Search

The third edition of Wujek's Poftilla Catholicka Mnieyfza (W ’ 1590) is commonly regarded as the main source of Daukša's postil, though it has been previously suggested in earlier investigations that some of the sermons might have been translated from the second edtion of Wujek's postil (W2 1582). From the evidence adduced here, it can be shown that all three of the earliest editions (W 1579/80, V f ?') have entered in to Daukša's translations, exhibiting a clear distribution within the postil. Furthermore , it became evident that with in the sermons a distinction must be made between pericopes, expositions and marginalia. The expositions can only be based on one of the three editions of W 7 3 respectively, whereas the pericopes often seem to have additional, hitherto unidentified Polish, Latin or even Lithuanian sources. The marginalia as well as the chapter headings are, in turn, rather technical in nature and are mostly taken from W3, which clearly served as the model for the layout of Daukša's postil.

Wolfenbüttelio postilė (1573/1574) apima liturginių metų perikopinius sekmadienių ir šventadienių pamokslus. Antraštiniame lape išvardyti devynių liuteronų teologų vardai (su pridėta pastaba „ir iš kitų“) liudija, kad Wolfenbüttelio postilė yra ypatingas Europos lotyniškosios evangelikų liuteronų homiletikos tradicijos florilegijas lietuvių kalba. Postilėje gausu Antikos autorių, Bažnyčios Tėvų, Viduramžių teologų bei istorikų ir humanistų veikalų ištraukų ir parafrazių, taip pat sentencijų ir trumpesnių bei ilgesnių pasakojimų – alegorijų, paralelių, mitų, stebuklinių pasakojimų bei hagiografijos pavyzdžių. Tai pirmieji liturginės ir pasaulietinės literatūros vertimai į lietuvių kalbą. Wolfenbüttelio postilė rodo, kad lietuvių kalba ir kultūra jau nuo pat rašytinės literatūros pradžios perima intelektinę amžių patirtį apibendrinančią Europos kultūros tradiciją. The so-called Wolfenbüttel Postil (1573/1574) – an anonymously handwritten Lithuanian Lutheran work, which originated in the period between 1565 and 1573 – is a compilation based on at least ten Latin postils. This codex, consisting of sermons dedicated to an entire liturgic year, is the oldest Lithuanian coherent text which is not restricted only to the translations of a canonical text. Furthermore, it is one of the most extensive texts in the early modern history of Lithuanian. The Postil testifies the dissemination of Reformation writings and ideas in the Lithuanian language area and represents a florilegium of European homiletic tradition. It includes considerable parts of an originally written text and of hardly verifiable compilations. Methodologically, the translation is typical for the 16th century. Literally translated excerpts are followed by originally written parts, or translations from other sources are included. The Lithuanian translation is selective and paradigmatic. The text is supplemented with exempla f idei, quotations, allusions and paraphrases. The Wolfenbüttel Postil thus offers an anthological reception of numerous classics, church fathers, medieval theologians and various medieval and early modern historians: Strabo, Cicero, Pliny the Elder, Pliny the Younger, the Disticha Catonis; Athanasius, (pseudo-)Augustine, (pseudo-) Jerome, Gregory of Nazianzus, John Chrysostom, Josephus Flavius, Eusebius of Caesarea, (pseudo-)Hegesippus, (pseudo-)Basil the Great, Rufinus of Aquileia, Sulpicius Severus, Cassiodorus, Vigilius of Thapsus, Leo the Great, Fulgentius of Ruspe, Gregory the Great, Isidore of Seville, (pseudo-)Bernard of Clairvaux; Paulus Diaconus, Dietrich of Apolda and Pomponius Laetus (Giulio Sanseverino). A large part of the European cultural tradition could have reached the Lithuanian-speaking audience through this Postil for the very first time.

Jokūbo Morkūno Postilė versta iš lenkų kalbos. Būtent dėl lenkų kalbos poveikio žodžiams neretai būdavo suteikiamos jiems nebūdingos reikšmės. Straipsnyje siekiama nustatyti, kokiomis būdingomis / nebūdingomis reikšmėmis Morkūno Postilėje vartoti vardažodžiai, veiksmažodžiai ir jų vediniai, prieveiksmiai, taip pat priešdėliai, kaip jų reikšmes veikė pažodinis vertimas iš lenkų kalbos. Nesudėtinga nustatyti žodžio reikšmės būdingumą / nebūdingumą, jei žodis apitinkama reikšme tekste pavartotas keletą kartų. Kur kas sunkiau, jei žodis Morkūno Postilėje pavartotas vos vieną ar du kartus. Tada atitinkamo žodžio reikšmė tikrinta Lietuvių kalbos žodyne ir reikšmės būdingumas / nebūdingumas nustatytas remiantis žodyno medžiaga. Morkūno Postilėje nebūdinga reikšme įprastai vartojami veiksmažodžiai, rečiau – būdvardžiai ir prieveiksmiai. Kai kuriais atvejais lenkų kalbos žodžių junginiai į lietuvių kalbą buvo verčiami pažodžiui, o žodžiai – beveik paraidžiui, taip sukuriant vadinamąją kalkę (pvz., pilnas – pelny). Vienareikšmiškai teigti, kad daugumos žodžių reikšmės buvo kalkiavimo principu perimamos iš lenkų kalbos, negalima. Rasta nemažai atvejų, kai su veiksmažodžiais vartojami priešdėliai žymi tai, kas jiems nebūdinga: priešdėlis at- žymi veiksmo kryptį tolyn, priešdėlis pri- – trumpai trunkantį veiksmą, pakenkimui, sugadinimui pažymėti vartojamas priešdėlis už-. Didžiausią įtaką pažodinis sekimas originalu padarė priešdėlių nu- ir pa- vartosenai. Minėtina, kad nebūdinga reikšme žodžiai Morkūno Postilėje dažniausiai vartojami dėl svetimos kalbos poveikio. The Postilla of Jokūbas Morkūnas (hereinafter – the MP) has been translated from Polish. It is because of the impact of the Polish language words were often granted extraordinary meanings. This article attempts to determine the typical or atypical values of the nouns, verbs and their derivatives, adverbs, as well as prefixes, used in the MP, as their values influenced the literal translation from Polish. If appropriate word meaning was used several times in text, it was easy to identity word meaning inhevency. The same is much harder to achieve if one takes a word from the MP that was used just once or twice. Then, the appropriate meaning of the word, audited in the LKŽe, and the inherency of its values are determined based on the dictionary material. In the MP, normally used verbs were of typical values, and less often used were adjectives and adverbs. In some cases, attempts are being made to convey the Polish vocabulary of the language in the linguistic units, creating a calque. However, it cannot be said that the majority of the word meanings were calques taken over from the Polish language. We found a number of cases when the usage of verb prefixes denotes meanings originally not possessed by the words: the prefix at- indicates the direction away; the prefix pri- – a short or long operation; damage and the degree of damage is marked with the prefix per-. The greatest influence on the literal tracing of the original word was made with the prefixes nu- and pa-. It is true that words with typical definitions were commonly used in the MP for foreign language exposure.

Straipsnio tikslas – aptarti, koks trumpųjų ir ilgųjų naudininko formų vartojimo santykis Merkelio Petkevičiaus Katekizme (toliau PK) ir vadinamojoje Jokūbo Morkūno Postilėje (MP). Tiriant ilgųjų ir trumpųjų naudininko formų vartojimo ypatumus, siekiama prisidėti prie Postilės autorystės nustatymo tyrimo. Tiriamoji medžiaga rinkta iš PK, pirmųjų 100 MP I dalies puslapių ir MP III dalies. Darbe taikomi aprašomasis ir lyginamasis tyrimo metodai. PK, MP I ir III dalies naudininko formos nuosekliai lyginamos tarpusavyje. Tiriamųjų šaltinių medžiaga taip pat lyginama su svetimkalbiais originalais. Norėta pasižiūrėti, kokios originalo konstrukcijos yra verčiamos naudininko konstrukcijomis. The morphological features of Old Lithuanian texts have been explored by numerous linguists, however, the archaic dative forms have received much less attention. The aim of this article is to discuss the ratio of the use of short and long forms of dative in the Catechism by Merkelis Petkevičiaus (PC) and the Jokūbas Morkūnas Postilla (MP). The data comes from the PC as well as from the first 100 pages of the MP's Part I and Part III. The paper uses descriptive and comparative methods. The results show that short dative singular and plural forms dominate in the PC. Most of the long (archaic) dative forms were found in the MP's Part III. The ratio of the use of the short and long forms of dative is similar in the MP's Part I. The plural form of long dative is mostly used in the PC and the MP's Part I. The ratio of the use of singular and plural dative forms is similar in the MP's Part III. Dative singular short forms were more frequent than the long ones in the PC and the MP's Part I. The latter long dative forms were similarly used in the MP's Part III. Dative singular short forms with the ending -u are much more frequently used in the MP's Part III than in the MP's Part I and the PC. The results of the study confirm that the PC, the MP's Part I and Part III were translated by different translators.

This article aims to discuss synonymous forms and constructions to express the imparative mood in "Catechism" of Merkelis Petkevičiaus (hereinafter PK) and "Postilla" of Jokūbas Morkūnas (hereinafter MP). Similarities as well as differences were found. The imparative mood with formants -k(i), -kig or -(i)gi(k) was used in both, PK and MP. Archaic 2nd person with particle -gi of the imparative mood was used more often in Part III of MP than in Part I of MP or PK. More imparative forms with ending -ki were found in PK and Part I of MP meanwhile they were not used in Part III of MP. More reflexive forms of the imparative mood were used in Part I and Part III of MP than in PK. 2nd person singular of the imparative mood with long formant -kigik was used only in PK. Petkevičius more often wrote negative prefix ne- and imparative mood forms separately meanwhile usually it was written together in Part I and Part III of MP. Future and present tense forms or construction conjugated verb form + infinitive close to the imparative mood were used. The latter construction is usually made up of modal verbs "turėti/galėti" and infinitive. "Galime/turime + infinitive" was more often synonymously replaced with 1st person plural imparative mood forms in Part I of MP than in PK and Part III of MP. It explains why significantly fewer of such forms were used in Part I of MP than in PK and Part III of MP. The ratio of synonymous present and future tense forms in the researched parts of Postilė was similar but three times fewer of such forms were found in PK. Analysis of forms and constructions to express the imparative mood can hardly contribute to determining the authorship of MP – many forms and constructions were word-for-word translations from Polish. This research into imparative mood forms and their usage in PK and Part I and Part III of MP showed that most probably Petkevičius did not contribute to translating the researched parts of MP. Most probably Part I and Part III of MP were translated not by the same person.

1600 m. Vilniuje išleista kalvinų postilė, lietuvių bibliografijoje paprastai vadinama Morkūno „Postile“ (MP), yra viena iš didžiausių XVI–XVII a. lietuviškų knygų. Tokį pavadinimą ji gavusi pagal spaustuvininko Jokūbo Morkūno, išleidusio šią knygą, pavardę. Knyga yra lenkų rašytojo Mikalojaus Rėjaus pamokslų rinkinio vertimas į lietuvių kalbą. Nėra tiksliai žinoma, kas tikrasis šios knygos vertėjas: senosios lietuvių raštijos tyrėjų nurodoma, kad vertėjo klausimas tebėra neišspręstas. Labiausiai paplitusi nuomonė, jog knygą ar bent didesnę jos dalį išvertė pats leidėjas Jokūbas Morkūnas. Jokūbas Morkūnas buvo vienas iš aktyviausių XVI–XVII a. lietuvių reformatų veikėjų. Jis buvo Vilniaus miestelėnas, aktyvus Lietuvos evangelikų reformatų intelektualinio gyvenimo dalyvis. Morkūnas žinomas kaip spaustuvininkas, knygrišys ir pirklys, savo spaustuvėje leidęs knygas lenkų, lotynų, vokiečių kalbomis. Knygos istorikų Morkūnas nurodomas kaip vienas žymiausių XVI a. pabaigos Vilniaus knygrišių, tikras savo amato meistras, žinomas ir už Lietuvos ribų. Morkūnas spausdino Vilniuje 1592–1607 m., bent jau būtent iš šio laikotarpio yra išlikusių jo leidybinės veiklos pėdsakų. Pagrindinis Morkūno nuopelnas lietuvių rašto istorijai yra 1600 m. jo išleista didžiausia XVI a. spausdinta lietuviška knyga – „Postilla lietuwiszka“. Vyrauja nuomonė, kad postilė – vienintelė Morkūno išleista lietuviška knyga. Calvinist postil, published in 1600 in Vilnius, usually referred to as Morkūnas’ "Postil" (MP) in Lithuanian bibliography, is one of the largest Lithuanian books of the 16th–17th century. The title is derived from the name of its publisher Jokūbas Morkūnas. The book is a translation of the collection of sermons by Polish writer Mikalojus Rejus into Lithuanian. It is not known for sure who translated this book. Researchers of old Lithuanian writings point out that the problem of the authorship of translation remains open. The most popular view is that at least its better part was translated by the publisher Jokūbas Morkūnas himself. Jokūbas Morkūnas was one of the most active supporters of Reformation in Lithuania in the 16th–17th century. He was a town-dweller in Vilnius and an active participant of the intellectual life of Lithuanian Evangelic reformers. Morkūnas is known as a printer, a binder and a merchant, published books in Polish, Latin and German languages in his printing house. Book historians know him as one of the most famous binders of the end of the 16th century in Vilnius, a real master of his art, also known beyond the borders of Lithuania. Morkūnas was printing in Vilnius between 1592 and 1607, at least as the remains of his publishing activities testify. The main merit of Morkūnas in the history of Lithuanian writing is "Postilla lietuwiszka", published in 1600, the biggest printed Lithuanian book of the 16th century. It is thought that this book is the only book in Lithuanian published by Morkūnas.

Šiuolaikiniame pasaulyje dažnai susiduriame su modalumu. Lietuvių kalbos enciklopedijoje modalumas apibrėžiamas kaip sakinyje išreikštas kalbėtojo požiūris į turinį (1999: 418 – 419). Modalumas skirstomas į pirminį ir antrinį: pirminis reiškiamas veiksmažodžio nuosakomis bei modaliniais žodžiais, o antrinis – tai kalbėtojo nustatomas požymis dėl sakininio turinio patikimumo. Taip pat yra išskiriamas deontinis ir episteminis modalumas: deontinis modalumas nurodo veiksmus ir įvykius, tiesiogiai valdomus žmogaus, o episteminis modalumas nurodo loginį įvykių ar būsenos ryšį, susijusį su galimybių įvertinimu. Taigi modalumas nėra vien gramatinė kategorija, kartais jis gali būti suvokiamas ir iš kalbėtojo intonacijos ar turinio suvokimo. Modalumui suvokti svarbi intonacija, tačiau ji ne mažiau svarbi nei priemonės, kuriomis modalumas reiškiamas. Taigi, modalumas taip pat reiškiamas modaliniais žodžiais, įterpiniais, dalelytėmis, prieveiksmiais. Šios raiškos priemonės gali eiti konektoriais, kuriais ir yra struktūruojamas tekstas. Šio darbo objektas yra modaliniai konektoriai lietuvių ir anglų kalbos mokslinio stiliaus teorinio ir mokomojo tipų tekstuose. Šiame darbe stengiamasi aptarti modalumo sąvoką, jo raišką bei išskirti modalinius konektorius bei jų tipus. Dėmesys darbe skiriamas būtent konektoriams, nes lietuvių kalboje modaliniai konektoriai nėra plačiai aptarti, juos yra aptarusios Vida Česnulienė, Aurelija Leonavičienė ir Jolita Rečiūnaitė., The project deals with Modal Connectors in Theoretical and Educational Texts of Scientific Register in Lithuanian and English. Modal connectors is not a new topic in various researchers’ works, however, there is a way to expand in this field. The main goal of this work is to analyze modal connectors in theoretical and educational texts of scientific texts. Following the goal there are four objectives made to make this work easier. The first objective is to discuss modality and its conception and how it is expressed. The second one is to describe modal connectors and their classification in both, English and Lithuanian languages. Also, one of the objectives is to compare educational and theoretical texts’ characteristics. Finally, the last objective is to make an analysis of modal connectors of educational and theoretical texts of scientific register. Material for the research of English language scientific register theoretical part is taken from online journal called Academy of Management Discoveries (AMJ), which is the flagship empirical journal in management, and has been indispensable reading for management scholars for more than five decades. AMJ articles test, extend, or build theory and contribute to management practice using a variety of empirical methods. Moreover, material for the research of Lithuanian language scientific register theoretical part is taken from the Vytautas Magnus University journal Deeds and Days. Furthermore, material that is taken to research education register for both languages are textbooks concerning economics. The first one is called Basic Microeconomics written by R. Larry Reynolds and the second one is Ekonomikos teorijos pagrindai by Algirdas Jakutis.

Straipsnyje pateikiamas išsamus M. Daukšos „Postilės“ (1599) u-kamieno būdvardžių rinkinys, detalus jų linksniavimo gramatinis aprašymas (paprastos ir įvardžiuotinės formos, aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio vyr. g. „u-“ bei mot. g. „io-“ būdvardžiai). Ypatingas dėmesys skiriamas dviem morfologinėms formoms, kurios, manoma, skiriasi nuo bendrinės kalbos formų: paprastojo vyr. g. „ųs-“ būdvardžio daugiskaitos vardininkui ir aukštesniojo laipsnio vyr. g. „-esnįs“ vienaskaitos vardininkui. M. Daukšos ortografijos analizė parodė, kad nereikia ieškoti nosinio balsio ar jų sekos ir nosinių priebalsių šiose galūnėse. Greičiau, simboliai „-ų“ ir „-į“ reprezentuoja [u(ː)] ir [i(ː)] pozicijoje prieš sibiliantą. Kadangi M. Daukšos rašybos sistemoje balsių kiekis nėra pažymėtas, galūnės „-ųs“ ir „-įs“ (-esnįs) gali atitikti galūnes „-ūs“ ir „-is“ bendrinėje kalboje. Galūnė „-esnįs“ gali būti papildomas (grafinis) nosinio priebalsio poveikis. The article provides a complete collection of u-stem adjectives in Daukša’s 1599 Postilla as well as a thorough grammatical description of their declension patterns (simple and definite forms, comparative and superlative degrees both of masculine u- and corresponding feminine io-adjectives). Special attention is given to two morphological forms that seem to differ from the standard language: the nominative plural of the simple masculine adjectives in -ųs and the nominative singular masculine of the comparative degree in -esnįs. The analysis of Daukša´s orthography shows that there is no need to assume a nasal vowel or a sequence of vowel and nasal consonant in these endings. Rather, the characters -ų and -į represent [u(ː)] and [i(ː)] in the position before a sibilant sound. Since vowel quantity is not marked in Daukša´s spelling system, the endings -ųs and -įs (in -esnįs) can be equated with -ūs and -is of the standard language. In the case of -esnįs there may be an additional (graphical) influence of the preceding nasal consonant.

M. Daukšos „Postilėje“ (1599) tarp kirčiuotų žodžių rasta daugiau nei 7 000 dvikirčių žodžių. Tokie atvejai laikyti spausdinimo klaidomis arba M. Daukšos sąmoningomis intencijomis pateikti to paties žodžio du kirčiavimo variantus (konservatyvųjį ir naująjį). Straipsnyje mėginama analizuoti kirčiuotus ir dvikirčius žodžius tipografiniu aspektu. [...] Among the words provided with accent marks in Daukša’s 1599 Postilla there are more than 7,000 word forms with a double marking of stress. Such cases have been explained either as printing errors or as Daukša’s intentional practice of representing competing (conservative and innovating) stress patterns within the same word. In this article an attempt is made to pay more attention to typographical aspects both in doubly- and simply-stressed forms. In the case of á there may be an adoption of the Polish typographical practice of marking an open a (‘a niepochylone’) with an accentual diacritic, apparently without distinctive vowel quality in Daukša´s Postilla. Within the a-, e-, i-, u-vowel series there are random interchanges of ‘complex vowel signs’ (i. e. vowel signs consisting of the respective simple vowel and some diacritic, e.g. é ~ ê ~ ȩ ~[...]~ ę ~[...]), which may be based on the typesetter’s partial neglect of the difference between the respective complex vowel signs. Among such interchanges there are a number of forms with double or unjustified simple accent marks which possibly allow a phonetic explanation (denasalization of nasal vowels) or may be due to ambiguous handwritten source (especially in the case of í and ú).

Straipsnyje aprašomas Jono Bretkūno „Postilės“ (1591) egzempliorius, nuo 2012 metų rugpjūčio saugomas Jerevane, Šv. Mesropo Maštoco senovinių rankraščių institute Matenadarane, Lietuviškų knygų skyriuje. Tai yra dar vienas į „Lietuvos bibliografiją“ (1969) ir jos „Papildymus“ (1990) neįtrauktas egzempliorius. Nors iki Antrojo pasaulinio karo jis žinotas, bet vėliau laikytas dingusiu. Nuosavybės ženklų analizė rodo, kad „Postilė“ nuo XIX amžiaus pabaigos iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos buvo trijose Rytų Prūsijos bibliotekose: Lietuvių literatūros draugijos bibliotekoje (Litauische literarische Gesellschaft) Tilžėje (gauta prieš 1892 m.); Rytų vokiečių tėvynės tarnybos (Ostdeutscher Heimatdienst Tilsit) bibliotekoje Tilžėje (po 1923 m.); Karaliaučiaus universiteto baltų ir slavų seminaro (Baltisch-slavisches Seminar der Albertus-Universität Königsberg Pr.) bibliotekoje (apie 1936 m.). „Postilės“ patekimas į Lietuvių literatūros draugijos biblioteką sutampa su Mažojoje Lietuvoje kilusiu tautiniu sąjūdžiu ir siekiu išsaugoti nykstančią lietuvių kalbą, literatūrą, kultūrą kaip mokslo šaltinį. Antspaudas, liudijantis, kad knyga priklausė Rytų vokiečių tėvynės tarnybai Tilžėje, duoda pagrindo teigti, kad Lietuvių literatūros draugijos bibliotekos knygas perėmė ne Tilžės miesto biblioteka, kaip manyta iki šiol, o su lituanistine veikla nesusijusi vokiškos krypties organizacija. Būtent iš jos, o ne iš Lietuvių literatūros draugijos bibliotekos, knygos buvo perkeltos į Baltų ir slavų seminarą, veikusį Karaliaučiaus universiteto Filosofijos fakultete, kur naudotos mokymo ir mokslo reikalams. Datuoti rankraštiniai XVIII–XIX amžiaus įrašai (1768, 1847, 1849) ir labiau sudėvėti tie puslapiai, kuriuose yra Biblijos ištraukos (perikopės), liudija, kad iki patekdamas į bibliotekas egzempliorius priklausė privatiems asmenims ir buvo naudojamas tikybos reikalams. Ši XVI amžiaus pabaigoje Karaliaučiuje išleista lietuviška knyga, skirta evangelikų liuteronų parapijose dirbantiems kunigams, nėra tiesiogiai su Armėnija susijusios kultūrinės erdvės produktas, tačiau į ją pažiūrėta kaip į tam tikrai visuomenei svarbią kultūros paveldo dalį, kurią irgi būtina pažinti bei saugoti. In this article we describe a copy of Jonas Bretkūnas’ Postil (BP; 1591) that since August of 2012 has been kept in Yerevan, in the department of Lithuanian books in the Matenadarane institute of the old manuscripts of St. Mesrop Mashtots. This is one more BP copy that has not been included in the Lithuanian Bibliography (1969) and its Supplements (1990) so far. The copy was known before WW II , but later considered lost. Analysis of the ownership marks demonstrates that this copy between the end of the nineteenth century and World War Two was kept in three libraries in East Prussia: Library of the Lithuanian Literary Society (Litauische literarische Gesellschaft) in Tilžė (Tilsit), up to 1892; East German Homeland Service Library in Tilžė (Ostdeutscher Heimatdienst Tilsit), after 1923; Library of the Baltic and Slavic Seminar in Königsberg University (Baltisch-slavisches Seminar der Albertus-Universität Königsberg Pr.), after 1936. It was acquired by the Library of the Lithuanian Literary Society at the period when the national movement was gaining power in Lithuania Minor, and which aimed at preserving the endangered Lithuanian language, literature, and culture as a source for scholarly research. The books of the Library of the Lithuanian Literary Society were acquired not by Tilžė Town Library as it was assumed so far, but by East German Homeland Service, a German organization which had nothing to do with Lithuanistic activity. It was this organization, not the Library of the Lithuanian Literary Society, which from the books were transferred to the Baltic and Slavic Seminar in Königsberg University where they were used for teaching and research purposes. These pages of the BP Yerevan copy that contain excerpts from the Bible (pericopes) are obviously worn out more than other pages; both this type of marks and dated manuscript inscriptions (1768, 1847, 1849) attest that the copy belonged to private persons and was used for religious purposes prior to reaching the libraries. This sixteenth century Lithuanian book, published in Königsberg, was intended for the clergy working in Lutheran parishes, and it was not a product of a cultural space directly connected to Armenia, but the librarians in the Matenadarane institute of the old manuscripts assessed it as a heritage of certain culture that also must be known and preserved.

Marginalijos – vienas įdomiausių knygos elementų tiek M. Daukšos Postilėje, tiek ir visose kitose senosiose knygose visame pasaulyje. Šiuo metu jų tyrimams skiriama vis daugiau dėmesio. Bakalauro darbe aptariamos marginalijų klasifikavimo galimybės, tyrimo istorija ir raida, tyrimo kryptys siejant teorinę medžiagą su darbo šaltiniu. Kadangi marginalijos Lietuvoje dar tik pradedamos tirti, darbas iš dalies skirtas supažindinimui su šiuo knygos elementu. Darbe analizuojamos Postilės pirmosios dalies marginalijos, skirstomos į tris pagrindines grupes: glosas, rubrikas ir scholijas. Pagal specialiai susidarytą marginalijų klasifikaciją šios grupės dar skirstomos į pogrupius pagal atliekamas funkcijas. Atlikus tyrimą, daroma išvada, kad marginalijos Daukšos Postilėje dažniausiai atlieka pagalbinę funkciją – nurodo, kas pasakojama tam tikroje pastraipoje, paaiškina kitos kalbos, neaiškios tarmės žodį, informuoja, iš kurio šaltinio yra cituojama. Kita marginalijų paskirtis – tai galimybė Postilės vertėjui M. Daukšai knygos paraštėse parodyti skaitytojui lietuvių kalbos grožį, jos žodyno turtingumą. Darbo priede pateikiama 120 įdomiausių marginalijų – glosų – pavyzdžių, kuriuose matomas tiesioginis ryšys su pagrindiniu tekstu. Marginalia are one of the most interesting elements of the book not only in Postilla by Mikalojus Daukša, but also in books worldwide. Currently, researches based on marginalija attract even more attention. Research of the final work contains theory of classification and development of similar researches. As this work is fresh in Lithuania, the goal of introducing marginalia should be considered too. Analyzed marginalia are divided into three main groups: glosses, rubrics and scholias. By special classification of marginalia of this book, groups are divided into subgroups. Analysis shows that marginalia in Postilla by M. Daukša help reader to understand the text easily. Other function of marginalia of this book is that the author can show the beauty and riches of his language. In the appendix of the work there are 120 most interesting examples of glosses, where the relation between text and marginalia is shown.

Darbas yra pirmoji suplanuoto M. Daukšos „Postilės“ filologinio ir lingvistinio tyrinėjimo dalis. Jame analizuojamas „dvigubinimas“‘ – reiškinys, kai vieną žodį šaltinio dokumente atitinka du – rečiau trys – semantiškai lygiaverčiai žodžiai ar frazės išverstame tekste. Autorius atskiria „dvigubinimo“ terminą nuo stiliaus priemonių verčiant tekstus, sinonimų, "leksinių paralelizmų", "leksinių variantų" ar dubletų sąvokų. “Dvigubinimo” terminas autoriui atrodo tinkamesnis, nes jis aprioriškai neapribotas vien leksikos lygmeniu ir suteikia galimybę kalbėti apie kompleksiškesnių už vieną leksemą elementų struktūrą. Remdamasis J. Kruopo darbais, autorius teigia, kad daugeliu atvejų vis dėlto kalba eina apie daugiau ar mažiau griežtą sinonimiką leksinės semantikos prasme. Nagrinėjama dvigubinimų kilmė ir struktūra, sudedamųjų dalių skaičius, jų seka, ryšys. Aptariamos distribucijos problemos, semantinė interpretacija. Teigiama, kad būtent semantinė dvigubinimo interpretacija rodo, jog kalbinių vienetų tarpusavio santykių negali išsemti „sinonimo“ sąvoka, nes ji neleidžianti atskleisti jų ryšių įvairovės ir prasminių niuansų. Aptariama sinonimika kaip Renesanso retorikos stiliaus figūra, pasitelkiant platesnį Renesanso retorikos Rytų Europoje kultūrinį kontekstą. Antrojoje darbo dalyje autorius publikuoja tyrinėjimo metu surinktą kalbinę dvigubinimus įrodančią medžiagą, taip pat pateikiami atitikmenys lenkų kalba ir nuorodos į tas „Postilės“ vietas, kuriose rasta dvigubinimų. Priede pateikiamas M. Daukšos „Postilės“ sinopsis. The German term ‘Doppelung’ refers to the occurence of two (seldom three) semantically equivalent words or phrases in a translated text that correspond to a single word in the source document. Subject of the present article are correspondences of this type between Daukša’s Poſtilla Catholicka (DaP, 1599) and Wujek’s Poſtilla Catholicka Mnieyſza (W3, 1590). The cases in question are collected as completely as possible and analysed linguistically. The linguistic description encompasses formal and semantic aspects such as presence or absence of conjunction, type of conjunction, distribution and the nature of the semantic equivalence. It turns out that the linguistic term ‘synonymy’ is too narrow to cover the whole range of semantic relations between the members of the equivalences in question. Arguments are provided for the view that this kind of equivalence is neither an exclusive feature of Daukša’s language nor of Old Lithuanian or of translated texts. Rather, it reflects the extensive use of one of the most central Renaissance figures of speech, ‘synonymia’ (also called ‘interpretatio’ or ‘paraphrasis’). The key role of this figure in the 16th century can be traced to the pre-eminence of one textbook, De copia of Erasmus of Rotterdam, which strongly influenced Renaissance education in both Western and Eastern Europe.

Straipsnis skirtas pirmai originaliai lietuviškai postilei – K. Sirvydo Punktams sakymų, išleistiems 1629 m. (I dalis) ir 1644 m. (II dalis; leidybai parengta Jono Jaknavičiaus). Šis svarbus lietuvių rašytinis paminklas iki šiol nebuvo išsamiau tirtas. Iš pateiktos Punktų sakymų tyrinėjimų apžvalgos matyti, kad dažniausiai buvo aprašomi tik kai kurie kalbos ir retorikos aspektai. Šiame straipsnyje aptariamas postilės originalumas, biblinių ir kitų citatų šaltiniai, lietuviško teksto vertimo į lenkų kalbą ypatumai. Tyrimo metu išsamiai remtasi lietuvių ir lenkų mokslininkų darbais šia tema. Konstantinas Sirvydas had received attention in different types of sources. According both to the bibliographical sources, submitted by Karol Estreicher and Vaclovas Biržiška, and to the bibliographical additions made in Nowy Korbut, the name of Sirvydas and his achievements were equally known to the theologists and lovers of the Lithuanian culture and language. In the 19th century there was a rise of national consciousness and fighting for national language in Lithuania. That was the time when the evaluation of Sirvydas’s works and contributions, as well as the description of personality of the great preacher and the patriot of the Lithuanian language began to gain more attention in Polish and Lithuanian literature. Till now only his trilingual Latin-Polish-Lithuanian dictionary has been mostly analysed in linguistic literature, however, his important religious work “Punktai sakymų” has not been thoroughly analysed yet. Therefore, in the following article the efforts to implement the research of the language of “Punktai sakymų” initiated by the Institute of the Lithuanian Language have been undertaken. The major attention is drawn on the establishment of the authenticity level of the first Lithuanian catholic postil. The following arguments for its authentic origins have been chosen: a) preliminary proportional calculations of the author’s text and Biblical text (75 percent vs 25 percent); b) thorough analyses of the Biblical quotations in the text of the “Punktai sakymų” which allow to develop a hypothesis that the Latin text was the source for the Lithuanian text. It follows from the comparison of the Lithuanian and Polish texts with the Vulgate text and the text of the Jakub Wujek Bible that the Polish text in its turn has been translated from Lithuanian and has its unique supportive and subsidiary role.

Marginalijos yra svarbus pagalbinis knygos struktūros elementas, ypač reikšmingas knygos istorijos tyrimui. Tiriant spausdintines marginalijas, daugiausia dėmesio skiriama seniesiems tekstams, nes būtent juose tokių įrašų daugiausia ir aptinkama. Darbe analizuojamos Mikalojaus Daukšos „Postilės“ pirmosios dalies marginalijos skirstomos į tris pagrindines grupes: glosas, rubrikas ir scholijas. Pagal specialiai susidarytą marginalijų klasifikaciją šios grupės dar skirstomos į pogrupius pagal atliekamas funkcijas. Atlikus tyrimą, daroma išvada, kad Mikalojaus Daukšos „Postilės“ marginalijos dažniausiai atlieka pagalbinę funkciją – nurodo, kas pasakojama konkrečioje pastraipoje, paaiškina kitos kalbos žodį, informuoja, iš kokio šaltinio cituojama, padeda skaitytojui nepasimesti tekste, sekti pasakojimo eigą ir įvykių chronologiją. Kita marginalijų paskirtis – tai galimybė „Postilės“ vertėjui Mikalojui Daukšai knygos paraštėse parodyti skaitytojui lietuvių kalbos grožį, jos žodyno turtingumą ir įvairumą, žodžių gausumą. Vėlesnio laikotarpio knygų leidyboje spausdintinių marginalijų buvo palaipsniui atsisakoma, kol galiausiai jų visai neliko. Marginalijų išnykimas aiškintinas įvairiomis priežastimis: glosos tapo nereikalingos įsitvirtinus bendrinei kalbai, rubrikų atsisakyta, nes jos, bėgant laikui ir tobulėjant spausdinimo galimybėms, modifikavosi į dabar įprastus knygų skyrių ir poskyrių pavadinimus, scholijos tiesiog persikėlė į knygų išnašas. Marginalia is an important auxiliary structural element of a book, especially important for the research into of the history of the book. The paper analyses marginalia of the first part of Mikalojus Daukša's Postilla; they are divided into three major groups: glosses, rubrics, and scholia. According to the specially designed classification of marginalia, these groups are further subdivided into subgroups based on the functions they perform. The research has shown that marginalia in Mikalojus Daukša's Postilla most often perform an auxiliary function - they indicate what is narrated in a concrete paragraph, explain a foreign word, inform about the source of the quotation, and help the reader not to get lost in the text, to follow the line of the story and the chronology of the events. Another function of marginalia is an opportunity for the translator of Postilla, Mikalojus Daukša, to demonstrate in the margins the beauty of the Lithuanian language, the richness and variety of its vocabulary and the wealth of words to the reader. In publishing books in the later period, printed marginalia were gradually abandoned, until they have disappeared completely. Their disappearance can be explained by various reasons: glosses became unnecessary with the establishment of the literary language; rubrics became extinct because with the passage of time and development in printing capabilities they evolved into the present-day titles of chapters and sections of books, while scholia simply moved to the notes and footnotes

MORPHOLOGICAL INTEGRATION OF SLAVISMS IN Postilla BY MIKALOJUS DAUKŠASummaryThis paper deals with the morphological integration of Slavisms into the Lithuanian language. An attempt was made to determine in what cases and due to what reasons Slavic loanwords integrated into a certain type of declension system. It also discusses the problem of gender nonconformity (Slavic languages have three genders: masculine, feminine and neuter, while the Lithuanian language has two). For example, the research of Slavisms in Daukša’s Postilla indicated that if in Slavic languages the stem was soft then a Slavism would not integrate into o, a, u stems in the Lithuanian language. The present research shows that it is important to pay attention not to the added and rejected endings (cf. Valeckienė 1967; Laučiūtė 2007), but to concurrence or non-concurrence of declension types.

Straipsnis skirtas Jono Bretkūno sudaryto pirmo spausdinto lietuviškų pamokslų rinkinio tyrimui. Jo „Postilės“ (1591) priklauso tokiam protestantiškų postilių tipui, kurias sudaro ne vien pamokslai, bet ir Biblijos ištraukos arba perikopės. Darbe analizuojamos Bretkūno perikopės ir jų redagavimo šaltiniai. Atskleidžiama, kad pagrindinis Bretkūno perikopių, imtų iš Baltramiejaus Vilento „Evangelijų bei Epistolų“ (1579), redagavimo šaltinis – Lutherio Biblija (1546 metų leidimas ar juo sekę vėlesnieji). Bretkūnas pateikė visuomenei dar vieną lietuvišką liturginių tekstų variantą ir taip padidino lietuviškų Biblijos tekstų nestabilumą, tačiau pagrindinė jo darbo kryptis aiški – Lutherio Biblijos įtvirtinimas. Bretkūnas taisė Vilento perikopes ne pagal Liuterio Bibliją bet pagal Vulgatą ar graikišką Naująjį Testamentą, taigi mažino šiuos originalus atitinkančius teksto vienetus ir tolo nuo Katalikų Bažnyčios kanonizuotos Vulgatos. Dėl sąmoningo ir kryptingo keitimo Bretkūno perikopių tekstai laikytini nauja „Evangelijų bei Epistolų“ tekstų redakcija. Bretkūnas atliko filologinę Vilento vertimo analizę: kritiškai vertino kiekvieną jo perikopę. Galutinis rezultatas atspindi ne tik Vilento, bet ir Bretkūno mentalitetą, egzegezės žinias, sugebėjimą perduoti informaciją kalbos priemonėmis. Nerasta įrodymų, kad redaguodamas Vilento perikopes Bretkūnas būtų rėmęsis ankstesnėmis lietuviškomis knygomis. Perikopių pradžios koregavimas, sąlygotas ne vertimo originalų, o Biblijos ištraukos kaip liturginio teksto sampratos, liudija pragmatinę Bretkūno kompetenciją. The paper analyses the first printed collection of Lithuanian sermons, compiled by Jonas Bretkūnas. His “Postilla” (1591) belongs to the type of Protestant postillas which consist not only of sermons, but also excerpts from the Bible (pericopes). The paper analyses Bretkūnas’ pericopes and sources of their editing. Martin Luther’s Bible (1546 or later editions) was the main source of editing the pericopes taken by Bretkūnas from Baltramiejus Vilentas’ “Evangelijos bei Epistolos” [Gospels and Letters] (1579). Bretkūnas presented one more version of Lithuanian liturgical texts to society, thus increasing the instability of Lithuanian biblical texts; however, the main direction of his work was to establish Luther’s Bible. Bretkūnas edited Vilentas’ pericopes that had been translated from the Vulgate or the Greek New Testament, thus diminishing the number of passages of the text corresponding to those originals and distancing further from the Vulgate that had been canonised by the Catholic Church. Due to conscious and purposeful changes, the texts of Bretkūnas’ pericopes should be considered a new version of “Evangelijos bei Epistolos” texts. Bretkūnas performed a philological analysis of Vilentas’ translation and critically evaluated his every pericope. The final result reflects not only Vilentas’, but also Bretkūnas’ mentality, knowledge of exegesis and the ability to communicate information by linguistic means. No proof has been found that while editing Vilentas’ pericopes Bretkūnas used earlier Lithuanian books. The correction of the initial lines of pericopes was determined not by the translation originals, but by the concept of the Bible excerpt as a liturgical text. This attests to the pragmatic competence of Bretkūnas.

Straipsnyje analizuojama savybinių įvardžių vartosena 1595 m. Daukšos katekizme. Aptariamos lietuvių senuosiuose raštuose vartojamos dvi kalbamųjų įvardžių formos − derinamosios ir nederinamosios. Nagrinėjamas šių formų vartojimo dažnumas, jų tarpusavio santykis, lietuviškų įvardžių formų santykis su jų lenkiškais atitikmenimis, įvardžių formų rašybos ypatumai ir kiti dalykai. Tiriamoji Daukšos Katekizmo medžiaga ir gauti duomenys dar palyginami su iš to paties lenkiško šaltinio versto 1605 m. anoniminio katekizmo atitinkamais duomenimis. Reziumuojant teigiama, kad Daukšos raštai savybinių įvardžių vartojimu išsiskiria iš bendro XVIXVII a. lietuviškos raštijos konteksto. Daugelyje kitų raštų dažniau vartojami nekaitomi savybiniai kilmininkai, o Daukša dažniau renkasi savybinių įvardžių derinamąsias formas. Išimtį sudaro tik šaknies tav- formų, kurių DK užfiksuota daugiausiai, santykis. Šiuo atveju derinamosios ir nederinamosios formos pasiskirsto maždaug po lygiai, netgi su nedidele nederinamųjų formų persvara. Mažas sangrąžinio įvardžio formų skaičius sietinas su ta lietuvių seniesiems raštams būdinga ypatybe, kad pirmojo ir antrojo asmens sferoje vietoj sangrąžinio dažnai vartojami nesangrąžiniai įvardžiai. Savybinių įvardžių formų vartojimas nuo lenkiško teksto iš esmės nepriklauso, − tiek derinamųjų, tiek nederinamųjų formų lenkiški atitikmenys yra tokie patys. Tiek derinamųjų, tiek ir nederinamųjų įvardžių formų vieta pažymimojo žodžio atžvilgiu DK, kaip ir daugelyje kitų to laikotarpio raštų, dažniausiai yra postpozicinė. The article analyses the use of possessive pronouns in Daukša’s Katekizmas (1595). Two forms of these pronouns used in old Lithuanian writings are discussed: those based on agreement and those lacking agreement. The frequency of the use of these forms, their interrelation, the relation of the forms of Lithuanian pronouns and their Polish equivalents, peculiarities of spelling and other issues are investigated. Material in Daukša’s Katekizmas is also compared to the analogous data obtained from the anonymously prepared Katekizmas (1605), which was translated from the same Polish source. It is argued that the works by Daukša are special in terms of possessive pronoun usage. In contrast to the majority of other Lithuanian writings of the 16-17th century, forms of possessive pronouns based on the agreement predominate here. The exception is the ratio of the forms of pronouns with the root tav- , which account for the great majority of possessive pronouns found in Daukša’s Katekizmas. In this case the number of forms based on agreement and on non-agreement is roughly the same, with a slightly higher number of the latter. The prevalence of the second person forms, especially in the singular, can be explained by the genre of the text. On the other hand, the small number of forms of reflexive pronouns can be associated with the style of old Lithuanian writings, in which the first and second person reflexive pronouns are often replaced by non-reflexive pronouns.

In the first volume of Archivum Lithuanicum (ALt 1, 1999, 57-66) I have described a group of Lithuanian words in Daukša's major work Postilla Catholicka (1599), which were omitted or erroneously reconstructed by Czesław Kudzinowski in his Index-Dictionary of "Daukša's Postilla" (Czesław Kudzinowski, Indeks-slownik do "Daukšos Postilė" 1[A-N], 2[0- Ž], Poznań: Wydawnictwo naukowe uniwersytetu im. Adama Mickiewicza, 1977). While preparing a new edition of Daukša's Postilla Catholicka (Mikalojaus Daukšos 1599 metų Postilė ir jos šaltiniai, ed. Jonas Palionis, Vilnius: Baltos lankos, 2000) I have noticed many more of Kudzinowski's errors of this kind. Thus, here I continue my research on the reconstruction of the original of Daukša's Postilla Catholicka words. Kudzinowski has omitted these words: aimiai, duksus, godinčia, inpirktis, inradumas, išnuomotis, išspaitytis, kulpius, mieguostauti, nesumillinais, prikūvėtis, Sabat, subrolinimas, širdyjejis, tagaliausias, -ia. He has also misinterpreted or erroneously reconstructed the following words: antkalnė, atžagariai, elgetoti, gridyti, inbangėti, inbingėti, inbingimas, inbingynių, įgeidulys, ypačias, -ia, kačeib, netekamas, nuliodus, -i (?), nuobylis, nuodijimas, nuodėmu, paklepa(s), paklepojimas, paklepoti, parodnai, patusymas, prictikimas, smuklynas, stukelis, tačiaip, tačiuog, tadang, užginąs, užmestuoti

Straipsnyje analizuojama refleksyvumo raiška Morkūno Postilėje (toliau – MP) (1600). XVI-XVII a. lietuviškuose raštuose vartojamos dviejų modelių refleksyvinės konstrukcijos. Pirmajam (I) modeliui būdinga neutrali asmens, skaičiaus ir giminės atžvilgiu sangrąžinio įvardžio vartosena; antrojo (II) modelio konstrukcijose pirmojo ir antrojo asmens sferoje refleksyviškai vartojami nerefleksyviniai įvardžiai. Laikomasi nuomonės, kad tik pirmasis iš aptariamųjų modelių yra lietuviškas, tačiau lietuvių senuosiuose raštuose dėl svetimų kalbų įtakos dažnesnės yra būtent II modelio konstrukcijos. Refleksyvumo raiškos požiūriu MP pamokslai išsiskiria bendrame senųjų raštų kontekste. MP perikopėse refleksyvumo raiškos modelių santykis yra iš esmės toks pat, kaip kituose to meto šaltiniuose. Tačiau pamoksluose ryškiai vyrauja I modelis. MP šiuo atveju išsiskiria kaip lietuvišką refleksyvumo raišką geriausiai perteikiantis šaltinis. Tačiau abejonių kelia tokie dideli refleksyvumo raiškos skirtumai postilės pamoksluose ir perikopėse. Todėl pirmiausia lietuviškas postilės vertimas lyginamas su lenkišku originalu ir bandoma išsiaiškinti, ar minėtieji skirtumai – tik pažodinio vertimo rezultatas. Apibendrinant pasakytina, kad I modelio konstrukcijų vyravimas nėra postilės vertėjo nuopelnas, kadangi vertėjas tik sekė prieš akis turimais tekstais. Vadinasi, tiriant refleksyvumo raišką lietuvių senuosiuose raštuose ir šiame kontekste teigiant, kad MP pamokslų kalba ypač vertinga I modelio refleksyvinių konstrukcijų gausa, duoklė už tai atiduotina pirmiausiai originalo autoriui Mikalojui Rėjui. The paper analyses the expression of reflexivity in one of the largest Lithuanian writings of the 16-17th c. - the so-called Jokūbas Morkūnas' Postil (MP). In the sermons of the examined source, the model of expressing reflexivity characterized by the usage of a reflexive pronoun, neutral in relation to a person, number and gender clearly predominates. The predominance of such model I constructions dif­ferentiates the MP from other writings of the period; however, the comparison of the data of Morkūnas' Postil with the correspondences of the original - with the Polish text of Mikołaj Rej's Postil (RP) - allows us to state definitely that such expression of reflexivity is not a direct merit of the translator of Calvinist Postil. The majority of the reflexive constructions of MP sermons coincide with the RP constructions. Usually in places where Rej uses reflexivity expression model I in his text, Morkūnas employs the same model, while constructions of model II, when non-reflexive pronouns are used reflexively in the area of first and second person, comparatively seldom found in Rej's text, are also translated by Morkūnas by using model II constructions. Consequently, while investigating the expression of reflexivity in old Lithuanian writings and stating in this context that the language of the sermons of Morkūnas' Postil is especially valuable in terms of the abundance of reflexive constructions of model I, the tribute should, first of all, be given to Mikołaj Rej.

Straipsnyje aptariami kai kurie refleksyvumo raiškos momentai Morkūno Postilės perikopėse lyginant jas su lenkiško originalo – Rėjaus Postilės atitikmenimis bei Baltramiejaus Vilento Evangelijomis ir Epistolomis, kuriomis Morkūnas naudojosi. Peržvelgus Morkūno teksto perikopes, rastos 202 įvardinės refleksyvinės konstrukcijos. Daugiausia esama nelietuviškos refleksyvumo raiškos, kai pirmojo ir antrojo asmens sferoje vartojami nesangrąžiniai įvardžiai. Maždaug trečdalis kalbamųjų konstrukcijų nesutampa su atitinkamomis Rėjaus Postilės konstrukcijomis, bet beveik visos sutampa su Vilento Evangelijų ir Epistolų tekstu. Tai patvirtina ankstesnius teiginius, kad daugumą perikopių tekstų Morkūnas yra paėmęs būtent iš Vilento. Apskritai pasakytina, kad Rėjaus Postilės perikopių kalba refleksyvumo raiškos požiūriu yra geresnė už Morkūno Postilės perikopių kalbą. The article analyses some moments of the expression of reflexiveness in pericopes of Morkūnas’s Postillas in comparison with the Polish original – equivalents of Rej’s Postillas and Baltramiejus Vilentas’s Gospels and Epistolaes, which were used by Morkūnas. After reviewing the pericopes of Morkūnas’s text, 202 pro-nominal reflexive constructions were found. The most often are non-Lithuanian expressions of reflexiveness, in which non-reflexive pronouns are used in the sphere of the first and the second person. Approximately one-third of constructions do not coincide with the corresponding constructions of Rej’s Postillas. However, almost all of them coincide with the text of Vilentas’s Gospels and Epistolaes. This fact confirms the previous statements that Morkūnas took most of the texts of pericopes from Vilentas. Generally speaking, regarding the expression of reflexiveness, the language of Rej’s Postillas is better than the language of pericopes of Morkūnas’s Postillas.

Lietuvių pamokslininko jėzuito Konstantino Sirvydo (1580–1631) „Punktai sakymų“ (Vilnius, 1629 – I dalis, 1644 – II dalis) yra pirmoji originali lietuviška postilė. Iš kitų lietuviškų tekstų jis išsiskiria savo originalia raiška – jame nesitenkinama tik religinių tiesų dėstymu ir primityviu Švento Rašto pavyzdžių aiškinimu. K. Sirvydas svarsto, mąsto lietuviškai. Jo tekste juntama pastanga rasti lietuviškų žodžių reiškiniui apibūdinti, minčiai išsakyti. Savo pasaulėžiūra pamokslininkas įsilieja į bendrą baroko kultūros kontekstą, tačiau lietuviški vaizdiniai, metaforos, palyginimai atskleidžia savitą gyvenimo, žmogaus sampratą, kuri atsiveria per kalbą. Šio darbo tikslas – pažvelgti, kaip kalbinės raiškos priemonėmis „Punktuose“ kuriamas pasaulio modelis: kokiomis kategorijomis, sąvokomis svarstoma, kokios metaforos, palyginimai naudojami, ką pasaulėvaizdžiui duoda tokia jų gausa, kaip „atradus“ žodį išsiskleidžia jo prasmė. „Punktuose sakymų“ gyvenimo tiesa skleidžiama gyvu Dievo žodžiu, perskrodžiančiu aštriau negu kalavijas. Lietuviškomis metaforomis, palyginimais, kontrastais kuriamą „Punktų sakymų“ gyvenimo modelį iš to meto religinių raštų autorių (turimą omeny ir lietuviški, ir lenkiški raštai) išskiria ir mirties, kaip svarbiausios krikščioniškojo gyvenimo baroke dalyvės, neakcentavimas. Žmogaus gyvenimas – ne nuolatinis mąstymas apie mirtį, bet laisvas pasirinkimas, žinant, kad be Dievo meilės nieko nebus. “Punktai sakymų” (Vilnius, 1629 – Part I, 1644 – Part II) by a Lithuanian Jesuit priest Konstantinas Sirvydas (1580–1631) is the first original Lithuanian sermon. It stands out from other Lithuanian texts with its original expression – it is not merely teaches religious truths and primitive explanations of examples from the Holy Writ. K. Sirvydas contemplates and thinks in Lithuanian. His text reveals the author’s efforts to find Lithuanian words to define a phenomenon or express a thought. The preacher’s worldview coincides with the general context of the baroque culture, however, Lithuanian images, metaphors and comparisons reveal a peculiar concept of life and man, which is revealed through language. The aim of this work is to analyse the way “Punktai sakymų” uses means of linguistic expression to create a model of the world: categories, concepts, metaphors, and comparisons, and the influence of them on the worldview, and the way the meaning of the “word” is revealed. In “Punktai sakymų”, true life is revealed through words of God, which are sharper than a sword. The model of life created in “Punktai sakymų” through Lithuanian metaphors, comparisons and contrasts stands out from other authors’ writings of that period due to the fact that it does not emphasise death as the key participant in the Christian life in the period of baroque. Human life is not constant contemplations about death. It is a free choice with the knowledge that there will be nothing without the love of God.

Šiame straipsnyje į Jono Bretkūno Postilę, išspausdintą 1591 metais Karaliaučiuje, Jurgio Osterbergerio spaustuvėje, žiūrima kaip į materialų daiktą ir analizuojami išoriniai knygos struktūros elementai. Įrišimo tyrimas padeda nustatyti knygos istorijai svarbių faktų apie jos kilmę, paskirtį, tam tikro laikotarpio ir vietos knygrišystės tradicijas, visuomenines bei kultūrines pretenzijas. Lietuvoje šiuo metu žinomi du vienodai įrišti Jono Bretkūno Postilės egzemplioriai: vienas jų saugomas Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje, kitas Kaune, Mykolo Žilinsko dailės galerijoje. Abiejų egzempliorių proveniencijos rodo priklausomybę Karaliaučiaus bibliotekoms. Nei vienas, nei kitas egzempliorius iš naujo neperrištas, bloko kraštai dar kartą neapipjauti. LMAB egzemplioriaus įrišimas gali būti taisytas -priklijuotas naujas viršutinysis priešlapis. Postilės įrišimui, kaip ir kitiems XVI amžiaus pabaigos vokiečių renesansiniams įrišimams, būdingas siūtinis blokas, dažytas šviesiai ruda spalva, mediniai kietviršiai, aptraukti balinta veršio oda, metaliniai segtuvai, stori dvigubi ryšiai nugarėlėje. Abu viršeliai dekoruoti tais pačiais aklaisiais įspaudais: graviruotu plokštelės spaudu padarytas nedidelis keturkampis veidrodis, apvedžiotas dviem graviruotomis ruletėmis bei rėžtuku. Koncentriniai rėmai su keturkampiu veidrodžiu atitinka vyraujantį (nuo XVI amžiaus ketvirtojo dešimtmečio) Karaliaučiaus pilies bibliotekos knygrišių dekoravimo stilių. Įrišimas datuotinas XVI amžiaus pabaiga ar XVII pradžia, įrišimo vieta - Karaliaučius. In this article I analyze the bindings of two copies of Jonas Bretkūnas' Postilla (1591), which are kept in the Library of Lithuanian Academy of Sciences in Vilnius (LMAB) and in Kaunas Art Gallery of Mykolas Žilinskas. The provenance of both copies proves previous ownership by Konigsberg libraries. Neither of the copies is rebound nor are the edges recut. The binding of the LMAB copy may have been repaired - the front pastedown may have been pasted down at a later date. The bindings of both copies belong to the tradition of the German bookbinders of the end of the sixteenth and beginning of the seventeenth century. They are sewn onto thick double cords with thread. The wooden boards are covered in light brown bleached calf, and the books have metal clasps. Both covers are decorated with the same blind stamps: at the center, a small rectangular field is formed with a single plate and surrounded by two roulette borders (i.e. probably stamped from a wheel) and a single fillet. This pattern of a central rectangle surrounded by roundel borders corresponds to the decorative binding style that was most often used by the bookbinders who worked for the Castle Library in Konigsberg from the fourth decade of the sixteenth century onwards

Lietuvos TSR bibliografijoje (1969) ir jos Papildymuose (1990) Lietuvoje užfiksuoti aštuoni Postilės egzemplioriai. Prie jų reikia iškart pridėti dar vieną, neregistruotą, bet šiuo metu Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekoje saugomą egzempliorių. Apžiūrėjus visus devynis Lietuvoje esančius Postilės egzempliorius, paaiškėjo, kad nė viename iš jų nėra įrašo ar ekslibriso, galinčio paliudyti priklausomybę Daumantui. Daumanto egzempliorius vis dėlto išlikęs. Šiame straipsnyje jis aprašomas plačiau, daugiausia dėmesio kreipiant į provenienciją ir išorinius knygos struktūros elementus, bendrą knygos būklę, paginacijos klaidas, skaitytojų paliktas žymes. Šis egzempliorius dabar saugomas Kaune, Mykolo Žilinsko dailės galerijoje. Vlado Daumanto asmeninėje bibliotekoje jis buvo iki 1944 metų. 1924 metais jis buvo užfiksuotas Vaclovo Biržiškos Lietuvių bibliografijoje, tačiau po Antrojo pasaulinio karo jo likimas mokslo visuomenei buvo nežinomas. Tai dešimtasis šiuo metu žinomas Bretkūno Postilės egzempliorius Lietuvoje. Kad šis egzempliorius priklausė Vladui Daumantui (1885-1977; iki 1916-ųjų Vladislovas Dzimidavičius), liudija: 1) antraštiniame lape esantis įrašas violetinės spalvos pieštuku "VDaumantas"; 2) 1963 metų gruodžio 21 dienos įrašas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejaus inventorinėje knygoje su pastaba "VDaumanto kolekcija"; 3) Postilės aprašymas Daumanto amžininko Petro Jakšto rankraščiuose. Egzempliorius nedefektinis, geros būklės. Iš dešimties Lietuvoje dabar žinomų egzempliorių nedefektiniais laikytini tik du: Daumanto ir LMAVB egzempliorius. Eight copies of “Postilla” kept in Lithuania have been recorded in the Lithuanian SSR Bibliography (1969) and its supplement volume “Papildymai” (1990). One more non-registered copy is currently kept at the library of the Institute of Lithuanian Literature and Folklore. None of the nine copies of “Postilla” kept in Lithuania has an inscription or ex-libris testifying that they are the property of Vladas Daumantas. However, the copy of Daumantas has survived. The paper describes this copy in greater detail, focusing on provenance and the external elements of book structure, the overall condition of the book, pagination errors and marks left by readers. This copy is now kept in the Art Gallery of Mykolas Žilinskas in Kaunas. Until 1944, the copy was kept in the private collection of Daumantas. In 1924, it was included in the Lithuanian Bibliography by Vaclovas Biržiška; however, after World War II its fate was unknown to scholars. This is the tenth presently known copy of Bretkūnas’ “Postilla” kept in Lithuania. Certain circumstances testify that this copy was the property of Daumantas (1885–1977; Vladislovas Dzimidavičius before 1916): 1) an inscription in purple pencil “VDaumantas” on the title page; 2) an inscription with the note “VDaumanto kolekcija” as of 21 December 1963 in the accession book of the Art Museum of Mikalojus Konstantinas Čiurlionis; 3) a description of the “Postilla” in the manuscripts by Petras Jakštas, a contemporary of Daumantas. The copy is not defective; it is in good condition. Out of ten copies known to be presently kept in Lithuania, only two are not defective: the copy of Daumantas and the copy of the Wroblewski Library of the Lithuanian Academy of Sciences.

Straipsnyje aptariama „Wolfenbüttelio postilės“ (1573) rankraščio kritinio komentuoto leidimo tekstologiniai principai ir tyrimo strategija. Kritinį komentuotą leidimą sudaro 4 pagrindinės dalys: išsamus rankraščio aprašas (išorė, turinys, istorija); skaitmeninė rankraščio versija (faksimilė kompaktinėje plokštelėje); dokumentinis paraidinis rankraščio teksto perrašas su tekstologiniu aparatu; komentarai (paaiškinimai bei papildymai) ir registrai (santrumpos, asmenų ir vietovardžių sąrašai, Biblijos ir autorių citatos). Kritiniu rankraštinio teksto leidimu siekiama istorinio autentiškumo, tekste paliudytos autoriaus valios registravimo, jo tikslas – kuo objektyvesnė teksto dokumentacija ir kiek įmanoma motyvuota teksto genezės interpretacija. Rankraščio analitinį bibliografinį aprašą sudaro išorinis rankraščio aprašas (saugojimo vieta, signatūra, medžiaga, įrišimas), teksto sandaros (struktūros ir turinio) aprašas ir teksto istorijos (sukūrimo recepcijos, tyrimo) aprašas. Straipsnyje pateikiamas išsamus „Wolfenbüttelio postilės“ rankraščio bibliografinis aprašas. Aprašant vidinę „Wolfenbüttelio postilės“ struktūrą atkreipiamas dėmesys į kūrinio žanrą, šaltinius, nuorašo požymius, aptariamas autorystės klausimas, rankraščio taisymai, teksto datavimas. Straipsnyje taip pat trumpai apžvelgiama ir skaitmeninė rankraščio versija, dokumentinis paraidinis perrašas ir jo problemos bei kitos kritinio komentuoto „Wolfenbüttelio postilės“ leidimo dalys. The article discusses the textological principles and research strategy of the critical commented edition of the manuscript Wolfenbüttels Postilla (1573). The critical commented edition consists of 4 main parts: a detailed description of the manuscript (the outside, contents, and history); digital version of the manuscript (facsimile on a CD); documentary letter-by-letter rewrite of the manuscript text with textological apparatus; comments (explanations, and additions) and registers (abbreviations, lists of personal names and toponyms, and quotations from the Bible and authors). The critical edition of the manuscript seeks to achieve historical authenticity, registration of the author’s will witnessed in the text, and it is aimed at maximally objective documenting of the text and maximally reasoned interpretation of the genesis of the text. The analytical bibliographic description of the manuscript consists of the external description of the manuscript (keeping place, signature, material, and binding), description of the text construction (structure and contents), and description of the history of the text (reception of creation and contents). The article provides a detailed description of the bibliography of Wolfenbüttels Postilla. In describing the internal structure of Wolfenbüttels Postilla, attention is drawn to the genre of the work, its sources and sings of a copy and discusses the issues of authorship, corrections of the manuscript, and dating of the text. The article also provides a brief overview of the digital version of the manuscript, documentary letter-by-letter rewriting, and its problems as well as other parts of the critical commented edition of the manuscript Wolfenbüttels Postilla.

ON THE MYSTERIOUS WOLFENBÜTTEL POSTILLA AND ITS LANGUAGESummaryThe findings based on the dialectological analysis of the language of the Postilla suggest distinguishing between two basic dialect sources, namely Southern Aukštaitish and Western Aukštaitish. Moreover, a significant influence of the Žemaitish dialect and traces of the Curonian (Lith. kuršiai or kuršininkai) language can also be seen. The primary source is the Southern Aukštaitish dialect, the geographical extension of which must have been to the south-western part of the present day area of this dialect and it may have reached south-eastern Belorussia, where Lithuanian is no longer spoken today. The unknown translator of the Postilla into Lithuanian must have been born in this area and only later he moved to Prussia. As the Southern Aukštaitish dialect was not used in Prussia, the translation was not acceptable and someone started to adapt the text to the Western Aukštaitishdialect (especially to its southern variety). The local Lithuanian, Jonas Bretkūnas, might have undertaken this task.The Žemaitish dialect data come from the variety of Žemaitish used in Prussia but not from Žemaitish spoken in the state of Lithuania. The presence of the given data might have resulted from the fact that the person responsible for the adaptation of the language of the Postilla was influenced by the Žemaitish dialect. Jonas Bretkūnas was the person. The same explanation is applicable to the occasional Curonian data, which are related to Prussia where Curonian was spoken at that time.

Straipsnyje mėginama nustatyti ryšį tarp Jono Bretkūno Postilės (1591, toliau – BP) ir jo versto Naujojo Testamento (1580, toliau – BNT) perikopių siekiant įsitikinti, ar BP perikopės yra artimesnės Vilento Euangelias bei Epistolas (1579, toliau – EE) perikopėms nei BNT; atsakyti į klausimą, ar BNT galėjo būti BP perikopių redagavimo šaltinis. Atlikta tekstologinė analizė iš dalies patvirtina Liudviko Rėzos jau 1816 metais keltą mintį, kad Jonas Bretkūnas sudarė Postilę pagal Baltramiejaus Vilento knygą. 67 perikopės iš 69 imtos iš EE, o ne iš anksčiau paties Bretkūno versto Naujojo Testamento (BNT). Kita vertus, šios Biblijos ištraukos nėra paprastas Vilento tekstų perspaudas, o nemažai taisytas nuorašas. Teiginį, kad taisant į BP dedamus EE tekstus nesiremta BNT, pagrindžia tokie faktai: Jei taisant Vilento tekstą Postilėje pakeisti kalbos vienetai sutampa su BNT, tai dažniausiai sutampa ir dar su kuriuo nors iš originalų arba su keliais ar net visais. Kai kur BP skiriasi nuo EE ir sutampa su BNT dėl to, kad Bretkūnas, vedamas gero lietuvių kalbos jausmo, šiek tiek nutolsta nuo originalų, šie sutapimai nulemti lietuvių kalbos sistemos. Dauguma kitų sutapimų aiškintini lietuvių kalbos sinonimijos išgalėmis; jie gali būti nulemti ypatingų Bretkūno filologinių polinkių – noro pavartoti kitokį žodį ar konstrukciją. Kai kurie BP ir BNT sutampantys, bet nuo EE besiskiriantys kalbos vienetai yra jau Bretkūno kalboje nusistovėję terminai ar konstrukcijos. Rengdamas BP Bretkūnas veikiausiai nesinaudojo savo BNT dėl to, kad tuo metu jo versta Biblija dar nebuvo teologų aprobuota. The paper aims to establish the relationship between the pericopes of Jonas Bretkūnas’ “Postilla” (1591, BP) and his translated New Testament (1580, BNT) in order to make certain that BP pericopes are closer to the pericopes of Baltramiejus Vilentas’ “Euangelias bei Epistolas” (1579, EE) than BNT, and to answer the question whether BNT could be the source of editing BP pericopes. The textological analysis partly confirms the idea proposed by Ludwig Rhesa back in 1816 that Jonas Bretkūnas compiled “Postilla” according to Vilentas’ book. 67 out of 69 pericopes were taken from EE rather than from BNT, which had been previously translated by Bretkūnas. On the other hand, these excerpts from the Bible are not simply a reprint of Vilentas’ texts but rather a considerably edited transcript. The statement that BNT was not referred to when editing the EE texts put into BP is supported by the following facts. If the language units changed in “Postilla” when editing Vilentas’ text coincide with BNT, they most often coincide with one, several or all of originals. In some places BP differs from EE and coincides with BNT, because Bretkūnas, led by a good sense of the Lithuanian language, slightly deviates from the originals, and these coincidences are determined by the system of the Lithuanian language. The majority of other coincidences are explained by Lithuanian synonymy; they might be determined by special Bretkūnas’ philological inclinations – a wish to use a different word or construction. Certain language units that coincide in BP and BNT but differ from EE are the terms or constructions long established in Bretkūnas’ language. When preparing BP, Bretkūnas most probably did not use his BNT, because his translated Bible had not been approved by theologians at that time.

XVI amžiaus pabaigoje pradėjusi reikštis visapusiška polemika (kalvinistų – jėzuitų, kalvinistų – marijonų, jėzuitų – marijonų, stačiatikių – protestantų) savo apogėjų pasiekė 8–10-ajame dešimtmetyje, tai yra Mikalojaus Daukšos brandos metais. „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ Daukša atvirai demonstravo, kad jo „Postilės“ tikslas yra poleminis. Dėl ko ir su kuo polemizavo katalikas Daukša? Daukšos „Postilės“ lenkiškoje prakalboje girdime pirmą prigimties reabilitacijos deklaravimą, paremtą Naujųjų laikų žmogaus ir pasaulio harmonijos idėja. Viena esminių, nuolat pabrėžiamų poleminės Daukšos prakalbos kategorijų – įgimti dalykai, prigimtis. Daukšos suvokimu, žmogaus prigimtis yra tai, kas jį atskiria nuo kitų gyvų sutvėrimų, lygiai kaip su prigimtimi įgyta kalba atskiria vieną tautą nuo kitos. Tėvų žemė, papročiai ir kalba Daukšos prakalboje ne tik pirmą kartą iškeliami kaip būtini ir neatskiriami vienas nuo kito tautos kategorijos elementai, bet ir kaip „tarsi įgimti“ dalykai, kurių nepaisymą arba bandymą juos keisti Daukša lygina su dieviškosios pasaulio tvarkos ardymu. Tokia Daukšos samprata, iškelianti nuo žmogaus proto nepriklausomas prigimties sąlygas, savo meto Lietuvos idėjų kontekste buvo poleminė, atvirai prieštaraujanti protestantiškam žmogaus – „nuogos toblyčios“ suvokimui, teigusiam prigimties ir dieviškos tvarkos nesuderinamumą. Tai, kas prigimta žmogui ir visai tautai, Daukšos suvokimu, priešingai protestantiškai minčiai, turi būti ne įveikiama ir sunaikinama intelektu, bet pripildoma tikru tikėjimo turiniu. The article deals with the problem of origin of a new idea about the human nature in Lithuanian literature at the end of the sixteenth century. The author of the first Lithuanian Catholic books Mikalojus Daukša in his preface to Lithuanian sermons (1599) formulated a positive conception of the human nature, which illustrates a part of God's perfect plan. This conception stimulated Daukša's ideas about the Lithuanian language and customs as attributes of the Lithuanian nation. In Daukša's view, the human nature is not an obstacle to devotion and cannot be opposed to divinity. The idea of the Lithuanian language was new in a context of thought of Grand Duchy of Lithuania where the origins of the Lithuanian nature and language were linked to other nations and languages, principally Italians and the Latin language. On the other hand, the positive conception of the human nature was polemical in the context of Lithuanian protestant literature which was flowering at the end of the sixteenth century. Most authorities in Calvinist and radical protestant literature in Lithuania, especially Andrius Volanas, propagated the idea about the negative human nature, which is opposed to divinity and fetters the individual's freedom that is ensured only by divine and secular law. Polemical atmosphere at the end of the sixteenth century led to new Catholic ideas in Lithuania. It favoured the beginning of a long process of shaping national identity and Catholic devotion.

Ne vienas lietuvių senųjų raštų tyrėjas yra pastebėjęs, kad Mikalojaus Daukšos „Postilėje“ (DP) tarp evangelijų ištraukų, arba perikopių, ir pamokslų kalbos esama skirtumų. Minėtieji tyrimai paskatino Daukšos ir Wujeko postilių perikopes palyginti posesyvinių konstrukcijų raiškos požiūriu. Straipsnyje analizuojamas tik vienas posesyvumo aspektas – refleksyvusis, t. y. refleksyvais reiškiamas posesyvumas. Refleksyviojo posesyvumo raiškos analizė patvirtina prielaidą, kad versdamas „Postilės“ perikopes Daukša kartais nutoldavo nuo Wujeko „Postilės“ (WPm) trečiojo leidimo ir vartodavo kitokią konstrukciją. Tiesa, tokių atvejų mažai. Iš daugiau negu 250 refleksyvinių posesyvinių konstrukcijų nesutampančios sudaro apie septynis procentus. Lyginant nuo Wujeko „Postilės“ besiskiriančius DP pavyzdžius su papildomais šaltiniais, matyti, kad dažniausiai tokiais atvejais Daukšos vartosena sutampa su Vilento „Evangelijomis bei Epistolomis“ (VEE) arba yra individuali. Įžvelgti tiesioginę Vulgatos įtaką aptariamosioms konstrukcijoms retai kada galima. Kita vertus, refleksyvų analizė neleidžia visiškai atmesti minties, kad Daukša galėjo remtis ne tik antruoju bei trečiuoju WPm leidimu, bet ir pirmuoju bei ketvirtuoju. DP perikopėse vyrauja įvardinė refleksyviojo posesyvumo raiška. Daugiausia konstrukcijų priklauso trečiojo asmens sferai. Čia nerasta nė vieno junginio su daugiskaitos pirmojo asmens įvardžiu, nors pamokslų tekstuose tokių konstrukcijų gausu. Šitokį svyravimą gali būti nulėmęs skirtingas tekstų žanras. Daukša ir Wujekas dažniausiai vartoja tiek lietuvių, tiek lenkų kalbai nebūdingą įvardinio refleksyvumo raiškos modelį: vietoj refleksyvinių vartojami nerefleksyviniai 1 ir 2 asmens įvardžiai. Tai aiškintina lotynų ir graikų kalbų, iš kurių verstos Evangelijų ištraukos, įtaka. The article gives an analysis of the constructions with reflexive possessive markers in the pericopes of Daukša's Postil and of the corresponding constructions in the third edition of Wujek's Postil. In those cases where different constructions are found in Daukša and in the third edition of Wujek, other versions of Wujek's Postil prior to the publication of Daukša's text (viz., the 1st, 2nd and 4th editions) were consulted. The analysis of reflexive possessive markers confirms the assumption, already formulated before, that in translating the pericopes Daukša sometimes diverged from Wujek's text and had recourse to alternative constructions. Such instances are, however, quite rare. Out of a number of more than 250 constructions with reflexive possessive markers, only some seven per cent showed divergences. A comparison of those places where Daukša and Wujek have divergent constructions with subsidiary sources shows that in such instances Daukša's renderings usually coincide with Vilentas' Euangelijos bei Epistolos, or they are individual creations. Direct influence of the Vulgate on the constructions in question can only be observed in rare instances. The predominant reflexive possessive markers in Daukša's pericopes are pronominal. Both authors, Daukša and Wujek, show a strong predilection for a type of pronominal reflexive marking that is, in fact, uncharacteristic of Lithuanian as well as of Polish, viz., they use 1st and 2nd person pronouns instead of reflexive pronouns. This can be explained with the influence of Latin and Greek, the languages from which the gospel passages were translated. In those cases where Wujek has other constructions, the use of this model in DP should be viewed in connection with Vilentas, as in the latter's Euangelijos bei Epistolos this foreign model of reflexive marking is even more frequent. Marking of reflexive possessivity on the verb is quite rare in the pericopes dealt with in this paper, and when it does occur, Daukša's and Wujek's texts are usually in agreement

Mikalojaus Daukšos Postilės 400 metų jubiliejus teikia progą ne tik aptarti šį kūrinį kaip vieną pirmųjų lietuviškų tekstų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, bet ir bandyti suvokti, kiek XVI a. pabaigoje Lietuva buvo europietiškas kraštas, kaip jame reiškėsi naujos kultūrinės ir tikybinės tendencijos, kaip jos buvo priimamos ir pritaikomos vietos poreikiams. Straipsnyje išskiriami trys Daukšos Postilės aspektai: renesansiškumas, barokiškumas ir katalikiškumas. Greta lietuvių ir lenkų kalbų M. Daukša mokėjo lotynų, graikų ir galbūt hebrajų, taigi atitiko privalomąjį Renesanso humanisto apibrėžimą (homo trium linguarum - „trijų kalbų žmogus“). „Lotyniškumą“ ir „lietuviškumą“ M. Daukšos kūryboje reikia laikyti to paties „renesansiškumo“ išraiška. Jam būdingas gimtosios kalbos, tautos ir Tėvynės aukštinimas, sielojimasis dėl jos likimo, noras dirbti jos labui, be abejo, yra renesansinės kultūros bruožas. Tačiau parengta ir išleista paskutiniaisiais XVI a. metais M. Daukšos Postilė jau yra paženklinta ir Baroko epochos lūžių, išreiškė potridentines Katalikų Bažnyčios nuostatas. Gimtoji kalba M. Daukšai yra ne vien ryšio su protėvių kartomis patvirtinimas, bet ir žmogaus dialogo su Dievu galimybė, išganymo laidas. M. Daukšos Postilė išreiškia svarbiausias XVI a. pabaigos kultūrines, tikybines, tautines ir politines nuostatas, kurias būtina kas kartą iš naujo permąstyti ir aktualizuoti. The 400th anniversary of Mikalojus Dauksa's "Postilla" provides an opportunity not only to discuss this work as one of the first Lithuanian texts in the Great Duchy of Lithuania, but also to understand how much Lithuania resembled the European region in the end of the 16th century, how were new cultural and religious trends represented there and how they were adopted and adapted to local needs. The article distinguishes three aspects of Dauksa's "Postilla": Renaissance, Baroque and Catholicity. In addition to Lithuanian and Polish languages M. Dauksa knew Latin, Greek and supposedly Hebrew, therefore, he met stringent definition of a Renaissance humanist (homo trium linguarum - "man of the three languages"). The Latin and Lithuanian aspects of M. Dauksa's writings ought to be considered an expression of the Renaissance. He is characterized by his apotheosis of language, nation and homeland, sorrow expression and desire to work for homeland's sake. Thus, is the feature of the Renaissance culture. However, Dauksa's "Postilla", prepared and released in the last years of the 16th century, has already been marked by Baroque turning-points and expressed Catholic Church attitudes. Mother tongue for M. Dauksa is not only the confirmation of belonging to ancestral generations, but also the possibility of human dialogue with God and salvation pledge. M. Dauksa's "Postilla" presents the main cultural, religious, ethnic and political provisions of the end of the 16th century that must be reassessed and actualized every time.

Jokūbas Morkūnas – mums mažai pažįstama, nepelnytai menkai tyrinėta XVI ir XVII a. sąvartos asmenybė. Jo reikšmingiausias leidinys „Postilla lietuviška“ (1600 m.) – didžiausia (apie 856 puslapių) XVI a. Didžiosios Lietuvos lietuviška knyga, šiais metais sukanka 400 metų. Nežinome J. Morkūno gimimo ir mirties datų, o jo veiklą nagrinėjusiuose veikaluose galime apčiuopti tik pačius bendriausius jo veiklos kontūrus. Straipsnyje apžvelgiami paties J. Morkūno išlikę darbai, aptariama šios mįslingos asmenybės reikšmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir lietuvių tautos kultūros raidai. Neabejotinų žinių apie J. Morkūną yra išlikę palyginti nedaug. Visai tikra, kad jis buvo knygų pasaulio žmogus. Pirmosios žinios apie jį kaip amatininką ir pirklį pasirodo 1575 m., o apie jo kaip spaustuvininko veiklą sužinome iš jo leidinių, pradėtų leisti Vilniuje nuo 1592 m., titulinių puslapių. Paskutinis leidinys, kuriame J. Morkūnas pasirašė spaustuvininku, buvo išleistas 1607 metais. Vadinasi, turėtų būti gimęs XVI a. viduryje, o miręs netrukus po 1611 metų. Knygose jis pasirašinėjo keturiomis kalbomis: lotyniškai, lenkiškai, lietuviškai ir vokiškai: Jakobus Mnrcovicius, Jakub Markowycz, Jokūbas Morkūnas, Jakobus Markowüz. Iš jo paties nuorodų dviejose jo pasirašytose pratarmėse, ir paminėtų jo leidinius rėmusių žmonių rato yra aišku, kad J. Morkūnas didesnę savo veiklos dalį gyveno ir dirbo Vilniuje, LDK evangelikų reformatų Bažnyčios reikmėms, buvo vienas veikliausių Vilniaus evangelikų reformatų bendruomenės narių, o jo veiklą tuo metu globojo LDK evangelikų reformatų šviesuomenės elitas. Jokūbas Morkūnas is not a well-known persona of the end of the 16th century and the beginning of the 17th century and is not well-researched. His most significant work “Postilla lietuviška” [The Lithuanian Postilla] (1600) is the largest book (865 pages) of Lithuania Major of the 16th century which turns 400 years this year. Morkūnas’s birth or death dates are unknown and works researching his activities give only the general outlines of his life. This article reviews the remaining works of Morkūnas, discusses significance of this mysterious personality to the cultural evolution of the Grand Duchy of Lithuania and Lithuanian nation. Very few certain facts are known about Morkūnas. It is known that he was a man of the book world. First information about him as an artisan and merchant appeared in 1575 and his printing activities became known from title pages of his publications that had been issued in Vilnius since 1592. The last publication which Morkūnas signed as a printer was published in 1607. It suggests that he should have been born in the middle of the 16th century and that he died soon after 1611. He signed his books in four languages Latin, Polish, Lithuanian and German as Jakobus Marcovicius, Jakub Markowycz, Jokūbas Morkūnas, Jakobus Markowüz. It is clear from his own references in two prefaces signed by him and from a circle of people who supported him that for the majority of his life Morkūnas lived and worked in Vilnius serving the needs of evangelical and reformed church of the Grand Duchy and was one of the most active church members patronized at that time by the church’s educated elite.

Wolfenbüttelio postilė (WP) yra seniausia žinoma lietuviška rankraštinė knyga, 1573 m. parengtas ir 1574 m. puošniai įrištas neišlikusio pirminio teksto (ar tekstų) nuorašas, kurio autorius – Jonas Bylaukis (apie 1540–1603). Tai vienas išsamiausių lietuvių kalbos istorijos dokumentų, atskleidžiančių rašomosios kalbos formavimosi procesą. Liturginių metų perikopinius pamokslus apimanti Postilė yra svarbus lietuvių Bažnyčios ir kultūros istorijos dokumentas, iškalbingai liudijantis Reformacijos raštų ir idėjų plitimą lietuviškoje aplinkoje. Rankraščio antraštinis lapas rodo WP esant ne originalų kūrinį, bet rinktinę iš įvairių postilių. Antraštėje išvardytos devynių teologų pavardės rodo, kad WP yra ypatingas lietuvių kultūroje lotyniškosios Europos evangelikų liuteronų homiletikos tradicijos florilegijas. Ilgesnės ar trumpesnės citatos, aliuzijos, exempla, lotyniškos sentencijos bei aforizmai (su greta pateiktais lietuviškais vertimais) leidžia WP laikyti pirma lietuviška Antikos, patristikos, Viduramžių teologų bei istorikų ir humanistų antologija. Tai pirmieji žinomi tokių tekstų ištraukų vertimai į lietuvių kalbą. WP minimi, cituojami ar parafrazuojami Antikos autoriai ir mitai, Bažnyčios Tėvai ir Viduramžių teologai, Viduramžių ir Renesanso istorikai. Straipsnyje plačiau aptariamos Antikos autorių citatos, mitologiniai siužetai, sentencijos atskleidžia, kad lietuvių kultūra jau XVI a. antroje pusėje sparčiai perėmė intelektinę amžių patirtį apibendrinančią tradiciją – būtent tuomet radosi pirmieji pasaulietinės graikiškos ir lotyniškos literatūros vertimai bei sekimai. The manuscript of the Sermon Book of Wolfenbüttel (1573) is the oldest known Lithuanian handwritten book (299 fol. 2°) and one of the largest and most important texts in the early modern history of Lithuanian. Furthermore it is a significant document of Lithuanian church and cultural history. This sermon book, consisting of sermons for an entire liturgic year, testifies the spreading of Reformation ideas and writings in the Lithuanian language area. The sermons were collected from at least ten sermon books, namely from the Postillae of Nicolaus Hemmingius, Antonius Corvinus, Johannes Spangenberg, Martin Luther, Philipp Melanchthon, Johannes Brenz, Leonhard Culmann, Arsatius Seehofer, Jodocus Willichius and Daniel Greser. Methodologically the translation is typical for the 16th century. Literally translated excerpts are followed by originally written parts, or translations from other sources are included. The Lithuanian translation is selective and paradigmatic. In many cases an (anonymous) translator takes the Latin text as a pattern according to which he creates his own sermon, or he writes an original sermon in which he includes some translated chapters. The translation is often supplemented with numerous quotations. This article deals only with part of them, in particular with those from classical authors as well as with explicit Latin citations.