Search

Straipsnyje Lietuvos Respublikos pavyzdžiu nagrinėjami aktualūs valstybių pripažinimo tarptautinėje teisėje klausimai. Pirmoji problema, su kuria susiduria tarptautinės teisės doktrina – nėra vieningos valstybių pripažinimo sampratos. Antroji problema – nėra nusistovėję valstybių pripažinimo kriterijai. Kalbant apie Lietuvos valstybės pripažinimą, svarbią reikšmę tiek pirmajame, tiek antrajame Lietuvos pripažinime turėjo pirmas realaus suvereno pripažinimas. Pagirtini Europos Sąjungos veiksmai, formuluojant valstybių pripažinimo kriterijus. Manytina, kad šiais valstybių pripažinimo kriterijais turi vadovautis visos ES valstybės. Diskutuotinas klausimas dėl valstybių pripažinimo reikšmės. Tarptautinės teisės doktrinoje pripažinimo reikšmę paprastai aiškina dvi susiformavusios valstybių pripažinimo teorijos: konstatuojamoji ir deklaracinė. Autoriaus nuomone, XXI amžiuje abi šios teorijos nebeatspindi tikrosios valstybių pripažinimo reikšmės. Šie aktualūs klausimai ir nagrinėjami straipsnyje. This article focuses on the example of the Republic of Lithuania to analyse issues relating to the recognition of states under international law. The first problem faced by the international legal doctrine is that there is no unified concept of states’ recognition. The second problem is that criteria on states’ recognition are not settled. The first recognition as a real sovereign entity had great significance both for the first and second recognition of the state of Lithuania. The actions of the European Union in formulating criteria for the recognition of states must be praised, and it is suggested that all EU member states should use these criteria. The significance of state recognition is an issue for open discussion. According to the doctrine of international law, two main theories are commonly used to explain the significance of such recognition: constitutive theory and declaratory theory. In the author’s opinion, both of these theories fail to reflect the real significance of state recognition in the 21st century. These issues are analysed in the paper.

This article presents the review of the cases decided by the European Court of Human Rights against Lithuania during 2010. Authors provide the summary of relevant cases so that the potential reader is updated with the latest developments of human rights protection concerning Lithuania. Among other cases, this article reviews the case Cudak v. Lithuania decided by the Grand Chamber, which clarified the issues of restrictive principle of State immunity in employment disputes. Šioje apžvalgoje aptariamos 2010 m. Europos Žmogaus Teisių Teisme (toliau – EŽTT) prieš Lietuvos Respubliką nagrinėtos bylos. Apžvalgos autoriai pateikia nagrinėtų bylų santraukas, kad skaitytojas galėtų susipažinti su naujausia ir aktualiausia jurisprudencija, susijusia su Lietuvos Respublika žmogaus teisių apsaugos srityje. 2010 m. EŽTT išnagrinėjo 14 peticijų prieš Lietuvos Respubliką, iš jų tik 8 peticijos buvo nagrinėtos iš esmės. Šioje apžvalgoje ir aptariamos minėtos 8 bylos, tarp jų ir Cudak prieš Lietuvą byla, kurią nagrinėjo Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžioji Kolegija ir kurioje buvo pateiktas ribotos valstybės imuniteto doktrinos taikymo darbo santykiuose išaiškinimas.

The article deals with the question how transnational corporations can bear direct responsibility for human rights abuses they commit by analysing the deficiencies of the current international legal background with respect to human rights and transnational corporations, and the solutions offered by national and regional legal tools. By establishing that current international law is incapable of reducing or compensating for governance gaps, the case law analysis shows that the litigation system under the Alien Tort Claims Act in the United States and ATCA-like litigation possibility in the European Union present a feasible alternative to international law in the field of human rights protection when abuses are committed by transnational corporations. Straipsnio tikslas – išnagrinėti, kokie tarptautinio teisinio reguliavimo, susijusio su žmogaus teisėmis, trūkumai užkerta kelią tiesioginei tarptautinių korporacijų atsakomybei tarptautinėje teisėje už žmogaus teisių pažeidimus ir kokias alternatyvas siūlo nacionalinė ir regioninė teisė. Atsižvelgiant į tai, kad tarptautiniai žmogaus teisių dokumentai neįpareigoja tarptautinių korporacijų gerbti ir saugoti žmogaus teises, nes šios korporacijos nėra tarptautinės teisės subjetai, kyla klausimas, ar galima esamus žmogaus teisių aktus interpretuoti plačiau, jų privalomumą išplečiant ir tarptautinėms korporacijoms. Šis siūlymas nesulaukė platesnio tarptautinio pritarimo, todėl tarptautinės korporacijos pasižada gerbti žmogaus teises prisijundamos prie įvairių neprivalomų tarptautinių standartų, gairių ir deklaracijų. Kadangi efektyvaus problemos sprendimo tarptautinė teisė nepateikia, nacionalinės ir regioninės teisės pateikiamos alternatyvos įgauna ypatingą reikšmę, nes siūlo vienintelį galimą efektyvų žmogaus teisių apsaugos nuo korporacijų daromų pažeidimų būdą. Jungtinių Amerikos Valstijų sistema pagal „Užsieniečių deliktinių pretenzijų aktą“ yra efektyviausia, nes ji remiasi minimalaus ryšio su teismo valstybe taisykle, byloms taiko tik Jungtinių Valstijų ir tarptautinę teisę, garantuoja tinkamą bylos nagrinėjimą ir viešumą. Nors Jungtinių Valstijų sistema yra unikali, Europos Sąjunga turi galimybių pritaikyti ją savo teisėje. ES teisės aktų jurisdikciniai reikalavimai yra aukštesni nei Jungtinėse Valstijose, tačiau galėtų būti įveikti remiantis EŽTK 6 straipsniu. Dar vienas trūkumas yra tai, kad ES valstybės narės byloms beveik visada taikys valstybės, kurioje padarytas pažeidimas, teisę, o žmogaus teisių pažeidimus turės transformuoti į civilinės teisės deliktus. Atsižvelgiant į Jungtinių Valstijų ir Europos Sąjungos modelių privalumus ir trūkumus, Jungtinių Valstijų modelis yra palankesnis žmogaus teisių pažeidimų aukoms, tačiau Europos Sąjunga, kuri reguliuoja ne visus su problema susijusius aspektus, palikdama juos valstybėms narėms, vis dėlto turi potencialo įgyvendinti tiesioginę tarptautinių korporacijų atsakomybę už žmogaus teisių pažeidimus.

The main goal of concentration control and basic legal tests applied worldwide for the evaluation of concentrations, such as “dominance”, “significant impediment of competition” and “substantial lessening of competition” are analysed in this article. Every control, whatever its nature, is implemented in order to reach certain goals. In the first part of this article we analyse the goals of concentration control in different jurisdictions – mostly in the European Union, the USA and Lithuania. Four basic market security standards are excluded: economic efficiency, protection of consumers, protection of competitors and protection of effective market competition. At the end we make a conclusion that the same standard, namely that of consumer protection, is applied in all those jurisdictions and that more attention should be paid for the protection of competitors and competition as a whole. Secondly, “dominance” test, applied in the EU under Regulation 4064/89, is analysed in detail. Moreover, the article discusses the meaning of a “dominant position”. We uphold the clarification of “dominance” provided by the Court of Justice, according to which dominance means the ability “to act to a considerable extent independently of their competitors, their customers and, ultimately, of consumers”. It is argued that “dominance” test is not sufficient for contemporary economics. The main disadvantage of this rule is that it is inapplicable for concentrations that do not create or strengthen dominant position. Furthermore, the new European Union rule of “significant impediment of competition” can be named as a smart European decision that tackled several problems: the practice of the Court of Justice remained applicable for future cases, because no serious changes to the wording of the rule were made. The detection of “dominant position” became only an alternative means to impede competition. In addition to this, the USA, the UK rule of “substantial lessening of competition” is compared to the two rules referred above. The concept of “monopoly” used in the wording of the rule, as well as the practice of the USA courts concerning the evaluation of market concentrations is analysed. We conclude that literally the phrases “significant impediment of competition” and “substantial lessening of competition” are different, but the content of these rules is the same. Different decisions taken in the same or similar cases on both sides of the Atlantic depend not on a certain rule but on the means of its application and some other circumstances (social, political factors, etc.). Finally, it is argued that practice of the evaluation of concentrations in the Republic of Lithuania is extremely poor. According to the present findings of the Competition Council of the Republic of Lithuania, it is hard to say the kind of approach the Council follows or, in other words, what kind of a rule the Council applies. Despite the fact that competition law in Lithuania was updated in conformity with the changes made in the EU competition law, we state that the test of “dominance” is further applied in certain concentration cases. Straipsnio autoriai pristato pagrindines koncentracijų vertinimo taisykles, atskleidžia kiekvienos iš taisyklių tinkamumą vertinti visų rūšių koncentracijų pasekmes rinkai. Šiame straipsnyje nagrinėjamos trys pagrindinės jurisdikcijos – Lietuvos Respublikos, Europos Sąjungos bei JAV, atskleidžiami juose vyraujantys ūkio subjektų koncentracijų kontrolės tikslai bei kiekvienai iš jurisdikcijų priskiriama konkreti vertinimo taisyklė, keliami tokie pagrindiniai klausimai: taisyklių ypatumai bei skirtumai, taip pat taisyklių universalaus taikymo alternatyva.

The study analyses the issues of protection of national minorities from the perspective of international law. The study consists of three parts. In the first part, the author reveals the understanding of a national minority on the basis of objective and subjective features. This part focuses on such problematic issues as national minorities and citizenship, non-dominant position of a national minority. The second part of the study concentrates on international minorities as subjects of international law. The author analyses international legal subjectivity of national minorities. A question is raised whether the rights of national minorities are individual or collective rights. The third part of the study focuses on the analysis of normative basis for the protection of national minorities. The author notes that the monist system exists in the Republic of Lithuania regarding the relation of international and national law. Under this system, the international treaties ratified by the Lithuanian Parliament (Seimas) are seen as an indivisible part of the legal system of the Republic of Lithuania. Therefore, the Convention for the Protection of National Minorities is an international treatythat is directly applicable in the legal system of the Republic of Lithuania. The fourth part of the study focuses on the question whether Lithuania should become a party to the European Charter for Regional or Minority Languages. Although this issue is complex and includes the problems of political, economic, legal and other nature, the author focuses on the legal analysis of the problems related to the participation in the Charter. It is emphasised that the Charter is not the only document that ensures the linguistic rights of national minorities. Under the Law on International Treaties of the Republic of Lithuania, while considering participation in the Charter, the right of treaty initiative should be implemented, and the question of efficiency of the treaty must also be solved. Straipsnyje analizuojami tautinių mažumų apsaugos klausimai per tarptautinės teisės prizmę. Straipsnis yra dviejų dalių. Pirmoje dalyje, remiantis objektyviais ir subjektyviais požymiais, atskleidžiama tautinės mažumos samprata. Šioje dalyje aptariami tokie probleminiai klausimai kaip tautinės mažumos ir pilietybė bei tautinės mažumos nedominuojanti pozicija. Antroji straipsnio dalis skirta tarptautinėms mažumoms kaip tarptautinės teisės subjektams. Analizuojamas tautinių mažumų tarptautinis teisinis subjektiškumas. Keliamas klausimas, ar tautinių mažumų teisės – individualios ar kolektyvinės?

Šioje apžvalgoje aptariamos 2010 m. Europos Žmogaus Teisių Teisme (toliau – EŽTT) prieš Lietuvos Respubliką nagrinėtos bylos. Apžvalgos autoriai pateikia nagrinėtų bylų santraukas, kad skaitytojas galėtų susipažinti su naujausia ir aktualiausia jurisprudencija, susijusia su Lietuvos Respublika žmogaus teisių apsaugos srityje. 2010 m. EŽTT išnagrinėjo 14 peticijų prieš Lietuvos Respubliką, iš jų tik 8 peticijos buvo nagrinėtos iš esmės. Šioje apžvalgoje ir aptariamos minėtos 8 bylos, tarp jų ir Cudak prieš Lietuvą byla, kurią nagrinėjo Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžioji Kolegija ir kurioje buvo pateiktas ribotos valstybės imuniteto doktrinos taikymo darbo santykiuose išaiškinimas This article presents the review of the cases decided by the European Court of Human Rights against Lithuania during 2010. Authors provide the summary of relevant cases so that the potential reader is updated with the latest developments of human rights protection concerning Lithuania. Among other cases, this article reviews the case Cudak v. Lithuania decided by the Grand Chamber, which clarified the issues of restrictive principle of State immunity in employment disputes

Straipsnyje apžvelgiama Arkties vandenyno geografinė padėtis. Lyginami Arkties ir Antarkties galimi teisinio režimo variantai. Geografine prasme Arktis – tai ledu padengta pasaulinio vandenyno dalis, o Antarktis – tai ledu padengtas žemynas, kurį supa vandenynas. Remiantis šiuo faktu daroma išvada, kad Arktį būtina traktuoti kaip pasaulinio vandenyno dalį, kurios atžvilgiu nustatant režimą turi būti taikomos 1982 m. Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijos nuostatos. Šiuo metu yra nusistovėjęs sektorinis Arkties režimas. Straipsnyje analizuojamos mokslininkų mintys apie susiklosčiusią padėtį. Pritariama tiems autoriams, kurie kritikuoja Arkties sektorių koncepciją kaip prieštaraujančią tarptautinės teisės normoms. Tačiau kuo gali būti grindžiamas Arkties teisinis režimas? Tarptautinės teisės doktrinoje pastaraisiais metais pasirodė darbų, skirtų bendro žmonijos palikimo koncepcijai. Autoriaus nuomone, ši koncepcija gali būti taikoma ne Arkties vandenynui apskritai, o tik atskiroms jūros erdvėms. Gana plačiai nagrinėjami Rusijos Federacijos veiksmai Arkties kontinentinio šelfo atžvilgiu, aptariama Rusijos Federacijos politikos pagrindai Arktyje iki 2020 m., aptariama Rusijos Federacijos paraiška dėl kontinentinio šelfo ribų praplėtimo Arkties ir Ramiajame vandenynuose. Straipsnio pabaigoje daromos išvados. Article presents a geographic position of the Arctic. Legal regimes of the Arctic and the Antarctic are compared. In a geographical terms, the Arctic is part of the ocean that is covered by ice, and Antarctic is a continent covered by ice which is surrounded by an ocean. It follows that Arctic should be considered a part of the world’s ocean, which is governed by 1982 UN Convention on the Law of the Sea. Currently, a sectoral regime is established in the Arctic. The article analyzes the views of international law scholars on the issue and shares an opinion of those who criticize sectoral regime of the Arctic as incompatible with international law. Yet, what principles should underpin legal regime of the Arctic? Recent scholarly writings have considered a concept of common heritage of mankind. The article discusses the concept of common heritage of mankind. In the view of the author, this concept can be applied only to specific maritime areas but not to Arctic in its entirety. The article further thoroughly discusses Russia’s practice as regards its claims regarding the continental shelf of the Arctic. Furthermore, it evaluates the grounds of Russia’s policy in the Arctic until 2020 and also examines Russia’s application for extension of continental shelf in the Arctic and the Pacific Oceans. The article ends with conclusions.

Straipsnyje, taikant istorinį ir lyginamąjį metodus, nagrinėjami tarptautinės teisės aktai, kuriuose pateikiama agresijos samprata. Autorius pirmiausia apžvelgia 1933 m. Londono konvenciją dėl agresijos. Daugiausiai dėmesio skiriama JTO specialaus komiteto, kuriam buvo pavesta apibrėžti agresijos sampratą, darbo analizei, išryškinant probleminius bei daugiausiai diskusijų sukėlusius klausimus, iškilusius formuluojant agresijos apibrėžimą. Tarptautinė bendrija ne kartą bandė pateikti agresijos apibrėžimą. Tarptautinės bendrijos pastangas apibrėžiant agresiją, galima suskirstyti į du etapus: 1. Bendrijos pastangos iki JTO įkūrimo. 2. Kai per JTO buvo bandoma pateikti agresijos apibrėžimą. Analizuodamas pirmą agresijos apibrėžimo etapą autorius sutelkė dėmesį į Tautų Sąjungos veiklos analizę, pažymėdamas šios organizacijos veiklos pliusus ir minusus. Autorius apibūdindamas pirmąjį etapą, analizuoja Londono konvencijos dėl agresijos nuostatas. Apžvelgdamas antrąjį agresijos apibrėžimo etapą, autorius daugiausiai dėmesio skyrė analizei konkrečios veikos, įtvirtintos JTO rezoliucijoje „Dėl agresijos apibrėžimo“, kurias konstatavus, galima pripažinti agresijos aktus. Kvalifikuojančiais agresijos požymiais reikėtų laikyti tai, kad: 1. Agresija susijusi su ginkluotos jėgos panaudojimu; 2. Naudojant agresiją kėsinamasi į valstybės suverenitetą, teritorijos neliečiamumą, politinę nepriklausomybę; 3. Kvalifikuojant agresijos aktą, be agresyvių veiksmų svarbu nustatyti šių veiksmų pirmumo faktą. The article employs historical and comparative methods to examine international legal documents involving the concept of aggression. First, the author reviews the 1933 London convention for the Definition of Aggression. The main focus is on the analysis of the work of a special UN committee assigned to define aggression, highlighting the problematic and the most controversial issues arising from the attempts to define aggression. The international community has attempted to formulate a definition of aggression more than once. These attempts of the international community may be divided into two periods: 1) before the founding of the UN and 2) in the UN. In analysing the first period of defining aggression, the author focuses on the analysis of the work of the League of Nations, noting the benefits and the shortcomings of this organisation’s activities. In describing the first period, the author analyses the provisions of the London Convention for the Definition of Aggression. In reviewing the second period of defining aggression, the author mostly focuses on the analysis of the particular circumstances specified in the UN resolution on the Definition of Aggression, the presence of which indicates acts of aggression. The following should be considered as the categorising features of aggression: 1) aggression is related to the use of armed force; 2) the use of aggression encroaches upon state sovereignty, territorial integrity and political independence; 3) the first use of armed force constitutes prima facie evidence of an act of aggression.

Sutartis dėl Konstitucijos Europai – tai vientisas naujos kokybės Europos Sąjungos dokumentas. Pats terminas „Sutartis dėl Konstitucijos“ yra naujas – toks terminas kaip oficialus sutarties pavadinimas tarptautinėje teisėje vartojamas pirmą kartą. Priėmus sutartį dėl Konstitucijos Europai, Europos Sąjungos konstitucionalizmo ribos, be abejonės, pastebimai prasiplėtė. Tačiau priėmus Sutartį dėl Konstitucijos Europai iškilo nemažai teorinių ir praktinių problemų. Visų pirma, Sutarties dėl Konstitucijos Europai statuso klausimas. Straipsnyje, atskleidžiant Sutarties dėl Konstitucijos Europai statusą, daroma išvada, kad ši sutartis gali būti traktuojama kaip tarptautinė sutartis. Tokia traktuotė galima išanalizavus pačią sutartį, taip pat vieną iš pagrindinių dokumentų, reglamentuojančių tarptautinių sutarčių klausimus, – Vienos konvenciją dėl tarptautinių sutarčių teisės. Antroji išvada, kuri daroma apibūdinant Sutarties dėl Konstitucijos Europai statusą, yra susijusi su tuo, kad šią sutartį galima traktuoti kaip Europos Sąjungos steigiamąją sutartį. Visos steigiamosios sutarties ypatybės gali būti taikomos ir Sutarčiai dėl Konstitucijos Europai. Tai reiškia, kad šios sutarties negali revizuoti Europos Sąjungos institucijos. Sutarties revizija galima tik visų Europos Sąjungos valstybių narių pastangomis. Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, taip pat galima teigti, kad Europos Sąjungos teisės aktų hierarchijoje Sutartis dėl Konstitucijos Europai, kaip steigiamoji sutartis, užims aukščiausią vietą. The Treaty Establishing a Constitution for Europe (TCE) is a new type of European Union document. The very term “Treaty Establishing a Constitution” is new – this term was used as an official title of a treaty for the first time in international law. The adoption of the TCE has certainly significantly expanded the boundaries of EU constitutionalism. However, its adoption poses a number of theoretical and practical issues. First of all, this refers to the status of the TCE. In analysing the status of the TCE, the article finds that this treaty may be considered to be an international treaty. This conclusion is drawn from the analysis of the treaty itself, as well as one of the key documents regulating international treaties – the Vienna Convention on the Law of Treaties. The second finding regarding the definition of the status of the TCE is related to the fact that this treaty may be considered to be a founding treaty of the European Union. All the characteristics of a founding treaty may apply to the TCE as well. This means that this treaty may not be revised by the EU institutions. The revision of the treaty is possible only by all the European Union’s Member States. Following the practice of the European Court of Justice, it may also be argued that the TCE, as a founding treaty, will take the highest rank in the hierarchy of the European Union law.

International agreements are considered to be the main source of contemporary international law. As the number of concluded international agreements has increased, certain branches of international law, like international law of the sea, diplomatic law, consular law, law of treaties, have been codified into international agreements. Having regained its independence the Republic of Lithuania became a party to those treaties. Data of the register of international agreements of the Ministry of Foreign Affairs indicate that in 1990 the Republic of Lithuania concluded 11 treaties with other States, accordingly in 1991 – 25, 1992 – 84, 1993 – 87, 1994 – 74, 1995 – 77, 1996 – 67, 1997 – 57, 1998 – 53, 1999 – 56, 2000 – 40, 2001 – 53. The law of treaties, as a branch of international law, governs conclusion of treaties, their coming into effect and performance, matters of accession, amendment, invalidity, registration, publication and other questions. All these questions are analysed exhaustively in the doctrine of international law. Nevertheless, attitude of separate States towards the administrative practice of treaties is not sufficiently analysed. For a long time the doctrine of treaties in Lithuania has been under-developed. During the previous five years a number of research projects of various levels emerged. The doctoral dissertation by Eglė Radušytė defended in 2001 in the field of social sciences, titled “The International Agreements in the Legal System of the Republic of Lithuania” requires mentioning. Andrius Nevera analyzed aspects of territorial validity of criminal law treaties of the Republic of Lithuania in his doctoral dissertation of social sciences titled “Principles of National Criminal Jurisdiction and Their Consolidation in the Criminal Code of the Republic of Lithuania”. Prof. Kūris, Prof. Vadapalas, Prof. Katuoka, Doc. Jočienė, Dr. Radušytė have contributed to the doctrine with their articles on the questions of treaty law. Nevertheless, there is still an obvious lack of works analysing in detail Lithuanian position towards treaties, the practice of treaty performance by the Republic of Lithuania and the law on treaties of the Republic of Lithuania itself. This article will focus on certain aspects of the conclusion of treaties and the status of treaties in the legal system of Lithuania that have not been analyzed yet.

Tarptautinės sutartys šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje traktuojamos kaip pagrindiniai šios savarankiškos teisės sistemos šaltiniai. Ne tik pastebimai išaugo tarptautinių sutarčių skaičius, bet kai kurios tarptautinės sutartys kodifikavo tarptautinės teisės šakas: tarptautinę jūrų teisę, diplomatinę teisę, konsulinę teisę, tarptautinę sutarčių teisę ir kitas. Išaugo ir tarptautinių sutarčių, kurių šalimi tapo atgavusi nepriklausomybę Lietuvos Respublika, skaičius. Užsienio reikalų ministerijos tarptautinių sutarčių registro duomenimis, 1990 metais Lietuvos Respublika su kitomis valstybėmis pasirašė 11 tarptautinių sutarčių, 1991 – 25, 1992 – 84, 1993 – 87, 1994 – 74, 1995 – 77, 1996 – 67, 1997 – 57, 1998 – 53, 1999 – 56, 2000 – 40, 2001 – 53. Tarptautinių sutarčių teisė, kaip tarptautinės teisės šaka, reglamentuoja įvairius su tarptautinėmis sutartimis susijusius klausimus: tarptautinių sutarčių sudarymo, tarptautinių sutarčių įsigaliojimo ir taikymo, sutarčių laikymosi, sutarčių aiškinimo, sutarčių pataisų, sutarčių negaliojimo, sutarčių registravimo, skelbimo ir kitus klausimus. Visi šie klausimai yra nagrinėjami tarptautinės teisės doktrinoje. Kiek mažiau yra išnagrinėtas konkrečių valstybių požiūris į tarptautinių sutarčių taikymo praktiką. Ilgą laiką Lietuvos valstybėje buvo matyti įvairių tarptautinių sutarčių klausimų doktrinos spragos. Tiesa, per paskutinius penkerius metus pasirodė įvairaus lygio mokslinių darbų, iš kurių visų pirma reikėtų paminėti Eglės Radušytės 2001 metais apgintą socialinių mokslų daktaro disertaciją „Tarptautinės sutartys Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje“. Teritorinius tarptautinių sutarčių galiojimo aspektus Lietuvos Respublikos baudžiamojoje teisėje išnagrinėjo Andrius Nevera socialinių mokslų daktaro disertacijoje „Valstybės baudžiamosios jurisdikcijos principai ir jų įtvirtinimas Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse“. Straipsnių tarptautinių sutarčių klausimais yra parengę prof. P. Kūris, prof. V. Vadapalas, prof. S. Katuoka, doc. D. Jočienė, dr. E. Radušytė. Tačiau tenka pažymėti, kad dar pasigendama darbų, kuriuose būtų detaliai analizuojamas Lietuvos valstybės požiūris į tarptautines sutartis bei Lietuvos valstybės tarptautinių sutarčių taikymo praktiką, taip pat 1999 m. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo nuostatas. Šiame straipsnyje analizuosime kai kuriuos nenagrinėtus tarptautinių sutarčių sudarymo, tarptautinių sutarčių vietos Lietuvos teisinėje sistemoje ir kai kuriuos kitus su tarptautinėmis sutartimis susijusius aspektus. The author of the article points out that the importance of international treaties has increased in the international community’s life. The article overviews the dynamics of international treaties signed by the Republic of Lithuania during 1991-2001. According to the author, it would be expedient, basing on the theory of harmonisation of the national and international laws, to have a single international treaty concept both in the international and national laws. The author gives a positive evaluation of Articles 3 and 4 of the Law on International Treaties of the Republic of Lithuania regulating issues of pragmatism of international treaties. These Articles are noted as representing political safeguards, which may not be efficiently used if decisions concerning pragmatism of international treaties are taken by a single entity. The author proposes to eliminate the loophole in the law by defining the right of initiative of international treaties basing on the conception of the right of initiative. Naturally, this conception should be applied taking into account the specific character of the international law. The author proposes that in cases when an international treaty allows choosing alternative ways of recognising the treaty’s relevance in law, the state of Lithuania should give priority to the process of treaty ratification. All this is based on the specifics of the Lithuanian legal system. The author is of the same opinion as the Lithuanian scientists on the new norm in the Constitution, which would solve questions of primacy of international treaties over the national laws as well as the relations of international treaties and the Constitution.

[...] Pastaruoju metu žmogaus teisių apsaugai skiriama nemažai dėmesio. Išskirtine šiuolaikinės visuomenės ypatybe reikia laikyti faktą, kad žmogaus teisių apsaugos srityje nemažą vaidmenį vaidina dvi teisinės sistemos: valstybių vidaus teisės sistema (nacionalinės teisės sistema) ir tarptautinės teisės sistema. Šio straipsnio tikslas - pateikti bendrą apžvalgą vienos iš svarbiausių Europos Tarybos tarptautinių sutarčių žmogaus teisių klausimais. Čia aptariami Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ypatumai ir kartu, žiūrint per nacionalinės teisės ir tarptautinės teisės santykio prizmę, bandoma išsiaiškinti, kokią vietą Lietuvos teisinėje sistemoje užima minėtoji Konvencija. Šia tema teisinėje literatūroje lietuvių kalba beveik nebuvo rašyta. Tiesa, 1999 m. pabaigoje ši spraga buvo iš dalies užpildyta D. Jocienei apgynus socialinių mokslų daktaro disertaciją tema „Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos taikymas valstybių vidaus teisėje“. Straipsnį, atsižvelgiant į tikslus, sudaro trys dalys: pirmoje pateikiama bendra Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos apžvalga, antroje atskleidžiami bendrieji nacionalinės ir tarptautinės teisės santykio ypatumai ir trečioje bandoma paanalizuoti teisėsaugos institucijų praktika taikant šią Konvenciją Lietuvoje. The article consists of three parts. General characteristic of European Convention on Human Rights and Fundamental Freedoms is presented in the first part. Peculiarities of adoption of the convention, classification of freedoms established in the convention arc also presented here. The second part of the article analyses general relation of national and international law. The main theories explaining relation between the two legal systems arc exposed here too. On the basis of the Constitution of the Republic of Lithuania and Lithuanian law of international agreements an answer to the question of the place of European Convention on Human Right and Fundamental Freedoms in legal system is given as well. The third part of the article focuses on application of European Convention on Human Rights and Fundamental Freedoms in practice of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania and the Supreme Court of the Republic of Lithuania.

The dissertation addresses mixed EU-Member States agreements with third parties. The first part of the dissertation unveils the legal basis of mixed agreements and their relation to the principle of conferred powers. The practices of their negotiation, conclusion and implementation, as well as the boundaries of the CJEU jurisdiction to interpret and apply them are addressed in the second and third part of the dissertation. The fourth part is devoted to the examination of particularities of international responsibility for breach of mixed agreements from the point of view of EU law. In the last two parts, the relevance of the duty of loyal cooperation to mixed agreements and future perspectives of these agreements in the context of the Lisbon Treaty are thoroughly assessed. It is concluded that the legal basis of mixed agreements is the principle of conferred powers. This principle affects all of their practice areas, but to a varying degree. The achievement of balance between this principle and the interests of integrity of mixed agreements is facilitated by the principle of loyal cooperation. The Lisbon Treaty establishes conditions for changes in the practice of mixed agreements and offers legal opportunities for their partial replacement with horizontal EU agreements combining elements of the CFSP and other EU policies. Disertacijoje nagrinėjamas mišrių ES ir valstybių narių susitarimų su trečiosiomis šalimis institutas. Pirmajame disertacijos skyriuje atskleidžiami šio instituto teisiniai pagrindai ir jo santykis su ES kompetencijos suteikimo principu. Antrajame ir trečiajame skyriuose nagrinėjama mišrių susitarimų derybų, sudarymo ir dalyvavimo juose praktika, o taip pat ES Teisingumo Teismo jurisdikcijos juos aiškinti ir taikyti ribos. Ketvirtajame skyriuje ES teisės požiūriu nagrinėjami tarptautinės atsakomybės už mišrių susitarimų pažeidimą ypatumai. Penktajame skyriuje analizuojama ES lojalaus bendradarbiavimo principo ir iš jo kylančios bendradarbiavimo pareigos reikšmė mišrių susitarimų institutui. Paskutiniame šeštajame skyriuje dėmesys skiriamas šio instituto ateities perspektyvoms Lisabonos sutarties kontekste. Konstatuojama, jog mišrių susitarimų teisinis pagrindas yra ES kompetencijos suteikimo principas. Šis principas pasireiškia visose mišrių susitarimų praktikos srityse, tačiau nevienodai. Balansą tarp šio principo ir mišrių susitarimų integralumo interesų padeda užtikrinti lojalaus bendradarbiavimo pareiga, taikoma mišrios kompetencijos srityse. Galiausiai nustatoma, jog Lisabonos sutartis sukuria sąlygas pokyčiams mišrių susitarimų praktikoje, o taip pat teisines galimybes dalį mišrių susitarimų keisti horizontalaus pobūdžio ES susitarimais, apjungiančiais Bendrosios užsienio ir saugumo politikos ir kitų ES politikos sričių elementus.

Didėjantis tarptautinis bendradarbiavimas jūros aplinkos apsaugos srityje skatina intensyvesnį duomenų apie jūros aplinką rinkimą bei palankesnių sąlygų sudarymą MJT vykdymui. Šiame darbe siekta išanalizuoti MJT reguliavimą atskirose jūros erdvėse bei įvertinti Baltijos jūros šalių praktiką ir reglamentavimo trūkumus. Buvo išanalizuota 1982 m. Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencija, ypač nuostatos susijusios su MJT, Helsinkio komisijos rekomendacijos, papildančios MJT teisinį režimą, apžvelgti Baltijos jūros valstybių, įskaitant Lietuvos, norminiai aktai. Darbe išanalizuotos MJT charakteristikos, Jūrų teisės konvencijoje naudojamos tyrimų sąvokos, pagrindiniai MJT reguliavimo principai, MJT praktika Baltijos jūros šalyse bei MJT ir jų teisinio reguliavimo svarba ES mastu. Tyrimų rezultatai parodė, kad Baltijos šalyse vis dėlto egzistuoja nemažai trūkumų MJT reglamentavime, ypač leidimų išdavimo procedūrose. Growing international cooperation in marine protection field intensifies marine data collection and creation of more favourable conditions for marine scientific research activities. This scientific work analyses MSR regulation in separate maritime zones and assesses Baltic States practice and gaps in regulation. UNCLOS, especially provisions related to MSR, recommendation of HELCOM that complements legal regulation of MSR, Baltic States’ and Lithuanian national legal instruments were taken into account. Work presents MSR characteristics, research definitions which are used in Convention, the main MSR regulation principles, Baltic States practice regarding MSR and interest by EU on importance of legal regulation. Results of analysis have showed the existing gaps in MSR regulation in Baltic States, especially within permits issuing procedures.

The Thesis begins with an analysis of the effects of environmental disasters and various approaches of states to mitigate them. The results of this analysis evidence that while some effects of environmental disasters are more visible and easier to evaluate, as in the case of sudden onset disasters, others are less visible and grow more deadly over time, as in the case of slow onset disasters. Moreover, the effects of environmental disasters on people depend heavily on the state’s capacity to mitigate such effects. Then Author of the Thesis turns to the existing definitions for environmentally displaced people and as all existing definitions do not take into account the level of state protection available, a new definition is proposed. The new definition limits the scope to people seeking international protection due to environmental events, for which their country of origin does not offer any protection. It is analyzed in the second part of this Thesis the application of 1951 Geneva Convention to environmentally displaced people. Based on the assessment of state practice and the works of the most prominent scholars it is showed that environmentally displaced people may in fact be refugees, however, in a very small number of scenarios. The problem is that all of those scenarios are traditional refugee situations and environmental factors are not decisive circumstances when migration authorities determine if person is entitled to refugee status. Socio-economic rights within... [to full text] Magistro baigiamasis darbas pradedamas gamtinių nelaimių sukeliamų padarinių ir valstybių veiksmų siekiant sumažinti jų padarinius analize. Analizė rodo, kad kai kurios gamtinės nelaimės gali būti lengviau pastebimos, tokios kaip staigios gamtinės nelaimės, o kitos sunkiau pastebimos ir įvertinimo, tokios kaip iš lėto besivystančios gamtinės nelaimės. Be to, gamtinių nelaimių padarinių sunkumas priklauso nuo to ar valstybė yra pajėgi sumažinti padarinius. Tuomet Magistro baigiamajame darbe yra analizuojami esami dėl gamtos nelaimių migruojančių asmenų apibrėžimai ir atsižvelgiant į tai, kad visi esami apibrėžimai nevertina kilmės valstybės teikiamos apsaugos, yra siūlomas naujas apibrėžimas. Šis apibrėžimas yra apribotas žmonėmis, siekiančiais tarptautinės apsaugos dėl gamtinių nelaimių, kurie negali pasinaudoti kilmės valstybės apsauga. Antrojoje šio Magistro baigiamojo darbo dalyje analizuojamas 1951 m. Ženevos Konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ taikymas dėl gamtinių nelaimių migruojantiems asmenims. Atliktas valstybių praktikos ir doktrinos tyrimas atskleidė, kad dėl gamtinių nelaimių migruojantys asmenys gali būti pabėgėliais, tačiau tik išskirtinais atvejais. Be to, visais šiais atvejais paskatos palikti savo šalį dėl gamtinės nelaimės, nėra lemiantys faktoriai suteikti pabėgėlio statusą. Trečiojoje dalyje yra analizuojamas ryšys tarp socialinių, ekonomių teisių, non-refoulement principo ir gamtinių nelaimių. Analizė atskleidė, kad rimti socialinių, ekonominių teisių... [toliau žr. visą tekstą]

Magistro baigiamajame darbe tiriama Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos veikla 2003–2013 m., siekiant įvertinti institucijos efektyvumą palaikant tarptautinę taiką ir saugumą. Darbą sudaro keturi skyriai. Pirmajame skyriuje aptariami instituciniai Saugumo Tarybos požymiai, Jungtinių Tautų Chartijoje nustatyti įgaliojimai ir pagrindiniai veiklos po Šaltojo karo bruožai. Antrajame skyriuje, remiantis išsamia surengtų posėdžių ir priimtų sprendimų analize, nagrinėjama Saugumo Tarybos veikla 2003–2013 m. Trečiajame skyriuje analizuojama pastebėtų veiklos tendencijų ir sprendimų priėmimo proceso įtaka Saugumo Tarybos efektyvumui. Atsižvelgiant į vykstančias diskusijas dėl Saugumo Tarybos reformos, pristatomi pagrindiniai reformos aspektai siekiant stiprinti efektyvumą. Ketvirtasis skyrius yra skirtas apžvelgti Lietuvos santykį su Saugumo Taryba, atkreipiant dėmesį į Saugumo Tarybos veiklą Lietuvos pirmininkavimo 2014 m. vasario mėnesį metu ir Lietuvos poziciją dėl Saugumo Tarybos reformos. This Master Thesis examines the activity of the United Nations Security Council during the period of 2003–2013, in order to assess the effectiveness of the institution in maintaining international peace and security. The paper consists of four chapters. The first chapter presents the institutional character of the Security Council, its powers established by the United Nations Charter and the key features of post-Cold War activity. Based on the extensive analysis of the meetings held and decisions taken, the second part of this paper examines the activity of the Security Council during the period of 2003–2013. The third chapter assesses the effectiveness of the Security Council based on the observed trends of actions and the decision making processes. In light of the ongoing discussions on the reform of the Security Council, the main aspects of the reform are presented, taking into account the stated aim of strengthening the effectiveness. The fourth chapter is devoted to an overview of Lithuania’s relationship with the Security Council, with the focus on the activity of the Security Council during the Lithuanian Presidency in February 2014 as well as the official position of Lithuania on the Security Council reform.

Pastaraisiais dešimtmečiais kovą su terorizmu pradėta vykdyti ne tik pasitelkiant nacionaliniuose baudžiamojo proceso įstatymuose ar tarptautinėse sutartyse, skirtose kovai su terorizmu, numatytas priemones, tačiau ir naudojant karines pajėgas bei atliekant karinius veiksmus. Taigi disertacijoje iškeliamas tikslas nustatyti, kada ir kokiu mastu taikoma tarptautinė humanitarinė teisė (toliau – THT) kovoje su terorizmu, tai yra, ištirti, kokiais atvejais kova su terorizmu laikytina ginkluotu konfliktu, koks yra teroristų, dalyvaujančių ginkluotame konflikte, statusas pagal THT ir atsižvelgiant į THT normas įvertinti specifines kovos priemones, naudojamas kovojant su teroristais. Pirmiausiai disertacijoje analizuojamas terorizmo apibrėžimo klausimas ir pateikiamas galimas terorizmo apibrėžimas. Toliau disertacijoje vertinama, kuriais atvejais kovojant su terorizmu bus taikomos THT normos, tai yra, kada kova su terorizmu prilygsta ginkluotam konfliktui, tiriami ginkluoto konflikto intensyvumo ir organizuotumo kriterijai ir jų taikymas kovos su terorizmu situacijose. Disertacijoje taip pat tiriama, koks yra teroristų, dalyvaujančių ginkluotame konflikte, statusas pagal THT, išskiriant tarptautiniuose ir netarptautiniuose ginkluotuose konfliktuose dalyvaujančius asmenis, taip pat išsamiai išanalizuojant asmenų tiesioginio dalyvavimo ginkluotame konflikte kriterijus. Galiausiai disertacijoje tiriama specifinė kovos su terorizmu priemonė – tikslinių nužudymų, ypač naudojant... [toliau žr. visą tekstą] In the last decade the fight against terrorism was carried out not only by measures indicated in national criminal procedure laws or international treaties outlining measures in the fight against terrorism, but also using military forces and carrying out military measures. Thus the dissertation aims to establish when and to what extent is the international humanitarian law (hereinafter – IHL) applied in the fight against terrorism, that is, to analyze in what cases the fight against terrorism amounts to armed conflict, what is the status of terrorists taking part in the armed conflict according to IHL, and to evaluate in the light of IHL principles and rules the specific measures taken against terrorists. Firstly the dissertation analyses the question of the definition of terrorism and proposes a possible definition of this phenomenon. Further on the dissertation analyzes the instances when the IHL rules are applied in the fight against terrorism, that is, when such situation amounts to an armed conflict, and evaluates the main criteria of armed conflict – intensity and organization – and their application in the fight against terrorism. The dissertation also explores the questions of the status of terrorists taking part in an armed conflict, distinguishing those taking part in international and non-international armed conflicts, and exploring the criteria for the direct participation in hostilities for such persons. Finally, the dissertation analyzes the specific measure of... [to full text]