Search

The mini-essay suggests that the future of relations between Belarusian and Ukrainian academic communities, as well as public intellectuals, might depend a lot on their success in decolonial practice. The assumption of knowing each other is a colonial leftover of the time when Moscow served as the centre of scientific knowledge production in the region. It is important to reciprocally accept the difference between Belarusian and Ukrainian cases without locating them on an imaginary line closer to or further from Russia. Presenting own cases by Belarusians and Ukrainians has to be prioritized over comparisons or mutual commenting between the two sides. Furthermore, it is an important condition of decolonization that all three countries — without any pairing — have the opportunity not only to maintain their own space for discussion but also to collaborate with fourth countries independently from each other. From the decolonial perspective, there are reasons to believe that Belarusian-Ukrainian reconciliation will not be a part of Russian-Ukrainian reconciliation, but an independent process with its dynamics. Keywords: Ukraine, Belarus, decolonization, Belarusian-Ukrainian relations, reconciliation.

Knyga skirta fundamentaliai temai – apmąstyti Rytų Europos geopolitinius bei moralinius pokyčius nuo Aksominės revoliucijos laikų (XX amžiaus devinto dešimtmečio) iki šių dienų. Taip formuluojamos temos rėmai ir turinys yra neišmatuojamo pločio bei gylio. Tai, ko gero, ir yra pirmasis knygos bruožas, atsiveriantis skaitytojui nuo pat knygos pratarmės. Jau pirmuose puslapiuose autorius nubrėžia tokius plačius kontekstus (geležinė uždanga, Sovietų Sąjungos byrėjimas, Baltijos šalių sugrįžimas į Europą, Vakarų Europos šalių terorizmo ir migracijos problemos, atgimstantis nacionalizmas Vidurio Rytų Europoje, Lenkijos „sukimas iš demokratijos kelio“, Vengrijos bendradarbiavimas su Kremliumi, „Brexitas“, Rusija, Baltarusija, Ukraina, Vakarų Europos separatizmo problemos, koronaviruso pandemija ir dar daug kitų), kad prie griežtesnio akademinio teksto pripratęs skaitytojas nejučia pradės raukti nosį, reikalaudamas apčiuopiamesnio minties pagrindo ir išvadų. Šitoks pirmasis įspūdis neapleidžia ir skaitant visą knygą, kurioje gausu nuorodų į istorinius bei politinius įvykius, aplinkybes, įvairiausių intelektualinių referencijų, įžvalgų, minčių, netikėtų trumpų rakursų. Vietomis viskas pradeda suktis kaleidoskopiniu greičiu, tačiau autorius įžanginiais ir baigiamaisiais žodžiais suvaldo tekstą ir išlaiko konceptualinį nuoseklumą. Knyga turi mokslinės monografijos statusą, vis dėlto ji parašyta labiau Czesławo Miłoszo, Milano Kunderos, Vaclavo Havelo, Jano Patočkos intelektualinės esė, o ne griežtos akademinės disciplinos stiliumi. Knyga sudėliota iš anksčiau rašytų straipsnių į žurnalus „Kultūros barai“ bei „Logos“, juos papildant, pakoreguojant; taip pat įtraukiant naujai parašytus skyrius. [...]

Straipsnyje analizuojamas klausimas, kokį vaidmenį informaciniuose karuose vaidina atminties kultūra. Remiantis Lietuvos, Rusijos, Ukrainos, Lenkijos ir Baltarusijos šalių pavyzdžiais, daromos išvados, kad praeities pasitelkimą informaciniuose karuose galima aiškinti ir kaip kovos priemonę siekiant įtvirtinti savo šalies autoritetą pasaulinės bendrijos akyse. Toks poreikis regiono valstybėms atsirado sugriuvus senosioms pasaulinėms sistemoms ir kuriantis naujiems politiniams blokams. 1. Atskleistos sąsajos tarp informacinių karų, kuriuose kaip įrankis pasitelkiama praeitis, ir šalies ekonominio potencialo augimo. Dėl šios priežasties šis įrankis regiono valstybių užsienio politikoje naudojamas ne vienodai intensyviai, o ir juo naudotis buvo pradėta ne vienu metu. 2. Beveik visos regiono šalys praeitį, kaip minkštosios galios įrankį, pradėjo plačiai naudoti tik XXI a. Šis įrankis ypač didelę reikšmę turi Lenkijoje ir Rusijoje, rečiau naudojamas Lietuvoje ir Ukrainoje, jo beveik visiškai nenaudoja Baltarusijos valstybė. 3. Informaciniuose karuose naudojamus praeities siužetus galima suskirstyti į dvi kategorijas: (a) globalių tapatybių, kurių simboliais yra tapusios Holokausto ir GULAG'o figūros, ir (b) su atskirų visuomenių atminties kultūromis ir tapatybėmis susijusius simbolius, tokius kaip slavų vienybės idėja (Rusijos-Ukrainos santykiuose) ar LDK praeitis (Lietuvos-Baltarusijos santykiuose. 4. Prognozuotina, kad būsimuosiuose informaciniuose karuose praeitimi bus remiamasi vis plačiau. Dėl šios priežasties būtina stiprinti ekspertinių gebėjimų šioje srityje ugdymą, kuris šiuo metu regiono valstybėse yra per menkas. This article presents an analysis of the role memory culture plays in information wars. Based on the examples of Lithuania, Russia, Ukraine, Poland and Belarus, it finds that the phenomenon of using the past in information wars can be explained as a fighting measure to entrench the authority of a given country in the eyes of the global community. This requirement emerged among countries in this region following the collapse of the old global systems and with the creation of new political blocs. Associations have been noticed between information wars that exploit the past and the growth of a country's economic potential For this reason, this foreign policy tool has not been used to the same degree in different countries in the region, nor did it start being used at the same time. Almost all the countries in the region started to massively exploit the past as a means of soft power only in the 21st century. This tool is especially significant in Poland and Russia, being used less often in Lithuania and Ukraine, and hardly at all in Belarus. The storylines of the past being used in information wars can be divided into two categories: Global identities, whose symbols have become Holocaust and Gulag figures; and symbols associated with the memory cultures and identities of separate societies, such as the idea of Slavic unity (in Russian-Ukrainian relations) or the past of the Grand Duchy of Lithuania (in Lithuanian-Belarusian relations). The author predicts that the use of the past in information wars is set to intensify in the future, and as such, the teaching of expert skills is necessary to address this; at present, these skills are lacking in countries in the region.

Straipsnyje nagrinėjama Lietuvos užsienio politika Astravo AE atžvilgiu laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio iki 2019 m. Straipsnio tikslas – ištirti Lietuvos užsienio politikos tikslus, priemones ir rezultatus. Tikslui pasiekti pasitelkiama oficialių dokumentų ir aukšto lygio susitikimų analizė. Dokumentai padeda atskleisti Astravo AE strategines, ekonomines bei socialines ypatybes, oficialią Lietuvos poziciją ir jos kaitą. Tuo tarpu aukšto lygmens susitikimų tyrimas talkina nustatant Lietuvos užsienio politikos kryptį, tikslus, jų pagrindimo būdus bei įgyvendinimo priemones. Tyrimas rodo, kad per visą analizuojamą laikotarpį Lietuva prieštaravo Astravo AE statyboms, tačiau iš pradžių tai darė netiesiogiai, akcentuodama branduolinės saugos problematiką, o nuo 2016 m. vidurio netiesioginis pasipriešinimas pamažu virto tiesioginiu – ši branduolinė jėgainė prilyginta Rusijos geopolitiniam projektui ir nuspręsta riboti baltarusiškos elektros patekimą į Europos Sąjungos rinką. Nors Lietuvos interesams dėl Astravo AE nebuvo nuosekliai atstovaujama aukščiausiu politiniu lygmeniu per visą nagrinėjamą laikotarpį, šalies užsienio politiką vis tiek galima laikyti pakankamai rezultatyvia. Lietuva sėkmingai aktualizavo branduolinės saugos problematiką tarptautiniu mastu, kas ilgainiui paskatino Baltarusiją iš dalies atsižvelgti į Lietuvos reikalavimus dėl tarptautinių ekspertų įsileidimo. Baltarusiškos elektros ribojimo klausimu Lietuvai pavyko susitarti dėl palankaus Baltijos valstybių elektros sistemų sinchronizacijos scenarijaus per Lenkiją ir užsitikrinti Varšuvos palaikymą. Nepaisant to, baltarusiškos elektros patekimo ribojimas iki sinchronizacijos gali būti efektyvus tik tuo atveju, jei Lietuvai pavyks pasiekti susitarimus su Latvija ir Estija.

Lithuania has been a target of Russia’s soft power efforts for the past two decades. The aim of this article is to analyse Russia’s soft power influence possibilities in Lithuania. First, it analyzes how soft power is interpreted in Russia compared to the Western conception. Then, Russia’s soft power instruments and their core goals are reviewed, not all of which fall under the category of “soft power instruments” according to the Western understanding. The article proceeds with demographic changes in Lithuania and trends of consumption of Russian culture and information in Lithuania. The main argument is that Russia is not aiming to apply soft power to the general Lithuanian society but to particular groups within the population (Russophone minorities and residents with sentiments for the Soviet Union). It can be assumed that demographic trends and Russia’s aggressive actions will increasingly limit its soft power capabilities. However, the greatest setback to Russia’s soft power in Lithuania is arguably caused by its continuing reliance on hard power when it comes to countries of the post-Soviet space., Pastaruosius du dešimtmečius – ypač po 2014 m. Rusijos agresijos prieš Ukrainą – Lietuvos užsienio ir saugumo politikos bendruomenė vis daugiau dėmesio skiria Rusijos švelniosios galios priemonių taikymui Lietuvoje. Vis dėlto Rusijos taikomos priemonės ir jas apibūdinančios sampratos („informacinis karas“, „hibridinės grėsmės“ ir t. t.) neatitinka sąvokos „švelnioji galia“ autoriaus Josepho S. Nye siūlomo klasikinio apibrė-žimo. Švelniosios galios samprata vis labiau „iškraipoma“. Atsižvelgiant į šį konceptualų disonansą, straipsnyje nagrinėjama, kokias švelniosios galios priemones ir kaip sėkmingai Rusija taiko Lietuvoje.Straipsnio tikslas – išnagrinėti Rusijos švelniosios galios įtaką Lietuvoje analizuojant tokios galios priemonių arsenalą, jų taikymo tikslus, demografines bei Rusijos kultūros ir informacijos vartojimo tendencijas Lietuvoje. Šio straipsnio metodologija pagrįsta Rusijos mokslininkų, kurie pasiūlė taikyti švel-niąją galią buvusioje sovietinėje erdvėje (įskaitant Lietuvą), įvardijamų priemonių analize. Analizė apsiriboja tik tomis švelniosios galios priemonėmis, kurios kardinaliai nepriešta-rauja Josepho S. Nye požiūriui. Šių priemonių veiksmingumas vertinamas remiantis pirmi-niais demografiniais ir gyventojų apklausų duomenimis.Konstatuojama, kad Rusija siekia taikyti švelniosios galios, taip kaip ji suprantama Joseph S. Nye, ne visos Lietuvos visuomenės, o tik tam tikrų grupių (rusakalbių mažumos ir gyventojų, teigiamai vertinančių sovietinę Lietuvos praeitį) atžvilgiu. Daroma prielaida, kad demografinės tendencijos ir agresyvūs Rusijos veiksmai vis labiau ribos jos švelnio-sios galios sklaidą, nepaisant apklausose pastebimo Lietuvos gyventojų noro palaikyti ge-resnius santykius su kaimyne.Išvadose teigiama, jog Rusija švelniąją galią dažnai supranta kaip „vienpusį eismą; ji nebando suvokti kitų valstybių patirties ir vertybių, atpažinti abipusių panašumų, o veikiau „primeta“ savo naratyvą; tokia strategija gali tikti tuo atveju, kai nacionalinės istorijos ver-sijos pakankamai sutampa (pavyzdžiui, Baltarusijos atveju), tačiau Lietuvos atveju ta stra-tegija netinka. Svarbiausią vietą Rusijos naratyve užima „penkiolikos broliškų respublikų“ ir „pergalės Didžiajame Tėvynės kare“ elementai, kurie iš principo prieštarauja Lietuvoje įsitvirtinusiam „dviejų okupacijų“ ir „Sovietinės imperijos kalėjimo“ naratyvui ir kėsinasi paneigti lietuviškąją tapatybę.Lietuvos visuomenės demografinės charakteristikos santykinai palankios Rusijos švel-niosios galios veikimui, ypač dėl gausios rusakalbių mažumos ir rudimentinio rusų kalbos mokėjimo Lietuvos visuomenėje. Vis dėlto šios sąlygos nyksta dėl emigracijos (stip riausiai veikiančios būtent etninių mažumų bendruomenes Lietuvoje) ir natūralios kartų kaitos, tad ateityje Rusijos švelniosios galios įtaka potencialiai mažės

Šią paprastą frazę „Mes turėjome padaryti geriau negu užsienyje“ 2020 m. filmuojant „Dizaino fondo interviu“ ištarė Ramutė Navasaitienė, VNIITE Vilniaus filiale dirbusi lietuvių dizainerė. Tai nebuvo pagražinimas: prieš kelis dešimtmečius jos ir kolegų darbus žinojo ir vertino tiek šalyje, tiek užsienyje. Įgyvendintų projektų skalė buvo plati: nuo Vilniaus autobusų stoties grafinio dizaino iki kasetinių grotuvų. Nors pristatant šiuos objektus, buvo pažymima, kad jie sukurti Sovietų Sąjungoje, o ne Lietuvoje, instituto veikla užima svarbią vietą lietuvių dizaino istorijoje. Sąjunginis techninės estetikos mokslinių tyrimų institutas [straipsnyje vartojamas rusų kalbos trumpinys VNIITE, lietuviškai žinomi du pavadinimai ir jų trumpiniai: Sąjunginis, arba Visasąjunginis, techninės estetikos mokslinio tyrimo institutas (STEMTI, arba VTEMTI)] buvo įsteigtas 1962 m., o jo veikla apėmė produktų dizainą, dizaino mokslinius tyrimus, informacijos sklaidą ir kitas susijusias sritis. Pagrindinis VNIITE įkūrimo tikslas buvo Sovietų Sąjungos modernizavimas. Dėl šios priežasties institutas veikė ne tik Maskvoje, svarbų vaidmenį vaidino regioniniai filialai. 1966 m. buvo įkurta dešimt regioninių filialų: Leningrade (dab. Sankt Peterburgas, Vakarų Rusija), Kijeve ir Charkove (Ukraina), Minske (Baltarusija), Sverdlovske (dab. Jekaterinburgas, Sibiras), Chabarovske (Rusijos Tolimieji Rytai), Tbilisyje (Gruzija), Jerevane (Armėnija), Baku (Azerbaidžanas) ir Vilniuje (Lietuva). Kiekvieno iš jų veikla buvo orientuota į skirtingas sritis, priklausomai nuo vietinės pramonės, kultūros ir poreikių. 1973 m. instituto Vilniaus filiale iš viso dirbo 114 žmonių. Jo veikla aprėpė keturias skirtingas sritis, plačiai apibrėžtas kaip „kompleksiniai tyrimai“, „meninės konstrukcijos pramonėje“, „pramoniniai interjerai“ ir „mokslinė-techninė informacija ir propaganda“. Dvejais metais anksčiau, 1971 m., institute darbavosi 27 tyrėjai: keturiolika iš jų dirbo technikos ir įrengimų srityje, o trylika specializavosi sprendžiant kulturno-bytovovo (kultūrinio ir buitinio) sektoriaus klausimus. VNIITE veikla neretai būdavo tarpdisciplininė, o darbuotojų išsilavinimas ir atliekamos funkcijos taip pat skyrėsi – dirbo įvairūs specialistai, pradedant pramoniniais dizaineriais ir baigiant dizaino tyrinėtojais bei mokslininkais. Vilniaus filiale ypatingas dėmesys buvo skiriamas tiksliajai inžinerijai, elektronikai ir urbanistinei aplinkai. Nors instituto pagrindinė būstinė buvo įsikūrusi Vilniuje, veikė ir mažesni padaliniai už Vilniaus ribų. Kaip matome iš turimos informacijos, VNIITE Vilniaus filialas užėmė privilegijuotą padėtį, palyginti su kitais instituto filialais. Pavyzdžiui, 1968 m. Vilniaus filialo dizaineriai galėjo skaityti 13 pavadinimų užsienietiškų dizaino žurnalų, tuo tarpu gerokai didesnio Kijevo miesto filialas prenumeravo tik 6 pavadinimų žurnalus. Vienintelis labiau privilegijuotas filialas, prenumeravęs 16 pavadinimų užsienietiškų žurnalų, buvo Leningrade. Byrant Sovietų Sąjungai, VNIITE buvo tapęs didžiausiu pasaulyje dizaino mokslinių tyrimų institutu. Kaip ir visos didžiulės komunistinės imperijos, VNIITE instituto griūtis buvo staigi – šiame tyrime nepavyko nustatyti tikslaus laiko, kada jis liovėsi egzistavęs. Šiaip ar taip, dizaino informacijos sklaidos, edukacijos ir vietinės materialiosios kultūros formavimo srityje VNIITE padarė didžiulį poveikį tuometinei ir ateinančioms lietuvių dizainerių kartoms. Todėl VNIITE Vilniaus filialo, kaip ir kitų buvusios Sovietų Sąjungos miestų filialų, įtaka šiuolaikiniam dizainui tęsiasi per instituto veiklos materialius pėdsakus, idėjų istoriją ir buvusių darbuotojų tolesnę veiklą. Nepaisant ekonominių, kultūrinių ir ideologinių sunkumų sovietų okupacijos metais, šio instituto dizaineriams pavyko sukurti funkcinių objektų, kurie prisidėjo prie gyvenamosios aplinkos gerinimo. Vilniaus VNIITE, kaip sąjunginės institucijos vietinio filialo, veikla gali kelti klausimų: ar jį derėtų laikyti „mažąja Maskva“ Lietuvos teritorijoje, ar drąsaus pasipriešinimo kultūrinei hegemonijai per vietines tradicijas išraiška? Šis straipsnis parodo, kad Sovietų Sąjungos periferijų dizainas nepaklūsta binariniam vertinimui. Vietiniame filiale dirbę dizaineriai turėjo paklusti VNIITE, kaip centrinės dizaino institucijos, taisyklėms ir prioritetams, tačiau tuo pat metu jie rėmėsi savo lietuviškomis tradicijomis bei išsilavinimu. Pagrindiniai archyviniai šaltiniai, panaudoti rašant šį straipsnį, – tai VNIITE Vilniaus filialo metinės ataskaitos, kurios būdavo siunčiamos į centrinę būstinę Maskvoje. Jos yra saugomos Maskvoje, Rusijos valstybinio ekonomikos archyvo (RGAE) 281/P-688.3 fonde. Šiose metinėse ataskaitose galima rasti informacijos apie svarbiausius vykdytus tyrimų projektus, svarbiausius atliktus dizaino darbus, bendradarbiavimą su vietinėmis institucijomis ir VNIITE Vilniaus filialo darbuotojų užsienio publikacijų, straipsnių ir viešų paskaitų sąrašą nuo 1969 iki 1974 metų. [...] This article focuses on the functioning of the Vilnius branch of VNIITE, the All-Union Scientific Research Institute for Technical Aesthetics. This large Soviet establishment was founded in 1962 and was active in product design, design research, dissemination of information and other related fields. The Vilnius office was one of the most privileged amongst the ten regional institutes, as suggested by the number of renowned international design journals the local staff was able to access. The practices of the VNIITE branch in Vilnius were diverse. The products designed by local designers included technical machinery, consumer products and public interiors. The branch was active in research, which included different scientific fields. The staff of VNIITE gave lectures and translated foreign articles to disseminate design knowledge and to inform local audiences of the “Western world”. Therefore, the Vilnius VNIITE office played an important role in modernising local design culture. This explains why a study of the practices of this institute is vital for broadening the knowledge of Lithuanian design during the Soviet occupation.

Kolektyvinės monografijos „Baltarusių valstybingumo istorija“ antrasis tomas apima XVIII a. pabaigos – XX a. pradžios istorinį laikotarpį. Šio tomo autoriai atstovauja skirtingoms Baltarusijos mokslo institucijoms, yra parengę atskiras ir sintetines mokslo studijas, skirtas XIX a. politiniams įvykiams, socialinių grupių ir struktūrų, baltarusių tautinio judėjimo analizei. Knygoje keliami dvejopi tyrimo tikslai: pirma, „atskleisti valstybinį teisinį baltarusių žemių statusą Rusijos imperijos sudėtyje, išanalizuoti valdžios tautinę politiką“; antra, „parodyti baltarusių tautinės valstybinės idėjos gimimą, baltarusių tautinio judėjimo raidą, pristatyti baltarusių elito politines nuostatas ir strategijas“ (p. 4). Tomą sudaro keturi skyriai: „Istoriografija ir šaltiniai“, „Valstybinis-teisinis baltarusiškų žemių statusas Rusijos imperijos sudėtyje“, „Tautinė raida ir tautinė politika“, „Baltarusių valstybingumo idėja ir tautinis judėjimas“. Atskirą dėmesį norėtume sutelkti į paskutinius tomo skyrius, kuriuose ir atsispindi autorių siūloma „baltarusių tautinės valstybinės idėjos“ samprata ir koncepcija. Autorių teigimu, tautiniai procesai „baltarusių visuomenėje“ reiškėsi jau XIX a. pirmoje pusėje, sustiprėjo XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje, ir baigėsi 1917–1919 m. (p. 214). Kalbant apie XIX a. pirmosios pusės tautinius procesus, ypatingas vaidmuo skirtas Vilniaus universitetui. [...]

Prieš kokius septynis metus Lietuva buvo tiksliai apibūdinta kaip maža, pavojingų kaimynų turinti Europos valstybė, iš didžiųjų partnerių siekianti saugumo, bet norinti parodyti, jog ir ji gali būti svarbi. Lietuva siekia vykdyti savitą, reikšmingą ir kitų vertinamą užsienio politiką. Tai būtų sunkiai įgyvendinama užduotis net didelei, turtingai, finansinius svertus valdančiai šaliai. Nors Lietuvoje valdžia dažnai keičiasi, partijos linkusios vienos kitas laikyti priešėmis, o ne tik oponentėmis, užsienio politika yra gana pastovi, pagrindinės gairės nekinta atėjus naujiems prezidentams ir vyriausybėms, nors per rinkimų kampanijas ir pirmuosius kadencijos mėnesius kalbama apie poreikį koreguoti kursą. Lietuvos užsienio politika grindžiama trimis stulpais. Pirmasis – kuo glaudesni santykiai su JAV. Vašingtonas laikomas svarbiausiu partneriu ir patikimiausiu saugumo garantu, kurio politiką reikia remti be išlygų, net kilus nesutarimams su ES. Antrasis stulpas – besąlygiškas priešiškumas Rusijai. Maskva kelianti pavojų ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai, tad privalu ją smerkti, stengtis įtikinti kitas ES šalis taikyti kuo griežtesnes sankcijas bei nepasiduoti klastingoms Kremliaus vilionėms. Dabar panašiai vertinama ir Baltarusija. Trečiasis, tegul ir mažiau reikšmingas stulpas – ypatingas dėmesys pietryčių kaimynėms, ypač Gruzijai ir Ukrainai, kas veda prie savito atitolimo nuo buvusio JAV gynybos sekretoriaus Donaldo Rumsfeldo įvardintos „senosios Europos.“

At the beginning of 19th century Vilnius and Polock were the only towns on the territory of the former Grand Duchy of Lithuania in which Polish publications, newspapers, theatres and high schools existed. Enlight-enment ideas and liberal trends played an important part in the Vilnius com-munity. On the contrary, ideological climate in Polock was created by Jesu-its - the order dissolved by the Pope, but existing in the Russian territory. The Author indicates the differences between these two communities and also draws attention to Lithuanian poems written in Vilnius by Antanas Strazdas and Byelorussian poems written there in the Philomaths community by Jan Czeczot. He also considers how big was the influence of Polock environment on the literary activities and attitude of Jan Barszczewski, a student of Polock college and future leading representative of Polish-Byelorussian literary bor-derland. XIX amžiaus pradžioje Vilnius ir Polockas buvo vieninteliai mies-tai senosios LDK teritorijoje, kuriuose gyvavo lenkų laikraščiai, leidyklos, te-atras ir aukštosios mokyklos. Vilniaus kultūrinis centras buvo besišviečiantis bei liberalus. Tuo tarpu Polocko idėjinį klimatą kūrė jėzuitai, nors tuo metu popiežius panaikino ordiną, tačiau Rusijos teritorijoje jis veikė. Autorius, paryškindamas kylančius dviejų centrų skirtumus, taip pat atkreipia dėmesį į tuo laikotarpiu Vilniuje išleistus Antano Strazdo lietuviškus eilėraščius ir Vilniaus filomatų bendruomenei priklaususio Jono Čečiotos (Jan Czeczot) parašytas baltarusiškas eiles. Autorius apmąsto ir tai, kokią įtaką Polocko centras turėjo Jono Barščevskio, vėliau tapusio pagrindiniu lenkų ir baltaru-sių literatūrinio paribio atstovu, kūrybinei veiklai.

Rusijos imperijos Šiaurės Vakarų krašte 1863 m. sausio mėn. prasidėjęs sukilimas, kuris apėmė buvusias Abiejų Tautų Respublikos žemes, istorikams nėra nauja tema. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo pradėta tirti ir moterų dalyvavimą 1863–1864 m. sukilime. Lenkijoje, Baltarusijoje, iš dalies Lietuvoje tyrimai kėlė klausimų apie moterų protesto formas ir metodus šiame sukilime, jų socialinio vaidmens kaitą, moterų atsiminimus ir jų įvaizdžius. Šiame straipsnyje pirmą kartą siekiama įvertinti atsiminimus apie 1863–1864 m. sukilimą, kuriuos rašė moterys, kilusios iš buv. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių ir stebėjusios sukilimo įvykius šiose žemėse. Moterų atsiminimai čia yra nagrinėjami kaip visuma, siekiant atskleisti bendrybes, kurios buvo būdingos visiems moterų atsiminimams. Skirtingai nei ankstesni tyrimai, kurie į moterų atsiminimus apie šį sukilimą žiūrėjo kaip į šaltinį, leidžiantį kelti klausimus apie sukilimo eigą, tremties temą ar moterų gebėjimą sukilimo metais derinti visuomeninę veiklą ir pareigas šeimoje, šiame straipsnyje keliamas bendresnis klausimas, ką ir kodėl moterys rašė arba nerašė atsiminimuose apie 1863–1864 m. sukilimą. The rebellion that broke out in the Northwest Province (Severo-Zapadnyi Krai) of the Russian Empire in January 1863 and spread over the former lands of the Commonwealth of the Two Nations is not a new topic for historians. The involvement of women in the insurrection of 1863 has also been studied for a long time, with the first research appearing even before the Second World War. So far, Polish, Belarusian, and to some extent Lithuanian, researchers have raised questions about the forms and methods of women’s protests in this insurrection, and the changes in their social role, and analysed women’s memories and images of women. This article is the first to address memoirs of the January insurrection written by women from the former Grand Duchy of Lithuania who observed the events of the insurrection in these lands. The women’s memoirs are analysed here as a whole, in order to reveal some common features. In contrast to previous studies that have looked at women’s memoirs of the rebellion in order to answer questions about the course of the rebellion, the theme of deportations, or women’s ability to balance social activities and family responsibilities during the insurrection, this paper raises the more general question of what women did and did not write about in their memoirs about the insurrection between 1863 and 1864, and why.

Polotia recepta. A Map of the Principality of Polatsk: Texts and Pretexts of thePower Dispute This study discusses an important aspect of a political message conveyed by Stanisław Pachołowiecki’s map, published in 1580 by G.B Cavalieri’s printing house in Rome as part of The Atlas of the Principality of Polatsk – Descriptio Ducatus Polocensis. The message in question is one of the paratexts, presenting a detailed historical note on Polatsk and the Principality. The main goal of the study is to prove a double hypothesis, first that the note on Polatsk was a key argument legitimising the rule of Stephen Báthory – contested by Tsar Ivan the Terrible – not only over the small territory under dispute but over the whole Great Duchy of Lithuania and the Polish-Lithuanian Commonwealth, and second, that the decision to aim the first Polish-Lithuanian military offensive in the 1577–1582 war at Polatsk was motivated by political rather than military or strategic considerations. In section I, preliminary assumptions, theses and research methods are presented. Then, in section II, the context of the propaganda campaign, as Pachołowiecki’s map ideological framework, is introduced. This is followed by a critical analysis of the historical note, based on Polish and Ruthenian-Lithuanian sources (III.1). The next section (III.2) demonstrates that Polatsk held a central place in the Muscovite political discourse. Having proclaimed himself a heir to the throne of the Great Duchy and to the crown of Poland, Ivan the Terrible seized the land of Polatsk, and the efficient Muscovite diplomacy started to assert the tsar’s alleged dynastic claim to Lithuania and Poland. In this way, the manipulated history of the “recovered Polatsk”, Polotia recepta, argued to be a historical part of Lithuania, can be seen as a reply to the Muscovite discourse of power drawing on dynastic claims to a non-existent duchy, and the key matter is the legitimisation of elective monarchy as opposed to hereditary one. Having discussed the theatrical and iconic form of the Polish triumph over Ivan the Terrible (III.3), the author highlights the long life of the political myth of the Polatsk statehood and its sign ificance for today’s Belarusian identity discourse.

Šio biografinio straipsnio pagrindinė tema – didiko karjera keičiantis epochoms. Paskutinio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės maršalo ir pirmojo Lietuvos Vilniaus gubernijos bajorų maršalo, Rusijos imperijos slaptojo tarėjo, Abiejų Tautų Respublikos ordinų Šv. Stanislovo bei Baltojo erelio, Rusijos imperijos Andriejus pirmo pašauktojo bei Aleksandro Nevskio ordinų kavalieriaus, karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio dukterėčios Konstancijos Poniatovskos vyro, 1795 m. LDK elito delegacijos į Sankt Peterburgą, iš esmės legitimavusios LDK prijungimą prie Rusijos, pirmininko, daugelio valdų šiandienos Lietuvos bei Baltarusijos teritorijose savininko Liudviko Skumino Tiškevičiaus (1748–1808) gyvenimo istorija parodė, kad jaunystėje turėdamas tik Vilniaus pavieto tėvūno vietą, šis asmuo iškilo labai aukštai ir išvengė didesnių kritimų, juolab represijų. Didiko duktė Ona Potocka, savo atsiminimuose tėvą aprašė nedaug, bet pozityviai, parodė jį kaip patriotą, Targovicos konfederacijos priešininką. Tačiau daugelis to meto visuomenės narių kritiškai vertino Liudviko Skumino Tiškevičiaus asmenybę, nurodydami jo turto ir prabangos siekimą, karjerizmą, prisitaikėliškumą. Skirtingai jis vertinamas ir istorikų darbuose. Šio asmens karjera nebuvo staigi, savo tikslų jis siekė pamažu, bet užtikrintai. Įvykiu, suteikusiu didžiausią jo karjeros pagreitį, tapo 1775 m. įvykusios jo vedybos su karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio dukterėčia Konstancija Poniatovska (Konstancja Poniatowska), nuo tol jo karjera buvo itin stipriai susieta su šio karaliaus asmenybe. Pirma buvo įveikta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo iždininko Antano Tyzenhauzo grupuotė Vilniaus seimelyje XVIII amžiaus 8–9-ojo dešimtmečių sandūroje. 1775 m. jis tapo LDK raštininku, 1780 m. – lauko etmonu. L. Skuminas Tiškevičius pamažu kaupė savo kapitalą, didino įtaką visuomenėje. Liudvikas Skuminas Tiškevičius palaikė konservatyvią Abiejų Tautų Respublikos Rusijos remiamą didikų grupuotę ir buvo iš esmės priešiškas reformoms ir Gegužės 3 d. konstitucijai. Visgi valstybės reformų metu jam pavyko pasiekti pelningą LDK iždininko postą. 1793 m. Gardino seimo metu įvyko didiko konfliktas su Rusijos imperijos pasiuntiniu Jakovu Siversu (rus. Яков Ефимович Сиверс, vok. Jakob Johann Graf von Sievers), bet tada įvykęs dvarų sekvestras buvo laikinas, didikas perėjo į prorusiškos grupuotės pusę. Vėliau L. Skuminas Tiškevičius buvo apdovanotas ir gavo LDK didžiojo maršalo pareigybę. 1794 m. Tado Kosciuškos sukilime jis aktyviai nedalyvavo, bet iš jo dvarų buvo teikiama parama sukilėliams. 1795 m. tuometinio Lietuvos valdytojo Nikolajaus Repnino (Николай Васильевич Репнин) jis buvo paskirtas delegacijos į Sankt Peterburgą, kurios tikslas buvo padėkoti už maišto numalšinimą ir išreikšti LDK gyventojų norą tapti imperijos pavaldiniais, vadovu. Peterburge, anot Jono Nepomuko Kosakovskio liudijimo, tekstą, kuris iš pradžių buvo gerokai švelnesnis, Liudvikas Tiškevičius prieš imperatorę perskaitė su visais pataisymais, kuriuos padarė jam imperijos aukščiausieji pareigūnai. Po Jekaterinos II mirties Liudvikas Tiškevičius tapo Lietuvos Vilniaus gubernijos maršalu. Rusijos imperijos valdymo metai – jo tolesnio kapitalo kaupimo, taip pat ir nuolatinių skolų mokėjimo etapas. Svarbus jo karjeros pasiekimas – tapimas mažamečio Dominyko Radvilos (didžiulių turtų savininko) globėju kartu su paskutiniu Vilniaus vaivada Mykolu Radvila ir Lenkijos didžiuoju maršalu Frederiku Juozapu Mošynskiu (Fryderyk Józef Moszyński). Visgi didesnę karjerą pasiekti naujoje epochoje jam sutrukdė ne tik ambicijų stoka, bet ir amžius, prastėjanti sveikata ir mirtis.

Contribution to climate change mitigation is required for all world countries. Post-Soviet countries&rsquo, climate change policy strategies by 2030 (2035) were adopted relatively recently. Thus, the aim of this study is to analyze the achievements of climate change policy, encompassing carbon emissions, energy intensity, and renewable energy consumption, in separate Post-Soviet countries and to reveal the possibilities of reaching their long-term 2030&ndash, 2035 targets. The results showed huge differences in carbon emissions, energy intensity, and the share of renewable energy consumption among Post-Soviet countries. Analyzing the trends of climate change policy implementation in almost all Post-Soviet countries (except Ukraine and Uzbekistan), carbon pollution increased during the analyzed period (2002&ndash, 2014). The highest growth of emissions was observed in Georgia and Tajikistan. Furthermore, the economic development level was positively and significantly related to the level of carbon emissions. During the 2002&ndash, 2014 period, energy intensity decreased in all Post-Soviet countries, particularly in those where the level was lower. The share of renewable energy consumption increased the most in countries that are members of the EU (Latvia, Lithuania, and Estonia) and Moldova, which declared its willingness to join the EU. However, the energy intensity and the share of renewable energy consumption were insignificantly related to the level of economic development. Analyzing the possibility of achieving the Post-Soviet countries&rsquo, climate change policy targets, the results showed that only some of them will succeed. Therefore, Post-Soviet countries should implement more efficient climate change policies and effective tools in order to achieve their targets.

Sveikatos apsaugos sistemos organizavimo klausimas ankstyvosiose sovietinėse respublikose yra retai studijuojamas naujausių laikų istorijos aspektas. Nors formaliai egzistavo Lietuvos ir Baltarusijos Sovietų Socialistinė Respublika, jos valdžia turėjo spręsti realiai iškilusias problemas smarkiai blogėjančios epidemiologinės situacijos sąlygomis, ir tai vertė steigti specialią aukšto lygio medicininę instituciją. Siekdamas sukurti klasine teorija paremtą sovietinę sveikatos apsaugos sistemą, Litbelo sveikatos apsaugos liaudies komisariatas vis dėlto nesulaukė pakankamai išteklių ar vietinio medicininio personalo paramos, dėl to jo darbas nebuvo efektyvus. Dėl prasidėjusio Sovietų Rusijos ir Lenkijos karo Raudonoji armija pasitraukė iš Lietuvos, o Litbelo valdžios įstaigos buvo perkeltos iš Vilniaus į Minską, vėliau į Bobruiską, kur galiausiai buvo sukurta Sveikatos apsaugos komisariato struktūra. Tačiau dėl Lenkijos kontrpuolimo Litbelas buvo likviduotas, o kartu su juo baigė savo veiklą ir Sveikatos apsaugos liaudies komisariatas. The article presents an analysis of the formation and activity of the People’s Commissariat for Health Care of the Socialist Soviet Republic of Lithuania and Belarus at the beginning of 1919. The basic structure of the Commissariat was worked out on the basis of various sources. It was found that, due to the outbreak of the 1919–1921 Polish-Soviet war, the efficiency of the Commissariat during its time in Vilnius was limited. The relative stabilisation of the health-care management system was achieved after the Commissariat was evacuated to Minsk, and later to Bobruisk, away from the front line. It has been proven that at the beginning of the Polish-Soviet war, military and civil medical care was combined in a single system, and all medical professionals in the Lithuanian-Belarusian Soviet Republic were required to do military service. The worsening of the military situation for the Red Army in Lithuania and Belarus determined the split of the Health Care Commissariat into two separate divisions: the field division for medical care for Soviet troops near the front line, and the civil division for helping civilians.

Straipsnio tikslas – aptarti kraujo ryšiais susietų architektų Fontanų klaną, pristatyti grupuotės narių tarpusavio giminystę bei giminines sąsajas su kitais žinomais Europos menininkais, įvertinti šio socialinio tinklo vaidmenį XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės architektūros raidai. At the turn of the eighteenth century, the newcomers of the Fontana family settled in the Polish- Lithuanian Commonwealth and eventually rallied a clan of architects and engineers based on family ties. In the middle of the eighteenth century, some of the individuals connected by familial ties resided in Warsaw and worked in the milieu of the royal court, but the zone of their activity and influence covered almost the whole territory of the Polish-Lithuanian Commonwealth. In the historiography of Polish art, the Fontanas and other architects related to them have been studied in some detail, but those family members who resided and worked in the Grand Duchy of Lithuania have not been adequately researched. The phenomenon of this clan is not featured in the circulation of the history of Lithuanian art, nor has its role in the evolution of eighteenth-century architecture of the Grand Duchy of Lithuania been assessed. The biographical information on the Fontana family and the data on their architectural activities suggest that the Fontana family of architects, which operated in the Polish-Lithuanian Commonwealth, comprised a group based on kinship that consciously sought to firmly establish themselves and assert leadership in the field of architecture. In the eighteenth century, the architects of the Fontana family introduced the stylistic trend of “Classicist” Baroque to the architecture of the Grand Duchy of Lithuania. This style encompassed the echoes of Northern Italian mannerism, ascetic and austere traditions of mature baroque of Rome, as well as ideas and variations of forms transformed in the milieu of Warsaw triggered by following such precursors as Tylman van Gameren. Classicist Baroque stimulated a wide response. In the eighteenth-century arena of baroque architecture of the Grand Duchy of Lithuania, it was competing against its main rival, the school of Vilnius Baroque.

Straipsnyje pristatoma ligi šiol mažai pažinta Mogiliove gimusio Vilniaus piešimo mokyklos auklėtinio, vėliau gyvenusio ir kūrusio daugiausia Miunchene, tapytojo ir grafiko Roberto Genino (1884–1941) asmenybė. Menininko biografijos vingiai ir kūrybos kelias rekonstruoti remiantis autoriaus įvairiuose pasaulio muziejuose bei privačiose kolekcijose surastais dailininko darbais, jo surengtų dailės parodų analize bei kritikų atsiliepimais. Sukaupta medžiaga leido autoriui ištyrinėti jo kūrybos vingius ir išskirti pagrindines stilistines dailininko kūrybos kryptis, nustatyti atskirus jos laikotarpius. 1911–1914 m. Geninas kūrė daugiausia grafines daugiafigūres kompozicijas neoklasicizmo įtakoje, daugeliui kūrinių suteikdamas simbolinę prasmę. 1915–1924 m. dailininkas atsidavė ekspresionistinei išraiškai, o 1925–1935 m. jo tapyboje vyravo lyrinėmis nuotaikomis persmelktas primityvizmas. Remiantis šia Genino kūrybos periodizacija ir stilistinėmis tendencijomis, straipsnio autoriui pavyko nustatyti daugelio nedatuotų kūrinių sukūrimo laiką bei aplinkybes, nulėmusias siužetų įvairovę. The article is devoted to the artistic development and biography of the painter and illustrator Robert Genin (1884–1941), who was born in Belarus, studied art in Vilnius, Odessa, Munich and Paris, lived in Paris, Munich, Ascona and Moscow, created numerous paintings, illustrations and some frescos.

Straipsnio objektas – Vilniuje gimusio kompozitoriaus ir dirigento Józefo Deszczyńskio (1781–1844) kūrybinė biografija, kuri lietuvių muzikologijoje bent kiek išsamiau netyrinėta, apsiribojant paminėjimais kitoms temoms skirtuose darbuose. Kompozitoriaus gyvenimu ir kūryba daugiau domėtasi Lenkijoje ir Baltarusijoje. Šio straipsnio tikslas yra pateikti daugiau žinių apie Deszczyńskio bajorišką kilmę, atskleisti patriotiškų aspiracijų apraiškas jo kūryboje, aptarti retai minimus ar visai neminimus kūrinius ir kai kurias su jo vardu susijusias vilnietiško muzikinio gyvenimo aplinkybes. Atliekant tyrimą naudotasi tarpdisciplininėmis metodologinėmis prieigomis, pasiremta loginės analizės ir hipotezės, lyginamuoju, analitiniu-kritiniu metodais. Józef Deszczyński (1781–1844) was a composer, conductor and music pedagogue of noble descent (coat of arms Ślepowron), who was born and worked in Vilnius, the capital of the Grand Duchy of Lithuania and the Lithuanian state. His biography and creative legacy have not been thoroughly addressed in Lithuanian musicology, except for several mentions in studies dedicated to other topics. This topic has drawn more attention in Polish historiography. More in-depth publications on his church music were published in Belarus. Józef Deszczyński was a popular, well-known musician in Lithuania and Poland: his works were published in Vilnius, Warsaw, Leipzig, Vienna, and Saint Petersburg. The major publications in Vilnius (Wizerunki i roztrzansanie naukowe), Warsaw (Ruch muzyczny), and Leipzig (Allgemeine Musikalische Zeitung) wrote about Deszczyński. The entirety of facts indicates that he was known to Józef Elsner; Stanisław Moniuszko; Oskar Korwin-Milewski, the librettist of his operas; and the Zawadzki family. His biography was also known to Dominik Cezary Chodźko (1796–1863), who was responsible for cultural heritage in Lithuania. Deszczyński’s possession of the professional knowledge required by a composer is evidenced by the publication of his very first works in Leipzig (Polonaises for Piano Op. 1 and Op. 2). The same is confirmed through a closer look from the author of this article at his large-scale works of a secular nature—Concerto for Piano and Orchestra in F Major, Op. 25, Piano Quartet in A Minor, Op. 39— which are stylistically close to the opuses of Johann Nepomuk Hummel, John Field, and other composers of a similar creative style. Józef Deszczyński was also known as a music pedagogue. Some sources say that in addition to private lessons, he taught at Vilnius University (1813) when Johann David Holland was in charge of music affairs at the university. Amateur violinist Karol Jelski (1780–1855), the father of violinist and composer Michał Jelski (1831–1904), who is better known in music history, was among his students. At 33 years old (in 1814), he became the conductor of Count Ludwik Rokicki’s manor orchestra in Horodyshche (Rechitsky Uyezd; now Belarus) by actively participating in Vilnius cultural life. That both the count and the head of his orchestra were from the nobility may have helped form the circle of the people he communicated with. The count had family ties with such Lithuanian noble families as Oskierka, Plater, and Prozor. The composer dedicated his works to some of these families. A considerable part of Deszczyński’s works reflects the musician’s patriotic sentiments, his attention to historical topics, and the realities of public life. The topic of his overture for orchestra Bitwa pod Iławą pruską (Battle near Prussian Eylau)—the battle between the French army led by Napoleon and the Imperial Russian army (1807)—was definitely close to Deszczyński’s civic and creative views: the composer was a military officer of the Vilnius National Guard formed during the French Invasion of Russia (1812). He dedicated Dwa marsze na orkiestrę dętą (Two Marches for Wind Orchestra) to the Krasiński Guard (this is the name for the Polish lancers in Napoleon’s army). Count General Wincenty Krasiński (1782–1858) was a military leader highly esteemed by Napoleon in his military campaign of 1812 and, like Deszczyński, he was a supporter of the ideas of Tadeusz Kościuszko. Deszczyński’s attention to the historical theme of Lithuania and Poland is revealed in the music composed for the song Zygmunt III (Sigismund III) according to the text printed in Śpiewy historyczne (Historical Songs) by Polish writer, historian, and playwright Julian Ursyn Niemcewicz in 1816. The composer could have also been driven to take up this work by his sympathy with the author’s patriotic mindset, their common glorification of Tadeusz Kościuszko’s activities and aspirations, and the favorable approach towards the vision of a strong and undivided state. The same vision was also fostered by the character of the song, Sigismund III Vasa, King of Poland and Grand Duke of Lithuania. There is no doubt that Deszczyński’s attention to the patriotic theme determined his choice to compose music for the play of the Vilnius City Theater—a three-act chivalrous melodrama (otherwise called opera) titled Egbert czyli Połączenie się Anglików w jedno królestwo (Egbert, or the Unification of England into a Single Kingdom) staged in Vilnius in 1810—whose major theme is a desire for a unified and undivided state. A closer look at Józef Deszczyński’s biography and some of his secular works provides yet another proof that the biography and creative legacy of the composer, who was born in Vilnius at the end of the eighteenth century and lived in this city and other former places of the Grand Duchy of Lithuania at the first half of nineteenth century, are an interesting and important part of the musical cultural heritage of Lithuania.

Įgyvendinant 1944 m. Polocko puolimo operacijos strateginius ir taktinius planus Polocko teritorijoje, nuo sužeidimų mirė apie du tūkst. Raudonosios armijos kareivių, tarp jų ir Lietuvos gyventojų. 1945 m. Polocke buvo dislokuoti kariniai daliniai, tarp jų ir 3-ioji atsargos šaulių brigada. Apie 30 šios brigados žmonių palaidoti masinėse kapavietėse civilinių kapinių „Gromy“ teritorijoje. Tikrinant užrašus ant antkapių nustatyta šaulių tarnybos vieta, mirties data ir vieta, mirties priežastys, šaulių asmeniniai duomenys – gimimo data ir vieta. Tyrimo metu sunkumų kėlė asmens duomenų rašyba – reikėjo ištaisyti klaidas, suregistruoti tikslius vardus ir pavardes. Atliekant tyrimą remtasi Rusijos Federacijos gynybos ministerijos centrinio archyvo archyviniais duomenimis, karinio laidojimo istorija (kapų plėtra), pasitelkiama Polocko archyve esanti medžiaga. During the implementation of the strategic and tactical plans of the Polotsk offensive operation in 1944 in the territory of Polotsk about 2 thousand soldiers of the Red Army, including natives of Lithuania, died of wounds. In 1945, military units were stationed in Polotsk for subsequent dispatch to the front, including the 3rd reserve rifle brigade. About 30 people from it are buried in a mass grave in the territory of a civil cemetery “Gromy”. During verification of the inscriptions on gravestones, the place of service, the date and place of death, the reasons, and also personal data – the date and place of birth were defined. During the research, the difficulty was caused by the choice of the correct spelling of personal data in order to correct the errors and write new names. The work is based on the archival data of the Central Archive of the Ministry of Defence of the Russian Federation, as well as on the history of military burial (the process of enlargement of graves), as well as the material of the Zonal State Archive in Polotsk is used.

Šiame straipsnyje trumpai apžvelgiamas istorinės rekonstrukcijos judėjimas pasaulyje. Nacionaliniai šio reiškinio ypatumai išryškinami analizuojant istorinės rekonstrukcijos judėjimo prielaidas ir aplinkybes Lietuvoje. Judėjimo formavimosi ir raidos aplinkybės aptariamos pirmųjų istorinės rekonstrukcijos klubų ir istorinės rekonstrukcijos renginių kontekste. Darbo pagrindą sudaro lauko tyrimų metu (2015–2018 m.) surinkta medžiaga, pateikėjų apklausa ir interviu. Duomenų analizei taikyti istorinis lyginamasis ir analizės metodai. Remiantis atliktais tyrimais, istorinės rekonstrukcijos judėjimo pradžia Lietuvoje siekia XX a. 9-ąjį dešimtmetį. Tam įtakos turėjo tiek XX a. 7-ajame dešimtmetyje Europoje susiformavusi folklorinio judėjimo banga, pasiekusi ir tuometinę Lietuvą, tiek 1990 m. valstybingumo atkūrimas ir siekis tinkamai pristatyti ilgametę Lietuvos valstybės istoriją. Medijos (ypač internetas) bei santykiai su artimiausių kaimyninių valstybių (Latvijos, Lenkijos, Estijos, Baltarusijos ir Rusijos) klubais paspartino judėjimo raidą ir populiarumą. Atlikus tyrimą, išsiskyrė keturi istorinės rekonstrukcijos laikotarpiai: 1. Baltų; 2. Viduramžių; 3. Napoleonmečio ir 4. XX amžiaus. Nors istorijos atkūrimo procese pasirenkamos gana bendros temos (pvz., viduramžiai), tačiau dažniausiai į šią temą integruojama lokalinė, regioninė, nacionalinė Lietuvos istorija ir jai priklausantys artefaktai. Baltų ir jų genčių (jotvingių, kuršių) klestėjimo laikotarpis, LDK kūrimosi ir gyvavimo laikotarpis bei partizaninis pasipriešinimas yra temos, istorinės rekonstrukcijos judėjime žyminčios Lietuvos išskirtinumą. Different forms of historical reenactment had a long history before it was considered postmodern. Postmodern historical reenactments started in the 1970s in the USA. They spread first to Europe, and then reached the rest of the world. Aspects concerning the historical reenactment movement, such as authenticity and the use of material culture, narrativity or identity, have been analysed by several authors. So far, there are not many studies on the development and spread of the historical reenactment movement at a local level. During this last decade, the historical reenactment movement has become a constant and usual part of events concerning the historical subject. Nevertheless, the historical reenactment field has not inspired a deeper interest among researchers. Can national features of the historical reenactment movement be distinguished in a Lithuanian context? The object of this research is the historical reenactment movement and the circumstances of its formation in Lithuania. The aim of the article is to survey the beginning of the postmodern historical reenactment movement in the world, by defining the impact of the main organisation; and after defining the historical reenactment movement, to analyse the main features of the phenomenon in Lithuania. The features of the movement are analysed in the formation of the first historical reconstruction clubs and the first festivals. The basis of this work is fieldwork material collected between 2015 and 2019. Various festivals, celebrations and other events concerned with historical reenactments were attended (23), as well as participatory observations, interviews, and questionnaires with 63 respondents. The data was processed by applying historical comparative and analytical methods. According to the data received, the historical reenactment movement in Lithuania started in the 1980s. It was influenced by Lithuania’s restitution of its statehood in the 1990s after its suppression by the Soviet Union, and the desire to properly present the long history of the state. The folklore movement that started around the 1970s still was in existence, and influenced the start of the historical reenactment movement. The media (especially the Internet) and relations with foreign clubs (in Latvia, Poland, Estonia, Belarus and Russia) increased the development and popularity of the movement. The analysis of the data has indicated the following main historical reenactment periods: the Balts, the Middle Ages, the Napoleonic era, the First and the Second World War, and the resistance. In the reenactment of general themes (such as Medieval), local, regional and national history and artefacts are applied. The first club in Lithuania, called Kaunas War History Club, was founded in 1989. Historical reenactments by this club related to the Napoleonic era. Later, the Balt period with the Vilkatlakai club (from 1996), and the Middle Ages with the first Viduramžių Pasiuntiniai club, started historical reenactment activities. The First and the Second World War and the resistance movement were reenacted by the Grenadierius club (in 2008). In the reenactment of general themes (such as Medieval), local, regional and national history and artefacts are applied. The period of the Balts and Baltic tribes (Yotvingians, Curonians), and the period of the creation and prosperity of the Grand Duchy of Lithuania and the partisan resistance, are themes by which the historical reenactment movement stands out.

Šiame straipsnyje nagrinėjama Rusijos ir Baltarusijos karinio bendradarbiavimo dinamika, kai Rusijos agresija Ukrainoje pademonstravo prezidento Vladimiro Putino siekį visomis įmanomomis priemonėmis užsitikrinti savo interesų zonos kontrolę artimiausioje posovietinėje erdvėje. Galime kalbėti apie karinio bendradarbiavimo patvarumo gilinimo laikotarpį, kuriame Rusija demonstruoja principinę nuostatą išplėsti karinių pajėgumų panaudojimo galimybes pasiremiant Baltarusijos karinėmis pajėgomis, karine infrastruktūra bei teritorija, kaip placdarmu galimiems potencialiems kariniams veiksmams. Todėl siekiama išsiaiškinti abiejų valstybių karinę integraciją lemiančius pagrindinius veiksnius: aptarti karinę politiką reglamentuojančiuose dokumentuose užfiksuotas karinio bendradarbiavimo kūrimo kryptis ir uždavinius, aptarti ir įvertinti karinių pajėgų sąveikos didinimo praktinius atvejus (strateginės karinės pratybos), atskleisti karinio-techninio bendradarbiavimo pasiekimus ir problemas, galimas vystymosi perspektyvas.

Straipsnio objektas – Lietuvos etnologų vykdyti šeimos ir jos papročių tyrimai, paremti už tuometinės Lietuvos TSR ribų surinktais etnografiniais duomenis. Šių tyrimų intensyvumą ir motyvaciją siekiama atskleisti keliant šiuos uždavinius: apžvelgti etnologinių tyrimų sovietinėje Lietuvoje specifiką, atskleisti tuometinėje Baltarusijoje, Lenkijoje ir Rusijoje atliekamus etnografinius lauko tyrimus, aptarti lietuvių etninėse žemėse surinktų duomenų panaudojimą šeimos ir jos papročių tyrimuose. Atlikti tyrimai rodo, kad etnografiniai tyrimai už Lietuvos TSR ribų buvo intensyvūs ir atliekami ne tik dėl mokslinių interesų ar lyginamosios etnografinės medžiagos, tačiau ir siekiant įamžinti lietuvių, gyvenančių lietuvių etninėse žemėse, atminimą. The object of this article is the analysis of the studies carried out by Lithuanian ethnologists and local ethnographers during Soviet times that were based on the ethnographic material collected outside the borders of the former Lithuanian SSR. This aspect has not yet been explored in the historiography of Lithuanian ethnology. The article aims to present the research into the family and its customs carried out beyond the borders of the former Lithuanian SSR, and to reveal its motivation and intensity. The choice of the subject has been influenced by its relationship with ethnicity and the importance of the family conveyed by the researchers. To achieve the goal, the following objectives were formulated: to review specific research features applied in the former Soviet Lithuania; to disclose the ethnographic fieldwork carried out in Belarus, Poland, and Russia at the time, and to show how the ethnographic material collected in Lithuanian ethnic locations was used for studying the family and the habits of its life. An overview of the history of ethnology in Soviet Lithuania has shown that ethnographic research outside Soviet Lithuania, although not very abundant, had been carried out throughout the entire Soviet period despite some confrontations with the authorities. The abundance of ethnographic fieldwork was primarily observed in the 1950s. The most intensive studies into the family and family customs were carried out in the Lithuanian villages located in the territory of Belarus, the former Byelorussian SSR. They were characterised by more archaic traditions that had already been extinct in the eastern regions of Lithuania. The studies into family customs were carried out in these areas not only by the scholars who were supposed to examine family customs according to institutional plans (for example, Angelė Vyšniauskaitė), but also by those whose research interests were not directly related to the research into family customs (Vacys Milius, Juozas Kudirka). In these cases, the analysis of family life was carried out by examining the ethnic culture of one area or another. Also, studies into Lithuanian culture were enriched by the works of local ethnographers. The publication of ethnographic sources played a similar role. One of such examples is a collection of sources of Lithuania Minor of the 17th–19th centuries, compiled by Vacys Milius in 1970. This article shows that ethnographic studies outside Lithuania were conducted not only for scientific interests or for collecting comparative ethnographic material: they were strongly motivated by patriotic feelings and the desire to uncover the condition of Lithuanian ethnic territories, to record and memorialise the Lithuanian communities living there, and to preserve historical memory, and to uphold the Lithuanian ethnic identity both inside and outside Lithuania.

XXI a. sustiprėjusio rusiško šovinizmo sukelta Michailo Muravjovo (1796–1866) veiklos reabilitavimo banga šiuolaikinėje Rusijos ir Baltarusijos istoriografijoje skatina įsigilinti į asmenybės ideologines ištakas. Straipsnyje aptariami kontroversiškai amžininkų vertinto įtakingo XIX a. Rusijos imperijos valstybininko tautinės politikos žemėtyros ir tautotyros pagrindai, įtvirtinti Imperatoriškojoje rusų geografijos draugijoje, kurie pasireiškė Vilniuje diegiant rusų kultūrą Šiaurės vakarų krašte, taip pat perrašant Rusijos imperijos pakraščių istorinį naratyvą ir kaupiant jam palankius šaltinius. In the twenty-first century, the swelling wave of Russian chauvinism has inspired the efforts of both Russian and Belarusian historians to vindicate Mikhail Muravyov (1796–1866), Governor General of Vilnius (1863–1865) well known for severe repression against the participants of the 1863–1864 uprising in Lithuania. The tendencies of this process require a fresh look at the ideological origins of this historical figure. While searching for connections with the geopolitical context, this article discusses the never-before analysed fundamentals of ethnology and earth science formed in the Imperial Russian Geographical Society, which had become the ideological basis of Muravyov’s understanding of the situation in the North-western Territory and helped him develop his tactics of total Russification of the region. The Imperial Russian Geographical Society was established in 1845, and was modelled on the concept of the interdisciplinary earth science (Ger. Erdkunde) by the German scientist Carl Ritter. Muravyov was one of the society’s founding members and a member of its first council. From 1850 to 1857, he was the vice president of the society, and its honorary member from 1857. From the very start, Muravyov took part in formulating the guidelines of the function and scientific development of the organisation, and of coordination of the key research programmes. Guided by Muravyov and in cooperation with the General Staff of the Army, the Academy of Sciences, Pulkovo Astronomical Observatory, departments of Geology, Hydrography, Transport and Roads, and others implemented many significant scientific projects. The society was expanding: in 1851, two divisions were established in Siberia and the Caucasus. The processes of establishment of the divisions in the regions were linked to the demand for local coordination centres that would not only develop programmes for local research, but also take part in large-scale strategic research into these territories. Muravyov was well qualified to deal with matters of state importance by achieving a synergistic effect in the science serving the needs of the ethnic policy. Although the methods of the earth science (Ger. Erdkunde) and ethnology (Ger. Volkskunde) were previously established and tested at the Imperial Russian Geographical Society, Muravyov applied them with caution in Vilnius. In the Northwestern Territory, a branch of the society was established in as late as 1867, after Muravyov’s death. His aim to instill Russian culture in the Northwestern Territory was driven by his intention to rewrite the historical narrative of the outskirts of the Russian Empire and to accumulate historical sources favourable to him as soon as possible. Established in 1864, Vilnius Archaeographic Commission carried out research into and publishing of old documents that served the interests of the imperial ideology. One of the most significant tasks in this region was to prove that both the land and culture were historically Russian, and for this reason statistical surveys and archeographical work were much more important that ethnological research.

Straipsnyje atskleidžiamos sutelktos Lietuvos Tarybos prezidiumo, Lietuvos Tarybos Tremtinių ir belaisvių grąžinimo komisijos ir Minsko lietuvių organizacijų pastangos 1918 m. vasario–gruodžio mėnesiais organizuoti ir koordinuoti tremtinių bei pabėgėlių grįžimą į Lietuvą iš Rusijos, Baltarusijos Liaudies Respublikos teritorijos, Ukrainos, taip pat rūpintis jų šelpimu, apgyvendinimu, reikiamų dokumentų (liudijimų, pasų) išdavimu. Tyrimas apima laikotarpį nuo 1918 m. vasario 21 d. iki gruodžio 13 d., t. y. nuo Minsko lietuvių tarybos susirinkimo, kuriame iškelta būtinybė rūpintis tremtinių ir pabėgėlių grįžimu į tėvynę, iki Minsko komisijos tremtiniams Lietuvon grąžinti (trumpiau – Minsko komisija) turto perdavimo Lietuvos vidaus reikalų ministerijos Tremtinių grąžinimo skyriui akto pasirašymo datos. Tyrimas atskleidžia Lietuvos Tarybos prezidiumo, Lietuvos Tarybos Tremtinių ir belaisvių grąžinimo komisijos veiklą organizuojant grąžinimą ir grąžinant lietuvių tremtinius ir pabėgėlius iš teritorijų, užimtų Vokietijos kariuomenės 1918 m. vasario–kovo mėnesiais į rytus nuo Oberosto, Lietuvos Tarybos įgaliotinių (Minske ir kituose baltarusių gyvenamuose miestuose) paskyrimą ir veiklą, Minsko lietuvių tarybos sudėtį ir veiklą 1918 m. vasario–balandžio mėnesiais, ryšius su Lietuvos Taryba, Minsko komisijos sudėtį, veiklą ir atsiskaitymą už ją, grįžus į Lietuvą. The article sets out to analyse the joint activities of the Presidium of the Council of Lithuania, the Commission for the Return of Deportees and Prisoners of the Council of Lithuania and Minsk Lithuanian organisations in February–December 1918, the organisation and coordination of the repatriation of deportees and refugees to Lithuania from Russia, the territory of the Belarusian People’s Republic and Ukraine, the provision of relief and accommodation for them and the issue of the required documents (certificates, passports). The research covers the period from 21 February 1918 to 13 December 1918, i.e. from the gathering of the Minsk Lithuanian Council which brought forward the necessity to take care of the return of deportees and refugees to the homeland to the date of signature of the deed of transfer of the property of the Minsk Commission to the Department for the Return of Deportees under the Lithuanian Ministry of the Interior. The study reveals the activities undertaken by the Presidium of the Council of Lithuania and the Commission for the Return of Deportees and Prisoners of the Council of Lithuania in organising the return and bringing Lithuanian deportees and refugees from the territories occupied by the German army in February–March 1918 eastwards of Ober Ost, the appointment and activities of the authorised representatives of the Council of Lithuania (in Minsk and other cities inhabited by Belarusians), the composition and activities of the Minsk Lithuanian Council in February–April 1918, contacts with the Council of Lithuania, the composition and activities of the Minsk Commission for the Return of Deportees to Lithuania (also referred to as the Minsk Commission) and the reporting on its activities upon return to Lithuania.

XXI a. Lietuva, kaip ir XX a. pirmoje pusėje, susiduria su grėsmėmis nacionaliniam saugumui bei valstybingumui. Dėl ribotų išteklių šalis objektyviai negali sukurti stambių reguliariųjų pajėgų, todėl permanentiškai plėtoja teritorinės gynybos pajėgas. Tarpukariu jų branduoliu buvo Lietuvos šaulių sąjunga, XXI a. – Krašto apsaugos savanorių pajėgos. Modeliuojant naujas teritorinės gynybos koncepcijas, neišvengiamai tenka pažvelgti ne tik į kitų šalių praktikas bei karybos teorijas, bet ir į nacionalinę – Lietuvos – patirtį. Pirmiausiai, tai –1990–2004 m. patirtis, tačiau XX a. pirmoje pusėje Lietuvoje taip pat buvo taikoma bei teoriniu lygmeniu plėtojama teritorinės gynybos idėja. Kitas aspektas yra tas, kad teritorinė gynyba praktikoje yra labai glaudžiai susijusi su partizaniniais kariavimo metodais bei jų taikymu. Istorinė Lietuvos teritorinės gynybos patirtis bei partizaninio veikimo analizė nėra tik žinojimas dėl žinojimo. Tai gali turėti apčiuopiamą taikomąją reikšmę, nes, viena vertus, XX a. pirmoje pusėje Lietuva ne tik svarstė ir planavo, bet ir ne kartą praktikoje pritaikė šias koncepcijas. Be to, šalies geografinė lokalizacija bei eventualių konflikto šaltinių išsidėstymas, palyginus su tarpukariu, iš esmės, nepakito. Tarpukariu Rytų Prūsijos provincija (Vokietijos dalis), atskirta Lenkijos koridoriumi, iki 1939 m. rugsėjo buvo pusiau eksklavas. Panašiai tik jūros ir oro keliu ši teritorija pasiekiama ir dabar, nors tai jau yra Rusijos Federacijos dalis – Kaliningrado sritis. Dėl geopolitinių pokyčių po Antrojo pasaulinio karo „priešas iš Rytų“ geografiškai atsidūrė Lietuvos Vakaruose. Panaši padėtis ir pietrytiniame Lietuvos pasienyje – ne itin draugingą tarpukario Lenkiją pakeitė Aleksandro Lukašenkos valdoma Baltarusija. Nepakitusiai sąlyginai saugiu išlieka šiaurinis pasienis su Latvija, šiuo metu NATO sąjungininke, tarpukariu tik bandyta tartis dėl bendros gynybos, nors Latvija planavo tam tikrą paramą Lietuvos pajėgoms Vermachto puolimo iš Rytų Prūsijos į Rytus atveju, todėl tikslinga imtis analizuoti, kokį dėmesį Lietuvos kariuomenė tarpukariu skyrė karo istorijai ir kokios buvo XX a. teritorinės gynybos bei partizaninio pasipriešinimo patirtys bei kaip jos galėtų būtų naudingos gynybos ekspertams ir XXI a.

Recenzijoje aptariamas 2017 m. išleistas leidinys „Lenkijos autorių atsiminimai ir laiškai iš XIX a. užimtų žemių – vaidmuo ir vieta istoriniuose tyrimuose“ (sudarytojai W. Caban, L. Michalska-Bracha), kuris skirtas sudėtingai istorijos ir literatūros tyrinėjimų temai. 2012 m. Kelcų Jano Kochanovskio universitete sutelkta mokslininkų grupė atliko projektą, kuriuo siekta apžvelgti ir ištirti lenkų, gyvenusių buvusiuose Lenkijos valstybės pakraščiuose, atsiminimus ir laiškus, apimančius XVIII a. pab. – XX a. pr. laikotarpį. Projekte apibendrinta Lietuvoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Prancūzijoje, Anglijoje ir Lenkijoje surinkta archyvinė ir dokumentinė medžiaga. Knygoje publikuoti 27 moksliniai straipsniai lenkų kalba, 8 rusų kalba ir 6 ukrainiečių kalba. Leidinį sudaro keturios dalys. Pirmoje tyrinėjami atskirų autorių ir kolektyviniai prisiminimų rankraščiai, kuriuos pateikė lenkų autoriai iš kaimyninių kraštų. Antrojo dalyje nagrinėjami klausimai, susiję su lenkų asmeniniu gyvenimu Rusijos imperijoje bei jos pakraščiuose. Trečioji dalis skirta į Sibirą ištremtų lenkų XIX a. rašytiems laiškams ir dienoraščiams. Ketvirtoje dalyje analizuojami Vakarų krašte gyvenusių lenkų moterų atsiminimai ir laiškai. Nagrinėjami Kazimieros Białozorówna-Tańska iš Žemaitijos egodokumentai bei Helenos Romer-Ochenkowskos atsiminimai. Tyrinėjami lietuvių rašytojų Lazdynų Pelėdos, Žemaitės, Šatrijos Raganos laiškai ir autobiografijos. Leidinys tiesia bendradarbiavimo tiltus mokslo ir kultūros srityje.

Po Rusijos agresijos prieš Ukrainą ir Krymo okupacijos nekelia abejonių Maskvos pastangos daryti įtaką galios pusiausvyrai ir Baltijos jūros regione. Šios pastangos dažniausiai yra analizuojamos post factum. Tarsi netikėtai buvo prisimintas ir Rusijos potencialas tokiai įtakai, pasinaudojant Kaliningrado (Karaliaučiaus) srities veiksniu. Tai kelia įtarimų, kad akademiniuose tyrimuose kaliningradistikai, kaip geostrateginiam veiksniui, nebuvo skiriamas deramas dėmesys. Kyla klausimų, kaip transformuojasi Rusijos Federacijos Kaliningrado (Karaliaučiaus) srities geopolitinis statusas, kokį vaidmenį Europos saugumo architektūroje šiam eksklavui numato Maskva ir ar tas vaidmuo tik regioninis? Vienas iš būdų ieškoti atsakymų – verifikuoti metropolijos taikomą sričiai valdomumo modelį, įtikinamai pagrįstą geopolitinio įkaito koncepcija. Maskva griežtina socialinių – socialinių, ekonominių ir politinių procesų Kaliningrado srityje kontrolę. Ji finansinėmis subsidijomis, infrastruktūriniais projektais ir įstatymiškai modifikuodama srities statusą, mėgina stabilizuoti socialinę-ekonominę padėtį eksklave, deda visas pastangas palaikyti Kaliningrado srities gyvybingumą izoliacijos ir tranzito varžymo (nutraukimo) sąlygomis. Politinė kontrolė užtikrinama Maskvos tiesioginiais statytiniais srities vadovybėje ir „Vieningosios Rusijos“ dominavimu vadinamosiose renkamose institucijose. Po karo prieš Gruziją, t. y. maždaug nuo 2009 m., Rusija ėmėsi kryptingų žingsnių sparčiau modernizuoti ir perorganizuoti savo karines pajėgas. Analizuojant Rusijos karinių pajėgų vystymo priemones, taikytas Vakarų karinėje apygardoje, galima teigti, kad 2015–2016 m. Maskva įgijo visišką konvencinės ginkluotės pranašumą prieš NATO. Kaliningrado srities vieta šiame procese buvo esminė. Ne tik menamai, bet ir praktiškai, šis eksklavas tapo Rusijos karinio bastiono funkcijas atliekančiu veiksniu. Strategiškai vertinant, tai prikelta naujam gyvenimui sena Kaliningrado perspektyva. Kaliningradas tapo Rusijos A2/AD „burbulo“ centru, keliančiu iššūkius Skandinavijos šalių, Suomijos, Baltijos valstybių, Lenkijos, ergo Vakarų Europos saugumui. Kaliningradas virto veiksniu, mažinančiu Baltarusijos geopolitinį vaidmenį. Nuosekli Kaliningrado remilitarizacija daro įtaką ne tik regiono valstybėms, bet ir transatlantiniams santykiams. Maskvos tikslas – ir Kaliningrado veiksnys turi tapti strateginiu dialoge dėl jėgų balanso su Vakarais, visų pirma su JAV. Maskva neslepia, kad lygiagrečiai su Kaliningrado sritimi Baltijos jūros regione remilitarizuojamų Tolimuosiuose Rytuose Kurilų paskirtis – mažinti geostrateginę JAV įtaką, didinti Rusijos saugumą ir už jos sienų perimetro.

The article discusses the studies conducted in 2012–2017 at the Jan Kochanowski University under the research project entitled “Memoirs and Letters of Polish Authors from the Western Krai (Lithuania, Belarus, Ukraine) from the Period of 1795–1918”. The project was implemented under the National Programme for the Development of Humanities by an international research team led by Professor Wiesław Caban. The study included inventorying and cataloguing the 19th-century diaries, memoirs and collections of letters of Polish authors from the so-called Western Krai (Lithuania, Belarus, Ukraine) as well as the authors writing about these territories. Surveys of archival materials were conducted in libraries and archives in Lithuania, Belarus, Ukraine, Russia (including Siberia), London and Paris. The outcome of the project is an online database of memoirs and letters available at the Jan Kochanowski University website and a series of publications of the most valuable memoirs from Russian, Lithuanian and Ukrainian archives.

Recenzijoje aptariama Rusijos mokslų akademijos ir Rusijos istorijos instituto atstovo Sergejaus V. Polekhovo monografija „Vytauto įpėdiniai: dinastijų karas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XV a. 4 dešimtmetyje“, išleista 2015 m. Maskvoje. Knygos pagrindą sudaro daktaro disertacija. Medžiaga rinkta Austrijos, Baltarusijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Rusijos, Švedijos, Ukrainos ir Vokietijos archyvuose ir bibliotekose. XV a. 4 deš. prasidėjęs pilietinis karas kėlė iššūkį LDK stabilumui. Pasak knygos autoriaus, Vytauto sukurta valstybė iššūkį sėkmingai įveikė, patyrusi nedidelių teritorinių nuostolių. Knygą sudaro dvi dalys: tyrimas ir priedai. Tiriamąją dalį sudaro trys skyriai išdėstyti chronologine tvarka. Tyrime keliami klausimai apie pilietinio karo priežastis ir po Vytauto mirties įvykusių procesų pobūdį. Autorius analizuoja įvykius, atsižvelgdamas į politines ir socialines LDK realijas XIV a. pab. – XV a. vid. Daugiausiai dėmesio skiria valdžios struktūrų funkcionavimui, valstybės ir regioninio elito veiklai. Teigiama, kad rusėnų žemių integracija į LDK davė teigiamų rezultatų. Monografijos prieduose pateikiamos faksimilės, kurios nėra susiję su pačiu tekstu, tačiau praturtina jį naujais duomenimis. Tekste pasigendama griežtesnės tyrinėjamų grupių ir valdovų šalininkų kategorizacijos. Knygą galima būtų laikyti LDK XV a. pirmosios pusės enciklopedija. Studijoje giliau pažvelgta į siaurą pilietinio karo temą, nagrinėjamas platus klausimų ratas, susijęs su LDK politine ir socialine istorija.

Straipsnyje remiantis XIX a. pirmos pusės istoriniais šaltiniais analizuojamas pirminis klasicistinės Rokiškio dvaro sodybos vaizdas, jos savininkų – grafų Tyzenhauzų – pasirinkta ansamblio kompozicinė idėja, architektūra ir sąsajos su kitu šiai giminei priklausiusiu Žaludko dvaru, šiuo metu esančiu Baltarusijos Respublikos teritorijoje. Tyzenhauzų Rokiškio ansamblis XVIII a. pab. – XIX a. pirmoje pusėje kurtas tęsiant prancūziškojo (barokinio) klasicizmo didžiosios rezidencijos kompozicijos kanoną – miestas–dvaras–parkas–žvėrynas, paremtą viena pagrindine kompozicijos ašimi, tačiau tai buvo jau modernizuota urbanistinė-architektūrinė struktūra su ryškiais romantizmo bruožais periferinėse dalyse. Pastatų architektūroje pasireiškė klasicizmo ir ankstyvojo romantizmo (neogotikinio, liaudiškojo su tradiciniais klasicistiniais elementais), taip pat tradicinės architektūros stilistinės kryptys. Ansamblio pirminis vaizdas iš esmės pakito XX a. pradžioje perstačius rūmus ir nugriovus tradicinės architektūros medinius ūkinius pastatus, kurie XIX a. pirmoje pusėje sudarė apie pusę ansamblio užstatymo. Tyzenhauzų XVIII a. pabaigos Rokiškio, Žaludko dvarų sodybų ansamblių kompozicijai pasirinkta ašinė idėja, kai dvarininkijos elito rezidencijose populiarėjo „laisvas planavimas“, manytina, buvo monarchams prilygstančios ambicijos, išaukštinusios senos vokiečių giminės reikšmę LDK istorijoje, raiška. Rokiškio ansamblis buvo kuriamas LDK žlugimo metu, įsitvirtinant carinei Rusijos valdžiai. Žinant, kad šios giminės atstovai dalyvavo kovose dėl senosios valstybės atkūrimo, monarchinės valstybės kompozicinės idėjos pasirinkimas gali būti sietinas su siekiu išryškinti LDK valstybės idėjos svarbą ir jos didikų galią. Iki šiol nėra nustatytas Rokiškio dvaro sodybą projektavęs architektas, visgi palyginus šio ansamblio architektūrinę idėją su kita jiems priklausiusia rezidencija – Žaludko dvaro sodyba – bei remiantis baltarusių mokslininkų tyrimais, daroma prielaida, kad tai galėjo būti italų architektas G. de Sacco, projektavęs ir Antano Tyzenhauzo rezidencijas Gardine, Pastoviuose bei dirbęs Gardino ekonomijos vyriausiuoju architektu. Referring to the historical sources of the first half of the 19th century, the author of the article analyses the original view of the classicist Rokiškis manor, the compositional idea of the ensemble chosen by its owners, Counts Tyzenhauz, its architecture and relations to another manor in Zhaludok, currently in the territory of Belarus, which belonged to this family. It was established that the Tyzenhauz manor ensemble in Rokiškis was created from the late 18th to the first half of the 19th century as a continuation of the compositional canon of the great residences of French (Baroque) Classicism – city–manor–park–menagerie – based on a single compositional axis, but it already was a modernized urban-architectural structure with distinct features of Romanticism in the peripheral parts. The stylistic trends of Classicism and early Romanticism (neo-Gothic, folk style with traditional classicist elements), as well as traditional architecture were expressed in the architecture of the buildings. The original view of the ensemble fundamentally changed in the early 20th century, when the manor house was rebuilt and the wooden auxiliary buildings of traditional architecture, which constituted about a half of the entire ensemble in the first half of the 19th century, were pulled down. The idea of the axial composition chosen for the ensembles of Count Tyzenhauz’s Rokiškis and Zhaludok manor houses in the late 18th century, when “free planning” was becoming popular in elite nobility residences, was probably an expression of monarchic ambitions that emphasized the significance of the old German family in the history of the Grand Duchy of Lithuania. The Rokiškis ensemble was created at the time of the collapse of the state and establishment of the Russian imperial power. Knowing that the representatives of this family took part in the struggles for the restoration of the old state, the choice of the compositional idea of the monarchic state could be related to the aim to elevate the importance of the idea of the Grand Duchy of Lithuania and the power of its nobility. Although the architect of the Rokiškis manor has not been established yet, the comparison of the architectural idea of this ensemble to another residence of the Tyzenhauz family – the Zhaludok manor – and the research of Belarusian scholars allows us to make a presumption that it may have been the Italian architect Giuseppe de Sacco, who designed the residences of Antoni Tyzenhauz in Grodno and Pastavy and who worked as the chief architect of the Grodno economic district.

Straipsnio tikslas – apžvelgti, kas yra suprantama kaip kapitalas ir kapitalo judėjimas, bei preliminariai įvertinti, kodėl Lietuva importuoja kapitalą ir aktyviai siekia pritraukti užsienio investuotojus bei kodėl Kinijos bendrovės apskritai ir vienos iš didžiausių Kinijoje valstybės įmonių SINOMACH antrinė bendrovė China CAMC Engineering Co. Ltd. konkrečiai nori importuoti kapitalą į Lietuvą. Kapitalas ir jo judėjimas gali būti suprantamas įvairiai, tačiau šiame straipsnyje jis yra analizuojamas per tarptautinės investicijų teisės prizmę – valstybė turi resursą, kurio ji negali išnaudoti apskritai arba negali jo išnaudoti efektyviai. Tuo tarpu užsienio investuotojas turi finansavimą, technologijas ar know-how, kuriuos pasitelkus toks resursas gali būti efektyviai išnaudotas. Lietuva yra kapitalą importuojanti valstybė, todėl šiame straipsnyje buvo nustatyta, jog Lietuvos turimas resursas, kurio ji pati negali efektyviai išnaudoti, yra daug darbingo amžiaus ir darbo neturinčių žmonių, kuriuos valstybė nori, kad užsienio investuotojas įdarbintų ir taip padėtų sumažinti finansinę naštą „Sodros“ biudžeto deficitui padengti. Kadangi Kinija yra viena didžiausia kapitalo eksportuotojų, kuri kartu tampa ir viena didžiausių užsienio investuotojų, šiame straipsnyje yra analizuojamos tokio staigaus investicijų srauto iš Kinijos padidėjimo priežastys – ėjimo į išorę politika ir įvairūs būdai, kuriais Kinija skatina tokią politiką. Įvertinus šiuos būdus ir Lietuvos atitiktį bendriems užsienio investuotojus dominantiems kriterijams, buvo nustatyta, kad Kauno LEZ Kinijos įmonei CAMCE gali būti patraukli tik dėl geležinkelio, mažo atstumo iki Minsko ir Lietuvos narystės Europos Sąjungoje. Kadangi CAMCE Baltarusijoje vysto laisvąją ekonominę zoną Kinijos-Baltarusijos pramonės parką, o Kinijos viena iš prioritetinių plėtros sričių yra Kinijos šiaurės vakarinio regiono plėtra ir geležinkelio, jungiančio Kiniją ir Vakarų Europą, naudojimas (maršrutas Lianyungang, Kazachstanas, Rusijos Federacija, Baltarusija), Lietuva ir Kauno LEZ CAMCE gali būti įdomus tik kaip įėjimo į Europos Sąjungos bendrąją rinką punktas. Kol kas dar nėra teisinių CAMCE įsipareigojimų dėl jos veiklos, informacija pateikiama informaciniuose pranešimuose, todėl CAMCE ketinimai gali kisti nuo statybos paslaugų eksporto iki investavimo į perkrovimo ir sandėliavimo komplekso pastatymą ir/ar valdymą, surinkimo linijos įrengimą ar paslaugų Kinijos įmonės centro įkūrimą Kauno LEZ. Tarptautinė investicijų teisė saugo tik tokį kapitalą, kuris yra perkeltas iš vienos valstybės į kitą su tikslu sukurti pajamas, kai tokios pridėtinės vertės kūrimo metu yra rizika, kapitalą eksportuojantis asmuo kontroliuoja tokį procesą ir tai yra ilgalaikis kapitalo eksportuotojo įsipareigojimas. Tarptautinė investicijų teisė nereguliuoja santykių, susijusių su paslaugų eksportu, tačiau saugotų CAMCE pastatytą ir valdomą pekrovimo ir sandėliavimo kompleksą, surinkimo liniją ar Kinijos paslaugų įmonės centrą Kauno LEZ. [...] There are various notions of capital, but in this article movement of capital is being analysed from the perspective of international investment law – a country has an asset, which it cannot exploit or do so efficiently and there is a foreigner who possesses financing, technology or know-how, which allows to develop such asset. Lithuania is a net importer of capital, thus this article analyses on what might be the asset that Lithuanian government is interested in developing through foreign investment and why Lithuania does not develop such asset through other means, i.e. borrowing. As China is one the biggest capital exporters and becomes one of the biggest outward investors, this article also analyses driving factors behind such increase of outward investment from China – the Going Out policy and various instruments used by China to encourage such policy. Finally, the article analyses the possible underlying reasons Chinese company CAMCE has in Kaunas free economic zone and what such interest means under international investment law.

In the second half of the 17th century Grodno deanery of Vilnius diocese was comprised of 21 Catholic churches (Odelsk, Hoża, Dąbrowa, Ejsmonty, Jeziory, Grodno, Indura, Krasnybór, Krynki, Kundzin, Kuźnica, Kwasówka, Lipsk, Brzostowica Mała, Nowy Dwór, Przewałka, Różanystok, Sokolany, Sokółka, Szudziałow, Zalesie). These churches were founded at various time periods, from the beginning of the 15th century, i.e. times of the grand duke of Lithuania Vytautas (Grodno parish), until the end of the 17th century. Most of the churches established their existence during the ruling of Sigismund III Vasa (the junction of the 16th and 17th centuries), the patron of most of them being the sovereign. Ejsmonty and Brzostowica Mała churches were founded the latest, respectively in 1695 and 1663 after the war between the Polish-Lithuanian Commonwealth and Russia in the middle of the 17th century. Based on visitation and inventories related materials of the deanery in various Lithuanian and Polish manuscripts it was stated that there were only two brick parish churches in the deanery (Grodno, Zalesie), and Nowy Dwór church was half brick, half wooden. All other churches were wooden, although some of them were splendid and spacious (e.g. Kwasówka, Sokółka, Dąbrowa, Odelsk). Roofs of wooden churches were usually covered in wooden tiles; they were decorated with little towers with crosses. However, churches of average and even small size dominated in the deanery, most of them were hardly restored after the occupation, robberies by the Russian army and arsons. Visitators demanded to reconstruct the churches, to repair the altars, to install ciboria for proper holding of the Blessed Sacrament, liturgical material, etc. Four of the reconstructed churches were consecrated by titular bishop of Gratianopoli Nicolaus Słupski during his visitation in 1674. In Indura a new church was built instead of a burned one only in 1689. These churches usually had three altars, the most altars were built in Grodno (9) and Odelsk (7) churches, but some churches had only one altar (for example, Hoża). Composite church titles were common: typically, churches were consecrated for Holy Trinity, Jesus Christ (the Transfiguration of Christ was a popular subject) or Blessed Virgin Mary (the Virgin Birth, the Visitation, and most usually – the Assumption), and the second part of a title was comprised of various saints’ names, commonly according to the names of foundators, donators or patrons of the churches. For example, Nicolaus and Elena Tarla built a church in Indura, therefore, it was consecrated not only with titles of the Holy Trinity, the Assumption of the Blessed Virgin Mary, the guardian of the Grand Duchy of Lithuania, but also with titles of St. Nicolaus and St. Elena. Information from available documents was collected about 76 clergymen who worked in parishes of the deanery. The list of clergymen is presented in a table. In 1662 the average age for clergymen was about 50; visitators recorded that some of them were negligent; they did not avoid alcohol, did not wear priestly clothing and got involved in conflicts. However, there were good shepherds who showed good example for others (Bartholomew Chrzanowski, Matthew Dierzgowski). There were little ecclesiastical brotherhoods operating in the deanery (in 1662 only pictures of brotherhoods in Dąbrowa church were mentioned), and most of the information was found about those, that were operating since the junction of the 17th–18th centuries (Sokółka, Indura). But, comparing to other deaneries of the Vilnius diocese, there were more unofficial cases of the homage to miraculous paintings (recorded even in 6 parishes) in the second half of the 17th century. [...]

Per pastaruosius dvidešimt metų nepriklausomoms Baltijos – Juodosios jūros valstybėms didžiausios grėsmės nacionaliniam saugumui kilo energetinio saugumo sektoriuje, daugiausia dėl išorinių (sisteminių) ir vidaus politikos veiksnių. Straipsnio tikslas yra ištirti ir aprašyti energetinio nesaugumo priežastis, procesus ir pasekmes trims Baltijos – Juodosios jūros regiono valstybėms: Lietuvai, Baltarusijai ir Ukrainai po Sovietų Sąjungos dezintegracijos iki 2011 m. Šių trijų valstybių vidaus, užsienio ir saugumo politikos yra labai skirtingos, kaip ir jų energetiniai poreikiai. Straipsnyje daugiausia dėmesio telkiama į Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos santykius su Rusija. Vis dėlto, Rusija nėra vienintelis energetinio nesaugumo šaltinis. Analizuojamose valstybėse vykstantys procesai dažnai tampa energetinio ir nacionalinio nesaugumo priežastimis. Straipsnyje koncentruojamasi į regionui kylantį energetinį nesaugumą dviejų tipų pirminių energijos šaltinių – naftos ir gamtinių dujų – sektoriuose. Istorinės lyginamosios analizės metodo naudojimas trijų valstybių energetiniam saugumui nagrinėti yra naujas reiškinys Lietuvos energetinio saugumo ir tarptautinių santykių studijose. Trijų atvejų analizės metodas leidžia tiksliau nustatyti energetinių grėsmių kilmės priežastis, jų skirtumus ir pranašumus, atskleisti energetinio saugumo poveikį ekonominiams, socialiniams ir politiniams procesams, taip pat įvertinti, kaip kito energetinis saugumas kiekvienoje iš šalių, išryškinant bendras tendencijas. Over recent two decades the greatest threats to national security faced by independent Baltic-Black Sea states emerged in the sector of energy security, mainly due to external (systemic) and internal policy factors. The paper aims to investigate and describe the reasons, processes and consequences of energy insecurity for three Baltic-Black Sea states: Lithuania, Belarus and Ukraine from disintegration of the Soviet Union until 2011. Internal, foreign and security policies of these three states are very different, like their energy demands. The paper focuses on the relations of Lithuania, Belarus and Ukraine with Russia. However, Russia is not the only source of energy insecurity. Processes going on in the analysed states often lead to energy and national insecurity. The paper focuses on the threat of energy insecurity facing the region in the sectors of two types of primary energy sources, i.e. oil and natural gas. The use of the historical comparative analysis for the investigation of energy security of the three states is a new phenomenon in the studies of Lithuania’s energy security and international relations. The method of three case studies allows identifying the causes of energy threats more precisely, their differences and advantages, revealing the impact of energy security on the economic, social and political processes, as well as evaluating how energy security changed in each of the countries, pointing out common tendencies.

Recenzuojama Jörgo Ganzenmüllero monografija: Russische Staatsgewalt und polnischer Adel. Elitenintegration und Staatsausbau im Westen des Zarenreiches (1772–1850), Köln: Böhlau Verlag, 2013. 425 S. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų didelė dalis šios valstybės teritorijos tapo Rusijos imperijos dalimi. Imperijos administracija, norėdama sėkmingai inkorporuoti šią teritoriją, turėjo atsižvelgti į joje gyvenusius lenkų bajorus. Būtent šio sluoksnio integracijai Rusijos imperijoje 1772–1850 m. ir skirta Ganzenmüllero monografija. Recenzentė atkreipia dėmesį, jog monografijos autorius rėmėsi ne tik Rusijos, bet ir Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos archyvuose surinktais duomenimis. Be to, Ganzenmülleras rėmėsi moksline literatūra lenkų ir rusų kalbomis, iš dalies ir ukrainiečių bei baltarusių kalbomis. Atlikdamas tyrimą autorius akivaizdžiai skyrė prioritetą lenkiškai literatūrai. Kita vertus, jis praktiškai nesirėmė lietuvių istorikų tyrimais. Kai kurie iš jų Ganzenmüllerui būtų neabejotinai pravertę. Vis dėlto recenzentė didesnių pastabų Ganzenmüllero monografijai neišreiškia ir iš esmės ją vertina teigiamai. Baigdama savo atsiliepimą ji pastebi, jog savo monografijos pabaigoje Ganzenmülleras ne tik pateikia pagrindines tyrimo išvadas, bet ir palygina Rusijos imperijoje vykdytą politiką lenkų bajorijos atžvilgiu su Habsburgų imperijoje ir Prūsijoje vykdyta analogiška politika. Recenzentė neprieštarauja Ganzenmüllero išvadai, jog bajorų integracijos politika Habsburgų imperijoje ir Prūsijoje buvo sėkmingesnė nei Rusijos imperijoje.

Straipsnyje aptariamos XIX a. pabaigos–XX a. pietryčių Lietuvoje, rečiau – Aukštaitijoje, ant sakralinių paminklų (kryžių) rištos prijuostėlės. Tai miniatiūrinės tradicinių šventadienių prijuosčių kopijos, atliekančios votų funkciją, t. y. susijusios su individualia apžadų (prižadų, įžadų) praktika. Aptariama prijuostėlių meninė forma, su jomis susijusios apeigos ir tikėjimai. Duomenų apie XIX a. pabaigos–XX a. pirmosios pusės apžadines prijuostėles ieškota Lietuvos ir užsienio (Baltarusijos, Lenkijos, Rusijos) muziejuose1, prijuostėlių rišimo tradicija tirta ir 2011–2012 m. etnografinėse ekspedicijose. Lietuvių prijuostėlių puošybos būdai, jų funkcijos ir simbolinės prasmės lyginamos su panašia baltarusiška tradicija. Išsamus ir visapusiškas apžadų prijuostėlių tyrimas Lietuvoje atliktas pirmą kartą. Pasitelkti aprašomasis analitinis, formaliosios analizės, sisteminis ir lyginamasis metodai. Apžvelgus Lietuvos muziejuose (ČDM, AKM) saugomų prijuostėlių meninės formos raidą ir dekoro ypatumus ir juos palyginus su to paties laikotarpio baltarusių prijuostėlių rinkiniais (MEK, BNIM, SBKM, REM) nustatyta, kad prijuostėlių medžiaga, technika, apdailos detalės atspindi konkrečių vietovių šventadienių prijuosčių puošybos tradiciją. Ši liaudiškojo pamaldumo praktika iki šių dienų yra išlikusi pietryčių Dzūkijoje ir dabartinės Baltarusijos teritorijoje (pavieniai reiškiniai fiksuojami ir Lenkijoje, Ukrainoje). Tradicinėje pasaulėžiūroje apžadinės prijuostėlės (kaip ir šventadienės prijuostės)2 yra glaudžiai susijusios su svarbiausiais žmonių gyvenimo įvykiais – pereinamaisiais gyvenimo tarpsniais, kalendorinių ir religinių švenčių apeigomis. The object of this article – “vow aprons” (Lith. apžadų prijuostėlės). The tradition to tie them to sacral monuments (crosses) was widespread in south-eastern Lithuania; less so in the Highlands (Aukštaitija). To this day the tradition remains in south-eastern Dzūkija and the territory of Belarus (isolated cases – in Poland, Ukraine). The article explores the artistic features of vow aprons; the beliefs and ceremonial actions associated with them are discussed. Apron collections from the end of the 19th c.–first half of the 20th c., held in Lithuanian, Polish, Belarusian and Russian museums, written and iconographic sources, ethnological and folk art research, as well as data from the author’s field research are the basis for the article. At the end of the 19th c.–first half of the 20th c. Lithuanian and Belarusian vow aprons were decorated similarly to the holiday aprons of women from specific places. In the villages of Dzūkija, home-made white linen vow aprons (sometimes with red patterned lines) dominated, while in the first decades of the 20th c. they were sewn from white factory-made material. Vow aprons were tied around crosses, holy trees, stones, folk religious sculptures when people would pray for God’s grace and when they were thankful for something. These are symbols of piety, gratitude, remembrance, commemoration, or offerings, votives, objects providing protection; they were forms of personal vows or credo.

Circumstances of ratification of the May 3rd Constitution and public views about it in the Polish-Lithuanian Commonwealth are rather widely discussed topics in historiography. Attitudes of Sword-bearer of Lithuania Michał Kleofas Ogiński (1765-1833) towards the Constitution also merited some attention of researchers. However, until now historiography limited itself mostly to establishing the fact of M. K. Ogiński becoming a citizen of Vilnius, without wider analysis of circumstances of this fact and not trying to answer the question: Who were those other individuals, swearing oath to the city law along with M. K. Ogiński in the spring of 1792? This article, after discussing the context of M. K. Ogiński entering records of Vilnius citizenry, attempts to identify individuals that on 16 April 1792 swore allegiance to the city law, and also to answer the question what kind of connections linked them to M. K. Ogiński. The article reaches conclusions that M. K. Oginski's act of becoming a citizen of Vilnius in April of 1792 cannot be interpreted unequivocally. On the one hand, it was an act of political activism, linked to the aims of the King Stanisław August to promoted reforms of the Four-Year Sejm in wider public. By accepting this challenge to promote the May 3rd Constitution, Sword-bearer of the Grand Duchy of Lithuania M. K. Ogiński sought to regain favour of the monarch and the faction of reformists-patriots, which he damaged when leaving for White Russia (Belarus) and the rumours of his critique of the May 3rd Constitution, allegedly expressed to Portuguese minister, had reached Warsaw. On the other hand, this step revealed attitudes of an individual from the Enlightenment era on a caste based society: a representative of the privileged estate and a magnate accepted "lower" city law by formally becoming its citizen. His example encouraged a significant group of nobility to also become citizens. Analysis of the list of individuals that took oath next to M. K. Ogiński shows, that majority of them were representatives of the local political elite, with strong support of nobility in voivodeships of Vilnius, Minsk, Polock and the Duchy of Samogitia. Even five new citizens of Vilnius were members of the Four-Year Sejm and part of the Patriot-reformist group. Another five of the sworn individuals were representatives of the army officers' corps of the Grand Duchy of Lithuania. M. K. Ogiński was related to only one person, the under-Elder of Braslau district court Tadeusz Ogiński. Another group of individuals was politically inactive nobility who had client-patron relationship with M. K. Ogiński. Entering of citizenship by the lower nobility could have been prompted not only by client's subordination to the patron, but also aims to ensure certain public space and social status, since after implementation of the Four-Year Sejm reforms land-less nobility was to be eliminated from political life.

Nagrinėjamu laikotarpiu vykdytos administracinės teritorinės reformos Vilniaus krašto etninei padėčiai buvo palankios. Sujungiant rajonus arba keičiant kai kurių vietovių administracinį pavaldumą kiekybiškai gausiausia gyventojų grupė (lenkai) toliau koncentravosi viename teritoriniame vienete. Todėl lenkų skaičius, išskyrus Švenčionių rajoną, padidėjo. Rytų ir Pietryčių Lietuva, ypač respublikos sostinė ir didžiausias miestas Vilnius, buvo žmonių traukos centras. Vilniuje noriai kūrėsi kitų Lietuvos rajonų ir kitų sovietinių respublikų gyventojai. Tarp atvykėlių iš kitų LSSR vietų vyravo Vilniui artimų rajonų (Vilniaus, Trakų, Eišiškių (Šalčininkų) ir kt.) gyventojai, o iš kitų sovietinių respublikų išsiskyrė ir pirmavo Rusija ir Baltarusija. Tačiau, kitaip negu lietuviškų rajonų gyventojams, atvykėliams iš kitų respublikų Rytų ir Pietryčių Lietuva buvo gana patraukli. Jie stengėsi įsikurti regiono miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse. Šiems asmenims lengviau prisitaikyti padėjo jiems etniškai ir kultūriškai artima aplinka, nes didelę regiono gyventojų dalį sudarė slavų kilmės asmenys. Intensyvi pramonės, prekybos, mokslo, kultūros ir kt. institucijų plėtra tiesiogiai veikė demografinius ir etninius Vilniaus pokyčius. 1960–1980 m. mieste padvigubėjo gyventojų (nuo apie 240 tūkst. 1960 m. iki maždaug 480 tūkst. 1979 m.). Pagrindinė to priežastis – mechaninis gyventojų prieaugis (migracija) – jis vilniečių skaičių padidino dviem trečdaliais, t. y. apie 140 tūkst. asmenų. Dėl to mieste sparčiai didėjo įvairių etninių grupių atstovų skaičius. Nagrinėjamo laikotarpio pradžioje lietuvių Vilniuje buvo apie 80 tūkst., rusų – apie 70 tūkst., lenkų – per 47 tūkst., baltarusių – apie 15 tūkst., o XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje pirmųjų buvo 225 tūkst., antrųjų – apie 106 tūkst., trečiųjų – apie 86 tūkst., ketvirtųjų – apie 31 tūkst. Migracija taip pat keitė Rytų ir Pietryčių Lietuvos etninę ir demografinę struktūrą. Dėl intensyvios regiono gyventojų migracijos į Vilnių žmonių regione mažėjo, bet šį nuostolį kompensavo gyventojai, atsikeliantys iš arti esančių lietuviškų vietovių (pvz., Širvintų rajono) ir iš kitų sovietinių respublikų, pirmiausia Baltarusijos. Dėl to regionas darėsi etniškai vis margesnis, jame ypač daugėjo baltarusių, ukrainiečių ir rusų. XX a. septintojo dešimtmečio viduryje pradėtas įgyvendinti tolygios LSSR miestų plėtros planas padėjo subalansuoti migracijos srautus respublikoje, pristabdė demografinę Vilniaus plėtrą, o kitus Rytų ir Pietryčių Lietuvos miestus (Šalčininkus, Nemenčinę, Trakus ir kt.) paskatino sparčiau augti. Based on archival and historiographical material, the author of the article examines the problem of migration in 1960–1980 in east and southeast Lithuania with the aim of answering the following questions: whether the east and southeast of the Republic of Lithuania was an attractive area for the residents of other districts of Lithuania and other Soviet republics to settle down in; what factors, causes and circumstances attracted them to the region; how migration processes affected the ethnic and demographic situation in the region; and whether the then administrative territorial reforms were favourable to the residents of this region. The following conclusions are formulated at the end of the article: 1. Administrative-territorial reforms carried out during the period in question were favourable to the ethnic situation of Vilnius region. [...] 2. East and southeast Lithuania, particularly Vilnius, the capital and the largest city of Lithuania, was the centre of attraction for people. [...] 3. Intensive development of industry, trade, science, culture, etc. directly affected the demographic and ethnic changes in Vilnius. [...] 4. Migration also changed the ethnic and demographic structure in east and southeast Lithuania. [...] 5. In the mid-1960s, implementation of the sustainable urban development plan in the Lithuanian SSR started. It helped balance migration flows in the republic, slowed demographic expansion of Vilnius, and promoted faster growth of other east and southeast cities in Lithuania.

Recenzuojama lenkų istorikės Monikos Jusupovič monografija „Prowincjonalna elita litewska w XVIII wieku. Działalność polityczna rodziny Zabiełłów w latach 1733–1795. (Warszawa, 2014). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) bajorijos XVIII a. tyrinėtojai pagrindinį dėmesį skiria įtakingiausioms didikų giminėms, tokioms kaip Sapiegos ir Čartoriskiai. Mažiau įtakingos bajorų giminės, kurių politinė veikla daugiausia apsiribodavo regioniniu pavietų lygmeniu, sulaukia palyginus menko istorikų dėmesio. Tuo tarpu Jusupovič monografija skirta vienai iš tokių giminių – Zabieloms. Autorė dėmesį sutelkia į šios giminės narių politinę veiklą Kauno ir gretimuose LDK pavietuose 1733–1795 m. laikotarpiu, kuomet Abiejų Tautų Respublikos valdovais buvo Augustas III ir Stanislovas Augustas Poniatovskis. Recenzentas pažymi, kad atliktas tyrimas paremtas gausia šaltinių medžiaga. Monografijos autorė šaltinių paieškas atliko ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos, Baltarusijos, Rusijos miestų (Varšuvos, Krokuvos, Vroclavo, Vilniaus, Minsko, Maskvos) archyvuose bei bibliotekose. Recenzentas akcentuoja, kad remdamasi šaltiniais autorė atliko detalią Zabielų giminės atstovų politinės veiklos analizę. Ji savo monografijoje sugebėjo parodyti, kaip XVIII a. LDK funkcionuodavo provincijos elitas. Recenzento manymu, Jusupovič atliktas tyrimas turėtų paskatinti platesnius vidutiniosios bajorijos vaidmens politiniame LDK gyvenime tyrimus.

Recenzuojamas veikalas: M. Jusupowić. Prowincjonalna elita litewska w XVIII wieku. Dzialałność polityczna rodziny Zabiełłów w latach 1733–1795, Wydawnictwo Neriton, Warszawa 2014, ss. 488. Zabielų šeimos praeitis XVIII amžiuje – tai vidutiniosios šlėktos atstovų iškilimo istorija užimant vis garbingesnes pozicijas, pradedant pavietu, baigiant net senatoriaus krėslu. Zabielų šeimos aktyvumo laukas, pasireiškęs visų pirma Kauno seimelyje, buvo LDK šiaurės vakarinės žemės. Zabielų įtaka XVIII a. buvo ryški, tačiau niekas iki šiol nenagrinėjo šios giminės istorijos visuminio vaizdo. Šią spragą apie provincijos elitą bando užpildyti recenzuojama knyga. Chronologiškai monografija apima dviejų paskutinių Lenkijos karalių valdymo laikotarpį, t. y. nuo 1733 iki 1795 m. Jis sutampa su Zabielų dominavimo laikotarpiu Kauno paviete, pagrindinėje jų veiklos teritorijoje. To simboliu buvo tokia faktinė padėtis, kad Zabielų giminės vyrai pastoviai užėmė Kauno maršalkos postą 1730–1795 m. Zabielos šimtmečio eigoje tapo „pusiau magnatais“, o recenzuojama monografija, atskleidžianti giminės iškilimo ir dominavimo provincijos mastu istoriją, yra paremta kruopščiu darbu surenkant medžiagą Lenkijos, Lietuvos (Vilniaus), Baltarusijos (Minsko), Rusijos (Maskvos) archyvuose. Svarbus šios pionieriškos lenkų istoriografijoje mokslo monografijos rezultatas yra šlėktų giminės avansavimo, t. y. perėjimo į vis aukštesnes pozicijas, mechanizmo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje atskleidimas taip, kaip jis įžiūrimas XVIII a. istorijoje.

Lietuvos Metrika – tai gautų ir siųstų dokumentų iš LDK kanceliarijos registras. Šiose knygose pilna Lietuvos didžiųjų kunigaikščių privilegijų žemėms, privatiems asmenims, miestams ir socialinėms grupėms. Lietuvos Metrikoje taip pat yra daug įvairių Lietuvos didžiojo kunigaikščio bei kitų dvarų dokumentų, diplomatinio pobūdžio raštų, susijusių su daugeliu valstybių pradedant nuo Švedijos iki Osmanų imperijos, nuo Šventojo Sosto iki Rusijos ir totorių ordų. Šiose knygose galima rasti ir finansinių duomenų, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir kilmingųjų turto inventorių bei kitokios įvairaus pobūdžio informacijos. Per šimtmečius Lietuvos Metrika suformavo svarbiausią LDK archyvą. Seniausi jo dokumentai siekia 1385–1387 metus. Juose kalbama apie politinius-strateginius valstybės reikalus, t. y. sąjungą su Lenkijos karalyste ir LDK krikštą. Vėlyviausi dokumentai yra datuojami XVIII a. pabaiga, kada grobuoniškos Abiejų Tautų Respublikos kaimynės – Austrija, Prūsija ir Rusija – 1772–1795 metais pasidalino šią valstybę. Lietuvos Metrika yra gausiausias ir išsamiausias šaltinis, leidžiantis tyrinėti XIV a. pabaigos – XVIII a. pabaigos dabartinių Lietuvos ir Baltarusijos valstybių istoriją. Lietuvos Metrika taip pat teikia informacijos apie Ukrainos, Lenkijos, Rusijos, Latvijos ir Estijos istoriją. Straipsnyje yra nagrinėjama Lietuvos Metrika, su ja susijusi mokslininkų veikla. Taip pat straipsnyje yra publikuojamos ištraukos iš Lietuvos Metrikos. The Lithuanian Metrica is the registry of documents received by and sent from the GDL Chancellery. These books contain privileges of the Grand Dukes of Lithuania with respect to land, private persons, cities and social groups. The Lithuanian Metrica also contains a variety of documents of the Grand Duke of Lithuania and other manors, diplomatic letters related to many states from Sweden to Ottoman Empire, from the Holy See to Russia and Tartar hordes. These books also contain financial data, inventories of property of Lithuanian Grand Dukes and the nobility as well as other miscellaneous information. During ages the Lithuanian Metrica formed the most important GDL archive. Its earliest documents date back to 1385–1387. They cover the political-strategic state affairs, i.e. the union with the Kingdom of Poland and GDL baptism. The latest documents date back to the end of the 18th c., when the vulturous neighbours of the Polish-Lithuanian Commonwealth – Austria, Prussia and Russia – divided this state in 1772–1795. The Lithuanian Metrica is the most profuse and exhaustive source which helps to explore the history of the end of the 14th c. – the end of the 18th c. of the present states of Lithuania and Belarus. The Lithuanian Metrica also provides information about the history of Ukraine, Poland, Russia, Latvia and Estonia. The paper analyses the Lithuanian Metrica and the related scholars’ activities. It also publishes extracts from the Lithuanian Metrica.

W czasach sowieckich istnienie Wielkiego Ksiestwa Litewskiego uznawano za okupacje Bialorusi, co wraz z owczesną teorią narodzin narodu staroruskiego dawalo wsparcie dla przylączenia ziem bialoruskich do Rosji. Na początku lat 90. w niepodleglej Bialorusi powstala z kolei „narodowo-panstwowa” koncepcja historii, ktorej przedstawiciele uznawali Wielkie Ksiestwo Litewskie za panstwo bialorusko-litewskie i preferowali historie polityczną. Kolejne przemiany nastąpily w polowie lat 90., kiedy to jedni powracali do koncepcji sowieckich, inni pozostawali na pozycjach narodowych. Roznice te dobrze widac w ocenach powstania Wielkiego Ksiestwa Litewskiego, zawierania unii oraz polityki zewnetrznej (zwlaszcza wobec Moskwy). W artykule wskazano najwazniejsze kierunki badan i glowne edycje źrodlowe do dziejow Wielkiego Ksiestwa Litewskiego. During Soviet times the existence of the Grand Duchy of Lithuania was considered an occupation of Belarus. Together with the theory about the origins of the old Russian [sic!] nation it supported the unification of the Belarusian territories with Russia. At the beginning of the 1990s in independent Belarus the so-called “national state” conception of history was developed; its adherents considered the Grand Duchy of Lithuania a Belarusian-Lithuanian state and preferred political history. The next changes occurred in the mid-1990s, when some returned to historical views from Soviet times, others remained on the national historical positions. It is apparent in the evaluations of the founding of the Grand Duchy of Lithuania, the unions, and the foreign policy (especially towards Moscow). The article points out to the main directions in research and to major editions of sources to the history of the Grand Duchy of Lithuania.

2014 m. pradžioje Lietuvos visuomenė, matydama Rusijos agresiją Ukrainoje, girdėdama pranešimus apie galimą tolesnę karinę jos ekspansiją labai sunerimo dėl savo valstybės karinio saugumo – ar šalis apsigintų agresijos atveju? Iškart po 2008 m. Rusijos ir Gruzijos karo, ypač prasidėjus rusų invazijai į Ukrainą, po Krymo aneksijos ir skaldymo politikos, bandant perskelti šalį pusiau, konvencinio karo galimybė Europoje labai išaugo. Šiame straipsnyje nagrinėjama hipotetinė karo tarp NATO ir Rusijos galimybė. Teigiama, jog dvišalis Lietuvos ir Rusijos karas kelerių ar keliolikos metų perspektyvoje sunkiai įsivaizduojamas. Ginkluotas konfliktas neišvengiamai įtrauktų visas Baltijos šalis, Lenkiją, kitas NATO sąjungininkes, galbūt net neutralias Švediją, Suomiją. Rusijos pusėn greičiausiai stotų Baltarusija. Tačiau netikėti Rusijos veiksmai galimi tuo atveju, jeigu JAV ir kitos didžiosios NATO šalys visą savo dėmesį sutelktų į vienokio ar kitokio pobūdžio problemas kituose regionuose. Rusijos pajėgos siektų operatyviai perimti teritorijos ir svarbiausių strateginių centrų – miestų kontrolę. Todėl gebėjimas atsilaikyti, kad priešas neužimtų visos teritorijos, – labai svarbus uždavinys Baltijos šalių kariuomenėms. Straipsnyje plačiau aptariama, kaip atrodytų toks karinis konfliktas, kokia būtų jo eiga, kaip karo metu tektų planuoti bei vykdyti valstybės gynybos veiksmus, kokie didžiausi iššūkiai ir Lietuvos karinių pajėgų pažeidumai išryškėtų, koks būtų Lenkijos vaidmuo bandant apsiginti. In the beginning of 2014 Lithuanian society seeing Russia's aggression in Ukraine and hearing reports on possible further military expansion became worried about the military security of its country, i.e. whether the country could defend itself in the event of aggression? Immediately after the war between Russia and Georgia in 2008, especially since the start of Russian invasion to Ukraine, after the Crimean annexation and division policy carried out in the attempt to split the country, the possibility of a conventional war in Europe has increased significantly. This article examines the hypothetical possibility of war between NATO and Russia. It is stated that the bilateral war between Russia and Lithuania in the perspective of several years is hardly imaginable. An armed conflict would inevitably involve all the Baltic States, Poland, other NATO allies, perhaps even neutral Sweden and Finland. Russia would probably be supported by Belarus. However, unexpected Russian actions are possible in the case if the US and other major NATO nations would focus on problems of one or another kind in other regions. Russian forces would seek to quickly take over the control of the territory and key strategic centres, i.e. cities. Therefore, the ability to resist the enemy forbidding the occupation of the entire territory is a very important task intended for the Baltic Armed Forces. The article discusses how such a military conflict would look like, what course would it take, how should the country's defence actions be planed and carried out during the war, what major challenges and violations of the Lithuanian military would be revealed, what would be the role of Poland in attempts to defend ourselves.

Recenzijoje aptariama 2010 m. išleista Przemysławo Dąbrowskio knyga "Narodowa Demokracja byłego Wielkiego Księstwa Litewskiego. Studium z zakresu myśli politycznej i działalności obozu narodowego na ziemiach litewsko-białoruskich w latach 1897–1918" (Tautinė demokratija buvusioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK). Politinės minties ir tautinės veiklos tyrimas lietuvių baltarusių žemėse 1897–1918 m.). Knyga skirta XIX a. pabaigos – XX a. pradžios buvusių LDK žemių istorijai. Pagrindinis tikslas – atskleisti išsamų tautinės demokratijos ir socialinės politinės minties buvusioje LDK teritorijoje vaizdą, išryškinti intelektualinio bei politinio elgesio požymius. Ši tema tapo prieinama tik XX a. pabaigoje, pasikeitus Europos politinei situacijai. Remiamasi Lenkijos, Baltarusijos, Lietuvos istorikų darbais bei dokumentais, saugomais šių šalių bibliotekose bei archyvuose. Knygą sudaro 5 skyriai. Pirmame skyriuje apibrėžiama socialinė politinė padėtis buvusiose LDK žemėse po sukilimo žlugimo iki 1890 m. Antrajame skyriuje aptariama politinių partijų spauda. Endekų veikla švietimo ir kultūros srityse svarstoma trečiajame skyriuje. Ketvirtajame skyriuje dėmesys skirtas politinėms praktikoms, politinio diskurso ir rinkimų į Rusijos Dūmą apibrėžtims. Penktajame skyriuje atlikta lyginamoji Vilniaus ir Varšuvos endekų politinių programų analizė. Patys svarbiausi yra paskutinieji du skyriai, kuriuose atsiskleidžia nacionalinių demokratų politinės minties nevienalytiškumas. Pabrėžtina, jog autorius galėjo daugiau dėmesio skirti Bažnyčios ir politikos santykių atodangoms, aptarti endekų ir Katalikų bažnyčios tarpusavio santykį.

"Kresy" – taip lenkų istorinėje sąmonėje ir literatūroje įvardijami rytiniai lenkų socialinės erdvės pakraščiai, apimantys plačias teritorijas, dabar esančias Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje. Straipsnyje bandoma atskleisti šios "kresų" kategorijos atsiradimo istorišką sąlygotumą, pažymint, kad pakraščių sąvoka nėra vien išskirtinis lenkų sąmonės bruožas. Iki Krėvos unijos lenkams "kresais" tam tikra prasme buvo ne tik Kijevo Rusia, bet netgi etninės rytinės žemės Mazovijoje, kuri į Karūną galutinai buvo įtraukta tik 1529 m. mirus paskutiniams Piastų dinastijos žemės valdovams. "Kresai", suprantant juos kaip valstybės pakraščius, galėjo keistis geografinėje erdvėje, nes keitėsi valstybės sienos. Jogailaičių valdymo epochoje "kresai" de facto buvo ne Lenkijos Karalystės, o LDK rytinės teritorijos, nors tai nereiškia, kad tas terminas tada buvo vartojamas. "Kresų" terminą išpopuliarino romantizmo laikotarpio lenkų literatūra XIX amžiuje, o jo pabaigoje "kresai" lenkų buvo suprantami labai plačiai, kaip visos rytinės buvusios Žečpospolitos žemės. Romantinė literatūra sukūrė mitinį "kresų" įvaizdį, kuris išliko iki mūsų dienų. Tačiau giliau pažiūrėjus "kresų" atitikmenį galima rasti ir kitų kraštų istorijoje, pradedant senovės Graikija ir Roma, taip pat randant analogijų angliškoje, prancūziškoje, Habsburgų Austrijos, Rusijos istorinėje tradicijoje. Ten romantizmas irgi padarė įtaką XIX a. Dėl to "kresų" tradicijos lenkų sąmonėje nereikėtų traktuoti neigiama prasme kaip tai siūlo kai kurie mąstytojai, įžiūrintys lenkų revanšizmo ir dabartinių sienų revizijos pavojų.

Recenzijoje aptariama 2012 m. išleista šaltinių publikacija "Акты, относящиеся к истории Западной России, т. 1(6): Сборник документов канцелярии великого князя литовского Александра Ягеллончика (1494–1506 гг.). Шестая книга записей Литовской метрики". Tai Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio valdymo laikų (1494–1506) dokumentai. Publikacija išleista atnaujintoje serijoje "Vakarų Rusijos istorijos aktai". Aptariami buvę ir esami šaltinių publikavimo principai Rusijoje. Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos istorikai nuo XX a. 9 dešimtmečio kryptingai dirba prie Lietuvos metrikos skelbimo. Iki 2012 m. publikuota per 60 XV–XVIII a. Lietuvos metrikos knygų. Kolegos Maskvoje sėmėsi iš jų patirties, tačiau nenurodė kokias paleografines praktikas pritaikė. Aiškinamos šaltinio transliteracijos ir transkripcijos problemos. Publikacijos rengėjai pasirinko pernelyg supaprastintą transliteracijos schemą ir sukūrė išimtinai savo archeografinę tradiciją. Palikta daug fonetinių, morfologinių ir žodyno netikslumų. Publikacijoje yra atskiros vardų, vietovardžių ir etnonimų rodyklės, tačiau jos galėtų būti informatyvesnės, o dalykų rodyklės nėra iš viso. Komentarų blokas fragmentuotas, tik maždaug 30% publikuotų dokumentų palydimi komentarais. Tačiau ir juose yra netikslumų. Mokslinės literatūros sąrašas cituojamas nekorektiškai, nepaminėti aktualūs tyrinėjimai, dalis jų – dėl kalbos barjero. Šiandien turime dvi Lietuvos metrikos Užrašymų knygos nr. 6 publikacijas. 2007 m. A. Baliulio parengtoje Lietuvos metrikos publikacijoje svarbesnis Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės "lituanica" kontekstas, tuo tarpu čia aptartoje – "rusica" kontekstas.

Baltarusijos atminties kultūroje yra įžiūrimos dvi dominantės: LDK tradicija po 1991 m. ir Partizanų Respublikos idėja. Pastarasis, pagrindinis mitas, yra pergalės Didžiajame Tėvynės kare versija, iškelianti partizaninės kovos prieš vokiečių okupantus Baltarusijoje reikšmę, buvo propaguojamas sovietmečiu, pratęsiant šią tradiciją ir po 1991 m. LDK kaip Baltarusijos valstybingumo ištakas, o baltarusius kaip tikruosius LDK sukūrėjus bandyta jau anksčiau, tačiau M. Jermalovičiaus darbai iš pradžių nebuvo pakankamai įvertinami. Po 1991 m. padėtis ėmė keistis. LDK tradicijos iškėlimas pabrėžia Baltarusijos siekį integruotis su Vakarais, o Partizanų Respublikos toposas – bendrumą su Rusija. Šie du mitai prieštarauja vienas kitam tik tada, kai išsaugo savo pirminę reikšmę. Dabartinė Baltarusijos valdžia negatyviai žiūri į LDK mitą. Tačiau Baltarusijos prezidento A. Lukašenkos pasisakymų šia tema nepalaiko didelė Baltarusijos visuomenės dalis. Pastebimos valdžios pastangos transformuoti LDK mitą režimo reikmėms, neatiduodant jo vien į opozicijos rankas. Praktika integruoti konkurencines atminties kultūras su dominuojančia kultūra buvo būdinga komunistiniams kraštams. Taip elgtasi ir Lietuvoje sovietmečiu. Svarbus čia yra Žalgirio mūšis, kuris Baltarusijoje kitu pavadinimu pastaruoju metu virto trečiuoju svarbiu atminties kultūros mitu, iškeliančiu slavų vienybės reikšmę. LDK mitas oficialiame valdžios diskurse geriausiu atveju tėra pagalbinis, o opozicijos gretose jis yra pagrindinis konstruojant baltarusių atminties kultūrą. Reikalingi tolesni šios problematikos tyrimai.

Recenzijoje aptariama 2012 m. išleista A. Czwoleko knyga "Plunksna ir vėzdu: Lietuvos kanclerio ir Vilniaus vaivados Leono Sapiegos politinė veikla" (Piorem i buławą: Dzialalnosc polityczna Lwa Sapiehy kanclerza litewskiego, wojewody wilenskiego). 734 puslapių, maždaug 700 literatūros pozicijų ir šaltinių medžiaga iš Švedijos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Lietuvos bei Lenkijos archyvų. 11 skyrių chronologiškai pristatomas LDK kanclerio gyvenimas ir veikla. Tekstui suteikiamas tam tikras problemiškumas, dėl to lengviau jį skaityti dalimis. Trūksta dėmesio metodologijai ir teorinėms įžvalgoms. Tyrimo tikslai formuluojami labai aptakiai. Įvado nekonkretumas neleidžia aiškiai įvardyti, ką būtent istorikas siekė padaryti ir kaip jam tai pavyko. Lieka neaišku, ar autorius norėjo rekonstruoti L. Sapiegos galios akumuliavimo mechanizmus ir pristatyti jo politinę grupuotę, ar ne? Pritrūksta sistematiškumo ir nuoseklumo. Didelė knygos dalis labiau primena ne originalų mokslinį tyrimą, bet sintezę. Išnašos sudėtos tik kas pastraipa, todėl vienoje išnašoje atsiduria visos istoriografinės ir šaltinių pozicijos, kuriomis pastraipa remiasi. Išnašose neatsispindi bibliografijoje demonstruojama šaltinių gausa. Stipriausios ir išsamiausios knygos dalys yra skirtos Maskvos reikalams, tačiau santykių su Maskva aptarimas užgožia L. Sapiegą. L. Sapiega matomas visos Respublikos kontekste, o LDK ir jos vidaus situacijai tiek dėmesio neskiriama. Nėra išsamios L. Sapiegos veiklos (ką autorius turėjo daryti), nei Respublikos užsienio politikos (ką autorius nori daryti) analizės. Naudingas būtų buvęs L. Sapiegos žemėvaldos tyrimas ar giminės konsolidavimo ir protekcijų analizė.

Recenzuojamas D. Barono, A. Dubonio ir R. Petrausko parengtas akademinės Lietuvos istorijos trečiasis tomas „XIII a. – 1385 m. Valstybės iškilimas tarp Rytų ir Vakarų“ (Vilnius, 2011). Knygoje pristatomos Rusijos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos, Vokietijos ir Lietuvos istoriografijos tradicijos ir skirtingos interpretacijos, kurios padės skaitytojui pažvelgti į istoriją visai kitu kampu ir aiškiau suprasti kaimynų požiūrių įvairovę. Šioje sintezėje neišvysime šlovingos Lietuvos civilizacijos vaidmens paieškų, o dalis skaitytojų gali net likti nepatenkinti naujomis istorikų įžvalgomis, kurios sudrumsčia nusistovėjusį vandenį ir verčia permąstyti Lietuvos istorijos suvokimą. Atskleidžiamas niūrus kasdienis gyvenimas: klimato atšalimas, šaltos žiemos, dažnas nederlius, badmečiai, skurdūs vietos ištekliai, skurdi gyventojų mityba, trumpas gyvenimo lygis, ligos, nuolatiniai karai, žemas ūkio lygis. Atsižvelgiant į tai, tuometinių baltų genčių gyvenimas vadinamas „išgyvenimu“. Tik neaišku, su kuo lyginama. Nupieštas vaizdas turėtų šiek tiek priartinti prie žemės tuos skaitytojus, kurie puoselėja dar romantinės lietuvių istoriografijos sukurtą vaizdinį apie aukso amžiaus pagonišką laikotarpį. Tiesa, menkai paliečiamos į LDK įėjusių rusėniškų žemių specifika – gyventojų skaičius, gyvenimo lygis ir pan. Griaunami nusistovėję stereotipai, kad popiežiai buvo nusistatę prieš Lietuvos nepriklausomybę, kad buvo nepripažinta galimybė pagonims į savarankišką krikštą - pateikiamas kur kas objektyvesnis vaizdas, rodantis viduramžiais egzistavusią pažiūrų įvairovę pagonių klausimu. O žūtbūtinės kovos tarp lietuvių ir vokiečių vaizdinys pristatomas kaip kur kas sudėtingesnius abipusius santykius vaizduojanti istorija

Straipsnyje nagrinėjama Europos Sąjungos (toliau – ES) užsienio politika Baltarusijos vektoriumi ir Lietuvos vaidmuo šiame procese. Straipsnio aktualumas padidėja 1) pasibaigus Lietuvos pirmininkavimui ES Taryboje, kurio metu Vilniuje vyko trečiasis Rytų partnerystės šalių viršūnių susitikimas; 2) taip pat dabartiniame Ukrainos ir Rusijos konflikto kontekste. Aktualaus laikotarpio pradžia 2004-ieji pasirinkti dėl ES priartėjimo prie Baltarusijos sienų, taip pat dėl oficialaus Europos kaimynystės politikos (EKP) patvirtinimo. Per EKP iniciatyvų įgyvendinimą ES užsibrėžė pagrindinį tikslą: sukurti draugiškų valstybių žiedą aplink ES. Tuo pat laikotarpiu Baltarusijoje (2004 m.) vyko referendumas, panaikinęs prezidento kadencijų limitą, ir 2006 m. Aleksandras Lukašenka laimėjo dar vienus rinkimus. Darbo išvadose pažymima, kad ES narės neturi išsamesnio sutarimo Rytų partnerystės politikos įgyvendinimo ir perspektyvų atžvilgiu. Nors ES pamažu didina finansinės paramos lėšas Baltarusijos opozicijai ir NVO, neturi konkrečios strategijos, kaip tos lėšos turi būti išskaidytos, norint pasiekti konkrečių rezultatų. ES pastangos palaikyti dvišalio bendradarbiavimo tęstinumą, jeigu ne krypsta į Baltarusijos izoliaciją, tai yra sukaustytos stagnacijos. Lietuvos politika Baltarusijos atžvilgiu yra nenuosekli ir keičiasi kartu su politikos formuotojais. Lietuva solidarizuojasi su visos ES interesais santykių su Baltarusija klausimu, bet ji turi ir rezervuotos erdvės išskirtinių nacionalinių... [toliau žr. visą tekstą] The relevance of this paper becomes clearer when trying to answer the question: what is the policy of the EU in order to promote democratic processes in Belarus, and is it effective or not. The paper examines the contribution of Lithuania in this process, as one of the most concerned countries for stability in the region and the democratization of Belarus. The results of this work lead to conclusions that the European Union countries do not have a deeper consensus and common understanding on the policy and perspectives of the European Neighbourhood Policy and Eastern Partnership. The study found that Lithuanian policy towards Belarus is incoherent and is changing together with the policy makers. Lithuania acts in solidaration with the interests of the EU in policy towards Belarus, but it also reserves space for its own exclusive national interests.

Posocialistinių šalių pereinamieji procesai tapo vienais iš dominuojančių XX a. dešimto dešimtmečio pasaulio ekonomikos įvykių. Straipsnio tikslas yra išanalizuoti Rytų Europos šalių (Lenkijos, Vengrijos, Latvijos, Lietuvos, Čekijos Respublikos, Slovakijos, Slovėnijos), kurios įstojo į Europos Sąjungą 2004 m. ir Europos posovietinių valstybių (Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos, Moldovos) ekonominio vystymosi kelių išsiskyrimą per pastaruosius dvidešimt metų akcentuojant prekybos ir finansų atvirumą. Apibendrinant tyrimo rezultatus galima teigti, kad posovietinių valstybių vystymosi trajektorija yra nesėkminga, demokratinės institucijos yra naudojamos parazitiniams tikslams, o tai reiškia, kad investicijos į politinį aktyvumą suteikia žymią ekonominę naudą investuotojams, o ne piliečiams, kurie renka investuotojus į viešąsias institucijas. Neformalūs apribojimai (apibrėžti Douglass North) yra stipresni, nei formalūs. Bendros ekonominės proporcijos lieka tokios pačios, kaip sovietų laikais. Krizės laikotarpiu susidomėjimas ekonomikos procesų instituciniu komponentu smarkiai išaugo, nes neseniai tai tapo pasaulio ekonomikos funkcionavimo dominuojančiu bruožu, ypač industrializuotose šalyse. Ekonominio išsivystymo lygis, kuris tiesiogiai koreliuoja su institucinės aplinkos kokybės rodikliais ir jos pažeidžiamumu veikiant išoriniams finansiniams ir ekonominiams sukrėtimams, didėja esant stabilioms ilgalaikėms institucinės aplinkos deformacijoms. An analysis of the divergence of economic development paths of Eastern European countries (Poland, Hungary, Latvia, Lithuania, Czech Republic, Slovakia, Slovenia) that joined the EU in 2004 and of the European post-Soviet states (Ukraine, Russia, Belarus, Moldova) for the past twenty years with an emphasis on trade and financial openness is carried out in the article. A detailed description of institutional mechanisms and institutional changes in the economies of these two groups of countries is presented. In my opinion, in order to ensure a sustainable economic development and sustainable economic growth, the macroeconomic equilibrium has to be supplemented by the institutional equilibrium. The equilibrium criteria have to match the actual functions of the institutions, assigned to them by society, and contribute to the development of the whole society along with formation of the middle class.