Search

Juodkrantės rinkinyje esančių antropomorfinių ir zoomorfinių figūrėlių analogijų paieškos parodė, kad stilistiškai panašių radinių Baltijos regiono priešistorinėje medžiagoje kol kas nėra, tačiau rastos gintarinės ir kaulinės figūrėlės neteikia pagrindo Juodkrantės rinkinį laikyti atskira stilistine grupe. Antropomorfinių ir zoomorfinių figūrinių atvaizdų, rastų tiek Lietuvos teritorijoje, tiek Baltijos regione, formos bei stilistinės ypatybės nerodo priklausomybės vienai ar kitai archeologinei kultūrai. Taip pat nei formos, nei stiliaus skirtumai neatsispindi ir tarp mezolito bei neolito laikotarpiams priklausančių radinių. Tad archeologinės kultūros sąvoka nereikalinga aptariant zoomorfinius ir antropomorfinius akmens amžiaus figūrinius atvaizdus Baltijos regione. Minėto tipo radinių formos ir stiliaus bendrumas paaiškinamas vienoda ekonomine sankloda ir primityviu atlikimu, kuris ir sukuria stiliaus įspūdį Lietuvos teritorijoje rastus Narvos ir Pamarių kultūroms priskiriamus antropomorfinius ir zoomorfinius atvaizdus, taip pat Juodkrantės rinkinio antropomorfinius ir zoomorfinius atvaizdus palyginus su Baltijos regione ar dar plačiau rastais panašiais atvaizdais, galima konstatuoti, kad neolito laikotarpio Narvos kultūrai priskiriami radiniai iš Lietuvos teritorijos, t. y. raginės lazdos su briedžių galvomis (1: 4-6 pav.), antropomorfinė stulpinė skulptūra iš Šventosios gyvenviečių (2: 1 pav.), antropomorfiniai ir zoomorfiniai kabučiai iš Kretuono 1С gyvenvietės (5: 1-4 pav.) bei molinė paukščio figūrėlė iš Žemaitiškės 2-osios gyvenvietės (9: 1 pav.), yra būdingi ne tik Narvos kultūrai, bet žinomi ir mezolito laikotarpio Baltijos regiono gyvenvietėse, taip pat neolito laikotarpio šukinės duobelinės keramikos kultūros paminkluose. Pastebėta, kad tokių radinių paplitimas neapsiriboja vien Baltijos regionu, nes nemažai jų rasta Vidurio Rusijoje bei Uralo kalnų regione. Tokį platų paplitimą galima paaiškinti tik kaip su medžiotojų bei žvejų gyvenimo būdu ir pasaulėžiūra susijusį fenomeną. Stilistiniai panašumai yra nulemti vaizdavimo primityvumo, o skirtumus lėmė naudotos medžiagos įvairovė. Pamarių kultūrai priskiriami žmonių figūrų atvaizdai ant puodų sienelių taip pat turi analogų sukinės duobelinės kultūros keramikoje, tačiau jų įspaudimui panaudota virvutė rodo su Pamarių kultūros keramika susijusį savitumą. This article draws a comparison between the Stone Age zoomorphic and anthropomorphic images that have been found in present-day Lithuania and similar finds from across the Baltic region. Both the attribution of these artefacts to archaeological cultures and their dating are discussed. The article raises the question whether the different archaeological culture that each article belongs to is reflected in its form and style. The article also questions if the concept of archaeological culture is necessary when writing about Stone Age art

Straipsnyje yra analizuojamas krikščionybės plitimas istoriniame Žiemgalos regione XIII – XVI a. pradžioje remiantis archeologijos, istorijos, numizmatikos ir menotyros duomenimis. Išanalizuota medžiaga bei negausūs XIII a. rašytiniai šaltiniai leidžia teigti, jog Žiemgaloje krikščionybė plito nuo XIII a. antrojo ketvirčio, o XVI – XVII a. krikščionybės plitimo procesai jau ėjo į pabaigą. Kristianizacijos procesas buvo ypatingai susijęs su Kryžiaus žygiais. Šiaurinėje Žiemgalos dalyje kristianizacija prasidėjo anksčiau ir vyko intensyviau, o pietinėje jos dalyje – ji prasidėjo vėliau ir vyko lėčiau. Tokį kristianizacijos proceso netolygumą lėmė Žiemgalos XIII a. pabaigoje – XIV a. pradžioje įvykęs padalinimas į dvi dalis, t.y. į Livonijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Krikščionybės plitimo ir Kryžiaus žygių pasėkoje Žiemgaloje iš Rygos XIII a. paplito kryželio pakabučiai, kaklo vėriniai, įvairios žiedinės segės ir kt. Nuo XVI a. staigus senkapių skaičiaus padidėjimas yra siejamas su krikščionybės plitimo sąlygotais laidosenos pokyčiais. Kai kurie XIII – XIV a. dirbiniai rodo Žiemgaloje egzistavus religijų sinkretizmą, nes šie dirbiniai ilgą laiko tarpą buvo naudojami tiek kaip pagoniški, tiek kaip krikščioniški simboliai. In the 11 th-13th centuries the territories in which the Baits and Finno-Ugrians lived remained as "pagan islands" in Christian Europe. The crusades were closely connected with the spread of Christianity in the 13th and 14th centuries. Semigallians and also the other tribes of the Baits faced the Christianity at the similar time - in the end of the 12th century and the 13th century. The written sources and archaeological finds (cross shaped pendants, etc.) of the 13th-14th centuries would show that Christianity started to spread in Eastern Semigallia in 1219- 1220 and in whole Semigallia in 1250-1272. The crosses were mostly found in Eastern Semigallia, and the data of the written sources allow us to say that in the 13th century the spread of Christianity was stronger in Eastern than in Northern Semigallia, and Christianization most probably did not touch the southern lands of Semigallians. It is rather difficult to investigate the spread of Christianity in the 14th-16th centuries as we lack data of archaeological and especially written sources. The archaeological data (burial grounds, changes in burial customs, and spread of pendants, brooches, necklaces, coins, etc.) show that Christianity became stronger and stronger in Northern Semigallia in the 14th-15th centuries and in the 16th century also in Southern Semigallia. The sudden increase in burial grounds is connected with burial changes that were influenced by the spread of Christianity in Semigallia as the alternative burial was changed by the skeletal one. This explains the settling of the region in a very short period of time - 25-50 years. Archaeological, numismatic and art criticism material and few written sources of the 13th century enable us to say that Christianity also spread in Semigallia beginning with the middle of the second quarter of the 13th century, and in the 16th-17th centuries these processes were drawing to a close.

Mėnulis baltų priešistorėje – svarbus ir populiarus simbolis. Didelį susidomėjimą kelia dailūs pusmėnulio (= jauno mėnulio) formos kabučiai, datuojami vėlyvuoju romėniškuoju – ankstyvuoju migracijų laikotarpiu (III–VI a.). Plačiai paplitę pusmėnulio formos kabučiai tuo metu puošė moterų krūtinę ir kaklą, taip pat buvo žirgų kamanų elementas. Pastarieji ir yra šio straipsnio dėmesio centre. Panašiai kaip Romos imperijos kavalerija ir kai kurių kitų „barbarų“ kraštų raiteliai, žirgų kamanas baltai mėgo puošti pusmėnulio formos kabučiais. Iki šiol jų rasta aukščiausiam (kartu kariniam) to meto visuomenės sluoksniui atstovaujančių asmenų kapuose Lietuvoje, Lenkijoje, Kaliningrado srities teritorijoje (Lazdininkai, Maudžiorai, Moša, Neta, Šveicarija, Žviliai ir kiti laidojimo paminklai). Tikslią kabučių padėtį kamanose dažnai sunku nustatyti dėl prastos pastarųjų būklės, tačiau pagal išlikusius pavyzdžius matyti, jog kabučiai puošė žirgo kaktą. Kryžiaus ir apskritimo formos kamanų dirželių skirstikliai bei dirželius puošusios spurgelių formos kniedės minėtame jauno mėnulio kontekste gali būti siejami su kitais dangaus kūnais – saule ir žvaigždėmis. Duomenys rodo, jog baltų naudotų pusmėnulio formos kabučių (žmonių ir žirgų papuošalų) prototipai veikiausiai buvo pavyzdžiai iš Romos imperijos ir kitų „barbarų“ kraštų. Taip pat neatmestina, jog kai kurie baltų kraštuose archeologų rasti kabučiai yra tiesiog importuoti. Tačiau didelis kabučių populiarumas Rytų Pabaltijyje (vien moterų papuošalų – per 400 radinių) ir savita idėjos raiška (elitas puošia savo žirgų kaktas) verčia manyti, jog tradicija atitiko baltų mitologijos vaizdinius (glaudus mėnulio–žirgo ryšys) ir taip papildomai realizavo būdingą jauno mėnulio simboliką. Būdinga, jog baltų ir slavų tautosakoje mėnulis prilyginamas arkliui ir kartais tiesiog pasirodo arklio pavidalu. Nagrinėjamai temai ypač svarbus mėnulioarklio epitetas lie. laukas, la. lauks „su balta kakta“ ir jų slaviškasis atitikmuo *lysь (jь) ta pačia reikšme, nes jie yra giminiški slavų bei lotynų mėnulio pavadinimams, atitinkamai *luna ir lūna (

Straipsnyje aptariami žalvariniai Berlock tipo kabučiai, Lietuvoje vadinami Akmenių tipo kabučiais. Žalvarinių kabučių prototipai – auksiniai Berlock kabučiai buvo paplitę B1a/B2 perioduose Jutlandijos pusiasalio pietrytinėje dalyje, Fiūno, Zelandijos, Bornholmo, Elando salose, taip pat pietinėje ir Vidurio Skandinavijoje, pavieniai – pietrytinėje Norvegijoje ir Gotlande, Meklenburgo žemėje, teritorijoje tarp Elbės, Oderio ir Vyslos deltos bei dabartinės Čekijos teritorijoje. Ankstyviausi Berlock datuojami erų sandūra ir I a. Pietryčių Baltijos jūros regione auksiniai Berlock kabučiai koncentruojasi Vielbarko kultūros teritorijoje ir skiriami B1-2b/C1 periodams, t. y. II a. antrajai pusei – III a. pradžiai. Vielbarko kultūroje matyti auksiniai kabučiai baltų juvelyrams suteikė idėjų jiems prieinamomis technologijomis gaminti patikusį dirbinį. Vakarų Lietuvos kapų su akmenų vainikais srityje pirmosios žalvarinės Berlock kabučių imitacijos baltų juvelyrų galėjo būti pagamintos B2 periode. Vėlyviausia šių kabučių naudojimo riba galėtų būti III a. pabaiga. Berlock kabučiai, kaip ir kiti auksiniai germanų juvelyriniai dirbiniai, padarė įtaką baltų juvelyrikos raidai, daug prisidėjo prie baltiško dirbinių stiliaus sukūrimo vėlyvuoju romėniškuoju laikotarpiu. The distribution, origin and chronology of gold berlocks in Scandinavia, the Jutland Peninsula and on Zealand, Funen, Öland and Bornholm islands are known fairly well. Gold berlocks as isolated finds were spread in the south-eastern part of Norway, Mecklenburg and a vast territory between the Elbe and the Vistula. Gold berlocks make some concentration in Wielbark culture in the Gdańsk Bay and the Vistula delta regions. Golden berlocks and the first hand adaptations of these pendants made inside Wielbark gave an impulse to Baltic jewellers to produce bronze ornaments of the same type, but using technologies available in the eastern Baltic region during the Roman period. Baltic jewellers were not in a state fit to produce granules, filigree wire and to use soldering. Therefore, they began producing berlocks with a cluster of granulation in the underneath of a pendant by casting. Filigree work totally disappeared from the berlock’s surface, with only notches adorning the pendant’s loop, which might give an illusion of filigree work. In A. Müller’s classification, Baltic berlocks belong to the fourth type. However, the variety of Baltic bronze berlocks allows dividing them into four subtypes. Similarly to some other types of Germanic ornaments, bronze berlocks made quite a considerable influence on the development of Baltic jewellery, mostly on ornaments that used bronze granules and a fictitious filigree technique. Granules and the fictitious filigree technique were adopted for making ornaments of a specific Baltic style during the late Roman period.

Adolfas Tautavičius – pirmasis, išskyręs tarp Šilutės ir Priekulės bei Švėkšnos esančią teritoriją, kitaip vadinamą Lamatos žemę, kaip mikroregioną – savitą etnokultūrinę sritį. Jos plotas – apie 500 km2. Lamatos žemėje galima išskirti daugiau nei 30 VII–VIII/XII a. laidojimo paminklų. XIII a. vid. rašytiniuose šaltiniuose užsimenama apie Lamatos žemę. Papuošalai ir jų nešiojimo būdas bene geriausiai atskleidžia etnines ypatybes. Tik Lamatos moterims būdingi papuošalai buvo peltos arba širdies pavidalo kepuraičių ar vėrinių kabučiai. Barvų, Jurgaičių, Mataičių, Bikavėnų, Pocių, Stragnų, Vėžaičių, Vilkų kampo kapinynuose rasti virbalo formos žalvariniai smeigtukai galvos apdangalui pritvirtinti ar plaukams susegti yra skirtini lamatietėms ir skalvėms. Svarbu atkreipti dėmesį, kad tokie papuošalai, kuriems būdinga sudėtingomis geometrinėmis kompozicijomis pasižyminti abipusė ornamentika, sudaro nedidelę baltų papuošalų dalį. Šie smeigtukai būna dviejų tipų ir yra analogiški aptiktiems šiaurinių frankių, alemanių, tiuringių, bavarių, langobardžių kostiumuose aptiktiems VI–VII a. smeigtukams. VII–VIII/X a. lamatiečių kapuose rasta gana daug gintarinių karolių. Jie išsiskiria prailginta nupjauto kūgio forma. Lamatietėms ypač būdingos lankinės ilgakojės segės su kryžma tarp kojelės ir liemenėlio, datuojamos VII–VIII a. VII–VIII a. lamatietės kostiumas išsiskiria skirtinga papuošalų stilistika, kuriai įtakos galėjo turėti germaniškos mados išmanymas, nors visiems lamatiečių papuošalams būdingos baltiškos formos ir dekoras, charakteringas tik šiai sričiai. Adolfas Tautavičius was the first one to distinguish the territory between Šilutė and Priekulė along with Švėkšna, a.k.a. Lamata Land, as a micro region, a peculiar ethnocultural area. It covers the area of 500 sq. km. Over 30 burial monuments, dating back to the 7th–8th/12th centuries, can be found in Lamata Land. The mid-13th-century written sources refer to Lamata Land. Jewellery and its wearing probably best reveal the ethnical peculiarities. Shield or heart-shaped pendants for caps or necklaces were jewellery typical only of Lamata women. A knitting-needle-shaped brass pins for fastening headwear or pinning hair, found in Barvai, Jurgaičiai, Mataičiai, Bikavėnai, Pociai, Stragnai, Vėžaičiai, Wolves’ Corner grave fields, belonged to Lamata and Scalovian women. It is important to note that such jewellery, adorned with ornamentation of complicated geometrical compositions on both sides, is only a small part of Balts’ jewellery. These pins came in two types and they are analogous to the 6th–7th-century pins found in the costumes of Northern Franks, Alemanni, Thuringians, Bavarians and Langobards. A lot of amber bead strings were found in the 7th–8th/10th-century graves of Lamata women. They distinguish by a prolonged shape of a cut cone. Arched long-body brooches with a cross-piece between the leg and the body, dating back to the 7th–8th centuries, are particularly typical of Lamata women. The 7th–8th century costume of Lamata women distinguishes by a different style of jewellery, probably affected by the knowledge about the German fashion, although Baltic shapes and decor, characteristic only of this area, are typical of all jewellery, worn by Lamata women.