (akįs, sunųs → akys, sūnūs); wrote the imperative forms with ‑k[‑] instead of earlier ‑kk[‑] (neverkk → neverk) (but still ‑gk[‑]; džiaugkis → džiaugkis), conjunctive 3 forms with ‑tų (earlier ‑tu; atspėtu → atspėtų). The ending of adjectives in the superlative nom. sg. ‑is was replaced with ‑ias (Augščiausis → Augščiausias), acc. sg. ‑į with ‑ią (didžiausį → didžiausią). Maironis edited the syntax of his poetry as well: he started to express the address of ė stem nouns not with the nominative, but with the vocative case (graži sesutė → graži sesute), replaced the conjunction kad with kai in the compound sentences meaning time.

Svetimžodžiai grožinėje literatūroje vartojami įvairiais tikslais. Tad vertėjams, verčiantiems grožinius tekstus iš vienos kalbos ir kultūros į kitą, kyla klausimas, kaip šiuos leksinius vienetus perteikti vertime, kad jie tekste vertimo kalba atliktų tas pačias funkcijas kaip ir tekste originalo kalba ir kad juos suprastų teksto vertimo kalba skaitytojai. Šių leksinių vienetų perteikimo būdai yra įvairūs, bendros nuomonės, kuris iš jų geriausias, nėra. Šiame straipsnyje apžvelgiami pagrindiniai italų vertimo tyrinėtojų darbai apie svetimžodžius bei jų funkcijas grožiniame tekste ir aptariami galimi jų perteikimo vertime būdai. Atvejo analizei pasirinkta Vilniuje gimusio lenkų kilmės italų rašytojo Igorio Argamantės (Igor Argamente) knyga „Gerico 1941. Storie di ghetto e dintorni“ (2010 m.) ir jos vertimas į lietuvių kalbą („Jerichas 1941 metais. Vilniaus geto istorijos“, iš italų k. vertė Toma Gudelytė, 2014 m.). Atliekant analizę, gilinamasi į svetimžodžių funkcijas ir nagrinėjama, kaip jie perteikti tekste vertimo kalba. Foreignisms are used in fiction for different purposes and perform different functions. Translators of fiction from one language and culture into another have to make certain decisions as to how to render these words and phrases into the Target Text, in order to retain the functions they serve in the Source Text and keep the reader in the know of their meaning. The article gives a picture of how foreignisms are approached by Italian researchers, especially as regards their functions in the text. A case study is based on the analysis of the use of foreignisms in the book Gerico 1941. Storie di ghetto e dintorni (2010) by Igor Argamente, an Italian writer of Polish origin, born in Vilnius, Lithuania, and its translation into Lithuanian (Jerichas 1941 metais. Vilniaus geto istorijos), translated from the Italian by Toma Gudelytė (2014). The study has revealed that the author was not consistent in using foreignisms in his text, choosing different ways of their presentation. The translator has followed his technique in the majority of cases, transferring foreignisms into the target text with the help of graphical, phonetical and morphological adaptation; in other cases graphical and phonetic adaptation was employed, but morphologically they remained unchanged. The third option was not to adapt these words or phrases at all, but explain them in intratextual (next to the word/phrase used) or extratextual commentaries (in footnotes), which means that there is no single way of presenting foreignisms either in the Source Text or in the Target text. However, following Umberto Eco, the translator should follow the ways the author chose and not to embellish the Target Text, but should also be consistent in his/her own strategy in those cases were the choice is that of the translator and be consistent throughout the translation.

Lietuvoje filmų dubliavimas nėra labai populiarus todėl ir dubliavimo tyrimams skiriama nepakankamai dėmesio, nors šis vertimo būdas – ne tik brangiausias, bet ir sudėtingiausias. Didžiausias iššūkis vertėjams ir dubliuojantiems aktoriams yra išlaikyti skirtingų lygmenų – fonetinę, kinetinę, semantinę ir charakterio – sinchroniją. Straipsnio tikslas – apžvelgti dubliuotų filmų specifiką, sinchronijos tipus ir išanalizuoti, kaip šie tipai derinami dubliuojant. Analizei pasirinktas lietuviškai dubliuotas animacinis filmas „Aukštyn“ (Up, 2009). Fonetinio lygmens analizei aktualiausi tie filmo kadrai, kuriuose aiškiai matyti personažų veidas ir lūpos, nes svarbu išanalizuoti, ar atitinka originalo ir dubliuoto filmo pasakymų skiemenų skaičius ir artikuliacija, daugiausia dėmesio skiriant lūpiniams priebalsiams ir atviriesiems balsiams. Atliekant kinetinio lygmens analizę, tikrinama, ar kalbinė informacija sutampa su nežodine, analizuojant charakterio lygmenį – kaip atskleidžiami veikėjų charakteriai, kaip perteikiamas specifinis kurio nors personažo akcentas. Analizuojant semantinį lygmenį pastebėta, kad siekiant kuo didesnės fonetinės ir kinetinės sinchronijos taikomi įvairūs teksto modifikacijos būdai. Dubbing is both the most difficult and the most expensive type of film translation. The greatest challenge for dubbing actors is to retain the three-level – phonetic, semantic and dramatic – synchrony. Thus, the aim of the article is to put some light on the characteristic features of dubbed films, types of synchrony among them, and to analyse how these types work together in the dubbed film "Up" (2009). The close-ups where characters’ faces and lips are seen are the most relevant to the phonetic analysis, since it is important to find out if the number of syllables and lip and jaw movements of the actor speaking the source language can fit for the target utterance. To achieve greater semantic and phonetic synchrony various modifications are made on the semantic level, e.g. concretization, generalization, addition, and substitution. On the dramatic level, the correspondence between verbal and nonverbal information is important, the disclosure of characters’ features and rendering of specific accent. However, the main aim of dubbing is not the coherence of all types of synchrony but the attractiveness of the film, therefore some losses in synchrony may be justified if the dramatic effect is retained.

The traditionally assumed intermediate Balto-Slavonic stage after the break up of Proto-Indo-European can be additionally supported by two highly specific and thus potentially exclusive developments at the end of a word. The first development is the loss of the PIE word-final short *i after a long vowel followed by a labial consonant. This sound change must have occurred later than the secondary shortening of long vowels before word-final PIE *m which is shared by Celtic. The second sound law is the raising of stressed PIE *o to *u in word-final position before consonants both in Baltic and Slavonic. The postulated sound changes are established by means of an in deep analysis of the relevant endings in the inflection of Baltic and Slavonic nouns, pronouns and adjectives.

Pastaraisiais metais aprašant dabartinių baltų kalbų garsyną, balsiai ir priebalsiai ne tik tiriami, klasifikuojami ir lyginami taikant vienodus ar panašius metodologinius principus, bet ir vienodinami šių kalbų garsų transkripcijos rašmenys. Vienokie ar kitokie tarptautinės fonetinės abėcėlės (TFA, an. International Phonetic Alphabet, IPA) rašmenys dabartinių bendrinių baltų kalbų balsiams parenkami neatsitiktinai. Šio straipsnio pagrindinis tikslas - glaustai paanalizuoti, kurie lietuvių ir latvių trumpųjų ir ilgųjų balsių tarptautinės fonetinės abėcėlės simbolių atitikmenys nesutampa ir kodėl. Straipsnyje atkreipiamas dėmesys, kokios galimos įprastos (tradicinės) dabartinių baltų kalbų pastovios artikuliacijos balsių klasifikacijos ir kuo skiriasi tarptautinis (pagal TFA principus standartizuotas) garsų skirstymas. Kaip žinoma, tarptautinė balsių klasifikacija itin paranki pagal vienodus artikuliacinius principus tiriant ir lyginant skirtingų kalbų garsyną, todėl siekiant objektyvumo ir preciziškumo, TFA transkripcijos rašmenys lietuvių ir latvių kalbų balsiams parinkti, pirmiausia atsižvelgiant į instrumentinio tyrimo rezultatus (spektrines balsių charakteristikas, audicinį įspūdį, tarimą ir pan.). Straipsnyje klasifikuojant lietuvių ir latvių kalbų balsius pagal skirtingą metodologiją, pabrėžiama ir skirtinga terminų vartosena, kuri iki šiol nėra nusistovėjusi, lietuvių ir lat v ių kalbomis klasifikuojant ir lyginant garsyną pagal tarptautinę fonetinę abėcėle. Despite the common Baltic origin, the inventories of vowel and consonant phonemes in contemporary Standard Lithuanian and Standard Latvian have differences, firstly, because of functional significance which is not universal: what is phonologically relevant in Lithuanian, cannot be so in Latvian or some other language, because the importance of vowels and consonants in distinguishing one word from another varies from language to language; all languages use a limited number of vowels and consonants that are able to distinguish word meanings. Also, the analysis of acoustic and articulatory phenomena and processes involves the study and comparison of sounds (for example, their distinctive features) of different languages on the basis of similar principles and similar methods by also providing some universal (international) transcription. Nowadays Lithuanian and Latvian vowels (as well as consonants) can be transcribed using not only national (traditional) phonetic symbols but also international phonetic alphabets) (universally agreed system(s) of notation for the sounds of languages). In the present article the choice of non-identical equivalents of the International Phonetic Alphabet (IPA) for the long and short monophthongs of contemporary Baltic languages is mainly discussed by highlighting terminology and other nuances of classifying sounds on the basis of different criteria since there can be various (traditional acoustic, articulatory, functional, international articulatory and the like) classifications provided for Lithuanian and Latvian vowel systems. For a comparative research study on Lithuanian and Latvian vowels it was necessary to establish a common synchronous vowel classification (traditional or international). Traditional (acoustic or articulatory) vowel classifications of both Baltic languages follow a similar pattern. The analysis of the comparative experimental research of Lithuanian and Latvian monophthongs showed that different IPA symbol equivalents for some vowels of contemporary Baltic languages have been chosen due to, the closely related but quite different acoustic qualities and not identical production as well as auditory features.

Straipsnyje pristatoma lietuvių kalbos intonacijos tyrimo raida, naudoti tyrimo metodai ir pasiekti rezultatai, lyginant su kitų kalbų intonacijos tyrimo istorija. Lietuvių kalbos intonacijos tyrimo pradžia fiksuojama XX a. pradžios kalbininkų J. Jablonskio [25], M. Durio [12] darbuose. Rezultatyviausias tyrimų laikotarpis – XX a. II pusė, kai lietuvių kalbos intonaciją nagrinėjo lituanistai kalbininkai sintaksininkai ir fonetikai, buvo atlikta pakankamai daug tyrimų panaudojant naujausius to laikotarpio eksperimentinės fonetikos metodus. Šių tyrimų metu buvo suformuluota intonacijos terminija, jos atliekamos funkcijos, nustatyti pagrindiniai fonetiniai požymiai. The article deals with the development of research into the intonation of the Lithuanian language, the methods employed, and the results achieved compared with the history of research of intonation of other languages. The beginning of research into the intonation of the Lithuanian language is recorded only at the beginning of the twentieth century in the works of the linguists Jonas Jablonskis (1911) and Mykolas Durys (1927). Substantial research into intonations of other European languages (English, Russia) was conducted in the sixteenth and the seventeenth centuries (English: John Hart (1551) and Charles Butler (1634); Russian: Mikhail Lomonosov (1755). The beginning and the second half of the twentieth century, when the intonation of the Lithuanian language was studied by Lithuanian linguists syntacticians and phoneticians, was the most productive research period. A considerable amount of research was carried out using the methods of experimental phonetics. It resulted in the development of terminology of Lithuanian intonation, the establishment of its functions and of the main phonetic features. The key authors: syntactician Jonas Balkevičius (1963, 1998), phoneticians Vincas Pukelis (1972) and Petronėlė Bikulčienė (1976), Antanas Pakerys (2003), Aleksas Girdenis (1980; 2003). A variant of the Lithuanian language intonation system inventory is presented in the works of Gintautas Kundrotas (2004, 2006, 2007, 2008, 2012). It was found that the intonation system of the Lithuanian language consists of four elements: (1) a subsystem of seven units of intonation types; (2) a shift of intonation centre (marking of intonation centre); (3) syntagmatic spread, and (4) the pause as an additional element within the syntagma. The intonation system is a constituent part of phonetic (phonological) means of the whole language.

Lingvistinės rekonstrukcijos pagrindas yra lyginamasis metodas, kurio esmė – teiginys, kad esama „didesnio artumo – tiek veiksmažodžių šaknų, tiek gramatikos formų atžvilgiu – nei toks, koks būtų galėjęs atsirasti dėl atsitiktinumo“ ir jis implikuoja bendro šaltinio buvimą (pasak sero Williamo Joneso, 1786 m.). Vadinasi, turėjusi būti ir tam tikra galimų pakitimų nuo rekonstruojamos sistemos iki paliudytų duomenų seka. Šie pakitimai turėję būti arba fonetiškai reguliarūs, arba analoginiai. Pastarasis tipas reikalauja modelio ir motyvacijos. Teorija, kuri nepaaiškina duomenų garsų dėsniais ar gerai motyvuotais analoginiais pakitimais, yra ne lingvistinė rekonstrukcija, o filosofinė spekuliacija. Ikilaringalistinė idėja, kad visi indoeuropiečių ilgieji balsiais virtę akūtiniais baltų ir slavų kalbose, yra tipinis filosofinės spekuliacijos, prieštaraujančios lyginamiesiems duomenims, pavyzdys. Kiti pavyzdžiai yra spontaninė glotalizacija (Jasanoffo „akūto priskyrimas“, nepaliudytas niekur kitur pasaulyje), Jasanoffo trimoriai ilgieji balsiai, Eichnerio dėsnis, Osthoffo dėsnis ar Szemerényi’o dėsnis, kuris yra bandymo įrodyti logiškai ydingu ratu atvejis. Baltų-slavų akūtas tęsia indoeuropiečių laringalus ir tradiciškai rekonstruojamų „skardžiųjų neaspiruotųjų“ sprogstamųjų priebalsių glotalinį požymį (Winterio dėsnis). Manoji indoeuropiečių glotalinių priebalsių rekonstrukcija remiama tiesioginiais įrodymais iš indų-iranėnų, armėnų, baltų ir germanų kalbų, taip pat netiesioginiais įrodymais iš indų-iranėnų, graikų, lotynų ir slavų kalbų. The basis of linguistic reconstruction is the comparative method, which starts from the assumption that there is “a stronger affinity, both in the roots of verbs and in the forms of grammar, than could possibly have been produced by accident”, implying the existence of a common source (thus Sir William Jones in 1786). It follows that there must be a possible sequence of developments from the reconstructed system to the attested data. These developments must have been either phonetically regular or analogical. The latter type of change requires a model and a motivation. A theory which does not account for the data in terms of sound laws and well-motivated analogical changes is not a linguistic reconstruction but philosophical speculation. The pre-laryngealist idea that any Proto-Indo-European long vowel became acute in Balto-Slavic is a typical example of philosophical speculation contradicted by the comparative evidence. Other examples are spontaneous glottalization (Jasanoff’s “acute assignment”, unattested anywhere in the world), Jasanoff’s trimoraic long vowels, Eichner’s law, Osthoff’s law, and Szemerényi’s law, which is an instance of circular reasoning. The Balto-Slavic acute continues the Proto-Indo-European laryngeals and the glottalic feature of the traditional Proto-Indo-European “unaspirated voiced” obstruents (Winter’s law). My reconstruction of Proto-Indo-European glottalic obstruents is based on direct evidence from Indo-Iranian, Armenian, Baltic and Germanic and indirect evidence from Indo-Iranian, Greek, Latin and Slavic.

Pradėjus mokytis naujos kalbos, bandant susišnekėti su gimtakalbiu dėl pašnekovo tarties kartais kelis kartus tenka perklausti ar paprašyti pakartoti žodį. Pirmojo pašnekovo pasitikėjimas savo kalbine kompetencija smunka, dažniausiai mažėja ir motyvacija šnekėti naująja užsienio kalba. Ši situacija atskleidžia taisyklingos tarties svarbą mokantis užsienio kalbos. Lietuvių ir ispanų kaip užsienio kalbų mokymasis pastaraisiais metais Kaune vis populiarėja: nuo 2009 m. LSMU daugiau kaip ketvirtadalį studentų užsieniečių sudaro jaunimas iš Ispanijos, o VDU studentai savo antrąja užsienio kalba iš 26 siūlomų dažniausiai renkasi ispanų kalbą. Nagrinėjant ispanų ir lietuvių fonetikos panašumus ir skirtumus, siekiama aptarti, palyginti ir nustatyti didžiausius tarties kliuvinius lietuviams mokantis ispanų, o ispanams lietuvių kalbos. Pasirinktas eksperimentinis veidrodžio principas atskleidžia pagrindinius taisyklingos tarties kliuvinius: jei ispanakalbiai daro tarties klaidą lietuvių kalboje, tai toje pat vietoje ir lietuviams kalbant ispaniškai atsiranda tarties kliuvinių. Fonetikos mokymasis – viena svarbiausių komunikacinės kompetencijos dalių, todėl rekomenduojama atkreipti dėmesį į ortoepiją mokantis svetimų kalbų bei pradėti lavinti tarimą nuo pat pirmo negimtosios kalbos studijų lygio, nes teigiami rezultatai gaunami tik po ilgesnio laiko ir nemažai praktikuojantis. When a person starts learning a new foreign language and tries to speak to a native speaker, it is a common situation when he/she is asked to repeat (sometimes more than once) because the listener does not understand the speaker‘s pronunciation. As a consequence, the speaker’s confidence in his/her language competence is shaken as well as motivation for the use of this foreign language. This situation shows the importance of correct pronunciation which is one of the significant components of successful foreign language learning. Recently, the learning of Spanish and Lithuanian as foreign languages has become increasingly popular in Kaunas. From 2009 a quarter of LUHS foreign students are Spanish students, and Spanish is the first most chosen from 26 of those taught as a second foreign language at VMU. During the analysis of Spanish and Lithuanian phonetic similarities and differences, the main purpose is to discuss, compare and identify the major obstacles in pronunciation for Lithuanians learning Spanish and for Spanish students learning Lithuanian. The experimental mirror principle reveals the main obstacles to correct pronunciation which indicate the cases where Spanish students make pronunciation mistakes in the Lithuanian language, and, respectively, those cases are the same where the pronunciation obstacles for Lithuanians speaking Spanish arise. Learning of phonetics is one of the most important parts of communicative competence – that is why it is recommended to pay attention to the orthoepy in foreign languages and begin to develop pronunciation from the very first levels of language learning, because the positive results appear in the long run and after much practice

Straipsnyje analizuojamos „Sakytinės lietuvių kalbos tekstyne“ užfiksuotos tarminės formos, žymimos nuoroda @d ir vadinamos dialektizmais, kurių tekstyne yra 1227 (0,54 proc.). Į šį sąrašą pakliūva visi kitokie, lyginant su lietuvių bendrine kalba, žodžiai – dažniausiai jų sutrumpėjusios formos, fonetiniai ar morfologiniai ypatumai. Kadangi tekstyno medžiaga nėra sukirčiuota, apie kokius nors prozodinius reiškinius tegalima spręsti iš jų poveikį patyrusių garsų pakitimo, dažniausiai susijusio su trumpųjų kirčiuotų balsių ilginimu (būva ~ buvo, kyną ~ kiną). Apžvelgus tekstyno tarminius pavyzdžius matyti, kad daugiausia tarminių formų vartojama privačiai kalbantis telefonu (2,27 proc.) arba tiesioginiuose asmeniniuose pokalbiuose (1,16 proc.). Spontaninės kalbos tekstyne tarminės formos vartojamos 20 kartų dažniau negu parengtos kalbos tekstyne. Palyginti mažai tarminių formų vartojama pusiau viešoje tiesioginėje komunikacijoje (0,08 proc.), žiniasklaidos (0,04 proc.) ir akademinėje komunikacijoje (0,04 proc.), kai informantas privalo laikytis lietuvių bendrinės kalbos normų. Daugiausia tarminių formų yra susijusių su žodžio galo trumpinimu (68 proc.). Dominuojanti yra žemaičių tarmė, pasižyminti balsių o, ė diftongizacija, dvibalsių ie, uo kaita, senoviniu *an išlaikymu galiniuose skiemenyse. Aukštaitiškos fonetinės ypatybės tekstyne atspindimos šykščiai: jos gali būti siejamos tik su žodžio galo trumpinimu. Tekstyno informantų šnekamajai kalbai yra būdingi įvairūs kombinaciniai garsų pakitimai, susiję su balsių kontrakcija, jų kaita, garsų ar skiemenų numetimu ir pan. According to the material of the “Corpus of the Spoken Lithuanian Language” (http://donelaitis.vdu.lt/~andrius/SKT5/5SKT-paiesk.php), dialectal phonetic forms marked as @d in the corpus are analysed. The most frequent dialectal forms recorded in the areas of academic communication, news media communication, private communication by telephone, private direct communication, semi-public direct communication and semi-public communication by telephone are discussed. The following conclusions based on the material under analysis are drawn: 1. 1,227 words of the total of 226,174 words used in the corpus have dialectal forms. It makes up 0.54% of all recorded words. 2. Dialectal forms used in the corpus of spontaneous language are 20 times more frequent than in the specially prepared language corpus (1.01% and 0.05% respectively). 3. The highest percentage of dialectal forms is used when speaking privately on the telephone (2,27%) or during direct private conversations (1,16%) when the infor- mant is not limited either by the environment or by the rules of standard Lithuanian. 4. The majority of dialectal forms are related to a certain shortening of word’s end – over 68 per cent of such cases were found. 5. The Lowland dialect predominates there; it is characterised by the diphthongisation of vowels o, ė, change of diphthongs ie, uo, retention of the ancient *an in end syllables. Phonetic peculiarities of Highland Lithuanian in the corpus are reflected quite poorly and are mostly related to the shortening of word’s end. 6. Various changes of sounds are peculiar to the spoken language of the corpus infor- mants: contraction and elision, syncope, apocope of word’s beginning.

DEVELOPMENT OF THE i, ē AND i̯ā STEM NOUNS IN THE NORTHERN ŠIRVINTIŠKIAI SUBDIALECTSummaryThe present article is a joint analysis of three noun stems, as the majority of their endings have become syncretic due to phonetic and morphological development, and the above process resulted in good conditions for mixing of the said stems. Mostly the development of baritone stress i, ē and i̯ā stem nouns is discussed in the article, as unstressed endings have changed to a greater extent than stressed ones in the majority of Eastern Aukštaitian dialects.Quite a number of linguists attribute the majority of morphological changes to essentially phonetic changes. Numerous phonetic and accentual processes have taken place in different case endings of i, ē and i̯ā stem nouns of the Northern Širvintiškiai subdialect (in the localities of Kavarskas, Vidiškiai, Ukmergė and Pašilė). The main processes were Leskien's law (having resulted in the shortening of as many as fifteen case endings), shortening of unstressed long vowels (as unstressed endings were devoid of long vowels), fronting of the vowels a and ā preceded by palatalised consonants (this resulted in conditions for the baritone stress I̯ā stem to develop into the ē stem, cf. nom. sg. *saujā > *saujē “handful” vs. *dulkē “dust”, gen. sg. *saujās > *saujēs vs. *dulkēs etc.), monophthongisation of circumflex and unstressed word‑ending diphthongs ‑ai, ‑ei and ‑ui (the dative case singular endings of all‑stem nouns have become syncretic, e.g. ká․rvi “for a cow”, í․lti “for a fang”, se̾․seri “for a sister”), etc.Following the aforementioned and other changes, a considerable part of case endings belonging to i, ē and I̯ā stem nouns have also become syncretic. Only the singular nominative case nouns with all the three stems have two different endings (e.g. í․ltis “fang”, sá․uje “handful”, dú․lke “dust”). All the remaining singular cases have identical endings. Syncretism is also found among some of the case endings in the plural. Conditions developed for i stem nouns to become members of the ē stem paradigm. Only a very small fraction of i stem baritone stress nouns have remained: í․ltis “fang”, nó·sis “nostril”, pí․ntis “axe head”, klέ̤·tis “granary”, pá․ltis “piece of back bacon” and sví․rtis “lever”. The stable ē stem was preserved well and furthermore enhanced with I̯ā and i stem words.Out of the morphological changes, the most important one is the elimination of system symmetry (substitution of bivocal endings with monovocal ones, e.g. *iltimus > iltims “for fangs”, *iltiji > iltiI̯ “in a fang” etc.). This tendency was typical of all the grammatical cases having bivocal endings except the plural inessive and illative, which have main long forms (e.g. dú․lkese “in dust” and dú․lkesnα “into dust”) in addition to short forms (dú․lkes “in dust, into dust”). The preserved forms with bivocal endings retain the inessive‑illative opposition.The dual number has nearly disappeared in all the stems. In the area of Northern Širvintiškiai, the emergence of the syncretic singular and dual accusative case due to phonetic development was particularly unfavourable for the retention of the dual number: the word í․lti may signify “one fang” (acc. sg.) and “two fangs” (acc. dual).After the disappearance of bivocal endings, unpopular consonant combinations like ‑mp, ‑sp developed in the adessive and allative cases, e.g. iltiesp “towards a fang”, ilčiump “towards fangs”. Besides this, they competed with prepositional constructions and were eventually substituted with such phrases entirely.

Straipsnyje diskutuojama apie baltų-slavų akcentologiją. Indoeuropiečių prokalbės ir iš jos kilusių kalbų prozodinė fonologija – daug ginčų kelianti tema, iš dalies dėl to, kad terminai „akcentas“ ir „tonas“ vartojami netiksliai ir nenuosekliai, kadangi rašytiniai duomenys apie prozodiją yra dažnai neinformatyvūs. Straipsnyje polemizuojama su Frederiku Kortlandtu (Frederik Kortlandt) ir atsakoma į jo „Baltisticos“ 2004 metų numeryje išreikštą kritiką šio straipsnio autoriui dėl jo samprotavimų anksčiau publikuotų straipsnyje „Acute vs. circumflex: Some notes on PIE and post-PIE prosodic phonology“, kuriame autorius turėjo tikslą išpainioti hipotezes ir „tiesas“, apraizgiusias baltų-slavų kalbų akcentologiją, ir pažiūrėti, ką galima sužinoti metodiškai tiriant turimus sąlyginai negausius duomenis. Daroma išvada, kad šiaurės postindoeuropiečių prokalbės dialektas turėjo tiek ilgus, tiek labai ilgus balsius, o pastarieji daugiausiai kilo iš originalios -VHV- sekos paskutiniuosiuose skiemenyse. Germanų kalbų prokalbė išlaikė šį bruožą bent jau paskutiniuosiuose skiemenyse; tuo tarpu baltų-slavų kalbos refonologizavo jį į priešpriešą tarp trumpų ar „žymėtų“ (akūto) ilgųjų balsių ir įprasto ilgio (cirkumflekso) ilgųjų balsių. Nesunku suprasti, kodėl Kortlandtas turėtų prieštarauti šiai versijai: jei tai tiesa, ši versija sunaikintų jo baltų slavų kalbų akūto teoriją.

The North-Eastern Žemaitian phonology: MythS and realitySummaryIt has been commonly believed that the North-eastern Žemaitian dialects form a specific border dialect with their unique characteristics of vocalism and prosody. The purpose of the research is to separate facts from assumptions and to dispel myths concerning the stress retraction, the secondary stress, the contrast of phonemes /i/ : /ẹ/ and /u/ : /ọ/ at the end of the word and et cetera, in other words, to identify the phonological elements, examine their interrelationship and give an exhaustive description of the phonological system of the dialect employing instrumental and statistical methods.The findings from the instrumental and statistical research have lead to the following conclusions:1. The shifted secondary stress is regularly used in long endings containing a long vowel or a pure diphthong. In the south-western part of the dialect the secondary stress is not realized in long endings, containing a semi-diphthong (i.e., a vowel + sonorant cluster). This tendency can be observed throughout the whole area of the dialect.2. When the stress is retracted to the beginning of the word, the secondary stress is preserved consistently.3. A more consistent retraction of stress from acute final syllables is observed only in ā and ē stems of present and past tense forms in the first and second person singular. From the diachronic point of view, this is a new morphological phenomenon.4. The distinctive accent contrast is realized in long stressed syllables; it is neutralized in the endings in which the archiprosodeme is represented by the acute. In the retracted-stress syllables the contrast of accents is consistently maintained only in the north-eastern part of the dialect.5. The contrast of phonemes /i/ : /ẹ/ and /u/ : /ọ/ is systematically realized at the end of a word. In the stem this contrast is neutralized: the realization of high or mid-open phonemes depends upon the vocalism of the following syllable (the regressive assimilation of vowels).6. The phonological vowel system of the dialect consists of 14 phonemes: /i·, u·, ie, uo, (ẹ·), (ọ·) (e·), a·, i, u, ẹ, ọ, (e), a/. The long /ẹ·/ and /ọ·/ belong to the periphery of the system. The open front phonemes /e·/, /e/ are not found in the system of vowels of the south-eastern fringe of the dialect.

Emotions: recognition and some acoustic featuresThe aim of the current research is to identify the main phonetic features related to the fundamental frequency changes of vocally expressed basic emotions (sadness, happiness, surprise, fear, disgust, anger) and to determine the recognition of these emotions. To achieve this, human evaluation and acoustic analysis of the phonetic properties were performed.Four professional actors’ portrayals of six emotions were presented to 42 listener judges. The results of the human perception show that the overall emotion recognition is rather good (81 proc.). The utterances were correctly identified for these emotions: sadness (96 per cent), followed by happiness (92 per cent), anger (88 per cent), surprise (85 per cent), fear (82 per cent), most errors occurred while identifying disgust (47 per cent). The latter emotion was generally confused with sadness and happiness. Anger was mostly confused with disgust, sometimes with happiness, and never with surprise. Fear and happiness were often incorrectly assigned to surprise.Four fundamental frequency parameters (mean (MF0), variation (F0SD), maximum (F0max) and range (F0 range)) were measured for the acoustic analysis. Acoustic separability was tested using a simple factorial analysis (ANOVA) and a multi-factorial analysis of variance (MANOVA) at a word level.The analysis of phonetic features revealed that similar emotions shared similar acoustic properties in all four speakers (for instance, speech associated with negative emotions was characterized by having a lower pitch, narrower F0 range and so on). Furthermore, the results of the acoustic analysis agree with the data of the perception test – the emotions are easier to recognize when their acoustic properties are most prominent: happiness and sadness were identified correctly most of the time because their phonetic features differentiated most (sadness was characterized by lowest F0 values, happiness – by the highest F0 values). Emotions that shared similar pitch values tended to be confused.

Straipsnyje nagrinėjamas lietuvių kalbos nom. pl. galūnių -ai (-aĩ) ir -i, -ie, (-ì, -íe) tarpusavio santykis, taip pat jų santykis su bendru šaltiniu – ide. įvardžių nom. pl. galūne *-oi. Teigiama, kad pirminė bl.-sl. forma buvusi *-ai su akūtu, perimtu pagal analogiją iš atitinkamos daiktavardžių galūnės *-ōs. Bl.-sl. *-ai, dėsningai virtusi slavų -i ir prūsų -ai, turi dvejopus ref leksus lietuvių kalboje. Fonetiškai dėsningas rezultatas matomas įvardžių ir daiktavardžių galūnėje -i(e), atsiradusioje pirminei *-ai virtus *̱ per spėjamą tarpinę stadiją *‑ɛi. Daiktavardžių galūnė -ai – morfologinio proceso rezultatas, kur a) *‑ɛi pakeista į *‑ai dėl kitų paradigmos formų su *-a- įtakos ir b) akūtas vėliau išnykęs galiniame skiemenyje. Antrasis žingsnis prieštarauja vyraujančiai nuomonei, pasak kurios, akūtiniai dvigarsiai galiniuose skiemenyse sukelia Saussure’o dėsnį ir išlaiko savo akūtą žemaičių tarmėje, pvz., ā kamieno es. l. formose 1 sg. sakaũ, 2 sg. sakaĩ (žem. sakâu, sak). Tuo tarpu straipsnyje teigiama, kad bendrinės kalbos veiksmažodžių galūnės -aũ, -aĩ istoriškai yra visai ne dvibalsiai, o kontrahuoti garsų junginiai, atsiradę po paveldėtosios nom. pl. galūnės *-ai „deakūtizacijos“ į -ai, vykusios prieš Saussure’o dėsnį. Šis aiškinimas, be to, leidžia teigti, kad ir kiti galinių skiemenų neakūtiniai dvigarsiai, visų pirma dat. sg. -ui (

This article analyzes two subdialects of Lower Kurzeme (Lejaskurzeme) region, Latvia, namely, the subdialects of Bārta and Rucava. My focus is on the most prominent phonetic, morphological and lexical features of these subdialects and their usage in the 21st century, e.g. the pronunciation of broad e̦, ē̦ in infinitive forms, assimilation of the consonant cluster ln >ll in words pronounced with level tone, sound omission in various positions in different parts of speech, and vowel lenghtening in front of a tautosyllabic r. In Rucava, one can still observe the pronunciation of a long vowel in prefixes az-, uz- and prepositions az, uz, while in Bārta the forms with āz, ūz are registered very rarely. Some phonetic features, such as the traces of anaptyxis/epenthesis and the palatalized ŗ, have only survived in the speech of the older generation, so we can regard these features as gradually disappearing. Among the most typical morphological features in Bārta and Rucava is the contracted form (ne)bi[...], (ne)bi used for the 3rd person sg. past tense of the verb (ne)būt "(not) to be", as well as the noun stems that differ from those of Standard Latvian. They are mostly used by the middle and older generation, but some lexemes are parallely used with variable stems by the younger generation as well. In the speech of the older informants, specific use of some ā[...]o-stem verbs was observed, as well some archaic case endings (e.g. the archaic fem. sg. dative ending i, the archaic masc. pl. instrumental ending is). The older speakers still use undeclinable forms of possessive pronouns mana, tava, sava. A specific use of reflexive verb forms seems to have survived only in Rucava. As the gathered materials show, in the Bārta and Rucava subdialects one can still find the typical phonetic features that were registered already in the 19th century. Of course, they are most prominent in the speech of the older generation but some can be heard in other generations, too. Nevertheless, taking into account the dominance of the standard language, the subdialect features are used rather inconsistently in the 21st century.

Straipsnyje analizuojami 24 Kristijono Donelaičio poetiniuose veikaluose minimų lenkybių, į kalbos vartoseną patekusių ne tik tiesiogiai iš lenkų kalbinio arealo, bet ir kaimyninių rytų (pirmiausia LDK kanceliarinės) slavų kalbų, kai nesiskiria pastarųjų skolinių iš vakarų slavų arealo morfologinė struktūra ir semantinė leksemų vertė, fonetinių, morfologinių alternantų bei antrinių vedinių integracijos ypatumai. The paper addresses the evaluation of the integration criteria of the phonetic / morphological alternatives and secondary derivatives of Polonisms borrowed into Lithuanian, which are used in the poetic works by Kristijonas Donelaitis. The usage of 24 phonetic / morphological alternatives and secondary derivatives of Polonisms is identified: 12 alternatives and secondary derivatives belong to the group of monogenic lexical borrowings (adpefitai / atpeńtai, česnis, delmönas, iškadininkas, jómarkas, jómarkininkas, mäckas, sviklas, šaltyšiduti, Šėtra, vifičiavoti), and another 12 can be attributed to indeterminate lexical loans (čiepėlis, dabóti / dabótis / boti, kaštūotis / kaštuodintis, krömininkas, kūknė, nabdšninkas,pondtis,poniškas, rokuoti). The analysis of the structural variations of phonetic / morphological alternatives and secondary derivatives of Polonisms and their aetiology allows to distinguish two main types of adaptation: 1) motivated modulation, 2) sporadic transformation. Loans with Baltic affixes are attributed to the isolated group of Polonisms, which is to be codified under the criteria of complete compositional adaptation.

Recently it has been claimed that the Lithuanian dialect of Punskas region is vanishing and losing its main features, such as: assibilation, the final pronunciation of vowels in accusative case -ų and -/, in instrumental case -u and -/, as well as the pronunciation of frontal / before front vowels. The article tries to verify the claims and analyse the texts as well as the results of research obtained and collected in different periods by the following authors: Algis Uzdila (1963), Wojciech Smoczyński (1977), Irena Aleksaitė (1985), Birutė Burdinaitė (1994), Jovita Nevulytė-Grėbliūnienė (2005 and 2015) and Dalia Sendaitė (2009). The authors of the article provide three recorded and transcribed texts to prove that the main features of the Lithuanian dialect are still present to a greater or lesser extent.

Nuoseklių instrumentinių bendrinės lietuvių kalbos trumpųjų ir ilgųjų balsių kiekybės ir kokybės tyrimų nėra daug. Straipsnio tikslas – remiantis instrumentinio tyrimo duomenimis, panagrinėti izoliuotai ištartus pastovios artikuliacijos ilguosius ir trumpuosius bendrinės lietuvių kalbos balsius kaip galimus bendrinės lietuvių kalbos tarties etalonus, tiriant ir balsių kiekybinę opoziciją (trukmės santykius), ir svarbiausius kokybinius požymius. Bendrinės lietuvių kalbos tarties etalonas reikalingas ir ydingai lietuvių kalbos mokymo metodikai tobulinti. Atliktame tyrime nustatyta, kad izoliuotai ištartų bendrinės lietuvių kalbos trumpųjų ir atitinkamų ilgųjų balsių trukmės santykis yra 1 : 2,1. Neizoliuotai ištarus kiekybės santykiai gali varijuoti, todėl tiriant trumpuosius ir ilguosius balsius instrumentiniu būdu, reikėtų atsižvelgti ir į kokybines balsių charakteristikas. Moterų ir vyrų izoliuotai ištarti ilgieji balsiai užima periferiškesnę padėtį akustinėje ir psichoakustinėje erdvėse negu jų trumpieji atitikmenys. To ir buvo galima tikėtis, nes lietuvių kalbos ilgieji ir trumpieji balsiai skiriasi ne tik kiekybe, bet ypač kokybe. Nepaisant to, kad skirtinguose tyrimuose nustatytos lietuvių kalbos balsių vidutinės pirmosios ir antrosios formantės reikšmės varijuoja, bendrieji balsių tarpusavio santykių polinkiai išlieka tie patys ir balsių klasifikacija atitinka tą patį modelį, todėl, manytina, kad izoliuotai ištarti balsiai galėtų būti laikomi bendrinės lietuvių kalbos tarties etalonais.

Straipsnyje aprašomas eksperimentinis tyrimas, kurio tikslas – ištirti bendrąją tvirtapradžių ir tvirtagalių [i] + R tipo mišriųjų dvigarsių bei atskirų dvigarsio dėmenų trukmę jaunosios kartos atstovų kalboje ir palyginti gautus rezultatus su anksčiau atliktais lietuvių bendrinės kalbos mišriųjų dvigarsių tyrimų rezultatais. Analizei panaudota du šimtai žodžių porų, kurios instrumentiškai ištirtos PRAAT programa. Gauti rezultatai statistiškai įvertinti Voldo–Volfovico kriterijumi nepriklausomoms imtims. Atlikus šį eksperimentinį tyrimą kelta hipotezė pasitvirtino: jaunosios kartos atstovai neskiria [i] + R tipo tvirtapradžių mišriųjų dvigarsių nuo tvirtagalių. Gauti trukmės rezultatai skiriasi nuo anksčiau atliktų lietuvių bendrinės kalbos dvigarsių tyrimų, kuriais įrodyta, kad tvirtapradžių ir tvirtagalių balsinių ir priebalsinių dėmenų trukmė patikimai skiriasi. Išanalizavus rūpimų dvigarsių ir jų dėmenų absoliučiąją ir santykinę trukmę, galima daryti tokias išvadas: a) tvirtapradžių ir tvirtagalių dvigarsių balsinio dėmens absoliučioji ir santykinė trukmė nerodo reikšmingo skirtumo; b) tvirtapradžių ir tvirtagalių dvigarsių priebalsinio dėmens absoliučioji ir santykinė trukmė reikšmingai nesiskiria; c) tvirtagaliai dvigarsiai [im], [in] ilgesni už analogiškus tvirtapradžius dvigarsius; č) tvirtagaliai dvigarsiai [il], [ir] trumpesni už analogiškus tvirtapradžius dvigarsius; d) tvirtapradžių ir tvirtagalių dvigarsių [il], [ir] ilgesnis yra balsinis dėmuo; e) tvirtapradžių ir tvirtagalių dvigarsių [im], [in] ilgesnis yra priebalsinis dėmuo. The article presents findings from an experimental study aimed at the investigation of the duration of mixed diphthongs and their formants pronounced with the falling and the rising accents by representatives of the young generation of native speakers of Lithuanian. The findings of the study were contrasted with earlier studies of mixed diphthongs in Standard Lithuanian. The analysed data comprises two hundred pairs of words whose instrumental analysis was done using the software PRAAT. The results were statistically validated by Wald-Wolfowitz runs test for independent samples. The experimental study confirmed the hypothesis that speakers of the young generation do not differentiate the falling and the rising accent of [i] + R mixed diphthongs in the stressed position. The data obtained through the experiment is different from earlier finding sin Standard Lithuanian which showed that the duration of vowel and consonant formants in the mixed diphthongs is significantly different. The analysis of the absolute and relative durations of the diphthongs and their formants allows the author to conclude that: a) there is no significant difference in the absolute and relative duration of the vowel of the diphthongs pronounced with the falling and the rising accents; b) the duration of the consonant formants of the diphthongs is not significantly different when they are pronounced with the falling and the rising accents; c) the diphthongs [im], [in] pronounced with the rising accent are longer than those pronounced with the falling accent; d) the diphthongs [il], [ir] pronounced with the rising accent are shorter than those pronounced with the falling accent; e) the vowel formant is longer than the consonant in the diphthongs [il], [ir] pronounced with the falling and the rising accents; f) the consonant formant is longer than the vowel in the diphthongs [im], [in] pronounced with the falling and the rising accents.

Šiame straipsnyje supažindinama su bandymu sisteminti lietuvių ir rusų bei latvių ir rusų kalbų fonetinės interferencijos reiškinius. Šių reiškinių klasifikacija paremta tiek gretinamąja rusų ir baltų kalbų analize, tiek ir Urielio Weinreicho pasiūlyta fonetinės interferencijos tipologija, kurioje išskiriami keturi fonetinės interferencijos tipai: 1) nepakankama fonemų diferenciacija (angl. insufficient differentiation of phonemes, ru. недодифференциация фонем), 2) perteklinė fonemų diferenciacija (angl. superdifferentiation of phonemes, ru. сверхдифференциация фонем), 3) skirtumų reinterpretacija (ang. reinterpretation of distinctions, ru. реинтерпретация, или переосмысление, различий) ir 4) garsų substitucija (angl. substitution of sounds, ru. субституция звуков). Remiantis nepakankamos ir perteklinės fonemų diferenciacijos principais sisteminami fonetinių normų pažeidimai, susiję su vienų ar kitų fonemų buvimu / nebuvimu gretinamosiose kalbose. Skirtumų reinterpretacijos principas parodo fonemų diferencinių požymių rinkinio (komplekso) ir funkcionavimo skirtumus gretinamosiose kalbose. Substitucija atskleidžia tapačias fonemas (su vienodu diferencinių požymių rinkiniu) ir kartu nurodo kai kuriuos jų garsinės realizacijos ypatumus. Pavyzdžiui, nepakankama fonemų diferenciacija pasireiškia tuo, kad dvikalbis žmogus (bilingvas) pakeičia dvi antrosios kalbos B (rusų) fonemas viena, esančia jo pirmosios kalbos A (lietuvių / latvių) sistemoje. Tiek lietuvių, tiek latvių kalboje nėra balsinės fonemos /ы/ – tokių bilingvų rusų kalboje taip pat neskiriami garsai [и] ir [ы]: пыль – пил; выть – вить; мыл – мил. Vietoj fonemos /ы/ ir fonemos /и/ alofonų vartojami lietuvių ir latvių kalbų fonemos /i/ alofonai. Straipsnyje nuodugniai aptariami visi keturi lietuvių ir rusų, latvių ir rusų kalbų fonetinės interferencijos tipai, kartu atskleidžiant ir tokio gretinamojo- tipologinio metodo galimybes tyrinėjant interferencijos procesus. Šiame straipsnyje aptariama tipologija galėtų būti teorinė bazė potencialioms dėl kalbų sąveikos atsirandančioms interferencijos zonoms prognozuoti. In the article on the basis of the comparative and typological analysis of phonetic systems of the Russian, Latvian and Lithuanian literary languages the facts of the Latvian-Russian and Lithuanian-Russian phonetic interference are systematized. The typology of the phonetic interference, offered by U. Weinreich, is used for this purpose. Four types of a phonetic interference are considered: insufficient differentiation of phonemes, superdifferentiation of phonemes, reinterpretation of distinctions, substitution of sounds. The typology forms theoretical base for forecasting of a phonetic interference.

Šiame straipsnyje glaustai pristatoma netikrų žodžių kartojimo metodika, neseniai pradėta taikyti lietuvių vaikų kalbos raidos diagnostikai, ir apžvelgiami „Netikrų žodžių kartojimo testo“ žvalgomojo tyrimo, atlikto testuojant vienakalbius ir dvikalbius lietuvių vaikus, rezultatai. Tyrime dalyvavo trys amžiaus grupės: 1) ikimokyklinio amžiaus (4–5 m.) vaikai; 2) priešmokyklinio amžiaus (5–7 m.) vaikai; 3) pradinio mokyklinio amžiaus (7–9 m.) vaikai. Tyrimui atrinkta po 25 vienakalbius ir dvikalbius (K1 – lietuvių k., K2 – anglų k.) vaikus. Tiriamoji medžiaga rinkta Kauno darželiuose ir mokyklose bei Londono lituanistinėje mokykloje (dvikalbiai vaikai atliko testą tik pirmąją – lietuvių – kalba). Tyrimu siekta nustatyti minėtųjų amžiaus grupių vienakalbių ir dvikalbių vaikų gebėjimą atlikti „Netikrų žodžių kartojimo testą“. Gauti rezultatai lyginami kalbiniais (kartojamųjų žodžių ilgio ir struktūros) bei psichosocialiniais (tiriamųjų amžiaus ir lyties) aspektais. The majority of studies comparing the language development of monolingual and bilingual children have found that bilinguals’ lexicon in each language is smaller than that of a comparable monolingual age-peers (Pearson et al. 1997; Werker et. al. 2009). Some studies have found that same-ages bilingual and monolingual children have relatively equal sized vocabularies when the vocabularies of both languages is taken into account (Bialystok 2001; Werker et al. 2009). The purpose of this study is twofold: 1) to introduce the Lithuanian non-word repetition test; 2) to present the results of a test, when monolingual (Lithuanian) and bilingual (L1 – Lithuanian, L2 – English) children had to produce Lithuanian non-words. The main focus of the study was to investigate the performance of monolinguals and bilinguals during the test in reference to word length and word complexity, namely consonant clusters. The test results with monolingual and bilingual children have shown that the length of the word is a very important indicator: repetition accuracy was found to decline with the increasing number of syllables in both monolingual and bilingual groups. The results of the complexity demonstrated that both groups were better when performing initial clusters rather than medial clusters, especially in longer words (mostly 4-syllable). The study has shown that the test results improve with age: older monolingual and bilingual children repeat non-words more accurately than younger children. The overall Lithuanian non-word repetition test results show that bilinguals repeat non-words less accurately than monolinguals. In the future, more children should participate in the non-word repetition test.

Straipsnyje pristatomas tyrimas1, aprėpęs vieną Vilniaus miesto sociolingvistinio mikrokosmoso fragmentą: audiciniu (pagrįstu klausa) ir instrumentiniu metodu tirti vienos kartos vilniečių kintamųjų /i·/ ir /u·/ nekirčiuotose pozicijose variantai. 25–35 m. vilniečių interviu kalboje vertintas ilgųjų balsių trukmės parametras. Atlikto audicinio tyrimo ir instrumentinės patikros (patikrinta beveik 800 kintamųjų /i·/ ir /u·/ nekirčiuotose pozicijose ir 384 kirčiuotose pozicijose variantų) rezultatai rodo, kad tirtosios grupės vilniečių kalbai būdingi patrumpintieji kintamųjų /i·/ ir /u·/ nekirčiuotose pozicijose variantai. Straipsnyje, svarstant galimus Vilniaus varianto(-ų) prigimties modelius, prieinama prie apibendrinimo, kad ilgųjų balsių nekirčiuotuose skiemenyse trumpinimas, net ir patvirtinus šį bruožą tarp kitų kartų, skirtingų sociolingvistinių charakteristikų vilniečių, negali būti vertinamas kaip Vilniaus variantą(-us) išskiriantis bruožas. Beveik neabejotina, kad šis bruožas vertintinas kaip būdingasis, tačiau skiriamosios galios jis turi per mažai, nes remiantis šiuo bruožu kaip vilnietis gali būti atpažintas ir nebūtinai vilnietis. Skiriamosios ypatybės variantiškumo tyrimuose negali būti vienu metu ir pirminės, t. y. atskiriančios, ir tretinės, t. y. tiesiog žyminčios, būdingosios. Šiuo atveju taip nutiktų, nes ilgųjų balsių trumpinimas yra būdingas ne vienam regioniniam variantui. The article discusses the question of Vilnius variant exclusivity and covers one fragment of Vilnius as a complex microcosm: exclusivity of Vilnius variant is examined by analysing spontaneous speech among Vilnians aged 25–35. Empirical research units are variants of phonological variables /i·/ and /u·/ in unstressed positions. Applying two different research methods – one based on hearing (auditory) and an instrumental one – the parameter of duration of these long vowels was evaluated in the spontaneous speech of the interviewed Vilnians aged 25-35. The results of the auditory research and instrumental examination (instrumental checks of almost 800 variants of phonological variables /i·/ and /u·/ in unstressed positions and 384 variants in stressed positions have been carried out) demonstrate that shortened variants of variables /i·/ and /u·/ in unstressed positions are characteristic of the language of the research group. Unstressed variants of the variables under investigation cover the duration continuum range between 60 and 80 milliseconds. Duration range of the variants of variables /i·/ and /u·/ in stressed positions starts at approx. 90 ms. Duration data of variants /i·/ and /u·/ in stressed and unstressed positions was correlated and this correlation reveals that duration areas of these variants almost overlap. Transitional zone is between ~80 and 90 ms. Quantitative reduction is very apparent so it is possible to make an assumption that this tendency reflects this particular peculiarity of the language specific to Vilnians. However, it is essential to state that even after shortened variants of variables /i·/ and /u·/ in unstressed positions are present in the speech of people belonging to different generations or having different sociolinguistic portraits, this characteristic cannot be considered as a distinctive characterization of Vilnius language (Vilnius variant). Distinguishing features in variability analysis cannot be at the same time primary, i. e. distinctive, as well as tertiary, i. e. denoting, characteristic. In this research this would be the case. The value of tertiary features is characteristic of quantitative (shortened) variants of variables /i·/ and /u·/ in some dialects. Therefore methodologically it is not accurate to evaluate vowel shortening tendency of Vilnians as distinctive characteristics specific to the people of Vilnius. These features are characteristic, but they do not have a clear single-plan dividing power.