Search

Ivanas Michailovas (1893–1993) — vilnietis ikonų tapytojas, dėl savo išskirtinio talento ir vaisinga veikla įnešęs svarų indėlį į XX a. Lietuvos, Baltarusijos, Lenkijos ir Latvijos sentikių ikonų tapybos tradiciją. Michailovo gyvenimas ir kūrybinis palikimas iki šiol buvo žinomas mažam specialistų ratui ir tik pastaraisiais metais sulaukė didesnio tyrėjų ir žinovų susidomėjimo. XX a. aštuntuoju ir devintuoju dešimtmečiu Ivanas Michailovas įkūrė Vilniaus ikonų tapybos mokyklą ir jai vadovavo. Dabar jos mokiniai sėkmingai dirba Lietuvoje, Latvijoje ir Baltarusijoje. Straipsnio tikslas — išnagrinėti Vilniaus ikonų tapybos mokyklos įkūrimą, veiklą ir dėstymo joje metodus sovietmečiu bei naujomis istorinėmis sąlygomis – nepriklausomose valstybėse. Ivan Ipatievich Mikhailov (1893–1993) — an outstanding and fruitful Vilnius-based icon painter of the 20th century. New studies suggest that has made a significant contribution to the preservation and development of the Old Believers’ icon painting tradition in Lithuania, Belarus, Poland and Latvia in the 20th century. However, Mikhailov’s life and his creative heritage have only in recent years become the property of a wide range of researchers and experts in Russian iconography. In the 1970s and 1980s, Mikhailov was the founder of the Vilnius school of icon painting. Today, his students continue to work successfully in Lithuania, Latvia and Belarus. The purpose of this article is to consider the establishment, operation and teaching methods of the Vilnius school of icon painting that was headed by Ivan Mikhailov. One of the main sources of new and additional information about the facts, circumstances and features of the iconography of training were the stories of his daughter Zoya Mikhailova, an interview with four of his students and other people who knew the icon painter.

Recenzijoje aptariama Rusijos mokslų akademijos ir Rusijos istorijos instituto atstovo Sergejaus V. Polekhovo monografija „Vytauto įpėdiniai: dinastijų karas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XV a. 4 dešimtmetyje“, išleista 2015 m. Maskvoje. Knygos pagrindą sudaro daktaro disertacija. Medžiaga rinkta Austrijos, Baltarusijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Rusijos, Švedijos, Ukrainos ir Vokietijos archyvuose ir bibliotekose. XV a. 4 deš. prasidėjęs pilietinis karas kėlė iššūkį LDK stabilumui. Pasak knygos autoriaus, Vytauto sukurta valstybė iššūkį sėkmingai įveikė, patyrusi nedidelių teritorinių nuostolių. Knygą sudaro dvi dalys: tyrimas ir priedai. Tiriamąją dalį sudaro trys skyriai išdėstyti chronologine tvarka. Tyrime keliami klausimai apie pilietinio karo priežastis ir po Vytauto mirties įvykusių procesų pobūdį. Autorius analizuoja įvykius, atsižvelgdamas į politines ir socialines LDK realijas XIV a. pab. – XV a. vid. Daugiausiai dėmesio skiria valdžios struktūrų funkcionavimui, valstybės ir regioninio elito veiklai. Teigiama, kad rusėnų žemių integracija į LDK davė teigiamų rezultatų. Monografijos prieduose pateikiamos faksimilės, kurios nėra susiję su pačiu tekstu, tačiau praturtina jį naujais duomenimis. Tekste pasigendama griežtesnės tyrinėjamų grupių ir valdovų šalininkų kategorizacijos. Knygą galima būtų laikyti LDK XV a. pirmosios pusės enciklopedija. Studijoje giliau pažvelgta į siaurą pilietinio karo temą, nagrinėjamas platus klausimų ratas, susijęs su LDK politine ir socialine istorija.

Names of the Christian origin made 94.1 % of the names given to boyars in the Grodno district. They were recorded in canonical and folk versions. Moreover, both forms were used almost equally often, with a slight majority (50.25 %) of the canonical over the folk versions (49.75 %). 33 names were recorded only in a canonical version, 53 names – in a folk version, while 17 names were written in both versions. Some forms of names could be of Western and/or Eastern origin. 12 names were written using only Eastern form, 8 names – using Western form, while 7 names were recorded using both forms. People with names in Eastern form (161) were almost twice as many as those whose names were written in Western form (89). It is not known whether all people whose names were recorded in Western form were Catholics and those whose names were recorded in Eastern form were the Orthodox. Christian names, characteristic for Orthodox (20) in the Grodno district, were more than typical Catholic names (7). On the other hand, fewer people were given names that are typically Orthodox (38) than Catholic (56). These 56 people who were given typical Catholic names could be considered Catholics (Lithuanians or people of the Lithuanian origin), but only 38 people who were given typical Orthodox names could be considered Orthodox (Ruthenians). All other people who were given Christian names could be both Orthodox and Catholic.

During the first years of their independence a pivotal role in mutual relations of Lithuania and Belarus was played by historic symbols related to their many centuries-old belonging to one state - the Grand Duchy of Lithuania. For many years there was a problem of un-demarcated border between the two countries. But leaders of the two countries were flexible and compromise, so all the thorny issues were resolved without special incidents. The accession of Lithuania to NATO and the European Union as well as association agreements between Belarus and the Russian Federation were factors hindering the bilateral relations. The EU’s sanctions against Minsk obliged Vilnius to restrict its contacts and cooperation with Belarus. Lithuanians leaders sought to preserve some margin of independence and maintained the development of economic relations with Belarus. For Minsk, Lithuania was very important due to the port of Klaipėda through which a majority of its goods exported and imported by the sea were transported. The fact that Lithuania and Belarus belong to different military political camps and economic alliances hampers neither their economic cooperation nor fairly good bilateral relations. Due to its economic and political interests, Lithuania was forced several times to distance itself from the policy of the EU towards Belarus. From the perspective of Minsk, Lithuanian foreign policy was more predictable than of other neighbouring countries belonging to NATO and EU.

Belorussian-Lithuanian Political and Economic Relations (1990–2015) During the first years of their independence a pivotal role in mutual relations of Lithuania and Belarus was played by historic symbols related to their many centuries-old belonging to one state – the Grand Duchy of Lithuania. For many years there was a problem of un-demarcated border between the two countries. But leaders of the two countries were flexible and compromise, so all the thorny issues were resolved without special incidents. The accession of Lithuania to NATO and the European Union as well as association agreements between Belarus and the Russian Federation were factors hindering the bilateral relations. The EU’s sanctions against Minsk obliged Vilnius to restrict its contacts and cooperation with Belarus. Lithuanian’s leaders sought to preserve some margin of independence and maintained the development of economic relations with Belarus. For Minsk, Lithuania was very important due to the port of Klaipėda through which a majority of its goods exported and imported by the sea were transported. The fact that Lithuania and Belarus belong to different military political camps and economic alliances hampers neither their economic cooperation nor fairly good bilateral relations. Due to its economic and political interests, Lithuania was forced several times to distance itself from the policy of the EU towards Belarus. From the perspective of Minsk, Lithuanian foreign policy was more predictable than of other neighbouring countries belonging to NATO and EU. Белорусско-литовские политические и экономические отношения (1990–2015) В первые годы независимости Литвы и Белоруссии большую роль в двусторонних отношениях играли исторические символы, связанные с многовековой принадлежностью обеих республик общему государству – Великому Княжеству Литовскому. Многие годы проблемой оставалась неурегулированная линия разграничения. Лидеры обеих стран проявили много склонности к компромиссам и все спорные вопросы были урегулированы без больших инцидентов. Вступление Литвы в НАТО и Европейский Союз, а также союзные договоры Белоруссии с Российской Федерацией были факторами, усложнявшими двустороннее сотрудничество. Санкции Евросоюза против Минска обязывали Вильнюс ограничить контакты и сотрудничество с Белоруссией. Однако литовские власти пытались сохранить предел самостоятельности и постоянно поддерживали, по меньшей мере, экономические отношения с Белоруссией. В случае Минска, Литва имеет огромное значение из-за порта в Клайпеде, через который Белоруссия экспортирует и импортирует большинство товаров, отправляемых морским путем. Принадлежность Литвы и Белоруссии к противоположным военно-политическим блокам и экономическим союзам не стала помехой в развитии экономического сотрудничества и сохранении в меру корректных двусторонних отношений. Экономические, а также политические интересы несколько раз принуждали литовские власти дистанцироваться от политики санкций ЕС в отношении Белоруссии. С точки зрения Минска литовская внешняя политика была более компромиссной и предсказуемой чем остальных соседей – членов НАТО и Европейского Союза.

The paper consists of two parts. The first presents a detailed description of eight maps and the views of cities included in The Atlas of the Principality of Polotsk by Polish cartographer Stanisław Pachołowiecki. They were printed in Rome in the printing house of Giovanni Battista Cavalieri in 1580. The author describes the whole cycle including both states of the plan of the Siege of Polotsk in 1579 and lists all copies known today. The second part discusses the art featured in these maps, particularly the map of the Principality of Polotsk.

Straipsnio tikslas – apžvelgti, kas yra suprantama kaip kapitalas ir kapitalo judėjimas, bei preliminariai įvertinti, kodėl Lietuva importuoja kapitalą ir aktyviai siekia pritraukti užsienio investuotojus bei kodėl Kinijos bendrovės apskritai ir vienos iš didžiausių Kinijoje valstybės įmonių SINOMACH antrinė bendrovė China CAMC Engineering Co. Ltd. konkrečiai nori importuoti kapitalą į Lietuvą. Kapitalas ir jo judėjimas gali būti suprantamas įvairiai, tačiau šiame straipsnyje jis yra analizuojamas per tarptautinės investicijų teisės prizmę – valstybė turi resursą, kurio ji negali išnaudoti apskritai arba negali jo išnaudoti efektyviai. Tuo tarpu užsienio investuotojas turi finansavimą, technologijas ar know-how, kuriuos pasitelkus toks resursas gali būti efektyviai išnaudotas. Lietuva yra kapitalą importuojanti valstybė, todėl šiame straipsnyje buvo nustatyta, jog Lietuvos turimas resursas, kurio ji pati negali efektyviai išnaudoti, yra daug darbingo amžiaus ir darbo neturinčių žmonių, kuriuos valstybė nori, kad užsienio investuotojas įdarbintų ir taip padėtų sumažinti finansinę naštą „Sodros“ biudžeto deficitui padengti. Kadangi Kinija yra viena didžiausia kapitalo eksportuotojų, kuri kartu tampa ir viena didžiausių užsienio investuotojų, šiame straipsnyje yra analizuojamos tokio staigaus investicijų srauto iš Kinijos padidėjimo priežastys – ėjimo į išorę politika ir įvairūs būdai, kuriais Kinija skatina tokią politiką. Įvertinus šiuos būdus ir Lietuvos atitiktį bendriems užsienio investuotojus dominantiems kriterijams, buvo nustatyta, kad Kauno LEZ Kinijos įmonei CAMCE gali būti patraukli tik dėl geležinkelio, mažo atstumo iki Minsko ir Lietuvos narystės Europos Sąjungoje. Kadangi CAMCE Baltarusijoje vysto laisvąją ekonominę zoną Kinijos-Baltarusijos pramonės parką, o Kinijos viena iš prioritetinių plėtros sričių yra Kinijos šiaurės vakarinio regiono plėtra ir geležinkelio, jungiančio Kiniją ir Vakarų Europą, naudojimas (maršrutas Lianyungang, Kazachstanas, Rusijos Federacija, Baltarusija), Lietuva ir Kauno LEZ CAMCE gali būti įdomus tik kaip įėjimo į Europos Sąjungos bendrąją rinką punktas. Kol kas dar nėra teisinių CAMCE įsipareigojimų dėl jos veiklos, informacija pateikiama informaciniuose pranešimuose, todėl CAMCE ketinimai gali kisti nuo statybos paslaugų eksporto iki investavimo į perkrovimo ir sandėliavimo komplekso pastatymą ir/ar valdymą, surinkimo linijos įrengimą ar paslaugų Kinijos įmonės centro įkūrimą Kauno LEZ. Tarptautinė investicijų teisė saugo tik tokį kapitalą, kuris yra perkeltas iš vienos valstybės į kitą su tikslu sukurti pajamas, kai tokios pridėtinės vertės kūrimo metu yra rizika, kapitalą eksportuojantis asmuo kontroliuoja tokį procesą ir tai yra ilgalaikis kapitalo eksportuotojo įsipareigojimas. Tarptautinė investicijų teisė nereguliuoja santykių, susijusių su paslaugų eksportu, tačiau saugotų CAMCE pastatytą ir valdomą pekrovimo ir sandėliavimo kompleksą, surinkimo liniją ar Kinijos paslaugų įmonės centrą Kauno LEZ. [...] There are various notions of capital, but in this article movement of capital is being analysed from the perspective of international investment law – a country has an asset, which it cannot exploit or do so efficiently and there is a foreigner who possesses financing, technology or know-how, which allows to develop such asset. Lithuania is a net importer of capital, thus this article analyses on what might be the asset that Lithuanian government is interested in developing through foreign investment and why Lithuania does not develop such asset through other means, i.e. borrowing. As China is one the biggest capital exporters and becomes one of the biggest outward investors, this article also analyses driving factors behind such increase of outward investment from China – the Going Out policy and various instruments used by China to encourage such policy. Finally, the article analyses the possible underlying reasons Chinese company CAMCE has in Kaunas free economic zone and what such interest means under international investment law.

Straipsnio tikslas yra atskleisti minkštojo saugumo instrumentų galimybes siekiant prisidėti prie regionų, paminėtų Europos kaimynystės politikos Rytų dimensijoje ir kurie apima Rytų partnerystės šalis: Armėniją, Azerbaidžaną, Baltarusiją, Gruziją, Moldovą ir Ukrainą, saugumo ir tvaraus vystymosi. Siūlomas požiūris į minkštąjį saugumą yra pagrįstas tuo, kad minkštojo saugumo priemonės yra apibrėžiamos kaip rinkiniai įvairių tikslingai organizuotų socialinių praktikų, kurios koncentruojasi į ir yra pagrįstos regioninio saugumo iniciatorių ir dalyvių vertybių ir kompetencijų pasidalinimu, kongruencija ir vystymu. Toks požiūris atskleidė minkštojo saugumo instrumentų galimybes prisidėti tiek prie regioninio saugumo, tiek prie tvaraus vystymo bei prie galimybės skatinti Europos integraciją Europos Sąjungos kaimynystėje. Minkštojo saugumo instrumentų efektyvumo didinimas bendro tam tikro regiono projektų valdymo procese reikš specialų požiūrį į atviriausias ir reiškiančias susidomėjimą gilesne integracija su ES šalis, paminėtas Europos kaimynystės politikos Rytų dimensijoje ir galimybę pasiūlyti visą eilę privilegijų jų atstovams tokia forma, kaip, pavyzdžiui, galimybės vystyti savo su saugumo valdymu susijusias kompetencijas dalyvaujant specifinėse švietimo programose ir mokymuose, ES inicijuotuose jungtiniuose bendradarbiavimo projektų valdymuose ir atitinkamame saugumo politikos formavime vis labiau šią veiklą plečiant. Presented paper suggests an instrumental approach to soft security and aims to reveal capacity of soft security instruments in terms of contribution to both security and sustainable development in the region which is addressed by Eastern Dimension of European Neighbourhood Policy and which includes Eastern Partnership (EaP) countries: Armenia, Azerbaijan, Belarus, Georgia, Moldova and Ukraine. Russian Federation (which is neither part of EaP nor among 16 EU partners addressed by the European Neighbourhood Policy) is also included in the overview as an important factor of influence in respect of regional security and relations between EaP states and EU. Referring to the main ideas of researchers and policy makers using different approaches to soft security as a phenomenon, the authors of the paper define soft security instruments as purposely organised social practices which rely mainly on sharing, congruence and development of values and competences of initiators and participants of security governance. Focus on the effectiveness of sharing, congruence and development of values and competences of initiators and participants of the EU policies and related joint projects as well as relevant combinations of soft instruments with economic and normative hard means is seen as a possibility to gradually increase level of regional security and transfer elements leading to sustainable development in this region

In the second half of the 17th century Grodno deanery of Vilnius diocese was comprised of 21 Catholic churches (Odelsk, Hoża, Dąbrowa, Ejsmonty, Jeziory, Grodno, Indura, Krasnybór, Krynki, Kundzin, Kuźnica, Kwasówka, Lipsk, Brzostowica Mała, Nowy Dwór, Przewałka, Różanystok, Sokolany, Sokółka, Szudziałow, Zalesie). These churches were founded at various time periods, from the beginning of the 15th century, i.e. times of the grand duke of Lithuania Vytautas (Grodno parish), until the end of the 17th century. Most of the churches established their existence during the ruling of Sigismund III Vasa (the junction of the 16th and 17th centuries), the patron of most of them being the sovereign. Ejsmonty and Brzostowica Mała churches were founded the latest, respectively in 1695 and 1663 after the war between the Polish-Lithuanian Commonwealth and Russia in the middle of the 17th century. Based on visitation and inventories related materials of the deanery in various Lithuanian and Polish manuscripts it was stated that there were only two brick parish churches in the deanery (Grodno, Zalesie), and Nowy Dwór church was half brick, half wooden. All other churches were wooden, although some of them were splendid and spacious (e.g. Kwasówka, Sokółka, Dąbrowa, Odelsk). Roofs of wooden churches were usually covered in wooden tiles; they were decorated with little towers with crosses. However, churches of average and even small size dominated in the deanery, most of them were hardly restored after the occupation, robberies by the Russian army and arsons. Visitators demanded to reconstruct the churches, to repair the altars, to install ciboria for proper holding of the Blessed Sacrament, liturgical material, etc. Four of the reconstructed churches were consecrated by titular bishop of Gratianopoli Nicolaus Słupski during his visitation in 1674. In Indura a new church was built instead of a burned one only in 1689. These churches usually had three altars, the most altars were built in Grodno (9) and Odelsk (7) churches, but some churches had only one altar (for example, Hoża). Composite church titles were common: typically, churches were consecrated for Holy Trinity, Jesus Christ (the Transfiguration of Christ was a popular subject) or Blessed Virgin Mary (the Virgin Birth, the Visitation, and most usually – the Assumption), and the second part of a title was comprised of various saints’ names, commonly according to the names of foundators, donators or patrons of the churches. For example, Nicolaus and Elena Tarla built a church in Indura, therefore, it was consecrated not only with titles of the Holy Trinity, the Assumption of the Blessed Virgin Mary, the guardian of the Grand Duchy of Lithuania, but also with titles of St. Nicolaus and St. Elena. Information from available documents was collected about 76 clergymen who worked in parishes of the deanery. The list of clergymen is presented in a table. In 1662 the average age for clergymen was about 50; visitators recorded that some of them were negligent; they did not avoid alcohol, did not wear priestly clothing and got involved in conflicts. However, there were good shepherds who showed good example for others (Bartholomew Chrzanowski, Matthew Dierzgowski). There were little ecclesiastical brotherhoods operating in the deanery (in 1662 only pictures of brotherhoods in Dąbrowa church were mentioned), and most of the information was found about those, that were operating since the junction of the 17th–18th centuries (Sokółka, Indura). But, comparing to other deaneries of the Vilnius diocese, there were more unofficial cases of the homage to miraculous paintings (recorded even in 6 parishes) in the second half of the 17th century. [...]

Iškeliama hipotezė, kad lietuvių ir baltarusių jaunuomenės žinios apie LDK turi būti skirtingos pačiais svatbiausiais jos istorijos klausimais, tokiais kaip LDK susikūrimo aplinkybės, pirmosios sostinės lokalizacija, Vilniaus problema, vyraujanti Didžiosios Kunigaikštystės tauta ir religija. Apklausus 105 Gardino J. Kupalos universiteto ir 184 VDU studentus iš esmės ši hipotezė pasitvirtino. Straipsnyje diskutuojama, kas galėjo nulemti tokius studentų atsakymus, pirmiausia kreipiant dėmesį į svarbiausius XX a. istoriografinius darbus, formavusius nacionalinius naratyvus. Tiek baltarusiai, tiek lietuviai savinasi LDK praeitį, tačiau abiejų istoriniai pasakojimai yra apriboti teritoriniu ir tautiniu požiūriu. Abu iš esmės koncentruojasi į dabartines valstybių ribas ir, atitinkamai, į baltarusių ir lietuvių tautas. Dėl šios priežasties natūraliai atsiranda iš esmės skirtingi bendros praeities traktavimai. Hypothesis was raised that the knowledge of the young Belarusians and Lithuanians would be different on the most important facts and topics of the history of the Grand Duchy of Lithuania, such as the foundation of the state, the first ruler and the first capital, the Vilnius issue, as well as the cultural and religious nature of the country. Drawing on the answers of the first and the second year students of Humanities and Social Sciences from J. Kupała University, Grodno (105 respondents) and Vytautas Magnus University, Kaunas (184 respondents) the hypothesis was confirmed. The article analyzes the causes of this phenomenon, discussing the most important historiographical works of the 20th century which formed the national narratives of both countries. The Belarusian as well as the Lithuanian national narratives acknowledge the whole history of the Grand Duchy but ate ethnographically and territorially limited, and focus only on the modern frontiers and on the modern nations. As a result, it s not surprising that people feel and understand the common past in different ways.

The report about condition of Catholic Church on Lithuania and Western Belorussia from 1947 by Michael Sopoćko tries to fi ll up the vacancy in the research over position of Church in the USSR after second world war. The description of the persecutions of the Church, prepared by the Vilnius priest, is direct relation by the witness of these events. The report presents important contribution for knowledge of history of Catholic Church on advisable terrains.

Per pastaruosius dvidešimt metų nepriklausomoms Baltijos – Juodosios jūros valstybėms didžiausios grėsmės nacionaliniam saugumui kilo energetinio saugumo sektoriuje, daugiausia dėl išorinių (sisteminių) ir vidaus politikos veiksnių. Straipsnio tikslas yra ištirti ir aprašyti energetinio nesaugumo priežastis, procesus ir pasekmes trims Baltijos – Juodosios jūros regiono valstybėms: Lietuvai, Baltarusijai ir Ukrainai po Sovietų Sąjungos dezintegracijos iki 2011 m. Šių trijų valstybių vidaus, užsienio ir saugumo politikos yra labai skirtingos, kaip ir jų energetiniai poreikiai. Straipsnyje daugiausia dėmesio telkiama į Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos santykius su Rusija. Vis dėlto, Rusija nėra vienintelis energetinio nesaugumo šaltinis. Analizuojamose valstybėse vykstantys procesai dažnai tampa energetinio ir nacionalinio nesaugumo priežastimis. Straipsnyje koncentruojamasi į regionui kylantį energetinį nesaugumą dviejų tipų pirminių energijos šaltinių – naftos ir gamtinių dujų – sektoriuose. Istorinės lyginamosios analizės metodo naudojimas trijų valstybių energetiniam saugumui nagrinėti yra naujas reiškinys Lietuvos energetinio saugumo ir tarptautinių santykių studijose. Trijų atvejų analizės metodas leidžia tiksliau nustatyti energetinių grėsmių kilmės priežastis, jų skirtumus ir pranašumus, atskleisti energetinio saugumo poveikį ekonominiams, socialiniams ir politiniams procesams, taip pat įvertinti, kaip kito energetinis saugumas kiekvienoje iš šalių, išryškinant bendras tendencijas. Over recent two decades the greatest threats to national security faced by independent Baltic-Black Sea states emerged in the sector of energy security, mainly due to external (systemic) and internal policy factors. The paper aims to investigate and describe the reasons, processes and consequences of energy insecurity for three Baltic-Black Sea states: Lithuania, Belarus and Ukraine from disintegration of the Soviet Union until 2011. Internal, foreign and security policies of these three states are very different, like their energy demands. The paper focuses on the relations of Lithuania, Belarus and Ukraine with Russia. However, Russia is not the only source of energy insecurity. Processes going on in the analysed states often lead to energy and national insecurity. The paper focuses on the threat of energy insecurity facing the region in the sectors of two types of primary energy sources, i.e. oil and natural gas. The use of the historical comparative analysis for the investigation of energy security of the three states is a new phenomenon in the studies of Lithuania’s energy security and international relations. The method of three case studies allows identifying the causes of energy threats more precisely, their differences and advantages, revealing the impact of energy security on the economic, social and political processes, as well as evaluating how energy security changed in each of the countries, pointing out common tendencies.

Totorių versti rankraščiai yra itin įdomūs tarpdisciplininiams tyrimams. Jie atsirado Lietuvos ir Lenkijos musulmonų, kurie gyveno kaip diaspora krikščioniškoje erdvėje, daugiakultūrinėje ir daugiakalbėje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau – LDK), tarpe. Ši aplinka turėjo įtakos įvairiapusei totorių raštijos genetikai, lėmė ir chronologiškai ir geografiškai skirtingus kalbų, vartotų Lenkijos–Lietuvos–Baltarusijos pasienyje, literatūros bruožus. Randama sąsajų tarp LDK totorių raštijos ir Renesanso laikotarpio Biblijos vertimų į lenkų kalbą, o Korano vertimo tradicijos atsispindi tokiuose darbuose, kaip antai tiurkiški tefsyrai. Maža to, galima nustatyti bendrus totorių raštijos ir viduramžių biblinės ar psalmynų literatūros bruožus. Vienas seniausių Lietuvos ir Lenkijos musulmonų raštijos paminklų yra Alytaus tefsyras (1723 m.). Šiame straipsnyje filologiniu aspektu analizuojami visi šio rankraščio sluoksniai. Tatar translation manuscripts are an extremely interesting subject of interdisciplinary research. They originated in the multicultural and multilingual Grand Duchy of Lithuania (hereinafter referred to as GDL) among Lithuanian and Polish Muslims who lived in a diaspora in Christian surroundings, which had influence on the multifaceted genetics of the Tatar literature, including chronologically and geographically diverse features of the language variety spoken at the Polish-Lithuanian-Belarusian borderland, the connection between the literature of GDL Tartars and Renaissance translations of the Bible into the Polish language, and the Quranic translation tradition reflected in such works as Turkish tafsirs. Moreover, it is possible to indicate common features of Tatar writings and medieval Bible and Psalter literature. One of the oldest monuments of Lithuanian and Polish Muslim literature is the tafsir of Alytus (1723). This paper is a philological study of all language layers of this monument.

Straipsnyje supažindinama su 1941 m. birželio 22 d. prasidėjusio nacių Vokietijos ir bolševikų Sovietų Sąjungos karo pradžioje Petrašiūnų popieriaus fabrike (Kauno apskrities Pažaislio valsčius) suformuoto sukilėlių būrio veikla. Ji svarbi tuo, kad į išsilaisvinimo iš okupantų bolševikų kovą įsitraukę valsčiaus sukilėliai apsaugojo visai Lietuvai ir Kaunui svarbius pramonės, energetikos ir kultūros objektus nuo galimo susprogdinimo ar padegimo, o valsčiaus ir artimų vietovių gyventojai – nuo demoralizuotos besitraukiančios Raudonosios armijos marodieriavimo. Vladimiro Nefiodovo, vadovavusio kariniams sukilėlių veiksmams, vardu vadinta didelės apimties petrašiūniečių sukilėlių baudžiamoji byla rodo, kad juos tardę ir kankinę Raudonosios armijos III Baltarusijos fronto SMERŠ’o karininkai nesiorientavo Lietuvos 1941 m. vasaros įvykiuose, painiojo jų ir antisovietinio sukilimo bei Pažaislio valsčiaus žydų bendruomenės išžudymo laiką, primetė sukilėliams nebūtų nusikaltimų. Be Lietuvos ypatingajame archyve saugomų šaltinių, straipsnyje pasinaudota istoriografijos ir publikuotais atsiminimų fragmentais, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ir kita medžiaga. The article introduces with the activities of the rebel group formed on June 11, 1941, that started in a begging of the Nazi Germany war against the Soviet Russian Bolsheviks in a paper factory (Kaunas County, Pažaislis rural district). It is important that the liberation struggle of the invaders of the Bolsheviks involved rebels from the district have saved the industrial, energetic and cultural objects that were important for the whole Lithuania and Kaunas from the possible blasting or arson and the inhabitants of the district and other close areas saved from the marauding of the demoralised and withdrawing of the Russian Red Army. By the name of Vladimir Nefiodov, who led the military actions of the rebels, was called a major criminal prosecution of the rebels of Petrasiunai, which shows that the SMERSH officers of III Belarus front the Red Army, that interrogated them, were disorientated when speaking about the events of the summer in Lithuania, 1941. They confused the time of their and anti-Soviet rebellion as well as the time of slaughtering of the Jewish community of Pazaislis rural district, imposed the nonexistent crimes on the rebels. In addition to the sources, that are stored and protected in the special archives of Lithuania, also historiography and publish fragments of the memoirs were used in the article, as well as the material of the Genocide and Resistance Research Centre of Lithuania and other sources.

It is known that in 1498 the rights of a Magdeburg city were granted to Polotsk and in the same year Lithuanian Grand Duke Aleksandras Jogailaitis invited the monks of the Bernardine Order to come to Polotsk and assigned a place for building their monastery. He confirmed this decision by granting a privilege to the Bernardines. By a directive of Lithuania’s Grand Duke himself, part of the treasures of the Vilnius Bernardine Convent were handed over to the newly established Bernardine convent. The Blessed Wladyslaw of Gielniow admitted the newly established Bernardine convent into the Province of Poland. Most likely all the monks came from the Vilnius convent. The Bernardines, adhering to the decisions of the Council of Florence and the privileges bestowed on them by the Holy See, had great success among the Orthodox believers. Because at that time in the Polotsk lands there lived not only Orthodox, but also many not baptized, the Bernardine monks in a very brief time baptized several thousand people. As the princes of Moscow gained ever more power, frequent attacks on the territories ruled by the GDL began. The army of the Muscovites would also reach the city of Polotsk. Namely during one of these attacks in 1514 the monastery guardian Father Bonaventure from Lithuania was killed. This could have been during the second war with Moscow Prince Vasily III , when the Ruthenian army invaded Polotsk and attacked the monastery, however, being led by the later in the battle fallen guardian Bonaventure, the monks defended bravely. The article provides extracts in the original language of the earliest known commemorations of the guardian Bonaventure. Although Bonaventure from Lithuania is mentioned as a martyr in the provided fragments of the publications, however, the author of this article was unable to find additional information about the circumstances of the martyrdom in the old yearbooks and chronicles. Up to now the author of this article does not know a single picture of the guardian Bonaventure who died as a martyr in 1514. It may be that there were such pictures in the churches of the Bernardine convent, however, due to the much more numerous expressions of the cult of the same name teacher of the church St. Bonaventure pictures could be mixed up. The Bernardine convent in Polotsk operated until 1563 when the Muscovite army led by Ivan the Terrible after a brief siege took over the city on February 15. As martyrs perished the guardians Paulius, Vaclovas, Adomas, Martynas and Dominykas. Various yearbooks, chronicles and books of “Martyrs” write about this; however the names of the five martyrs of Polotsk are mentioned only from 1653. From the former five works of the cycle of the Martyrs of Polotsk that were in the interiors of the St. Francis of Assisi and St. Bernardino of Siena churches as well as the Bernardine monastery in Vilnius at this time are known only three Molbert style paintings, created by an unknown painter of the middle of the 17th century, perhaps a Bernardine monk. There maybe also more pictures of the former Martyrs of Polotsk cycle surviving but not identified until the present in the churches in Poland, Lithuania, Belarus and Ukraine and the funds of various museums. The absence of entries or the manner of the depiction of the similar martyrdom of Bernardine martyrs makes more difficult the recognition of such pictures.

Straipsnyje apžvelgiamas aukščiausiosios bausmės vykdymas Lietuvos SSR mirtininkams 1950–1990 m. Atskleidžiant šį procesą, aprašomas teisinės bazės, reglamentuojančios mirties bausmės taikymą, plėtimas ir pagrindinės tendencijos. Aptariami keturi mirties bausmės vykdymo laikotarpiai: 1) 1950–1952 m., kai dauguma mirtininkų buvo šaudomi Vilniuje esančiame MGB vidaus kalėjime; 2) 1952–1956 m., kai mirtininkai būdavo vežami vykdyti nuosprendžio į Maskvos Butyrkų kalėjimą; 3) 1956–1969 m., kai nuosprendžiai vykdyti Vilniuje (kriminaliniai mirtininkai buvo šaudomi Lukiškių kalėjime, o politiniai – KGB Tardymo izoliatoriuje); 4) 1969–1990 m., kai Lietuvos SSR mirtininkai buvo šaudomi Minsko (Baltarusijos SSR) Tardymo izoliatoriuje. Iš viso 1950–1990 m. sušaudyta arba pakarta 590 su Lietuvos SSR vienaip ar kitaip susijusių asmenų; į šį skaičių įeina ir 116 mirtininkų, 1952–1956 m. sušaudytų Maskvoje, 87 mirtininkai, 1967–1990 m. sušaudyti Minske, 29 mirtininkai, pasmerkti mirti Kaliningrado ir Kirovo sričių teismų, bet sušaudyti Vilniuje, ir 8 Sovietinės armijos kariškiai, nuteisti mirti ir sušaudyti Vilniuje. Analizuojant mirtininkų personalijas ir bausmės vykdymo dinamiką, išaiškėja, kad apie 1956 m. įvyko esminis lūžis: politinių mirtininkų skaičius smarkiai sumažėjo, o kriminalinių ėmė sparčiai didėti. Ši tendencija leidžia paaiškinti ir naują mirties bausmės vaidmenį bendroje bausmių sistemoje – po 1956 m. ji tapo labiau kovos su kriminaliniu nusikalstamumu, o ne susidorojimo su politiniais oponentais įrankiu. The article reviews execution of death row inmates from the Lithuanian SSR between 1950 and 1990. It describes the procedure, the extension of the legal framework governing the enforcement of the death penalty, and the underlying trends. Four periods in the enforcement of the death penalty are discussed: 1) 1950–1952, when the majority of the death row inmates were shot down at the MGB internal prison in Vilnius; 2) 1952–1956, when the death row inmates were transported for execution to Butyrka prison in Moscow; 3) 1956–1969, when executions were carried out in Vilnius (criminals were shot dead in Lukiškių prison and political prisoners were shot dead in the KGB interrogation cell); 4) 1969–1990, when the death row inmates from the Lithuanian SSR profile were executed in the interrogation cell in Minsk (Byelorussian SSR). Between 1950 and 1990, 590 people in one or other way related to the Lithuanian SSR were shot or hanged; this figure includes 116 death row inmates shot in Moscow in 1952–1956, 87 death row inmates shot in Minsk in 1967–1990, 29 death row inmates convicted by Kaliningrad and Kirov courts and executed in Vilnius, and 8 Soviet Army officers sentenced to death and shot in Vilnius. The analysis of the personal stories of inmates and the dynamics of executions show that there was an essential breakthrough about 1956 when the number of political prisoners dropped considerably while the number of criminals started increasing rapidly. This trend allows us to explain a new role of the death penalty in the overall punishment system after 1956, specifically that it predominantly became a tool for combating crime, rather than for annihilating political opponents.

Šios publikacijos tikslas – pristatyti reprezentatyvios gyventojų apklausos, atliktos 2015 m. gegužę–birželį šešiose šalyse – Baltarusijoje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Lenkijoje ir Švedijoje, rezultatus. Buvo tiriamas visuomenės šešėlinės ekonomikos suvokimas ir gyventojų įsitraukimas į šešėlinės ekonomikos veiklą. Rezultatai rodo, kad tikimybė būti pagautiems dirbant šešėlyje vertinama kaip menka, tik Švedija yra išimtis – didžioji visuomenės dalis linkusi vertinti šią tikimybę kaip gana didelę. Visose šalyse didžioji dalis apklausos respondentų nepateisina jokios šešėlinės ekonomikos veiklos. Tik tai, kai žmonės dirba pagal darbo sutartį ir dalį algos gauna „vokelyje“, kiek labiau pateisinama. Be to, Latvijoje yra didžiausia respondentų, turinčių draugų ar giminaičių, kurie dirba šešėlyje, dalis (36 proc.). Švedijoje ši dalis mažiausia – 8 proc. The aim of this paper is to present the results of representative population surveys on public perceptions of the shadow economy and actual engagement in shadow economic activities which was conducted in six countries, including Belarus, Estonia, Latvia, Lithuania, Poland and Sweden in May–June 2015. Major results are that the likelihood of being detected by working in the shadow economy labour market is generally seen as low with the exception of Sweden where the majority of the population tends to see this likelihood as rather high. The majority of the survey respondents in all countries do not justify any kind of shadow economy. Only in the case when they have a legal job contract and a part of the wage is paid as an "envelope wage", the justification is somewhat higher. Latvia has the highest share of respondents who have friends or relatives working in the shadow labour market (36 %) and Sweden has the lowest proportion of such population (8 %).

Straipsnyje aptariama Mykolo Römerio lietuvių tautinio atgimimo samprata, remiantis jo veikalu „Litwa. Studium o odrodzeniu narodu litewskiego“ ir svarstoma, kokias idėjas jis pasiskolino iš Joachimo Lelevelio. M. Römerio veikalas – pirmasis tyrimas, sistemingai, išsamiai ir nuosekliai pateikiantis lietuvių tautinio atgimimo sąjūdžio analizę ir vertinimą. Autorius siekė nustatyti lietuvių tautos kultūrinę ir politinę brandą, pristatė būsimos Lietuvos modelio formą. J. Lelewelis savo tyrimuose daug vietos skyrė tautos, valstybės apibrėžimui. M. Römeris buvo ideologinės krajovcų grupuotės vienas iš kūrėjų ir lyderių. Krajovcų veikla buvo vykdoma 1906–1915 m. ir buvo sutelkta į istorinės Lietuvos (dabartinės Lietuvos ir Baltarusijos teritorijos) atstatymą. M. Römeris savo tyrime pateikė naują demokratinės tautinės kultūros apibrėžimą. Teigta, kad abi svarbiausios lietuvių tradicijos („liaudies“ ir „bajoriškoji“) yra vienodai svarbios, nors ir nėra vienodai svarbios šiuolaikinės kultūros formavimo procesui. Kyla klausimas, kas liko iš J. Lelewelio samprotavimų M. Romerio koncepcijoje apie Lietuvos atgimimą. M. Römeris savaip pritaikė ir modernizavo J. Lelevelio buvusios Abiejų Tautų Respublikos visuomenės „demokratizacijos“ koncepciją, kurios pagrindu buvo ketinama atgauti prarastą suverenitetą, išsaugoti kultūrines tradicijas ir tuo remiantis plėtoti visuomenės kultūrinio kūrybingumo potencialą. Be to, jis atrado modernią lietuvių tautą, kalbančią lietuviškai.

Recenzuojama Jörgo Ganzenmüllero monografija: Russische Staatsgewalt und polnischer Adel. Elitenintegration und Staatsausbau im Westen des Zarenreiches (1772–1850), Köln: Böhlau Verlag, 2013. 425 S. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų didelė dalis šios valstybės teritorijos tapo Rusijos imperijos dalimi. Imperijos administracija, norėdama sėkmingai inkorporuoti šią teritoriją, turėjo atsižvelgti į joje gyvenusius lenkų bajorus. Būtent šio sluoksnio integracijai Rusijos imperijoje 1772–1850 m. ir skirta Ganzenmüllero monografija. Recenzentė atkreipia dėmesį, jog monografijos autorius rėmėsi ne tik Rusijos, bet ir Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos archyvuose surinktais duomenimis. Be to, Ganzenmülleras rėmėsi moksline literatūra lenkų ir rusų kalbomis, iš dalies ir ukrainiečių bei baltarusių kalbomis. Atlikdamas tyrimą autorius akivaizdžiai skyrė prioritetą lenkiškai literatūrai. Kita vertus, jis praktiškai nesirėmė lietuvių istorikų tyrimais. Kai kurie iš jų Ganzenmüllerui būtų neabejotinai pravertę. Vis dėlto recenzentė didesnių pastabų Ganzenmüllero monografijai neišreiškia ir iš esmės ją vertina teigiamai. Baigdama savo atsiliepimą ji pastebi, jog savo monografijos pabaigoje Ganzenmülleras ne tik pateikia pagrindines tyrimo išvadas, bet ir palygina Rusijos imperijoje vykdytą politiką lenkų bajorijos atžvilgiu su Habsburgų imperijoje ir Prūsijoje vykdyta analogiška politika. Recenzentė neprieštarauja Ganzenmüllero išvadai, jog bajorų integracijos politika Habsburgų imperijoje ir Prūsijoje buvo sėkmingesnė nei Rusijos imperijoje.

Straipsnyje aptariamas Nemuno aukštupio regione 2014 m. aptiktas vėlyvojo neolito kapas. Virvelinės keramikos kultūros ratui priskirtinas plokštinis kapas rastas Drazdy 12 (Vakarų Baltarusija) įvairiais laikotarpiais datuojamoje gyvenvietėje. Laidosenos ypatumai bei įkapės atitinka vietinių Virvelinės keramikos kultūros grupių, tokių kaip Dniepro vidurupio kultūra, bruožus. Kai kurie bruožai gali būti kildinami iš Rutulinių amforų kultūros tradicijų. Remiantis tipologiniais kriterijais, kapas datuotinas III t-mečio pr. Kr. antrąja puse. The article discusses a new Late Neolithic burial investigated in the Upper Neman region in 2014. A flat grave in the Corded Ware culture’s range was found at the multi-period Drazdy 12 site in Western Belarus. e special features of the burial and grave goods correspond to the characteristics of the local ‘corded’ groups as well as the Middle Dnieper culture. Some characteristics could have originated in the Globular Amphora culture’s traditions. Based on the typological criteria, the burial was dated to the second half of the 3rd millennium BC.

Recenzuojama Roberto Frosto monografija: The Oxford History of Poland-Lithuania. Volume I: The Making of the Polish-Lithuanian Union, 1385–1569, Oxford University Press, 2015. 564 p. Recenzentė pažymi, kad Frosto monografija yra pirmasis darbas, anglų kalba supažindinantis tarptautinę bendruomenę su Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) unija. Recenzuojamos monografijos autorius, būdamas britas, nėra susijęs su unijos palikimą paveldėjusiomis šalimis (Baltarusija, Lenkija, Lietuva, Ukraina) ir jų istoriografijomis. Todėl į Lenkijos ir LDK uniją Frostas galėjo pažvelgti ne tik iš nacionalinės perspektyvos. Recenzentė įžvelgia ir daugiau Frosto monografijos privalumų. Jam pavyko puikiai aptarti unijos idėjos subrandinimo ir įgyvendinimo raidą bei aplinkybes. Be to, autorius puikiai susipažinęs su įvairių šalių literatūra ir publikuotais šaltiniais. Praktiniu požiūriu Frosto monografija svarbi tuo, jog joje asmenvardžiai ir vietovardžiai pateikiami originaliomis formomis, nacionalinėmis Vidurio Rytų Europos šalių kalbomis. Dar vienas svarbus Frosto monografijos privalumas – naujoviška teorinė prieiga. Istorikas Lenkijos ir LDK uniją lygina su įvairių kitų Europos šalių sudarytomis unijomis. Tačiau recenzuojamoje monografijoje recenzentė įžvelgia ir trūkumų. Frostas nepasinaudojo kai kuriomis reikšmingomis publikacijomis. Be to, kai kurie autoriaus teiginiai ir koncepcijos yra abejotini ir neįtikinantys. Tačiau recenzentė Frosto monografiją iš esmės vertina teigiamai. Anot jos, ši monografija turėtų paskatinti tolimesnius Lenkijos ir LDK unijos tyrimus.

In the middle of the 16th century, the old system of naming the male "name + patronym" went out of use and the process of forming the first surnames began. The clear case is Олехновиъ. The surname appears in the records of both the father and the son. On the basis of the circumstantial evidence, the following names can also be considered surnames: Ейсимонтовичъ (not in all cases), Ейсимонтъ, Билминовичъ, Кгинюшовичъ, Евнюлевичъ (Явнюлевичъ), CrapnewKO. In the case of eight female personal names the author found anthroponyms similar to the female surnames, formed from the second or third anthroponym of the spouse. Currently used naming system "name + surname" was not yet formed at that time. In the register of the boyars of Grodno district, there are eight oikonyms of the Baltic origin, including oikonym of the Yotvingian origin Ятвезка. Other oikonyms are presumably of the Lithuanian origin. There are 69 people registered under 15 different Baltic anthroponyms of the Lithuanian and Christian origins.

Based on the resolutions from the Four Year and Hrodno Diet (parliaments) and newly established dietine (local parliament) documents from powiats in the Grand Duchy of Lithuania, this article presents a discussion of the issue of selecting and preparing a location for newly established dietines in powiats, as regulated by the laws of 1791 and 1793. The aim is to find out how the diet requirements were actually implemented in new administrative units (powiats) in Lithuania during the February dietines (regular parliamentary sessions held on Candlemas on 2 February) in 1792 and 1794. Having analysed the diet constitutions and material from separate powiat dietines, the author concludes that the diet laws in both 1791 and 1793 foresaw that places for the assembly of representative institutions in new powiats would be in religious buildings, among which parish churches dominated. However, it was not just the nobility in new powiats that assembled in Catholic churches. Of the 33 newly established dietines that were held in February 1792 in the Grand Duchy of Lithuania, 26 were held in sacred buildings. Fourteen dietines were held in parish churches, 5 were in former Jesuit churches, 2 each were held in the Bernardine and Piarist monastery churches, and one each in the Franciscan, Dominican and Carmelite monastery churches. According to the law of the Hrodno Diet of 1793, parish churches were allocated as the location for newly established dietines for all new lands, except for Merkinė. Both the Four Year Diet and the Hrodno Diet recognised that the decision to hold dietines in religious buildings was only temporary, until a facility especially for holding these assemblies was prepared, or buildings needed for the dietines to conduct their work were built. The diet of 1793 determined a two year term for the preparation of a dietine location, and detailed procedures for collecting funds to carry out the work that had to be done. The analysis of how dietines functioned showed that there were cases when private funds were used for the construction of public buildings for local institutions (e.g., the obligation made by Benedykt Wawrzecki to the nobility of the Breslau voivodeship). The dietine location had to be fitted out only very minimally - the room had to have only a table so that the dietine council could do their work. The progress of the dietines of 1792 and 1794 shows that as part of the implementation of the diet resolutions, the procedures as set out in the laws were basically followed: the time set for the assembly, the opening procedure, the account of how officials would be elected, etc. Realisation of the construction project for special buildings for holding dietines as set out in the regulating law was interrupted by the intervention of foreign states and the eventual partitions of the Polish-Lithuanian Commonwealth.

Straipsnyje nagrinėjama etnologo Vacio Miliaus veikla Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultete 1957-1960 metais gyvavusiame Kraštotyros moksliniame būrelyje. Būdamas būrelio moksliniu vadovu Vacys Milius kraštotyrininkų veiklų kreipė etnografinės medžiagos rinkimo linkme. Aptariamos būrelio įsikūrimo aplinkybės ir pažintinės-kraštotyrinės veiklos kryptys, žvalgomųjų ekspedicijų pobūdis ir etnografinio darbo jose turinys, nagrinėjama ideologinė situacija, kurioje teko dirbti būreliui. Nepaisydami reikalavimų tirti revoliucinį judėjimą ir rinkti medžiagą apie komunistų veiklą kraštotyrininkai ekspedicijose sukaupė nemažai etnografinės medžiagos, kuri tapo studentų mokslinių darbų pagrindu. Todėl būrelis yra vertinamas kaip svarbus universiteto ir kraštotyros Lietuvoje istorijos puslapis, o Miliaus veikiajame - kaip visuomeninis, edukacinis ir mokslinis jo projektas.

Straipsnyje, taikant sociologinę kokybinių tyrimų metodologiją, analizuojama Šalčininkų ir Švenčionių rajonuose veikiančių baltarusių, lenkų ir rusų savanoriškų organizacijų veikla mobilizuojant etnines grupes, kadangi šios organizacijos pripažįstamos kaip etninių grupių šiuose rajonuose pilietinės ir politinės mobilizacijos įrankis, kanalas. Organizacijų lyderiai suvokiami kaip individualūs etninės tapatybės veikėjai, darantys įtaką etninės grupės mobilizacijai, savanoriškų organizacijų veiklai ir iš dalies etninių grupių kolektyvinio etninio ir pilietinio identiteto turiniui, santykiui su valstybe, kurioje gyvena, ir ryšiams su kilmės valstybe. Miestai, kuriuose vyko tyrimas, driekiasi Lietuvos-Baltarusijos pasienyje, tad taip pat žvelgiama, kokį poveikį siena turi etninių grupių identiteto formavimuisi ir transformacijoms., The article analyzes Byelorussian, Polish and Russian voluntary organizations in Šalčininkai and Švenčionys districts and the mobilization of ethnic groups, since these organizations are perceived as a toll or channel of civil and political mobilization of these ethnic groups. The leaders of such organizations are perceived as actors of individual ethnic identity who partly influence the mobilization of ethnic groups, the activities voluntary organizations and content of ethnic collective and civic identities and the relationship with the country of residence and with the country of origin. The cities where the research was performed is near the Lithuanian-Belarusian border. Therefore, the impact of the border on ethnic identity formation and transformation is also examined.

Straipsnyje nagrinėjama Lietuvos baltarusių situacija 1939 m. rudenį, kai Vilnius buvo perduotas Lietuvai. Baltarusiams, skirtingai nei kitoms Vilniaus krašto tautoms, Vilniaus grąžinimas Lietuvai reiškė ne išsilaisvinimą iš sovietinės okupacijos, bet dar vieną baltarusių etninių žemių padalijimą, tiksliau, senosios kultūros sostinės atskyrimą nuo suvienytųjų Baltarusijos žemių. Vilniaus prijungimas visiškai pakeitė baltarusių mažumos padėtį Lietuvoje – iš mažos tautinės emigrantų bendruomenės ji tapo trečia pagal dydį Lietuvos gyventojų grupe, turinčia gana stiprų socialinį ir politinį potencialą, kurį Lietuvos valdžia siekė panaudoti sprendžiant lenkų klausimą Lietuvoje. This article deals with Lithuanian Belarusians' position in relation to the transfer of Vilnius to Lithuania in Autumn 1939. For Belarusians, unlike other nations in the Vilnius region, the transfer of Vilnius to Lithuania did not mean a liberation from the Soviet occupation, but another division of ethnic Belarusian lands, or rather the separation of the former capital of culture from the reunited Belarusian lands that were separated since Peace Treaty of Riga 1921. The annexation of Vilnius completely changed the situation of the Belarusian minority in Lithuania, whose small community, consisting mainly of emigrants, had become the third largest ethnic minority in Lithuania with a rather serious social and political potential, which could be used by the Lithuanian government in resolving the Polish question in Lithuania.

Vaida Kamuntavičienė wrote about Yotvingians living in Grodno province in the 17th century (Terra Jatwezenorum 5). She listed the territories which I have been visiting for forty years. There have been the Catholic and Orthodox churches in the towns for several decades. There are two villages with Yotvingian names in both Volkovysk and Svislach districts. I had the possibility to get acquainted with Yotvingian villages in Svislach district. One of them belongs to the Catholic community, the other one - to the Orthodox. Even though there were a lot of obstacles, 30 years ago, I finally met one enlightened person from the Orthodox village. He confessed with sorrow that, for all those years, no one was concerned about the village and its name. He, as well as other residents of the village, claims that they are the descendants of Yotvingians. Today Orthodox Yotvingians are on the verge of extinction. Most of the houses in the village are abandoned or there is one or two elderly people is some of them. The Orthodox Church is locked. Yotvingian name remains only in the Svislach museum.

Straipsnyje, remiantis pilnojo perkėlimo ir pilnosios prieigos hipoteze (Full Transfer Full Access hypothesis (Schwartz, Sprouse 1994, 1996), siekiama atskleisti lietuvių kalbą besimokančių suaugusiųjų užsieniečių giminės kategorijos ir jos derinimo sakinyje įsisavinimo ypatumus. Tyrime dalyvavo 59 lietuvių kalbą besimokantys suaugusieji iš skirtingų šalių – Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Latvijos ir Estijos. Tyrimo medžiagą sudaro rašytinė vertimo užduotis iš anglų kalbos. Pagrindinis tyrimo tikslas yra išsiaiškinti, ar lietuvių kalbos besimokančių užsieniečių, kurių gimtojoje kalboje yra giminės kategorija ir jos derinimas sakinyje, užduoties rezultatai bus geresni, nei tų užsieniečių, kurių gimtoji kalba (anglų) giminės derinimo neturi. Statistinė gautų rezultatų analizė rodo tam tikrus būdingus skirtumus tarp anglakalbių studentų ir kitų suaugusiųjų, kuriems anglų kalba nėra gimtoji. Šie rezultatai leidžia patvirtinti gimtosios kalbos ypatumų perkėlimo ir pritaikymo pradinėje užsienio kalbos mokymosi stadijoje hipotezę, kadangi gimtojoje kalboje giminės kategoriją ir jos derinimą sakinyje turintys studentai geriau susidorojo su gimine ir jos derinimu lietuvių kalboje, nei anglakalbiai studentai. Tačiau tyrimas taip pat rodo, kad gimtosios kalbos perkėlimas nėra vienintelė svarbi aplinkybė – tolesniam užsienio kalbos studijavimui ypač svarbus ir kalbos jausmas, universalioji gramatika („Universal Grammar“), kuri leidžia besimokantiems įsisavinti tuos užsienio kalbos ypatumus, kurių nėra jų gimtojoje kalboje. This article presents results obtained from an empirical investigation into the acquisition of gender agreement in Lithuanian as a second language (L2). A total of 59 L2 learners of Lithuanian and 10 Lithuanian native speakers, as controls, took part in this study. The participants came from diverse first language (L1) backgrounds (i.e., Russian, Ukrainian, Belorussian, Latvian, and English). The data were collected using a written translation task. The results of the study showed some statistically significant differences between English speaking learners of Lithuanian and non-native English speaking learners of Lithuanian. The findings support the Full Transfer Full Access hypothesis (Schwartz, Sprouse 1994, 1996) which argues for the interaction of L1 transfer and Universal Grammar in the development of adult L2 grammars.

Jau daugiau nei dešimtmetį Baltarusijoje įsitvirtinęs autoritarizmas yra vis dar sunkiai paaiškinamas fenomenas. Straipsnyje analizuojamas vienas iš kovos dėl valdžios instrumentų – politinio elito – valdančiojo ir opozicinio – retorika, kuria siekiama mobilizuoti visuomenę politinėje kovoje. Valdžios ir opozicijos retorika analizuojama trimis aspektais: kaip konkuruojantys elitai kalba apie šlovingą praeitį, degradavusią dabartį ir utopinę ateitį. Pagrindinė tokios retorikos dimensija – aiškiai identifikuoti tautos nuosmukio šaltinį, esą kolektyviniu veiksmu tauta įveiks nuosmukio priežastis ir atgaus pirminę harmoningą esmę. Straipsnyje siekiama įrodyti, kad pasitelkus šią trinarę retorikos struktūrą, Baltarusijos prezidentui Aleksandrui Lukašenkai pavyks trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu užsitikrinti išlikimą valdžioje. Tačiau išvada gali pasirodyti šokiruojanti: dabartinei Baltarusijos valdžiai pavyko įtikinti visuomenę, kad tikrasis šalies klestėjimas buvo realizuotas Sovietų Sąjungoje, o šiuo metu nors ir dėl trumpo, tačiau pragaištingo opozicijos valdymo, taip pat dėl dabartinės opozicijos veiklos šalis patiria kai kuriuos sunkumus, tačiau utopinė ateitis jau yra realizuota. Opozicija, kol ta dabarties utopija bus grindžiama minimaliu ekonominiu išgyvenimu ir visuomenės tikėjimu, kad visi tikslai jau pasiekti, neturi galimybės mobilizuoti kritinės masės savo idėjoms paremti ir patekti į valdžią. Authoritarianism established in Belarus for over a decade by now is still hard to explain phenomenon. The article analyses one of the fight for power instruments - rhetoric of the political elite, both in power and in opposition, aimed at mobilising society in the political fight. The rhetoric of the power and opposition is analysed in three aspects: how competing elites talk about the glorious past, degraded present and utopian future. The key dimension of such rhetoric is clear identification of the source of the nation's degradation, the nation will supposedly overcome the reasons of the degradation by collective action and will regain the initial harmonious essence. The article is aimed to proof that by employing this three-member rhetoric structure, Belarussian President Alexander Lukashenko will manage to secure his stay in power in short and medium term. But the conclusion can seem shocking: the present government of Belarus managed to persuade the nation that the true flourish of the country was realised in the Soviet Union, and at present even though short but disastrous opposition rule, as well as the present activities of the opposition cause the country to incur certain difficulties, but the utopian future is already realised. Until the present utopia will be based on minimum economic subsistence and public belief that all goals have already been achieved, the opposition will have no chance to mobilise the critical mass needed to support is ideas and to get into power.

Šis tyrimas atliktas remiantis gausia ir įdomia medžiaga, surinkta atliekant bendrus lenkų ir baltarusių lauko tyrimus Pastovių rajone 2011 m. liepos mėnesį ir individualius lauko tyrimus Kamajuose ir jų apylinkėse 2012 m. spalio mėnesį. Tyrime panaudota knygos Braslawszczyzna (liet. Breslaujos kraštas; red. E. Smulkowa) medžiaga. Vakarinė Pastovių rajono dalis (rytinė Švenčionių rajono dalis) pasirinkta tirti todėl, kad tai yra teritorija, kurioje per šimtmečius gyveno skirtingomis kalbomis kalbantys skirtingų tautų, skirtingų kultūrų, skirtingų religijų atstovai. Tyrimo informantai buvo vyresniosios kartos atstovai (70–90 m.), gimę ir užaugę tiriamajame plote dar prieš Antrąjį pasaulinį karą; dauguma jų – lenkų katalikai. 1921–1939 m. vakarinė Pastovių rajono dalis priklausė Vilniaus vaivadijos (anksčiau Vilniaus apygardos) Švenčionių apskričiai (lenk. powiat święciański województwa Wileńskiego). Kaip nustatė Olgierdas Chomińskis, 1927–1933 m. tyrinėjęs lietuvių kalbos paplitimą šiame plote, lietuvių ten gyvenę nedaug, daugiausia teritorijoje, esančioje arčiau dabartinės Pastovių rajono ir Lietuvos ribos, tačiau informantai sakėsi dažnai lankęsi Švenčionyse ar Adutiškyje, kur lietuvių gyvenę žymiai daugiau. Lenkai, lietuviai ir baltarusiai gyveno vieni šalia kitų tuose pačiuose kaimuose, lankydavo tas pačias bažnyčias, mokyklas, susitikdavo turgavietėse. Remiantis šių tyrimų metu surinkta medžiaga galima padaryti išvadą, kad iki Antrojo pasaulinio karo pradžios tiriamajame plote lietuviai buvo laikyti „savais“ galbūt todėl, kad ten jų nebuvę daug ir jie niekuo neišsiskyrę iš kitų šios teritorijos gyventojų. Šie vietiniai „savi“ lietuviai buvę katalikai, lankydavę lenkiškas mišias, neužimdavę aukštų postų, su kaimynais bendraudavę lenkiškai ir baltarusiškai. Tik Antrojo pasaulinio karo metu atsirado „svetimo lietuvio“ sąvoka – taip imta vadinti lietuvius, bendradarbiavusius su naciais, skriaudusius lenkus. Pabrėžtina, kad patys informantai iškelia faktą, jog taip elgėsi „svetimieji“, o ne vietiniai lietuviai. Kai kuriems informantams kontaktai su lietuviais – nacių bendradarbiais – ir buvo pirmieji kontaktai su lietuviais, o tai galėjo padaryti įtaką neigiamo lietuvių vaizdinio susikūrimui jų sąmonėje. Toks lietuvio vaizdinys pasikeitė tik pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Galima daryti išvadą, kad tada lietuviais buvo laikomi tie tiriamojo ploto gyventojai, kurie gyveno anapus sienos, t. y. ne tuometinėje Baltarusijos TSR. Dalis informantų neigiamai vertino tuometinėje Lietuvos TSR įgyvendinamą kalbos politiką, lietuvių kalbos įsitvirtinimą mokyklose ir bažnyčiose. Įdomu, kad kai kurie informantai būtent lietuvius laiko atsakingus už sienos tarp Lietuvos ir Baltarusijos atsiradimą. The study draws on numerous and interesting materials collected during the joint Polish-Belarusian dialectological field research carried out in July 2011 in Postawy region and the individual fieldwork of October 2012 in Kamojys. Some material published in Brasławszczyzna (editor E. Smułkowa) was also used. The area was chosen not accidentally since it is the Polish-Belarusian-Lithuanian borderland where a mix of ethnic groups, cultures, religions, languages has coexisted for centuries. The informants were representatives of the older generation (70–90 years old) who were born and grew up there before World War II, Polish, Catholics (majority). From 1921 until 1939 the western part of the present district of Postawy was part of Święciany region, Wilno woiwodship and, as O. Chomiński’s study shows, Lithuanians made a small part of its population and lived closer to the present Lithuanian border. The informants used to travel to Święciany or Hoduciszki, where Lithuanians made a bigger part of the population, Polish, Lithuanians, Belarusians lived in the neighbouring villages, attended the same church, school and market. The collected material shows that before World War II local people did not make any distinction between themselves and Lithuanians: all were Catholics, attended Mass in Polish, did not hold high positions, spoke Polish. During World War II some "alien Lithuanians" appeared, they were from other places and their image was bad, they collaborated with German authorities, did harm to local Polish people. After World War II the situation changed. The informants said that now Lithuanians were foreigners, they lived on the other side of the borders, their languages and cultural policy were different, they disliked Polish and it is the likely reason why Lithuania closed the borders with Belarus.

Straipsnyje aptariama Jablonovo-Litovsko prie Nemuno (dabar – Baltarusijos teritorija) dvaro koplyčia, kurią apie 1748 m. savo LDK rezidencijoje įrengė ekscentriškasis kunigaikštis Juozapas Aleksandras Jablonovskis. Koplyčia statyta, remiantis Volčyno vėlyvojo baroko bažnyčios pavyzdžiu, greičiausiai pagal garsaus Varšuvos architekto Johano Zigmanto Deibelio projektą, o fasadas dekoruotas à la grecque stiliumi apie 1770 m. Manoma, kad tai ankstyviausias neoklasicizmo stiliaus fasadas Lietuvoje. Remiantis negausiais archyviniais šaltiniais ir rezidencijos tiesiogine apžiūra, straipsnyje rekonstruojama pastato istorija bei rezidencijos išdėstymas, kur koplyčia tampa meno kūriniu, šlovinančiu patį kunigaikštį. Nagrinėjami didikų fundacijų ypatumai bei sakralinių objektų pasiskirstymo tarp katalikų ir unitų klausimai. Taip pat atkreipiamas dėmesys į vietinio mineralo – pelkių geležies rūdos – panaudojimą sienų dekore: meistriški baltos ir juodos (ar tamsiai rudos) spalvų kontrastai leido pastatui įgauti elegantišką neoklasicistinę išvaizdą. The text is devoted to a court chapel at Jabłonów Litewski on the Neman (currently in Belarus) founded around 1748 by an eccentric patron, Prince Józef Aleksander Jabłonowski, together with his residence in the Grand Duchy of Lithuania. The architecture of the chapel was directly modelled on a late baroque church at Wołczyn, probably by making effective use of its design by an eminent Warsaw architect Johannn Sigismund Deybel, while elevations were ornamented à la grecque as late as in the 1770s, possibly introducing the earliest neoclassicist forms in Lithuania. Based on restricted archival sources combined with site inspection, the article reconstructs the history of the building and disposition of the residence, placing the chapel within its composition as a Gesamtkunstwerk serving the glory of the owner. It analyses the mechanisms of magnate foundation and the problem of sharing the sacred objects by the Roman Catholic and Uniate rites. It also emphasizes originality of exploiting local mineral – bog iron – in wall decoration, which with its skillful contrast of white and black (or dark russet) gave the building an air of elegant neoclassicist costume.

The article analyses the names of noblemen from Grodno district, called up for military service in the army of the Grand Duchy of Lithuania in 1567. There is one proved case that a man had a surname. It is possible that there were more surnames (inherited anthroponyms) at that time, but now there is no evidence of this. It is assumed that every male anthroponym, which is not a name, is a potential surname. Personal naming system was not yet systematized. There were 1-3 potential surnames in the list of male personal names. There were three types of male naming: names without the use of potential surnames, names with only potential surnames, mixed names. The description of the names of noblemen in Grodno district shows that surnames were created using patronyms (father's name or the name of one's father's father), derivatives of suffix -ov (usually created from personal names without suffixes, father's name or patronyms), anthroponyms with -sk-, or anthroponyms without suffixes. Common names, explaining the meaning of anthroponyms, rarely occurred in the system of male surnames. It was possible to determine the origin of a person, his position held, nationality, family affinities and age on the basis of anthroponyms. The number of anthroponyms in the male naming ranged from 1 to 4. When the same person was registered the second or third time the shorter version of his surname was used and the village where the person had an estate was mentioned. The article presents quotes of the document dated 1567.

The article analyzes the distribution ofpower between the inhabitants of the Polotsk land and the grand dukes of Lithuania in the light of their relations in the 14th and the first half of the 15th century. From the dawn of the 14lh century one can trace various displays of political activity of the Polotsk inhabitants. Due to a mention in an unpublished letter of the German merchants from Polotsk we learn that the form of such political activity was veche - an assembly of the townspeople convened with a ringing bell, like in Novgorod and Pskov. Similar processes in the three cities may also be traced, such as the gradual institutionalization of veche (e.g. the appearance of the seal of "Polotsk and St. Sophia") and the emergence of a group of its most influential participants. It is stressed that the political activity of the Polotsk dwellers and its forms were not borrowed from Latin Europe (Riga, Poland etc.) but may be traced back to the 12th century. The "personnel policy" of the grand dukes of Lithuania is also investigated in the article. It is shown that not only Catholic boyars from the noble Lithuanian families were appointed governors and palatines of the Polotsk land, but also Orthodox boyars and princes from the families connected to the local society’. The author argues that it was due to the powerful position of the local society that the grand dukes had to reckon with it.

Šio straipsnio objektas - vestuvinių dainų melodijų masyvas, kuriam būdinga 5+5+7 skiemenų eilučių struktūra (toliau tekste - E557, originalus modelis E446); jj sudaro beveik 1 200 garso įrašų ir melodijų užrašymų, sukauptų 1840-2014 m. Šio tipo apeiginių dainų arealas nepaprastai didelis, jis aprėpia penkiomis kalbomis kalbančių tautų gyvenamą teritoriją nuo Vistulos upės vakaruose iki Dono rytuose. To paties tipo dainų meloritminių formulių atmainos tyrinėjamos ukrainiečių, baltarusių ir lenkų ankstyvosios tradicijos melomasyvo (toliau tekste - UBLAM) ritminių-stilistinių tendencijų kontekste. Skirtingos paplitimo zonos apibrėžiamos remiantis šiais parametrais: trimačių (vakarinėje dalyje) arba dvimačių (centrinėje ir rytinėje arealo dalyse) ritminių formų paplitimas; silabinio ritmo stabilumas (Podolė, Volynė, Rytų Lenkija) arba mobilumas (Baltarusija, rytinė ir centrinė UBLAM dalis), girdimas atliekant dainas; skiemenų dalybos algoritmas (rytinė ir centrinė UBLAM dalis) arba skiemenų pridėjimo mechanizmas (UBLAM vakarinė „arka“). E557 tipo melodijų ritmo tipologijos charakteristikos įvairuoja atsižvelgiant į šių zonų stilistiką. The object of this article is a massive of wedding melodies with a basic 5+5+7 verse (V557, original model V446) — nearly 1200 audio and sheet music publications among the recordings from 1840 to 2014. This song type has an unprecedentedly huge distribution area (for ritual songs) - it has a five-lingual extension from the Vistula River in the west to the Don in the east. The varieties of its music-rhythmic formula are viewed in the context of the macro-scale rhythm-stylistic tendencies of the UBPEM. The zones are identified by the following parameters: a prevalence of a three-dimensional (western) ora two-dimensional (central and eastern) rhythmic forms; a stability (Podillia, Voly n, Eastern Poland) or a mobility (Belarus, east and centre of the UBPEM) of a syllabic rhythm during a song performance; a syllabic division algorithm (east and centre of the UBPEM) or a mechanism of a syllable addition (western “arc” of the UBPEM). The stylistics of these zones modifies the rhythm typological characteristics of typical melodies of the V557 type.

Analizuojamos privačių dokumentų patvirtinimo priemonės: antspaudavimas, testacija, raštininkų įvardijimas ir parašas. XV a. privatūs dokumentai buvo sudaromi remiantis rusėniškąja ir lotyniškąja tradicija. Galime matyti aiškius skirtumus patvirtinant privačius dokumentus ne tik dėl skirtingų dokumento rūšių, bet ir dėl skirtingų raštijos tradicijų. Didžioji dalis privačių dokumentų (donacijos, pardavimai, testamentai ir kt.) buvo patvirtinami vienu išdavėjo antspaudu. Visgi rusėniškų pardavimo dokumentų antspaudavimo praktika buvo dvilypė. Dokumentai antspauduoti tiek vienu išdavėjo antspaudu, tiek išdavėjo ir liudininkų antspaudais. Nuo XV a. 8 dešimtmečio didžiąją daugumą rusėniškų pardavimų patvirtina išdavėjas ir liudininkų sąraše įvardinti asmenys. Lotyniški pardavimai antspauduoti tik išdavėjo, tačiau pačioje XV a. pab. atsiranda keli patvirtinti ir testacijose išvardintų liudininkų antspaudais. Liudytojų sąrašai vaidino taip pat svarbią reikšmę patvirtinant privačius dokumentus, tačiau jie sutinkami ne visada. Visi testamentai ir rusėniški pardavimo dokumentai turėjo testaciją, kitų rūšių dokumentuose ji buvo įrašoma rečiau. Privačių dokumentų liudininkų sąrašuose dažniausiai figūruoja išdavėjo artimiausi aplinka, dvasininkai ir valstybės pareigūnai. Notarų ar raštininkų įvardinimas privačiuose dokumentuose XV a. buvo retas. Stebima lotyniškų testamentų sudarymo praktikoje notariato išskirtinę svarbą – penktadalis jų yra sudaryti ir patvirtinti notaro. Kitų rūšių dokumentai buvo be šios patvirtinimo priemonės. Ankstyvajai rusėniškai tradicijai buvo būdingas raštininko parengusio dokumentą nurodymas, tačiau ši praktika išliko tik Polocke paskelbtuose dokumentuose, kitose Rusios žemėse jos nuosekliai nesilaikyta. Parašas naudotas tik išskirtiniais atvejais, kas sietina su menku raštingumo lygiu In the end of the 14th–15th c., 250 full private documents written in the Grand Duchy of Lithuania were known. In the end of the 14th century, early private documents were approved by the issuer seal, list of witnesses and the scribe direction. However, eventually it was not consistently observed. The research shows obvious differences which confirm not only different types of documents, but also different writing traditions (Latin and Ruthenian). For example, a bigger part of the Latin private documents (donations, sales, testimonies, etc.) were approved by the seal of one issuer, but the Ruthenian practice of sales documents approval was ambivalent. Since their emergence (from the middle of the 15th c.), one part of documents were approved only by the issuer seal and the other part by the issuers' and witnesses' seals together. Since the 8th decade of the 15th century, the biggest part of Ruthenian sales was approved by issuer and witnesses seals. The Latin sales were stamped only by the issuer, but at the end of the 15th century there several sales which were approved by the seals of the listed witnesses (obviously it was the influence of the Ruthenian practice). Also, the article analyzes the use of the list of witnesses, the recording of clericals and secular officials, the practice of notaries, scribes' naming, and others.

Circumstances of ratification of the May 3rd Constitution and public views about it in the Polish-Lithuanian Commonwealth are rather widely discussed topics in historiography. Attitudes of Sword-bearer of Lithuania Michał Kleofas Ogiński (1765-1833) towards the Constitution also merited some attention of researchers. However, until now historiography limited itself mostly to establishing the fact of M. K. Ogiński becoming a citizen of Vilnius, without wider analysis of circumstances of this fact and not trying to answer the question: Who were those other individuals, swearing oath to the city law along with M. K. Ogiński in the spring of 1792? This article, after discussing the context of M. K. Ogiński entering records of Vilnius citizenry, attempts to identify individuals that on 16 April 1792 swore allegiance to the city law, and also to answer the question what kind of connections linked them to M. K. Ogiński. The article reaches conclusions that M. K. Oginski's act of becoming a citizen of Vilnius in April of 1792 cannot be interpreted unequivocally. On the one hand, it was an act of political activism, linked to the aims of the King Stanisław August to promoted reforms of the Four-Year Sejm in wider public. By accepting this challenge to promote the May 3rd Constitution, Sword-bearer of the Grand Duchy of Lithuania M. K. Ogiński sought to regain favour of the monarch and the faction of reformists-patriots, which he damaged when leaving for White Russia (Belarus) and the rumours of his critique of the May 3rd Constitution, allegedly expressed to Portuguese minister, had reached Warsaw. On the other hand, this step revealed attitudes of an individual from the Enlightenment era on a caste based society: a representative of the privileged estate and a magnate accepted "lower" city law by formally becoming its citizen. His example encouraged a significant group of nobility to also become citizens. Analysis of the list of individuals that took oath next to M. K. Ogiński shows, that majority of them were representatives of the local political elite, with strong support of nobility in voivodeships of Vilnius, Minsk, Polock and the Duchy of Samogitia. Even five new citizens of Vilnius were members of the Four-Year Sejm and part of the Patriot-reformist group. Another five of the sworn individuals were representatives of the army officers' corps of the Grand Duchy of Lithuania. M. K. Ogiński was related to only one person, the under-Elder of Braslau district court Tadeusz Ogiński. Another group of individuals was politically inactive nobility who had client-patron relationship with M. K. Ogiński. Entering of citizenship by the lower nobility could have been prompted not only by client's subordination to the patron, but also aims to ensure certain public space and social status, since after implementation of the Four-Year Sejm reforms land-less nobility was to be eliminated from political life.

Sienos ir pasienio sritys gali tapti labai iškalbingomis socialinių tyrimų vietomis – ypač dabartinėmis sąlygomis, sparčiai augant globalizacijai ir tokiems valstybės ribas peržengiantiems dariniams kaip Europos Sąjunga. Sienos yra tarpvalstybinių tapatybių simboliai. Pasitelkus laisvą naratyvą apie gyvenimą ir „mes“ jausmą, pavyks sukurti apibendrintą pasienio gyventojų įvaizdį ir išryškinti jo specifinius bruožus: vietinį mobilumą, vietinės regioninės savimonės dominavimą prieš valstybinę tapatybę, žmonių savitumą. Šiuo straipsniu mėginama atsakyti į klausimą: kokių pasekmių turi silpstantis teritorinės priklausomybės faktorius, ir kaip jos faktiškai pasireiškia Lietuvos-Baltarusijos pasienyje? Siena, kaip skirtybių rodiklis, turi ir kitokias funkcijas. Vartodami „sienos naratyvą“, autoriai analizuos dvi priešingas funkcijas: „sieną-ribą“ ir „sieną-duris“. Nagrinėjant neformalius šio reiškinio aspektus, straipsnyje sumuojamos jau turimos žinios ir plėtojami nauji būdai suprasti socialinius ir kultūrinius elementus, lemiančius tai, kaip šios sienos yra matomos ir interpretuojamos. Išankstinė prielaida, kuria remiasi Baltarusijos-Lenkijos-Lietuvos pasienio etnokultūrinės padėties teorinė analizė, yra pati pasienio samprata. Kadangi ši koncepcija turi daugybę plotmių, ji gali būti tiriama įvairiais aspektais. „Abiejų šalių žvilgsnis“ į Baltarusijos-Lenkijos-Lietuvos sienas bei pasienius suteikia galimybę išnagrinėti šį klausimą pasitelkiant įvairius filosofinius požiūrius. Pabrėžtina tai, kad šie du žvilgsniai į Lietuvos-Baltarusijos pasienį yra grindžiami skirtingomis teorinėmis pozicijomis. Autoriai tiria pasienių ontologiją ir fenomenologiją, taikydami konstruktyvistinį požiūrį ir atlikdami aprašomąją, naratyvinę tyrimų analizę. Pasitelkiami trijų pagrindinių tipų aprašomieji metodai: stebėjimas, socialinis tyrimas ir apklausa. Greta metodologinių pasienių skirtybių, jų ontologija ir fenomenologija yra tarpusavyje glaudžiai susijusios. Fenomenologinė analizė, kaip sienos yra suvokiamos ir ką jos reiškia pasienio žmonėms, priklauso nuo pačių sienų sampratos, tai yra, jų ontologijos. Europos Sąjungos ir Baltarusijos sienos atvejis sąlygoja dviejų požiūrių būtinybę. Šių požiūrių padedami, autoriai turėjo galimybę analizuoti pasienio gyventojų jausmus, atsidūrusius, jų manymu, „tarp baimės ir vilties“. Borders are symbols of cross-border identities. This article is an attempt to give an answer to the question: what are the consequences of the weakening factor of territorial belonging and how it in fact realizes in the Lithuanian-Belarusian borderland? Using a "boundary narrative" we analyze border as a marker of division which has different functions. Through a focus on the informal, everyday aspects of this, the article draws together existing knowledge and develops new understandings of the combined social and cultural elements of how these borders are experienced and thought of. "A view from both sides" on the Belarusian-Lithuanian border and borderland gives us possibility to look on this subject using different philosophical approaches. Both authors investigate the ontology and phenomenology of the borders using constructivist approach, descriptive, narrative analysis of studies. These approaches gave us possibility to analyse borderland inhabitants’ feelings that we named "between fear and hope".

In this article the most attention is devoted to the discursive practices of Belarusian nationalism in constructing the geo-images at the beginning of the 20th c. This article first of all raises the questions why and relying on what criteria did the leaders of the Belarusian national movement form the image of the "national territory", was this image used in the processes of the nationalization of the masses, how was the territory of "Belarus" and "Lithuania" defined, when in the Belarusian political discourse was the idea of the restoration of the Grand Duchy of Lithuania raised. For the analysis of the raised issues not only documents of a political nature were invoked, but also the periodical press, fiction and educational literature, in which the processes of the creation of the space of Belarusian nationalism also took place. This research showed that in the Belarusian discourse at the beginning of the 20th c. the image of the "national territory" of Belarus was constructed on the basis of the ethnolinguistic and ethnographic criteria. Belarus was primarily considered that territory in which the Belarusian speaking population dominated. The Belarusian intelligentsia used earlier scholarly works in which the primary attention was devoted to the Belarusian language and relying on this criterion the living space of the Belarusians was determined. The geo-images based on the concept of ethno-linguistic nationalism were considered an important part of modern Belarusian identity. The "national territory" of Belarus was metaphorically called "ancestral land", but in historical works it is primarily associated with the inhabited area of the tribes of the Krivichians. [...]

The paper analyzes the ethnic identity change that took place in the Lithuanian community of the Gervėčiai district now in Belarus. The empirical data consist of thirty-five semi-structured interviews and data collected through participatory observation during a field study carried out in 2014 in Lithuania and Belarus. Ethnic identity change is defined as a change in one of the three components of ethnic identity: self-identification, external cultural characteristics, and relationship with others. Following this model, the paper examines ethnic identity change of Lithuanians in the Gervėčiai district; reconstructs the local conception of being Lithuanian; examines identity change at the community level; and discusses the influence of the ethnic context on ethnic identity.

Straipsnyje aptariamos XIX a. pabaigos–XX a. pietryčių Lietuvoje, rečiau – Aukštaitijoje, ant sakralinių paminklų (kryžių) rištos prijuostėlės. Tai miniatiūrinės tradicinių šventadienių prijuosčių kopijos, atliekančios votų funkciją, t. y. susijusios su individualia apžadų (prižadų, įžadų) praktika. Aptariama prijuostėlių meninė forma, su jomis susijusios apeigos ir tikėjimai. Duomenų apie XIX a. pabaigos–XX a. pirmosios pusės apžadines prijuostėles ieškota Lietuvos ir užsienio (Baltarusijos, Lenkijos, Rusijos) muziejuose1, prijuostėlių rišimo tradicija tirta ir 2011–2012 m. etnografinėse ekspedicijose. Lietuvių prijuostėlių puošybos būdai, jų funkcijos ir simbolinės prasmės lyginamos su panašia baltarusiška tradicija. Išsamus ir visapusiškas apžadų prijuostėlių tyrimas Lietuvoje atliktas pirmą kartą. Pasitelkti aprašomasis analitinis, formaliosios analizės, sisteminis ir lyginamasis metodai. Apžvelgus Lietuvos muziejuose (ČDM, AKM) saugomų prijuostėlių meninės formos raidą ir dekoro ypatumus ir juos palyginus su to paties laikotarpio baltarusių prijuostėlių rinkiniais (MEK, BNIM, SBKM, REM) nustatyta, kad prijuostėlių medžiaga, technika, apdailos detalės atspindi konkrečių vietovių šventadienių prijuosčių puošybos tradiciją. Ši liaudiškojo pamaldumo praktika iki šių dienų yra išlikusi pietryčių Dzūkijoje ir dabartinės Baltarusijos teritorijoje (pavieniai reiškiniai fiksuojami ir Lenkijoje, Ukrainoje). Tradicinėje pasaulėžiūroje apžadinės prijuostėlės (kaip ir šventadienės prijuostės)2 yra glaudžiai susijusios su svarbiausiais žmonių gyvenimo įvykiais – pereinamaisiais gyvenimo tarpsniais, kalendorinių ir religinių švenčių apeigomis. The object of this article – “vow aprons” (Lith. apžadų prijuostėlės). The tradition to tie them to sacral monuments (crosses) was widespread in south-eastern Lithuania; less so in the Highlands (Aukštaitija). To this day the tradition remains in south-eastern Dzūkija and the territory of Belarus (isolated cases – in Poland, Ukraine). The article explores the artistic features of vow aprons; the beliefs and ceremonial actions associated with them are discussed. Apron collections from the end of the 19th c.–first half of the 20th c., held in Lithuanian, Polish, Belarusian and Russian museums, written and iconographic sources, ethnological and folk art research, as well as data from the author’s field research are the basis for the article. At the end of the 19th c.–first half of the 20th c. Lithuanian and Belarusian vow aprons were decorated similarly to the holiday aprons of women from specific places. In the villages of Dzūkija, home-made white linen vow aprons (sometimes with red patterned lines) dominated, while in the first decades of the 20th c. they were sewn from white factory-made material. Vow aprons were tied around crosses, holy trees, stones, folk religious sculptures when people would pray for God’s grace and when they were thankful for something. These are symbols of piety, gratitude, remembrance, commemoration, or offerings, votives, objects providing protection; they were forms of personal vows or credo.

Nagrinėjamu laikotarpiu vykdytos administracinės teritorinės reformos Vilniaus krašto etninei padėčiai buvo palankios. Sujungiant rajonus arba keičiant kai kurių vietovių administracinį pavaldumą kiekybiškai gausiausia gyventojų grupė (lenkai) toliau koncentravosi viename teritoriniame vienete. Todėl lenkų skaičius, išskyrus Švenčionių rajoną, padidėjo. Rytų ir Pietryčių Lietuva, ypač respublikos sostinė ir didžiausias miestas Vilnius, buvo žmonių traukos centras. Vilniuje noriai kūrėsi kitų Lietuvos rajonų ir kitų sovietinių respublikų gyventojai. Tarp atvykėlių iš kitų LSSR vietų vyravo Vilniui artimų rajonų (Vilniaus, Trakų, Eišiškių (Šalčininkų) ir kt.) gyventojai, o iš kitų sovietinių respublikų išsiskyrė ir pirmavo Rusija ir Baltarusija. Tačiau, kitaip negu lietuviškų rajonų gyventojams, atvykėliams iš kitų respublikų Rytų ir Pietryčių Lietuva buvo gana patraukli. Jie stengėsi įsikurti regiono miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse. Šiems asmenims lengviau prisitaikyti padėjo jiems etniškai ir kultūriškai artima aplinka, nes didelę regiono gyventojų dalį sudarė slavų kilmės asmenys. Intensyvi pramonės, prekybos, mokslo, kultūros ir kt. institucijų plėtra tiesiogiai veikė demografinius ir etninius Vilniaus pokyčius. 1960–1980 m. mieste padvigubėjo gyventojų (nuo apie 240 tūkst. 1960 m. iki maždaug 480 tūkst. 1979 m.). Pagrindinė to priežastis – mechaninis gyventojų prieaugis (migracija) – jis vilniečių skaičių padidino dviem trečdaliais, t. y. apie 140 tūkst. asmenų. Dėl to mieste sparčiai didėjo įvairių etninių grupių atstovų skaičius. Nagrinėjamo laikotarpio pradžioje lietuvių Vilniuje buvo apie 80 tūkst., rusų – apie 70 tūkst., lenkų – per 47 tūkst., baltarusių – apie 15 tūkst., o XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje pirmųjų buvo 225 tūkst., antrųjų – apie 106 tūkst., trečiųjų – apie 86 tūkst., ketvirtųjų – apie 31 tūkst. Migracija taip pat keitė Rytų ir Pietryčių Lietuvos etninę ir demografinę struktūrą. Dėl intensyvios regiono gyventojų migracijos į Vilnių žmonių regione mažėjo, bet šį nuostolį kompensavo gyventojai, atsikeliantys iš arti esančių lietuviškų vietovių (pvz., Širvintų rajono) ir iš kitų sovietinių respublikų, pirmiausia Baltarusijos. Dėl to regionas darėsi etniškai vis margesnis, jame ypač daugėjo baltarusių, ukrainiečių ir rusų. XX a. septintojo dešimtmečio viduryje pradėtas įgyvendinti tolygios LSSR miestų plėtros planas padėjo subalansuoti migracijos srautus respublikoje, pristabdė demografinę Vilniaus plėtrą, o kitus Rytų ir Pietryčių Lietuvos miestus (Šalčininkus, Nemenčinę, Trakus ir kt.) paskatino sparčiau augti. Based on archival and historiographical material, the author of the article examines the problem of migration in 1960–1980 in east and southeast Lithuania with the aim of answering the following questions: whether the east and southeast of the Republic of Lithuania was an attractive area for the residents of other districts of Lithuania and other Soviet republics to settle down in; what factors, causes and circumstances attracted them to the region; how migration processes affected the ethnic and demographic situation in the region; and whether the then administrative territorial reforms were favourable to the residents of this region. The following conclusions are formulated at the end of the article: 1. Administrative-territorial reforms carried out during the period in question were favourable to the ethnic situation of Vilnius region. [...] 2. East and southeast Lithuania, particularly Vilnius, the capital and the largest city of Lithuania, was the centre of attraction for people. [...] 3. Intensive development of industry, trade, science, culture, etc. directly affected the demographic and ethnic changes in Vilnius. [...] 4. Migration also changed the ethnic and demographic structure in east and southeast Lithuania. [...] 5. In the mid-1960s, implementation of the sustainable urban development plan in the Lithuanian SSR started. It helped balance migration flows in the republic, slowed demographic expansion of Vilnius, and promoted faster growth of other east and southeast cities in Lithuania.

Totorių rankraštis, rašytas kirilica, yra saugomas Nacionalinės kultūros muziejuje Ivijoje (Baltarusijos Respublika). Rankraštis datuojamas XX a. antra puse. Jo turinio siužetą sudaro biblinės ir Korano temos (apie karalių Dovydą ir Salemoną). Straipsnyje tiriama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės totorių raštijos (kirilica ir lotyniškais rašmenimis) tradicijos raida. Straipsnio autoriai taip pat bando nustatyti tiriamo paminklo vietą šioje tradicijoje. Daug dėmesio yra skirta apibūdinti tekstų, kurie yra šiame dokumente, žanrus ir šaltinių, naudotų rankraštį kuriant, identifikavimo problematikai. The Tatar manuscript written in Cyrillic is kept in the Museum of the national cultures in Iwye (Belarus). The manuscript dates from the second part of the 20th century. It contains some stories on the Biblical and Quranic topics (about the kings David and Solomon). The article talks about the beginning and evolution of the Cyrillic and Latin writing among the Tatars of the former Grand Duchy of Lithuania. The authors of the article also attempt to determine the place of the researched document in this tradition. The considerable attention is paid to the determination of the genre affiliation of the texts (stories) that are in this manuscript and to the problem of identification of the sources used in it.

Pastarąjį dešimtmetį Lietuvos istoriografijoje pastebimas intensyvesnis domėjimasis magdeburginių teismų darbo praktika ir šios praktikos rezultatais, į tyrimų akiratį vis dažniau patenka šių teismų knygos. Analizuojamos įvairios temos, pradedant miestų kasdieniu gyvenimu, moterų teisine padėtimi miestuose, baigiant baudžiamąja teise. Šio straipsnio tikslas – remiantis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės magdeburginių teismų knygomis, aptarti mirties bausmę LDK magdeburginiuose miestuose, išsiaiškinti, už kokius nusikaltimus kokios bausmės buvo skiriamos, kokiais teisės aktais jas skiriant remtasi. Taip pat aptarti mirties bausmės įvykdymo problemą. Tyrime naudoti magdeburginės teisės šaltiniai „Speculum Saxonum“, „Ius Municipale“ bei atskiri „Constitutio Criminalis Carolina“ straipsniai bei daugiausia rankraštinės teismų knygos, saugomos Lietuvos ir kaimyninės Baltarusijos archyvuose. Tyrimas atskleidė, kad kriminalines bylas didžiuosiuose LDK magdeburginiuose miestuose (Vilniuje, Kaune, Breste, Gardine) sprendė vaito ir suolininkų teismas. Kituose, kur šis teismas į atskirą nepajėgė išsiskirti (kaip pavyzdžiui, Mogiliave), jos buvo svarstomos bendrai vaito ir suolininkų bei burmistro ir tarėjų. Bylos buvo sprendžiamos ne tik remiantis magdeburginės teisės aktais „Speculum Saxonum“ ir „Jus Municipale“, adaptuotais vietos sąlygoms. Kartais vadovautasi Lietuvos Statutu. Lietuvos magdeburginiuose miestuose dažniausi nusikaltimai, už kuriuos skirtos mirties bausmės, buvo vagystės, nužudymai, maištų ir neramumų kėlimas, santuokinė neištikimybė, išprievartavimas, raganavimas. Dažniausiai teismų skirtos mirties bausmės – pakorimas ir nukirsdinimas. Pasitaikydavo pavienių sudeginimo atvejų. Kitų magdeburginės teisės aktuose minimų kvalifikuotų bausmių neaptikta. Įvykdoma buvo maždaug pusė visų skirtų bausmių. Pagrindinės neįvykdymo priežastys buvo nuteistojo pabėgimas, šalių susitaikymas, bausmės perėmimas. Bausmė būdavo švelninama nepilnamečiams. Taip pat bylos baigtis dažniausiai lieka nežinoma kuriai nors šaliai pateikus apeliaciją. In the article, based on the acts of Magdeburg Law and the court books of Magdeburgian cities, the issue of the death penalty in Magdeburgian cities of the Grand Duchy of Lithuania is analysed. The most often imposed death penalties are discussed. There is an analysis of which crimes they were given for. Their use is compared with data from Poland and some Magdeburgian cities in Western Europe.

Recenzuojama lenkų istorikės Monikos Jusupovič monografija „Prowincjonalna elita litewska w XVIII wieku. Działalność polityczna rodziny Zabiełłów w latach 1733–1795. (Warszawa, 2014). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) bajorijos XVIII a. tyrinėtojai pagrindinį dėmesį skiria įtakingiausioms didikų giminėms, tokioms kaip Sapiegos ir Čartoriskiai. Mažiau įtakingos bajorų giminės, kurių politinė veikla daugiausia apsiribodavo regioniniu pavietų lygmeniu, sulaukia palyginus menko istorikų dėmesio. Tuo tarpu Jusupovič monografija skirta vienai iš tokių giminių – Zabieloms. Autorė dėmesį sutelkia į šios giminės narių politinę veiklą Kauno ir gretimuose LDK pavietuose 1733–1795 m. laikotarpiu, kuomet Abiejų Tautų Respublikos valdovais buvo Augustas III ir Stanislovas Augustas Poniatovskis. Recenzentas pažymi, kad atliktas tyrimas paremtas gausia šaltinių medžiaga. Monografijos autorė šaltinių paieškas atliko ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos, Baltarusijos, Rusijos miestų (Varšuvos, Krokuvos, Vroclavo, Vilniaus, Minsko, Maskvos) archyvuose bei bibliotekose. Recenzentas akcentuoja, kad remdamasi šaltiniais autorė atliko detalią Zabielų giminės atstovų politinės veiklos analizę. Ji savo monografijoje sugebėjo parodyti, kaip XVIII a. LDK funkcionuodavo provincijos elitas. Recenzento manymu, Jusupovič atliktas tyrimas turėtų paskatinti platesnius vidutiniosios bajorijos vaidmens politiniame LDK gyvenime tyrimus.

Šiuolaikinėje visuomenėje, vykstant visuotinei mokslo, technologijų plėtrai, keičiasi kultūrinės vertybės, individo elgsena įvairiose gyvenimo srityse. Ne išimtis yra ir jaunimas, kuris kaip gana didelė socialinė grupė taip pat yra veikiamas šių procesų ir turi priimti šiuos iššūkius. Vienas iš tokių iššūkių Lietuvoje ir Baltarusijoje yra jaunimo užimtumas ir nedarbas. Jaunimas Lietuvoje ir Baltarusijoje darbą laiko viena svarbiausių vertybių jų gyvenime, todėl jaunimui yra svarbu turėti darbą ir išlikti darbo rinkoje. Šiame straipsnyje jaunimo dalyvavimas darbo rinkoje Lietuvoje ir Baltarusijoje analizuojamas per profesinės adaptacijos ir profesinės socializacijos prizmę ir, kaip pastebima, šiems procesams įtakos turi jaunimo turimas išsilavinimas. Jaunimas, turintis aukštesnį išsilavinimą ar profesinę kvalifikaciją, greičiau integruojasi į darbo rinką ir sėkmingiau vyksta jų profesinė socializacija. One of the key factors of youth social welfare both in Lithuania and Belarus, are employment and integration into the labour market. This article analyses participation of youth in the labour market in the view of occupational socialization and the role of education for participation in the labour market. The results demonstrate that the level of education and professional qualification have impact on participation of youth in the labour market and occupational socialization; young people, who have higher level of education, integrate into the labour market easier.

Recenzuojamas veikalas: M. Jusupowić. Prowincjonalna elita litewska w XVIII wieku. Dzialałność polityczna rodziny Zabiełłów w latach 1733–1795, Wydawnictwo Neriton, Warszawa 2014, ss. 488. Zabielų šeimos praeitis XVIII amžiuje – tai vidutiniosios šlėktos atstovų iškilimo istorija užimant vis garbingesnes pozicijas, pradedant pavietu, baigiant net senatoriaus krėslu. Zabielų šeimos aktyvumo laukas, pasireiškęs visų pirma Kauno seimelyje, buvo LDK šiaurės vakarinės žemės. Zabielų įtaka XVIII a. buvo ryški, tačiau niekas iki šiol nenagrinėjo šios giminės istorijos visuminio vaizdo. Šią spragą apie provincijos elitą bando užpildyti recenzuojama knyga. Chronologiškai monografija apima dviejų paskutinių Lenkijos karalių valdymo laikotarpį, t. y. nuo 1733 iki 1795 m. Jis sutampa su Zabielų dominavimo laikotarpiu Kauno paviete, pagrindinėje jų veiklos teritorijoje. To simboliu buvo tokia faktinė padėtis, kad Zabielų giminės vyrai pastoviai užėmė Kauno maršalkos postą 1730–1795 m. Zabielos šimtmečio eigoje tapo „pusiau magnatais“, o recenzuojama monografija, atskleidžianti giminės iškilimo ir dominavimo provincijos mastu istoriją, yra paremta kruopščiu darbu surenkant medžiagą Lenkijos, Lietuvos (Vilniaus), Baltarusijos (Minsko), Rusijos (Maskvos) archyvuose. Svarbus šios pionieriškos lenkų istoriografijoje mokslo monografijos rezultatas yra šlėktų giminės avansavimo, t. y. perėjimo į vis aukštesnes pozicijas, mechanizmo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje atskleidimas taip, kaip jis įžiūrimas XVIII a. istorijoje.

Kalbant apie kontrabandos žalą valstybei svarbu žvelgti į šį reiškinį holistiškai ir suvokti ne tik ekonominius padarinius. Esant dideliam nelegalių rūkalų kiekiui šalyje dažniau pažeidinėjami įvairūs teisiniai apribojimai. Tabako gaminiai tampa prieinami nepilnamečiams ir kitoms pažeidžiamoms grupėms, įmonės praranda pelną dėl iškrypusios konkurencijos, nelegali prekyba ypač skatina didėjantį nusikaltimų skaičių šalies viduje. Neigiamos tabako gaminių kontrabandos pasekmės milžiniškos. Dėl Lietuvos geografinės padėties – išorinės Europos Sąjungos sienos su Kaliningrado sritimi ir Baltarusija – bei reikšmingo nelegalių ir legalių prekių kainos skirtumo, susidaro itin palanki terpė klestėti kontrabandai. Valstybėje identifikuojami trys iš keturių esminių nelegalios prakybos tabako gaminiais veiksnių: ekonominis prieinamumas, pasiekiamumas ir pelningumas. Tiek kontrabandininkams, tiek piliečiams prekyba nelegaliais tabako gaminiais atrodo kaip racionalus ir nesunkiai įvykdomas sprendimas. Dėl šių priežasčių problema yra didelė ir sunkiai suvaldoma. Todėl Lietuvai ypač svarbu priimti tinkamus sprendimus siekiant apriboti šešėlinės ekonomikos mastą šalyje. Kyla klausimas – kaip tai padaryti? Šiame darbe naudojantis daugelio tikslų analizės metodu siekiama įvertinti alternatyvas, skirtas apriboti kontrabandos mastams. Atliekant šią analizę viešajai politikai, bus stengiamasi atsakyti į pagrindinį klausimą: kokios kovos su cigarečių kontrabanda priemonės būtų naudingiausios Lietuvos atveju? When it comes to the damage of smuggling for the State, it is necessary to look at this phenomena holistically and to realise not only economic consequences. If there is a large quantity of illegal tobacco in the state, various legal restrictions are violated more often. Tobacco products become available to underage people and other vulnerable groups, the companies are losing profits due to the distorted competition, illegal trafficking especially encourages the growing number of crime within the country. The negative consequences of smuggling of tobacco products are huge. Due to the geographical situation of Lithuania, the European Union's external border with Kaliningrad area and Belarus, and the significant price difference between the illegal and legal goods, is particularly conducive to a medium to thrive on smuggling. In the state, there is identified three of the four major factors of the illegal trade in tobacco products: economic accessibility, availability, and profitability. So for the smugglers as well as citizens, illegal trade in tobacco products appears as a rational and easily enforceable solution. For these reasons, the problem is big and is hard to control. Therefore, it is particularly important for Lithuania to adopt appropriate solutions in order to limit the scale of the black economy in the country. The question is how to do it? By using a method of the multiple objectives analysis it is aimed to evaluate alternatives for limiting the scale of smuggling. When conducting this analysis for the public politics, it will be attempted to answer the basic question: what measures in the fight against cigarette smuggling would be the most useful in the case of Lithuania?

Straipsnyje supažindinama su profesinio pasirinkimo motyvacijos samprata, teoriškai pagrindžiami jos formavimuisi bei kuriant jos modelį turintys įtakos vidiniai ir išoriniai veiksniai. Profesinio pasirinkimo motyvacija apibrėžiama kaip dinamiška hierarchinė struktūra, kurioje profesijos pasirinkimo motyvai pasiskirsto pagal tris dimensijas. Analizuojama profesinio pasirinkimo motyvacijos įtaka pasirenkant socioedukacines specialybes, pabrėžiamas šios profesinės veiklos išskirtinumas kintamos visuomenės kontekste. Baltarusijos, Lietuvos ir Švedijos universitetuose atlikto tarpkultūrinio tyrimo rezultatai atskleidžia, kokie profesinio pasirinkimo motyvai vyrauja skirtinguose sociokultūriniuose kontekstuose. The importance of professional motivation in the process of choosing social-educational work is analysed, stressing the exception of social work as occupation within the context of dynamic society. The article presents the concept of professional motivation. The influence of personal and socio-cultural factors on the formation of the professional motivation is analysed and the structural model is presented. Results of the transcultural research on professional motivation are presented and some tendencies of motives why people choose social-educational work as occupation in Belarus, Lithuania and Sweden are discussed. The statistical analysis of the data revealed dependence of professional motive on the socio-cultural factors in choosing university studies in social-educational profession. The results indicated that Belarusian students showed a disposition to human-oriented goals, in Sweden sample there was a predominance of external achievements that are typical of modern Western society and in Lithuania there is no significant difference between human-oriented and self-realisation goals, which can be explained as a sign of a shift in values in a changing society.

Lietuvos Metrika – tai gautų ir siųstų dokumentų iš LDK kanceliarijos registras. Šiose knygose pilna Lietuvos didžiųjų kunigaikščių privilegijų žemėms, privatiems asmenims, miestams ir socialinėms grupėms. Lietuvos Metrikoje taip pat yra daug įvairių Lietuvos didžiojo kunigaikščio bei kitų dvarų dokumentų, diplomatinio pobūdžio raštų, susijusių su daugeliu valstybių pradedant nuo Švedijos iki Osmanų imperijos, nuo Šventojo Sosto iki Rusijos ir totorių ordų. Šiose knygose galima rasti ir finansinių duomenų, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir kilmingųjų turto inventorių bei kitokios įvairaus pobūdžio informacijos. Per šimtmečius Lietuvos Metrika suformavo svarbiausią LDK archyvą. Seniausi jo dokumentai siekia 1385–1387 metus. Juose kalbama apie politinius-strateginius valstybės reikalus, t. y. sąjungą su Lenkijos karalyste ir LDK krikštą. Vėlyviausi dokumentai yra datuojami XVIII a. pabaiga, kada grobuoniškos Abiejų Tautų Respublikos kaimynės – Austrija, Prūsija ir Rusija – 1772–1795 metais pasidalino šią valstybę. Lietuvos Metrika yra gausiausias ir išsamiausias šaltinis, leidžiantis tyrinėti XIV a. pabaigos – XVIII a. pabaigos dabartinių Lietuvos ir Baltarusijos valstybių istoriją. Lietuvos Metrika taip pat teikia informacijos apie Ukrainos, Lenkijos, Rusijos, Latvijos ir Estijos istoriją. Straipsnyje yra nagrinėjama Lietuvos Metrika, su ja susijusi mokslininkų veikla. Taip pat straipsnyje yra publikuojamos ištraukos iš Lietuvos Metrikos. The Lithuanian Metrica is the registry of documents received by and sent from the GDL Chancellery. These books contain privileges of the Grand Dukes of Lithuania with respect to land, private persons, cities and social groups. The Lithuanian Metrica also contains a variety of documents of the Grand Duke of Lithuania and other manors, diplomatic letters related to many states from Sweden to Ottoman Empire, from the Holy See to Russia and Tartar hordes. These books also contain financial data, inventories of property of Lithuanian Grand Dukes and the nobility as well as other miscellaneous information. During ages the Lithuanian Metrica formed the most important GDL archive. Its earliest documents date back to 1385–1387. They cover the political-strategic state affairs, i.e. the union with the Kingdom of Poland and GDL baptism. The latest documents date back to the end of the 18th c., when the vulturous neighbours of the Polish-Lithuanian Commonwealth – Austria, Prussia and Russia – divided this state in 1772–1795. The Lithuanian Metrica is the most profuse and exhaustive source which helps to explore the history of the end of the 14th c. – the end of the 18th c. of the present states of Lithuania and Belarus. The Lithuanian Metrica also provides information about the history of Ukraine, Poland, Russia, Latvia and Estonia. The paper analyses the Lithuanian Metrica and the related scholars’ activities. It also publishes extracts from the Lithuanian Metrica.