Search

Marginalijos yra svarbus pagalbinis knygos struktūros elementas, ypač reikšmingas knygos istorijos tyrimui. Tiriant spausdintines marginalijas, daugiausia dėmesio skiriama seniesiems tekstams, nes būtent juose tokių įrašų daugiausia ir aptinkama. Darbe analizuojamos Mikalojaus Daukšos „Postilės“ pirmosios dalies marginalijos skirstomos į tris pagrindines grupes: glosas, rubrikas ir scholijas. Pagal specialiai susidarytą marginalijų klasifikaciją šios grupės dar skirstomos į pogrupius pagal atliekamas funkcijas. Atlikus tyrimą, daroma išvada, kad Mikalojaus Daukšos „Postilės“ marginalijos dažniausiai atlieka pagalbinę funkciją – nurodo, kas pasakojama konkrečioje pastraipoje, paaiškina kitos kalbos žodį, informuoja, iš kokio šaltinio cituojama, padeda skaitytojui nepasimesti tekste, sekti pasakojimo eigą ir įvykių chronologiją. Kita marginalijų paskirtis – tai galimybė „Postilės“ vertėjui Mikalojui Daukšai knygos paraštėse parodyti skaitytojui lietuvių kalbos grožį, jos žodyno turtingumą ir įvairumą, žodžių gausumą. Vėlesnio laikotarpio knygų leidyboje spausdintinių marginalijų buvo palaipsniui atsisakoma, kol galiausiai jų visai neliko. Marginalijų išnykimas aiškintinas įvairiomis priežastimis: glosos tapo nereikalingos įsitvirtinus bendrinei kalbai, rubrikų atsisakyta, nes jos, bėgant laikui ir tobulėjant spausdinimo galimybėms, modifikavosi į dabar įprastus knygų skyrių ir poskyrių pavadinimus, scholijos tiesiog persikėlė į knygų išnašas. Marginalia is an important auxiliary structural element of a book, especially important for the research into of the history of the book. The paper analyses marginalia of the first part of Mikalojus Daukša's Postilla; they are divided into three major groups: glosses, rubrics, and scholia. According to the specially designed classification of marginalia, these groups are further subdivided into subgroups based on the functions they perform. The research has shown that marginalia in Mikalojus Daukša's Postilla most often perform an auxiliary function - they indicate what is narrated in a concrete paragraph, explain a foreign word, inform about the source of the quotation, and help the reader not to get lost in the text, to follow the line of the story and the chronology of the events. Another function of marginalia is an opportunity for the translator of Postilla, Mikalojus Daukša, to demonstrate in the margins the beauty of the Lithuanian language, the richness and variety of its vocabulary and the wealth of words to the reader. In publishing books in the later period, printed marginalia were gradually abandoned, until they have disappeared completely. Their disappearance can be explained by various reasons: glosses became unnecessary with the establishment of the literary language; rubrics became extinct because with the passage of time and development in printing capabilities they evolved into the present-day titles of chapters and sections of books, while scholia simply moved to the notes and footnotes

Martyno Mažvydo rašytinis palikimas rodo, kad autorius buvo gerai susipažinęs su Luko Losijaus knyga „Psalmodia, hoc est Cantica Sacra" (1553) ir ja naudojosi liturginiame gyvenime. Šiame straipsnyje aptariami M. Mažvydo išversti L. Losijaus liturginiai tekstai, atskleidžiamas jų poveikis Rytų Prūsijos lietuviškai kalbančių parapijų liturginiam gyvenimui. Straipsnyje taip pat parodoma, kokiame pamaldų kontekste lietuviškai kalbančios parapijos naudojosi šiais liturginiais elementais. The liturgical writings of Martynas Mažvydas provide important indications that he knew and made good use of the music and texts published by Lucas Lossius in his 1553 “Psalmodia, hoc est Cantica Sacra”. This article examines several examples of Mažvydas’s translations from the Psalmodia and indicates that these texts came to be significant liturgical contributions to the liturgical life of Lithuanian language congregations. The context of his use of Lossius’s material is also described.

Straipsnyje aprašoma J. Bretkūno „Naujajame Testamente" esanti sintaksinė konstrukcija „duoti(s)" su bendratimi ir veiksmažodis „tikėti", bandoma nustatyti jų sąlytį su vokiškąja konstrukcija „(sich) lassen" su bendratimi bei veiksmažodžiu „glauben". Aptariamas šių elementų daugiareikšmiškumas bei gramatinis valdymas, atskirai nagrinėjama jų vartosena pirminiame tekste ir korektūrose. Atsižvelgiama į panašius sintaksinius modelius kituose XVI amžiaus tekstuose - Jono Bretkūno „Postilėje" (1591), Baltramiejaus Vilento „Evangelijose" bei „Epistolose" (1579) ir kt. Article deals with the use of a syntactic pattern "duoti(s) + Infinitive" and verb "tikėti" in "New Testament" of J. Bretkūnas. An attempt is made to juxtapose them with the German pattern "(sich) lassen + Infinitive" and verb "glauben". The multisemantics and grammatical ruling is discussed, separately the usage of these elements is analyzed in the primary text and in editings. Great attention is also paid to syntactic modules in other texts of XVI century - in the "Postille" by Jonas Bretkūnas (1591), ir "Evangelies and Epistoles" by Baltramiejus Vilentas (1579), etc.