Search

W czasach sowieckich istnienie Wielkiego Ksiestwa Litewskiego uznawano za okupacje Bialorusi, co wraz z owczesną teorią narodzin narodu staroruskiego dawalo wsparcie dla przylączenia ziem bialoruskich do Rosji. Na początku lat 90. w niepodleglej Bialorusi powstala z kolei „narodowo-panstwowa” koncepcja historii, ktorej przedstawiciele uznawali Wielkie Ksiestwo Litewskie za panstwo bialorusko-litewskie i preferowali historie polityczną. Kolejne przemiany nastąpily w polowie lat 90., kiedy to jedni powracali do koncepcji sowieckich, inni pozostawali na pozycjach narodowych. Roznice te dobrze widac w ocenach powstania Wielkiego Ksiestwa Litewskiego, zawierania unii oraz polityki zewnetrznej (zwlaszcza wobec Moskwy). W artykule wskazano najwazniejsze kierunki badan i glowne edycje źrodlowe do dziejow Wielkiego Ksiestwa Litewskiego. During Soviet times the existence of the Grand Duchy of Lithuania was considered an occupation of Belarus. Together with the theory about the origins of the old Russian [sic!] nation it supported the unification of the Belarusian territories with Russia. At the beginning of the 1990s in independent Belarus the so-called “national state” conception of history was developed; its adherents considered the Grand Duchy of Lithuania a Belarusian-Lithuanian state and preferred political history. The next changes occurred in the mid-1990s, when some returned to historical views from Soviet times, others remained on the national historical positions. It is apparent in the evaluations of the founding of the Grand Duchy of Lithuania, the unions, and the foreign policy (especially towards Moscow). The article points out to the main directions in research and to major editions of sources to the history of the Grand Duchy of Lithuania.

During research on information omitted in monastery chronicles traces have oft en been found of that information or even its presence in another texts of the group. The least present topic is life inside the monastery, interpersonal relationships, monks’ daily life. Only the annals Dzieje kapitularne zakonnic świętej matki Brygitty konwentu grodzieńskiego, including sermons by the abbess Teresa Chreptowiczówna, present details about the diffi culties in the relationships between the sisters and describe the reality of reforming the community by the abbess. Although the monastery chronicles mention the town and events that take place there quite oft en, there is scarcely any information about the city government and functioning of the monasteries inside the town. Th e texts also hardly ever include personal opinions of the authors about the events described, as the genre of chronicle requires. Th e study confi rms the objectives and priorities of the authors, who were appointed by a religious community and acted on its behalf

The present article tries to set up the system of the criteria allowing to specify the optimal level of integration between the two economies on the basis of the analysis of modern economic theories of interstate integration. This article attempts to apply the system of criteria for the economic analysis of a separate case—specifications for the optimal degree of economic integration between Lithuania and Belarus. The results of the analysis raise doubts on widespread stereotype of “restrictions” according to which it is necessary to “protect” our economy from contact with Belarus in every possible way. Our analysis shows high perspective and economic advantage of close integration of our economy with that of Belarus. The presented data allows us to draw attention to the issue of closer economic integration progressively passing into political cooperation. Šis straipsnis skirtas ekonominės integracijos tarp valstybių problemoms. Remiantis šiuolaikinių ekonominių tarpvalstybinės integracijos teorijų analizės duomenimis, buvo aprašyta sistema kriterijų, leidžiančių patikslinti optimalų integracijos lygį tarp dviejų šalių ekonomikų. Šiame straipsnyje bandoma pasinaudoti šia kriterijų sistema, atliekant ekonominę analizę konkrečiu atveju – patikslinant ekonominės integracijos tarp Lietuvos ir Baltarusijos lygį. Analizės rezultatai verčia abejoti plačiai paplitusiu „atsiribojimo“ stereotipu, kuriuo remiantis reikėtų stengtis „apsaugoti“ Lietuvos ekonomiką nuo kontaktų su Baltarusija. Pateikta analizė rodo tokios integracijos tarp mūsų šalies ekonomikos ir Baltarusijos perspektyvumą ir ekonominį efektyvumą. Išnagrinėti duomenys leidžia kelti klausimą apie glaudų ekonominės integracijos perėjimą į politinę. Apžvelgus abiejų šalių istoriją akivaizdu, kad tokia ekonominė ir politinė integracija egzistavo su pertraukomis keletą kartų nuo Viduramžių beveik iki XX a. pabaigos. Remiantis tuo bei Lietuvos valstybės kūrėjų (J. Basanavičiaus, M. Romerio, J. Šaulio ir kt.) veikla ir darbais, straipsnyje nagrinėjamos istorinės politinės tokios integracijos prielaidos. Straipsnyje nagrinėjami dvišaliai ekonominiai ryšiai ir bandoma atsakyti į klausimą, kodėl Baltarusija yra ta šalis, kurioje tokia ekonominė politinė integracija gali duoti teigiamų rezultatų bei padidinti abiejų šalių konkurencingumą integruotoje ekonominėje erdvėje. Taipogi bandoma atsakyti į klausimą, kaip subalansuoti ekonominės integracijos lygį, jei ateityje Baltarusija taps Europos Sąjungos nare.

2014 m. pradžioje Lietuvos visuomenė, matydama Rusijos agresiją Ukrainoje, girdėdama pranešimus apie galimą tolesnę karinę jos ekspansiją labai sunerimo dėl savo valstybės karinio saugumo – ar šalis apsigintų agresijos atveju? Iškart po 2008 m. Rusijos ir Gruzijos karo, ypač prasidėjus rusų invazijai į Ukrainą, po Krymo aneksijos ir skaldymo politikos, bandant perskelti šalį pusiau, konvencinio karo galimybė Europoje labai išaugo. Šiame straipsnyje nagrinėjama hipotetinė karo tarp NATO ir Rusijos galimybė. Teigiama, jog dvišalis Lietuvos ir Rusijos karas kelerių ar keliolikos metų perspektyvoje sunkiai įsivaizduojamas. Ginkluotas konfliktas neišvengiamai įtrauktų visas Baltijos šalis, Lenkiją, kitas NATO sąjungininkes, galbūt net neutralias Švediją, Suomiją. Rusijos pusėn greičiausiai stotų Baltarusija. Tačiau netikėti Rusijos veiksmai galimi tuo atveju, jeigu JAV ir kitos didžiosios NATO šalys visą savo dėmesį sutelktų į vienokio ar kitokio pobūdžio problemas kituose regionuose. Rusijos pajėgos siektų operatyviai perimti teritorijos ir svarbiausių strateginių centrų – miestų kontrolę. Todėl gebėjimas atsilaikyti, kad priešas neužimtų visos teritorijos, – labai svarbus uždavinys Baltijos šalių kariuomenėms. Straipsnyje plačiau aptariama, kaip atrodytų toks karinis konfliktas, kokia būtų jo eiga, kaip karo metu tektų planuoti bei vykdyti valstybės gynybos veiksmus, kokie didžiausi iššūkiai ir Lietuvos karinių pajėgų pažeidumai išryškėtų, koks būtų Lenkijos vaidmuo bandant apsiginti. In the beginning of 2014 Lithuanian society seeing Russia's aggression in Ukraine and hearing reports on possible further military expansion became worried about the military security of its country, i.e. whether the country could defend itself in the event of aggression? Immediately after the war between Russia and Georgia in 2008, especially since the start of Russian invasion to Ukraine, after the Crimean annexation and division policy carried out in the attempt to split the country, the possibility of a conventional war in Europe has increased significantly. This article examines the hypothetical possibility of war between NATO and Russia. It is stated that the bilateral war between Russia and Lithuania in the perspective of several years is hardly imaginable. An armed conflict would inevitably involve all the Baltic States, Poland, other NATO allies, perhaps even neutral Sweden and Finland. Russia would probably be supported by Belarus. However, unexpected Russian actions are possible in the case if the US and other major NATO nations would focus on problems of one or another kind in other regions. Russian forces would seek to quickly take over the control of the territory and key strategic centres, i.e. cities. Therefore, the ability to resist the enemy forbidding the occupation of the entire territory is a very important task intended for the Baltic Armed Forces. The article discusses how such a military conflict would look like, what course would it take, how should the country's defence actions be planed and carried out during the war, what major challenges and violations of the Lithuanian military would be revealed, what would be the role of Poland in attempts to defend ourselves.

Recenzijoje aptariama 2010 m. išleista Przemysławo Dąbrowskio knyga "Narodowa Demokracja byłego Wielkiego Księstwa Litewskiego. Studium z zakresu myśli politycznej i działalności obozu narodowego na ziemiach litewsko-białoruskich w latach 1897–1918" (Tautinė demokratija buvusioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK). Politinės minties ir tautinės veiklos tyrimas lietuvių baltarusių žemėse 1897–1918 m.). Knyga skirta XIX a. pabaigos – XX a. pradžios buvusių LDK žemių istorijai. Pagrindinis tikslas – atskleisti išsamų tautinės demokratijos ir socialinės politinės minties buvusioje LDK teritorijoje vaizdą, išryškinti intelektualinio bei politinio elgesio požymius. Ši tema tapo prieinama tik XX a. pabaigoje, pasikeitus Europos politinei situacijai. Remiamasi Lenkijos, Baltarusijos, Lietuvos istorikų darbais bei dokumentais, saugomais šių šalių bibliotekose bei archyvuose. Knygą sudaro 5 skyriai. Pirmame skyriuje apibrėžiama socialinė politinė padėtis buvusiose LDK žemėse po sukilimo žlugimo iki 1890 m. Antrajame skyriuje aptariama politinių partijų spauda. Endekų veikla švietimo ir kultūros srityse svarstoma trečiajame skyriuje. Ketvirtajame skyriuje dėmesys skirtas politinėms praktikoms, politinio diskurso ir rinkimų į Rusijos Dūmą apibrėžtims. Penktajame skyriuje atlikta lyginamoji Vilniaus ir Varšuvos endekų politinių programų analizė. Patys svarbiausi yra paskutinieji du skyriai, kuriuose atsiskleidžia nacionalinių demokratų politinės minties nevienalytiškumas. Pabrėžtina, jog autorius galėjo daugiau dėmesio skirti Bažnyčios ir politikos santykių atodangoms, aptarti endekų ir Katalikų bažnyčios tarpusavio santykį.

"Kresy" – taip lenkų istorinėje sąmonėje ir literatūroje įvardijami rytiniai lenkų socialinės erdvės pakraščiai, apimantys plačias teritorijas, dabar esančias Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje. Straipsnyje bandoma atskleisti šios "kresų" kategorijos atsiradimo istorišką sąlygotumą, pažymint, kad pakraščių sąvoka nėra vien išskirtinis lenkų sąmonės bruožas. Iki Krėvos unijos lenkams "kresais" tam tikra prasme buvo ne tik Kijevo Rusia, bet netgi etninės rytinės žemės Mazovijoje, kuri į Karūną galutinai buvo įtraukta tik 1529 m. mirus paskutiniams Piastų dinastijos žemės valdovams. "Kresai", suprantant juos kaip valstybės pakraščius, galėjo keistis geografinėje erdvėje, nes keitėsi valstybės sienos. Jogailaičių valdymo epochoje "kresai" de facto buvo ne Lenkijos Karalystės, o LDK rytinės teritorijos, nors tai nereiškia, kad tas terminas tada buvo vartojamas. "Kresų" terminą išpopuliarino romantizmo laikotarpio lenkų literatūra XIX amžiuje, o jo pabaigoje "kresai" lenkų buvo suprantami labai plačiai, kaip visos rytinės buvusios Žečpospolitos žemės. Romantinė literatūra sukūrė mitinį "kresų" įvaizdį, kuris išliko iki mūsų dienų. Tačiau giliau pažiūrėjus "kresų" atitikmenį galima rasti ir kitų kraštų istorijoje, pradedant senovės Graikija ir Roma, taip pat randant analogijų angliškoje, prancūziškoje, Habsburgų Austrijos, Rusijos istorinėje tradicijoje. Ten romantizmas irgi padarė įtaką XIX a. Dėl to "kresų" tradicijos lenkų sąmonėje nereikėtų traktuoti neigiama prasme kaip tai siūlo kai kurie mąstytojai, įžiūrintys lenkų revanšizmo ir dabartinių sienų revizijos pavojų.

Šiame straipsnyje aptariamas pirmasis žinomas arabiškais rašmenimis užrašytas tekstas. Jį užrašė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės totoriai. Neseniai tekstas buvo aptiktas XIX a. pabaigos - XX a. pradžios chamaile, šiuo metu saugomame privačioje kolekcijoje Minske. Rankraštis anksčiau buvo naudojamas Pastovio arba Medilo miestų regione Baltarusijoje, esančiuose visai netoli Lietuvos sienos. Lietuviškas tekstas - tai trumpas užkalbėjimas nuo gyvatės įgėlimo. Autoriai tekstą užrašė lotyniškais rašmenimis (kartu pateikdami atitinkamą rankraščio fragmento kopiją) bei pasiūlė jo interpretaciją, paremtą panašiais lietuvių liaudies užkalbėjimais. Lietuviškas užkalbėjimas totoriškame rankraštyje greičiausiai bus kilęs iš beveik to paties Lietuvos rytų ir Baltarusijos vakarų regiono (maždaug tarp Dysnos, Tverečiaus, Mielagėnų, Adutiškio gyvenviečių Lietuvoje ir Pastovio gyvenvietės Baltarusijoje), kur vėliau jį ir užrašė totoriai, naudodami arabiškus rašmenis. The article presents the first ever known Lithuanian manuscript text written in Arabic script by Tatars of the former Grand Duchy of Lithuania. The text was recently identified in a chamail written in late 19th-early 20th century and now kept in a private collection in Minsk. The manuscript was previously in use in the town(s) of Pastavy and perhaps Myadzyel in Belarus, in close vicinity of the Lithuanian border. The Lithuanian text is a short incantation against snake bites. The authors publish it in Latin transliteration (along with a photo of the corresponding manuscript fragment) and propose its interpretation based on textually similar Lithuanian folklore incantations against snake bites. The Lithuanian incantation known from the unique Tatar manuscript must have originated more or less in the same region of eastern Lithuania/western Belarus (somewhere between the settlements of Dysna, Tverečius, Mielagėnai, Adutiškis in Lithuania, and Pastavy in Belarus) where, in all probability, it was later written down by Tatars using the Arabic script.

Recenzijoje aptariama 2012 m. išleista šaltinių publikacija "Акты, относящиеся к истории Западной России, т. 1(6): Сборник документов канцелярии великого князя литовского Александра Ягеллончика (1494–1506 гг.). Шестая книга записей Литовской метрики". Tai Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio valdymo laikų (1494–1506) dokumentai. Publikacija išleista atnaujintoje serijoje "Vakarų Rusijos istorijos aktai". Aptariami buvę ir esami šaltinių publikavimo principai Rusijoje. Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos istorikai nuo XX a. 9 dešimtmečio kryptingai dirba prie Lietuvos metrikos skelbimo. Iki 2012 m. publikuota per 60 XV–XVIII a. Lietuvos metrikos knygų. Kolegos Maskvoje sėmėsi iš jų patirties, tačiau nenurodė kokias paleografines praktikas pritaikė. Aiškinamos šaltinio transliteracijos ir transkripcijos problemos. Publikacijos rengėjai pasirinko pernelyg supaprastintą transliteracijos schemą ir sukūrė išimtinai savo archeografinę tradiciją. Palikta daug fonetinių, morfologinių ir žodyno netikslumų. Publikacijoje yra atskiros vardų, vietovardžių ir etnonimų rodyklės, tačiau jos galėtų būti informatyvesnės, o dalykų rodyklės nėra iš viso. Komentarų blokas fragmentuotas, tik maždaug 30% publikuotų dokumentų palydimi komentarais. Tačiau ir juose yra netikslumų. Mokslinės literatūros sąrašas cituojamas nekorektiškai, nepaminėti aktualūs tyrinėjimai, dalis jų – dėl kalbos barjero. Šiandien turime dvi Lietuvos metrikos Užrašymų knygos nr. 6 publikacijas. 2007 m. A. Baliulio parengtoje Lietuvos metrikos publikacijoje svarbesnis Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės "lituanica" kontekstas, tuo tarpu čia aptartoje – "rusica" kontekstas.

The image of the Saviour called by the Biblical name of Jesus of Nazareth originates from the cult of the miraculous robed statue of Trinitarian Church in Madrid and features specific iconography. The article examines the dissemination of this image in Belarus in the 18th and 19th centuries. The scope of the analysis includes temples of the Catholic Order of the Blessed Trinity (the Trinitarians) that have brought the image into the Grand Duchy of Lithuania, as well as other Roman and Greek Catholic churches. The data is compared with previously discovered data on the dissemination of the image in Lithuania. The most important prototype of the image of Jesus of Nazareth for the entire Grand Duchy of Lithuania was the first robed statue of the kind in the Trinitarian Monastery Church of Antakalnis in Vilnius; it also used to be called Jesus of Antakalnis. The copies of the Jesus of Nazareth statue from Madrid which appeared in six Trinitarian churches in Belarus had a local impact. The role of Vilnius as the capital of the Grand Duchy of Lithuania and the unity of the religious culture of the latter are manifested by the fact that Lithuania and a broad adjacent area of Belarus converge into a common habitat as regards the dissemination of the image of Jesus of Nazareth. Some local zones in South-West and North-West Belarus, around Brest-Kobryn and Vitebsk, also attach to this habitat but otherwise examples are scarce. In Belarus, 99 temples in total (among them, 65 Catholic churches and chapels and 34 Ukrainian Greek Catholic churches and chapels) have been discovered containing 80 sculptures and 32 pictures of Jesus of Nazareth. In Lithuania, though it is smaller, there are twice as many temples with this image. The following peculiar features of the dissemination of the image in Belarus have been revealed: the spread of Jesus of Nazareth there took place somewhat later than in Lithuania and began declining earlier; the image was present in the Ukrainian Greek Catholic temples; the dissemination did not encompass the entire territory of the country; the number of remaining examples is scarcer when compared to Lithuania. These features were caused by old confessional distribution of Christians in Belarus, changes in religious life of the region and its administration in the 19th century and the harsh consequences of wars of the 20th century and atheistic campaigns.

Baltarusijos atminties kultūroje yra įžiūrimos dvi dominantės: LDK tradicija po 1991 m. ir Partizanų Respublikos idėja. Pastarasis, pagrindinis mitas, yra pergalės Didžiajame Tėvynės kare versija, iškelianti partizaninės kovos prieš vokiečių okupantus Baltarusijoje reikšmę, buvo propaguojamas sovietmečiu, pratęsiant šią tradiciją ir po 1991 m. LDK kaip Baltarusijos valstybingumo ištakas, o baltarusius kaip tikruosius LDK sukūrėjus bandyta jau anksčiau, tačiau M. Jermalovičiaus darbai iš pradžių nebuvo pakankamai įvertinami. Po 1991 m. padėtis ėmė keistis. LDK tradicijos iškėlimas pabrėžia Baltarusijos siekį integruotis su Vakarais, o Partizanų Respublikos toposas – bendrumą su Rusija. Šie du mitai prieštarauja vienas kitam tik tada, kai išsaugo savo pirminę reikšmę. Dabartinė Baltarusijos valdžia negatyviai žiūri į LDK mitą. Tačiau Baltarusijos prezidento A. Lukašenkos pasisakymų šia tema nepalaiko didelė Baltarusijos visuomenės dalis. Pastebimos valdžios pastangos transformuoti LDK mitą režimo reikmėms, neatiduodant jo vien į opozicijos rankas. Praktika integruoti konkurencines atminties kultūras su dominuojančia kultūra buvo būdinga komunistiniams kraštams. Taip elgtasi ir Lietuvoje sovietmečiu. Svarbus čia yra Žalgirio mūšis, kuris Baltarusijoje kitu pavadinimu pastaruoju metu virto trečiuoju svarbiu atminties kultūros mitu, iškeliančiu slavų vienybės reikšmę. LDK mitas oficialiame valdžios diskurse geriausiu atveju tėra pagalbinis, o opozicijos gretose jis yra pagrindinis konstruojant baltarusių atminties kultūrą. Reikalingi tolesni šios problematikos tyrimai.

Straipsnyje analizuojamos dvejopos pietų aukštaičių patarmės tęsinio Baltarusijoje, Varanavo rajone, veiksmažodžio ypatybės: archajiškosios liekanos ir inovaciniai reiškiniai. Šiais aspektais apžvelgiama pietų aukštaičių paribio salų šnektų veiksmažodžio kaityba, daryba ir semantika. Remiamasi ne tik dialektologiniais, bet ir sociolingvistiniais pastarųjų dvidešimties metų duomenimis, todėl yra galimybė aprašyti ne tik pačias archajiškąsias ir inovacines veiksmažodžio formas, bet ir atskleisti jų vartosenos įvairavimą, nustatyti kitimo kryptį. Duomenys apie pakaitinį arba lygiagretų šių veiksmažodžio formų vartojimą buvo kaupti tiek iš vyresniosios, tiek ir iš jaunesniosios kartos pateikėjų, vadinasi, galima jų analizė stebimuoju laiku, nes senesniųjų kalba atspindėjo vartojimo tendencijas, kurios buvo būdingos patarmei mažiausiai prieš pusšimtį metų, o jaunesniosios - dabartines, būdingas tai pačiai patarmei jau po pusšimčio metų. Straipsnyje pateikiama unikalių lituanistinių duomenų, nes kai kurios jame aptariamos veiksmažodžio ypatybės visai nebūdingos arba mažai būdingos pagrindinio pietų aukštaičių ploto gyventojų kalbai, todėl ir neužfiksuotos arba labai mažai kur teužfiksuotos. Viena vertus, ilgalaikė kitakalbė apsuptis ir patarmės izoliacija nuo pagrindinio lietuvių kalbos ploto skatino Varanavo šnektas vis labiau užsikonservuoti, todėl ten esama, nors ir labai sporadiškai vartojamų, itin archajiškų lietuvių kalbos veiksmažodžio formų, paveldėtų iš labai tolimos praeities, gal net siekiančios gentines baltų kalbas. [...] The article addresses two-fold peculiarities of verbs of the continuity of the Southern Aukštaitian sub-dialect in Belarus, Voranava district: archaic remains and innovative phenomena. Conjugation, formation and semantics of verbs from the sub-dialects of the boundary micro-areas of Southern Aukštaitian are reviewed from this perspective. The article follows both dialectological and sociolinguistic data of the past twenty years; therefore, there is a possibility to describe the most archaic and innovative verbal forms as well as to reveal the variation of their use and to identify the direction of their change. Data on the alternative or equivalent use of these verb forms were gathered from the information providers of both the older and the younger generation, enabling their analysis at the apparent time because the language of the older generation reflected the tendencies of use characteristic of the sub-dialect at least fifty years ago, while the language of the younger generation reflects contemporary tendencies characteristic of the same sub-dialect fifty years later. The article provides unique data on the Lithuanian language because certain verbal peculiarities discussed in the article are either not characteristic or little characteristic of the language of residents from the main area of Southern Aukštaitian; they are therefore not recorded or scarcely recorded. On the one hand, a long-term foreign environment and the isolation of the sub-dialect from the main area of the Lithuanian language led the sub-dialects of Voranava into even greater conservation; therefore, though very sporadically used, they feature especially archaic forms of Lithuanian verbs inherited from the remote past, perhaps even dating back to tribal Baltic languages. On the other hand, due to the continuous interaction with Slavic languages (mostly Belarusian), the sub-dialects under analysis underwent such innovative changes which have even formed a rather solid Slavic cover. The available records of the sub-dialect contain very few examples of archaic properties; they are sporadic. Generally speaking, this sub-dialect; which is on the verge of extinction in Belarus, can be characterised by a high number of contiguous forms and the intensifying use of semantic loan translations. A high variation and inconsistency of verbal forms under analysis determined that the analysis of verb forms described in the article creates an occasional expression of non-proportionality or episodicity.

Recenzijoje aptariama 2012 m. išleista A. Czwoleko knyga "Plunksna ir vėzdu: Lietuvos kanclerio ir Vilniaus vaivados Leono Sapiegos politinė veikla" (Piorem i buławą: Dzialalnosc polityczna Lwa Sapiehy kanclerza litewskiego, wojewody wilenskiego). 734 puslapių, maždaug 700 literatūros pozicijų ir šaltinių medžiaga iš Švedijos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Lietuvos bei Lenkijos archyvų. 11 skyrių chronologiškai pristatomas LDK kanclerio gyvenimas ir veikla. Tekstui suteikiamas tam tikras problemiškumas, dėl to lengviau jį skaityti dalimis. Trūksta dėmesio metodologijai ir teorinėms įžvalgoms. Tyrimo tikslai formuluojami labai aptakiai. Įvado nekonkretumas neleidžia aiškiai įvardyti, ką būtent istorikas siekė padaryti ir kaip jam tai pavyko. Lieka neaišku, ar autorius norėjo rekonstruoti L. Sapiegos galios akumuliavimo mechanizmus ir pristatyti jo politinę grupuotę, ar ne? Pritrūksta sistematiškumo ir nuoseklumo. Didelė knygos dalis labiau primena ne originalų mokslinį tyrimą, bet sintezę. Išnašos sudėtos tik kas pastraipa, todėl vienoje išnašoje atsiduria visos istoriografinės ir šaltinių pozicijos, kuriomis pastraipa remiasi. Išnašose neatsispindi bibliografijoje demonstruojama šaltinių gausa. Stipriausios ir išsamiausios knygos dalys yra skirtos Maskvos reikalams, tačiau santykių su Maskva aptarimas užgožia L. Sapiegą. L. Sapiega matomas visos Respublikos kontekste, o LDK ir jos vidaus situacijai tiek dėmesio neskiriama. Nėra išsamios L. Sapiegos veiklos (ką autorius turėjo daryti), nei Respublikos užsienio politikos (ką autorius nori daryti) analizės. Naudingas būtų buvęs L. Sapiegos žemėvaldos tyrimas ar giminės konsolidavimo ir protekcijų analizė.

Straipsnyje bandoma pažvelgti į lenkų–lietuvių konfliktą dėl Vilniaus iš baltarusių pozicijų. Tam daugiausiai naudojami baltarusių pozicijas atspindintys šaltiniai, tarp jų naujienų interneto portaluose pasirodę straipsniai. Nagrinėjamos baltarusių aspiracijos Vilnių laikyti baltarusišku miestu XX a. pradžioje, Pirmojo pasaulinio karo metais ir po jo. Sovietmečiu "baltarusiško Vilniaus" tema buvo tabu. XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje ir paskutiniajame dešimtmetyje "baltarusiškojo Vilniaus" fenomenas sugrįžo. Taip pat nagrinėjami skirtingo terminų suvokimo požiūriai, konkrečiai: "Vilniaus okupacija", "lenkų okupacija", "Vakarų Baltarusija", "Rytų kresai" ("Kresy Wschodnie") vartojimas. Atkreipiamas dėmesys, kad šių sąvokų turinys kito. Be to, vienaip "Rytų kresų" terminas suprantamas Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje, kitaip – Lenkijoje. Pavyzdžiui, jei lenkams "Rytų kresai" tėra istorinė ir geografinė sąvoka, baltarusių požiūriu šiuo terminu bandoma juos pažeminti, įdiegti lenkų politinį dominavimą. Baltarusiams žodis "okupacija" asocijuojasi, visų pirma, su vokiečių okupacija Antrojo pasaulinio karo metais, o ne su "Vilniaus okupacija" ar "lenkų okupacija". Dėl to atsiranda semantinio nesutarimo problemų, kurios neretai politizuojamos. Tai tęsiasi ir XXI a. pradžioje, ką rodo sudėtingi Lenkijos ir Baltarusijos santykiai traktuojant praeities problemas. Pasisakoma už nacionalistinių stereotipų įveikimą, iškeliamas inteligentų, tarp jų istorikų, vaidmuo platinant senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tautų istorinių likimų bendrumo supratimą.

Recenzuojamas D. Barono, A. Dubonio ir R. Petrausko parengtas akademinės Lietuvos istorijos trečiasis tomas „XIII a. – 1385 m. Valstybės iškilimas tarp Rytų ir Vakarų“ (Vilnius, 2011). Knygoje pristatomos Rusijos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos, Vokietijos ir Lietuvos istoriografijos tradicijos ir skirtingos interpretacijos, kurios padės skaitytojui pažvelgti į istoriją visai kitu kampu ir aiškiau suprasti kaimynų požiūrių įvairovę. Šioje sintezėje neišvysime šlovingos Lietuvos civilizacijos vaidmens paieškų, o dalis skaitytojų gali net likti nepatenkinti naujomis istorikų įžvalgomis, kurios sudrumsčia nusistovėjusį vandenį ir verčia permąstyti Lietuvos istorijos suvokimą. Atskleidžiamas niūrus kasdienis gyvenimas: klimato atšalimas, šaltos žiemos, dažnas nederlius, badmečiai, skurdūs vietos ištekliai, skurdi gyventojų mityba, trumpas gyvenimo lygis, ligos, nuolatiniai karai, žemas ūkio lygis. Atsižvelgiant į tai, tuometinių baltų genčių gyvenimas vadinamas „išgyvenimu“. Tik neaišku, su kuo lyginama. Nupieštas vaizdas turėtų šiek tiek priartinti prie žemės tuos skaitytojus, kurie puoselėja dar romantinės lietuvių istoriografijos sukurtą vaizdinį apie aukso amžiaus pagonišką laikotarpį. Tiesa, menkai paliečiamos į LDK įėjusių rusėniškų žemių specifika – gyventojų skaičius, gyvenimo lygis ir pan. Griaunami nusistovėję stereotipai, kad popiežiai buvo nusistatę prieš Lietuvos nepriklausomybę, kad buvo nepripažinta galimybė pagonims į savarankišką krikštą - pateikiamas kur kas objektyvesnis vaizdas, rodantis viduramžiais egzistavusią pažiūrų įvairovę pagonių klausimu. O žūtbūtinės kovos tarp lietuvių ir vokiečių vaizdinys pristatomas kaip kur kas sudėtingesnius abipusius santykius vaizduojanti istorija

The article deals with the identification criteria of the Polonisms and Belarusianisms (of the different period of time) borrowed in Lithuanian. Due to the analysis suggested here, Polonisms and Belarusianisms of the Lithuanian language are to be codified under the following criteria: 1) by virtue of the formal usage, i. e. in accordance with the identical morphological and semantic status of the lexemes of Polish and Belarusian origin; 2) on the basis of structural conformity / discrepancy; 3) by means of semantic congruity / contrariety.

Straipsnyje dar kartą trumpai aptariama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakanclerio Kazimiero Leono Sapiegos, vienuolynų steigėjo Lietuvoje ir Lenkijoje (dab. Baltarusijoje, Lenkijoje ir Ukrainoje), veikla. Kaip ir kiti to meto didikai, K. L. Sapiega globojo ATR veikusias vienuolijas ir vienuolynus (pranciškonų ir bernardinų brolių bei seserų, Laterano kanauninkų, jėzuitų, kamaldulių arba Šv. Jono brolių hospitaljerų ir kt.), be to, pakvietė į Lietuvą kartūzų vienuolius. Tėvo ir brolio įpareigotas bei savo paties noru finansavo prabangiai įrengtų bažnyčių statybą. Jis kruopščiai suplanavo savo laidojimo vietą; kartūzų vienuolynas Berezoje buvo didžiausias architektūrinis ansamblis, skirtas religiniam ordinui Abiejų Tautų Respublikoje, mecenato valia tapęs pagrindiniu šeimos nekropoliu. Savo sumanymams įgyvendinti K. L. Sapiega samdė vietinius meistrus iš Liublino, greičiausiai „paveldėtus“ iš tėvo statybų; tačiau vienuolyno Berezoje autorius – italų dailininkas ir architektas Tomaso Poncino. Jo indėlį į kartūzų vienuolyno architektūrą patvirtina vizualinių dokumentų analizė ir iki šiol išlikusių detalių lyginimas su kitais dailininko darbais. T. Poncino pasamdytas dėl Sapiegų ryšių su valdovo teismu, o prielaida, kad jis buvo paslaptingasis „italas iš Varšuvos“ (žinomas iš archyvinių dokumentų), skamba viliojančiai. Straipsnyje aptariamos K. L. Sapiegos fundacijos religiniams ordinams puikiai iliustruoja XVII a. Abiejų Tautų Respublikos architektūros ir meno sąlygas, kryptis bei tendencijas. The text recapitulates activities of Casimir Leo (Kazimierz Leon) Sapieha, Vice-Chancellor of the Grand Duchy of Lithuania, as a founder of monasteries in Lithuania and Poland, which – if existed – would now be located in Belarus, Poland and Ukraine. Like other magnates of the time, Sapieha patronized religious orders and convents already accommodated in the Commonwealth (Franciscans-Bernardine brothers and nuns, Canons Regular of the Lateran, Jesuits, Camaldolese monks or Brothers Hospitallers of St. John of God) as well as introduced a new one – the Carthusian Order – to Lithuania. Erection of churches with their sumptuous furnishings which he financed was obliged by the will of his father, brother as well as followed his own intention. He carefully arranged his place of burial; a Charterhouse in Bereza was the largest architectural project executed for religious order in the Commonwealth of Poland and Lithuania and according to his will became the major necropolis of the family. In his undertakings Sapieha hired indigenous builders from Lublin circle, probably “inherited” from father’s projects; while in Bereza an Italian designer and architect Tomaso Poncino should be assumed as an author. His contribution to the architecture of the Charterhouse can be confirmed by the analysis of visual documents and still existing details compared with his other works. Hiring Poncino was presumably a consequence of Sapieha’s relationship to the royal court, and the assumption that he was an enigmatic “Italian coming from Warsaw” (known from archival notes), called for the construction of the Charterhouse, sounds tempting. Casimir Leo Sapieha’s numerous foundations for religious orders presented here perfectly illustrate contemporary artistic conditions, trends and influences in the architecture of the Commonwealth of Both Nations of the 17th century.

Straipsnyje pristatomas LDK dabartinių „baltarusiškų“ pavietų XVI a. paskutiniojo trečdalio žemės teismo knygų kompleksas, saugomas Baltarusijos NIA Minske. Apibūdinama išlikusios medžiagos chronologija ir lokalizacija, taip pat išlikusių knygų tematinis turinys, jų teisminiai įrašai. Aptarta istorinė medžiaga sudaro prielaidas tolesniam kokybiniam šio šaltinių komplekso tyrimui. The article analyses manuscript land court books of the districts of the Grand Duchy of Lithuania (GDL) surviving in the National Historical Archives of Belarus in Minsk. The archives are home to 41 manuscript land court books of the so called "Belarusian" (Brest, Grodna, Slonim and Vitebsk) post-reform districts of the GDL (until 1600). The books stand out by their thematic diversity but their content differs from the material of equivalent districts of the Lithuanian part of the GDL only marginally. The books under discussion constitute a quantitative and qualitative supplement to the material of land court books of Lithuanian districts of the GDL, enabling a more in-depth coverage of the work of land courts and the activities of the nobility in them and composing a panorama of all land courts in the GDL of that time. Like the Lithuanian part of the GDL, the records in the land court books of “Belarusian” districts can be subdivided into notarial and judicial-procedural. Notarial records dominate in the majority of the books under analysis. The given examples of the records from the books indicate that district land court books could also record such documents which were not directly related to court functions or belonged to the competence of a different district court. Even though nearly all land court books contain some judicial-procedural records, the number of court judgements is usually rather low and makes up from one-fifth to one-third of all non-notarial records in the books. The article provides a relatively rare group of land court records – family disputes; one divorce document is fully re-recorded in the supplement to the article. Manuscript district land court books of the GDL are an especially valuable reflection of the judicial aspect in the life of the nobility. They are made twice as interesting for us by the fact that in addition to judicial-procedural matters, they record a number of notarial issues or daily facts of the nobility. In addition to the aforesaid, the recording of judicial complaints or losses in land court books shows the intention to have a judicial advantage in the litigation with offenders. These moments show an important formation and strengthening of legal culture in the noble self-consciousness. The material discussed in the article creates preconditions for a broader generalisation of the material of land court books from the entire territory of the GDL in the future.

Straipsnyje nagrinėjama XX a. įpusėję pastatytos Druskininkų Svč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios istorija, pradedant pirmąja bažnyčia, stovėjusia iki XX a. 1-ojo dešimtmečio. Naujoji bažnyčia buvo suprojektuota garsaus lenkų architekto Stefano Šilerio (Stefano Szyllerio), tačiau dėl Pirmojo pasaulinio karo ir vėlesnių ekonominių sunkumų liko nebaigta. Apžvelgiama bažnyčios statybos istorija, problemos, iškilusios statant bažnyčią ir ją įrengiant. Baltarusijoje, Gardino valstybiniame istorijos archyve yra saugomi bažnyčios projektavimo dokumentai, kurie čia skelbiami. Church of St Maria Scapulare in Druskininkai, registered in the register of cultural properties under unique code 15862. History of the construction Druskininkai church was built in the beginning of the twentieth century. Its author Stefan Szyller - the prominent Polish architect, architectural theorist. Construction of the church lasted from the early twentieth century until the end of the third decade. The whole idea of the architect remained unfinished, although original project, which had been found in Belarus, Grodno State archive, would allow the realisation of the original project to do so. It is possible that the project will be completed in the future.

Straipsnyje analizuojama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) visuomenės raida XVI a. antroje pusėje. Remiantis atvejo studija, bandoma apžvelgti senosios aristokratijos palikuonių galimybes kilti karjeros laiptais. Siekiant apibendrinti kunigaikščio Jonušo Boleslovaičio Svirskio karjerą ir jos modelį, reikia pabrėžti, jog pirmi jo žingsniai LDK visuomenėje buvo paremti tradiciniais santykiais pavieto viduje. Nors tai nebuvo tradicinė erdvė, tačiau karjeros pradžioje jo raiška Polocke buvo ne mažiau susieta su pačia tradicija – pareigybių buvo siekiama ten, kur turėta žemėvalda. Šalia buvo stengiamasi užsitikrinti pajamas iš dvarų, todėl greta vietinių ar centrinių pareigybių jis buvo įvardijamas kaip Aukštadvario, Bistryčios ir Maišiagalos laikytojas. Netekus Polocko nuo 1563 m. Polocko tiltininko pareigybės tapo garbės pareigybėmis, todėl reikėjo ieškoti naujų būdų, kaip toliau įtvirtinti savo padėtį visuomenėje. Jau 1564 m. kunigaikštis Jonušas Boleslovaitis Svirskis aptinkamas Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Juodojo aplinkoje, o šiam mirus, jis pradeda tarnauti jo pusbroliui – LDK didžiajam etmonui Mikalojui Radvilai Rudajam. Užsimezgę ryšiai padėjo tolesnei karjerai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės struktūrose: vykstant administracinei reformai, jis tapo valdovo maršalu. Dar glaudesni santykiai užsimezgė pakeitus konfesiją. Mirus Mikalojui Radvilai Rudajam, kunigaikštis Jonušas Boleslovaitis Svirskis toliau palaikė ryšius su jo sūnumi Kristupu Radvila. Ištikimybė patronui ir ryšiai su jo įpėdiniu leido dar kartą pakilti pareigose – XVI a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje jis tapo Vilniaus vietininku. Ryšiai su Radvilomis ir valdovo maršalo pareigybė padėjo įsilieti į LDK politinį gyvenimą. Kaip valdovo dvaro pareigūnas jis vykdydavo įvairias užduotis, susijusias su valstybės vidaus gyvenimu. Taip kunigaikštis Jonušas Boleslovaitis Svirskis pateko į LDK diplomatinę tarnybą. Nors apie šį jo veiklos barą nėra daug žinių, tai taip pat laikytina savotišku rodikliu. Jis dalyvavo santykiuose su Lenkija (Liublino unijos sudarymo metu), Turkija, Maskvos valstybe, taip pat buvo siunčiamas pas atplaukusį į Torūnę Švedijos karalaitį Zigmantą Vazą su Lietuvos ponų reikalavimus perteikiančiu laišku. Visgi intensyviausiai jis veikė santykių su Maskva bare, tačiau ir čia vykdė tik pagalbines funkcijas – lydėdavo maskvėnų pasiuntinius Vilniuje ar sutikdavo juos prie LDK sienos. Iki galo nėra aišku, kaip reikėtų vertinti tokią veiklą. Galima tik konstatuoti, jog kunigaikštis Jonušas Boleslovaitis Svirskis neišnaudojo diplomatinės tarnybos teikiamų galimybių tolesniam ir spartesniam jo karjeros kilimui. The article is dedicated to the analysis of the development of society in the Grand Duchy of Lithuania (GDL) in the second half of the 16th century. Based on the case study, it attempts to look at the opportunities for the former tribal aristocracy to rise in the society. To describe the career of Duke Janusz Bolesławowicz Świrski and its model, it should be highlighted that his first steps in the society of the GDL were based on traditional relations evolving inside the district. Though it was not a traditional space but the expression of his activities in Polotsk in the early days of his career was linked to the tradition itself to no lesser degree – posts were pursued in the places where land ownership was held. In parallel, it was sought to ensure income from estates; therefore, in addition to local or central offices, he was designated the keeper of Aukštadvaris, Bistryčia and Maišiagala. After the capture of Polotsk, from 1563, the posts of toll-bridge keeper of Polotsk became the posts of honour; therefore, new ways had to be sought how to continue the consolidation of one’s position in society. Duke Janusz Bolesławowicz Świrski can be traced in the milieu of Voivode of Vilnius Mikołaj Krzysztof Radziwiłł, nicknamed The Black, as early as 1564. After the death of the latter, he was admitted to the service of his cousin, Great Lithuanian Hetman Mikołaj Radziwiłł, nicknamed The Red. The relations established contributed to his further career in the structures of the Grand Duchy of Lithuania: in the midst of the administrative reform, he became the Marshal of the Crown. Even closer relations were established after the change of confession. Following the death of Mikołaj Radziwiłł, nicknamed The Red, Duke Janusz Bolesławowicz Świrski further maintained relations with his son Krzysztof Radziwiłł. Allegiance to his patron and relations with his successor once again created an opportunity for him to climb the career ladder – in the late 1580s he was appointed the Governor of Vilnius. The relations with the Radziwiłł family and the posts of the Marshal of the Crown gave him a chance to become a part of the political life of the GDL. Being an office-bearer in the ruler’s manor, he used to fulfil various tasks in relation to the country’s domestic life. In this way, Duke Janusz Bolesławowicz Świrski made his way to the diplomatic service of the GDL. Though not much is known about this activity sphere, it is also considered a certain indicator. He played a role in the relations with Poland (at the time of conclusion of the Union of Lublin), Turkey, the state of Moscow; he was also delegated to meet Sigismund Vasa, Prince of Sweden, in Toruń with a letter containing the requests of Lithuanian nobles. Nevertheless, his activities were most intensive in the affairs with Moscow. Still, it may be concluded that he only performed auxiliary functions by escorting the envoys from Moscow in Vilnius or meeting them near the border of the GDL. It is not yet fully clear how such activities should be evaluated. It may only be concluded that Duke Janusz Bolesławowicz Świrski did not fully exploit the possibilities provided by the diplomatic service because it could open a way to the further and more rapid rise of his career.

Polocko jėzuitų kolegija XVIII a. pab. tapo svarbiausiu jėzuitų mokslo židiniu rusėniškose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijose. Polocke po jėzuitų ordino panaikinimo susitelkę šios vienuolijos mokslininkai sukūrė efektyvų studijų modelį: Polocko kolegijoje, kuriai 1812 m. suteiktas akademijos statusas, įkurta architektūros katedra, visi menai apjungti į vieną fakultetą europinių menų akademijų pavyzdžiu. Tuo metu metodologiškai apibrėžtas architektūros kursas. Straipsnyje aptariamos architektūros ugdymo Polocko akademijoje kryptys, architektūros dėstytojų veikla ir edukacinės programos. The activities of the Jesuit College in Polotsk, the most significant source of education in the Slavonic lands of the former Grand Duchy of Lithuania, were of particular importance in the field of architecture studies. At the end of the 18th century, in view of a model of secular institutions, architecture shaped into a sovereign subject even though it was not a compulsory subject. It was taught by highly qualified architects such as Gabriel Lenkiewicz, Bazyli Szlachta, Franciszek Kareau, Andrzej Żebrowski, Gabriel Gruber, and Manswert Skokowski. In 1812, the College was awarded the status of academy, where the Department of Architecture was established. Unlike a respective department in Vilnius University, the one in Polotsk was in the same faculty as art departments. A clear-cut specialisation was typical of the subject: professional military and civil construction studies were separated, and the didactic process became methodologically consistent. The focus of the architecture curricula fell on practical and technological matters (knowledge of construction materials, constructions, and interior decorations) rather than on theoretical analysis of aesthetic issues; therefore, the studies had the form of deeper studies of museum collections and doing practical work. The research has concluded that the organising of architecture studies in this institution in 1812–1820 was closer to the principles applied in art academies. It has been found that professors of Polotsk College (later – academy) and its graduates lectured on architecture in other Slavonic Jesuit colleges (in Mstislav, Sluck, Vitebsk, Mogiliov) in the territory of the Grand Duchy of Lithuania.

„Tėvynės paieškos“. Diskursas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tematika šiuolaikinėje baltarusių visuomenėje – tokia yra straipsnio problematika, išreikšta jo pavadinime. Baltarusių visuomenėje ir jos politinėje klasėje yra keletas lygių suvokiant bei perteikiant informaciją LDK palikimo tematika. Šie lygiai nagrinėjami daugiausiai dėmesio skiriant oficialiai pozicijai, kuri reiškiasi per Baltarusijos prezidento A. Lukašenkos pasisakymus ir jo oficialią internetinę svetainę, aprobuotus mokyklinius istorijos vadovėlius ir didaktines priemones, valstybės heraldikos politiką, kuriai neišvengiamai reikia užimti poziciją LDK heraldinių simbolių atžvilgiu. Paliečiama ir valdžios pozicija dėl LDK architektūrinio paveldo atstatymo bei restauravimo. Daug dėmesio skiriama 2004 m. pradėtam leisti universitetiniam Mogiliovo universiteto docento Jakovo Treščenoko istorijos vadovėliui, sukėlusiam karštas diskusijas. Nagrinėjant oficialią istorijos politiką taip, kaip ji reiškėsi per vadovėlius, išskiriami 3 pagrindiniai etapai pagal metus: 1993–1995; 1996–2001; 2002–2009. Kiekvienam šiam etapui būdingi tam tikri ypatingi bruožai traktuojant ir vertinant LDK praeitį žvelgiant iš baltarusių pozicijų. Gale pateikiami viešosios nuomonės tyrimų rezultatai, gauti 2004 m., 2006 m. ir 2012 m. apklausiant gyventojus apie baltarusių valstybingumo istorines ištakas. Straipsnio pabaigoje prognozuojama, kad Baltarusijoje bus bandoma labiau integruoti LDK praeitį į Baltarusijos istoriją, pasirinktinai panaudojant atskirus LDK praeities komponentus ir nutylint kitus, kurie „neįsipaišys“ į bendrąją koncepciją.

Straipsnyje trumpai aptariama bietninė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės genezės koncepcija, kurią autorius, baltarusis, plėtoja nuo praeito amžiaus paskutiniojo dešimtmečio. Pateikiami argumentai, kodėl LDK galėjo atsirasti kaip baltų ir slavų, o tiksliau sakant baltų ir baltarusių valstybė. Šiuo klausimu dialogas su lietuvių istorikais nėra sėkmingas ne tik dėl jų pozicijos, bet ir dėl valdžios esminio pasikeitimo, įvykusio Baltarusijoje prezidentu tapus A. Lukašenkai. Jam valdant sugrįžta prie senosios sovietinės rusiškos LDK istorijos koncepcijos, kuriai pritaria lietuvių istoriografija. Pagal ją LDK istorija beveik išimtinai priklausė Lietuvos istorijai, o baltarusiai buvo lietuvių ekspansijos ir išnaudojimo objektas. Tokiomis sąlygomis nepriklausomi baltarusių istorikai atsidūrė sunkiose sąlygose, nes tie, kurie atsisakė tarnauti autoritariniam režimui, imti persekioti. Nepaisant to nepriklausomi baltarusių istorikai veikė toliau ir šiandien kiekvienas išsilavinęs baltarusis žino, kad LDK buvo ne tik lietuvių, bet ir baltarusių valstybė. Tokiai koncepcijai pritaria ir žymūs lenkų istorikai. Vienpusiškas LDK išimtinai kaip vien baltarusių valstybės traktavimas, sutinkamas M. Jermalovičiaus ir kai kurių kitų baltarusių autorių darbuose, nėra priimtinas, apsunkina dialogą su lietuviais. Šie gi, tirdami LDK praeitį, yra priklausomi nuo nacionalinio požiūrio, lietuvių patriotinio auklėjimo, kas kertasi su istorijos mokslinio supratimo principu. Nepaisant to pasisakoma už susitarimo ieškojimą su lietuvių istorikais, už tam tikros bendros LDK praeities vizijos sukūrimą.

Straipsnyje apžvelgiami nepriklausomos Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. teritorinio vaizdavimo probleminiai klausimai, juos lėmusios priežastys, sąlygos ir kai kurios aplinkybės. Parodomi esminiai sprendimai vaizduojant valstybės teritoriją kartografiškai iki 1940 m., po to – sovietmečiu, ir dabartiniu laikotarpiu po 1990 m. Vienoks ar kitoks Lietuvos teritorinis žemėlapis (ar kartoschema) priklausė ir nuo politinių nuostatų, valdžios politikos, tačiau į teritorinio vaizdavimo problemą galima pasižiūrėti ir istoriko žvilgsniu. Juk nuo to, kaip mes apsibrėšime, ką laikyti Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. teritorija, priklausys tos valstybės istorijos parašymas. Straipsnio gale pateikiamos rekomendacijos kaip korektiškai vaizduoti 1918–1940 m. laikotarpio nepriklausomos Lietuvos ribas istoriniu požiūriu dabar. Laikomasi požiūrio, kad reikia kartografiškai rodyti plotą, kurį 1918–1940 m. kontroliavo nepriklausomos Lietuvos valdžia ir kurioje realiai veikė jos įstatymai. Į šią sampratą pakliūna autonominis Klaipėdos kraštas (Lietuvos Respublikos sudėtyje buvęs 1923–1939 m.), o taip pat 1920 m. laikinai prarastas Vilnius, atgautas 1939 m. rudenį kartu su pailgu teritoriniu ruožu palei strateginį geležinkelį, Vilnių jungusį su Daugpiliu Latvijoje, o į kitą pusę su Gardinu, 1939 m. rudenį priskirtu Baltarusijos TSR. Teritorijos, kurių realiai Lietuvos Respublikos valdžia nekontroliavo 1918–1940 m., nėra būtinos traktuoti kaip integrali nepriklausomos Lietuvos valstybės istorijos dalis. Tai neatmeta galimybės parodyti tuometines didesnes teritorines Lietuvos Respublikos aspiracijas, kurios atsispindėjo žemėlapiuose. This research paper provides an overview of the geographical territories of the independent Republic of Lithuania during the interwar period (1918–1940). The author writes about major cartographic decisions which were made before 1940, then during the Soviet period and the period after 1990. The Republic of Lithuania in Lithuanian maps was portrayed in accordance with statė policy, but nowadays the former independent statė ofLithuania (1918–1940) geographically can be viewed from the perspective of the historian. The author defends the view that the Klaipėda region and Vilnius (with a strip along the territorial strategie railway) should be portrayed in maps as integral parts of the Republic of Lithuania. The maps should reflect the territorial changes of the Republic of Lithuania from 1918 to 1940. The past of Vilnius and Klaipėda must be considered as an integral part of history of the independent Lithuanian statė, considering that Vilnius temporarily belonged to Poland (The Second Polish Republic), and the Klaipėda Region to the Third Reich of Nazi Germany. This does not exclude the possibility to show the greater territorial aspirations ofLithuanian politicians, which was reflected in the maps at those times.

Straipsnyje aptariama cistersų vienuolyno Vistyčuose meninė kultūra. Nagrinėjama vienuolyno istorija, jo likimas po 1831 m. sukilimo ir bandymai atkurti veiklą tarpukariu. Autorius teigia, kad bažnyčia statyta apie 1679-1697 m., jos architektai – Varšuvos meninės aplinkos atstovai, galbūt Isidore Affaitati arba Jan Chrzciciel [Giovanni Battista] Ceroni, o 1748 m. sukurtas fasadas priskiriamas Józefo Fontanos kūrybai. Anksčiau nežinomų rokoko stiliaus didžiojo altoriaus (XVIII a. vid.) nuotraukų, darytų iki 1939 m., analizė leidžia jį sieti su Liublino ir Palenkės regionų meno objektais, sukurtais Johanno Eliaso Hoffmano iš Pulavų dirbtuvėse. Stebuklingasis Mergelės Marijos paveikslas (XV-XVI a.) greičiausiai nutapytas Jano Juriewicziaus Zabrzezińskio, seniausios bažnyčios Vistyčuose įkūrėjo, užsakymu dirbtuvėse Baltarusijoje arba Novgorode. The text regards an artistic culture of a Cistercian abbey in Wistycze. It discusses the history of the abbey including its fate after suppression by the Orthodox Church in 1831 and attempts of revendication in the mid-war period. The author dates the design of the church to ca. 1679–1697 linking it to the Warsaw artistic milieu, possibly Isidore Affaitati or Jan Chrzciciel [Giovanni Battista] Ceroni, while its façade of 1748 has been attributed to Józef Fontana (III). Analysis of the previously unknown photographs from before 1939 which represent i.a. the rococo high altar from about the middle of the 18th c. allows to illustrate its relationship to art objects from regions of Lublin and Podlasie, assigned to the workshop of Johann Elias Hoffman from Puławy. A miraculous image of Mother Mary, an icon from the turn of the 15th and 16th c., was probably commissioned by Jan Juriewicz Zabrzeziński, the founder of the earliest church at Wistycze, at a workshop in Belorussia or Novgorod.

Straipsnio atsiradimą inspiravo autoriaus dalyvavimas Kijeve 2006 m. vykusiame tarptautiniame forume, skirtame Ježio Giedroico (Jerzy Giedroyc) 100-osioms gimimo metinėms. Rengiant pranešimą šiam forumui giliau pasidomėta J. Giedroico politine koncepcija, kuri yra neatsiejama nuo jo pažiūrų į bendrą istorinę Lenkijos, Ukrainos, Lietuvos, Baltarusijos praeitį. Straipsnio autorius neatliko J. Giedroico politinių pažiūrų sisteminio tyrimo, o užsiėmė atskirais jo kūrybinio palikimo klausimais. Tuo tikslu buvo giliau susipažinta su J. Giedroico leisto žurnalo „Kultura“ publikacijomis ir tam skirtais tyrinėtojų darbais. Straipsnio autoriui jau buvo žinoma apie Julijaus Mieroševskio (Juliusz Mieroszewski) 1974 m. suformuluota ir akronimu išreiškiamą ULB (Ukraina, Lietuva, Baltarusija) koncepciją, plėtotą „Kultura“ puslapiuose. Vykstant į Kijevą traukiniu 18 valandų, ilgos kelionės metu buvo skaitomi lenkų tyrinėtojų darbai apie tai ir patį J. Giedroicą, kuris Lietuvoje per mažai žinotas, o Lenkijoje nebuvo iki galo apmąstytas ir suprastas. Straipsnyje pristatomos autoriaus refleksijos apie J. Giedroico politinę mintį, perėmusią ir plėtojusią ULB koncepciją, susiejant tai su aktualia Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykių raida po 1990 m., kai susidarė nauja geopolitinė padėtis, leidusi manyti, jog ULB koncepcija gali būti sėkmingai realizuojama. ULB koncepcijos įgyvendinimo problema yra sudėtinga dėl Lenkijos užsienio politikos dualizmo ir kitų aplinkybių, tačiau ši koncepcija tiek lenkų, tiek lietuvių geopolitinei orientacijai suteikia pozityvią kultūrinę istorinę dimensiją.

Straipsnyje aptariama kartografijos vieta ir galimybės pristatant kultūros paveldo objektus ir jų sklaidą visuomenei. Ypatingas dėmesys skiriamas kultūros paveldo vietai nacionalinių atlasų struktūroje, pristatoma ir lyginama užsienio šalių (Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos, Švedijos, Italijos) nacionalinių atlasų ir Lietuvos atlasų leidybos patirtis. Aptariami ir įvertinami Lietuvoje išleisti atlasai ir kultūros paveldui skirti informaciniai enciklopediniai leidiniai. Autoriai teigia poreikį tobulinti kultūros paveldo kartografinį prezentavimą, siūlo išplėsti kultūros paveldui skirtą dalį rengiamame Lietuvos nacionaliniame atlase, bando atgaivinti specialaus kultūros paveldui skirto atlaso leidybos idėją. The paper presents cartographic presentations of the cultural heritage for selected European countries. The national atlases review shows great solution for this diversity - from completely weak and unrepresentative (Poland) to developed and comprehensive (Sweden), clearly exceeding the National Atlas of the cartographic work scope and competence. It can be concluded that the solution to the problem of uniform criteria and methodological schemes in both Eastern and Western European countries do not yet have. Compared with the presentation of foreign countries (except Sweden) the cultural heritage cartographic presentational in Lithuanian National Atlas project was provided version is much more detailed and more complex and closer to the genre of cartographic publications requirements. Cultural heritage presentational features are also active in cultural heritage encyclopedic information to the general public as well as abundant tourist information booklets-cartoschemes of cartographic expression. Those publications are floated communication design requirements, have a wide range of publisher’ desires, and is not always of good quality solutions. Accumulation of cultural heritage objects and areas cartographic presentational experience, requires critically rethink and try to start the process of optimizing the national level. One of the tools to be able to separate types of objects of cultural heritage imaging unification (analogous to informational wayside marks) in determining the optimal cartographic semiotics and design points of view characters, is now even help to overcome the frequent chaos of cartographic communication. The paper presented the cultural heritage of the Swedish National Atlas example would be for us a kind of cartography, showing the way by which we should go to improving the cultural heritage mapping for wide society.

Petras Skarga (1536–1612) yra visiems žinomas kaip Krokuvoje darbavęsis karaliaus pamokslininkas ir religinis rašytojas. Vis dėlto lemiamas jo gyvenime buvo menkai įvertintas istoriografijoje 1573–1584 m. periodas, kai Skarga gyveno Vilniuje, kur jis galutinai susiformavo ir kaip intelektualas, ir kaip vienuolis. Šis laikotarpis baigėsi 1577 m. Skargai davus iškilmingus profeso įžadus. Nuo 1576 m. viena po kitos Vilniuje buvo išleistos poleminės, religinės knygos, užsienio autorių vertimai, o visų pirma – labai populiarūs „Šventųjų gyvenimai“ (Żywoty świętych, 1579). Vilniuje atsiskleidė Skargos organizaciniai gabumai: 1573 metais jis įkūrė Gailestingumo broliją, ėjo mokyklos vicerektoriaus pareigas, o 1579 m. tapo pirmuoju Vilniaus akademijos rektoriumi, 1582–1583 metais Vilniuje organizavo kunigų diecezinę ir popiežinę seminarijas, 1582–1584 metais – jėzuitų kolegijas ir mokyklas Polocke, Rygoje ir Tartu. Pažymėtina sėkminga Skargos veikla rūpinantis Radvilų giminės atvertimu į katalikybę ir vienijant su Romos Katalikų Bažnyčia stačiatikius. 1584 metais Skarga išvyko į Krokuvą jau kaip visiems žinomas pamokslininkas, rašytojas ir kontrreformacijos veikėjas. Piotr Skarga (1536–1612) has been known as a royal preacher in Cracow and a religious writer. However, the critical period of Skarga’s life between 1573 and 1584, which he spent in Vilnius and where he matured both as an intellectual and as a monk, has not been adequately addressed in historiography. The formation of Skarga ended in 1577 when he took solemn vows of the professed. From 1576, his polemical and religious books, translations of foreign authors, and, most importantly, his highly popular "Żywoty świętych" (Lives of the Saints, 1579) were published in Vilnius. It was in Vilnius where Skarga’s organisational skills unfolded: in 1573 he founded the Brotherhood of Mercy, was a vice-rector of Vilnius Jesuit college, and in 1579 became the first rector of the Academy of Vilnius; in 1582–1583 he founded diocesal and papal seminaries in Vilnius, and in 1582–1584 – Jesuit schools and colleges in Polotsk, Riga and Tartu. Mention should be made of Skarga’s success in converting the Radziwill family to Catholicism, and in uniting Orthodox believers with the Catholic Church. When in 1584 Skarga left Vilnius for Cracow, he was already a recognised preacher, writer and a Counter-Reformation figure.

Straipsnyje nagrinėjama Europos Sąjungos (toliau – ES) užsienio politika Baltarusijos vektoriumi ir Lietuvos vaidmuo šiame procese. Straipsnio aktualumas padidėja 1) pasibaigus Lietuvos pirmininkavimui ES Taryboje, kurio metu Vilniuje vyko trečiasis Rytų partnerystės šalių viršūnių susitikimas; 2) taip pat dabartiniame Ukrainos ir Rusijos konflikto kontekste. Aktualaus laikotarpio pradžia 2004-ieji pasirinkti dėl ES priartėjimo prie Baltarusijos sienų, taip pat dėl oficialaus Europos kaimynystės politikos (EKP) patvirtinimo. Per EKP iniciatyvų įgyvendinimą ES užsibrėžė pagrindinį tikslą: sukurti draugiškų valstybių žiedą aplink ES. Tuo pat laikotarpiu Baltarusijoje (2004 m.) vyko referendumas, panaikinęs prezidento kadencijų limitą, ir 2006 m. Aleksandras Lukašenka laimėjo dar vienus rinkimus. Darbo išvadose pažymima, kad ES narės neturi išsamesnio sutarimo Rytų partnerystės politikos įgyvendinimo ir perspektyvų atžvilgiu. Nors ES pamažu didina finansinės paramos lėšas Baltarusijos opozicijai ir NVO, neturi konkrečios strategijos, kaip tos lėšos turi būti išskaidytos, norint pasiekti konkrečių rezultatų. ES pastangos palaikyti dvišalio bendradarbiavimo tęstinumą, jeigu ne krypsta į Baltarusijos izoliaciją, tai yra sukaustytos stagnacijos. Lietuvos politika Baltarusijos atžvilgiu yra nenuosekli ir keičiasi kartu su politikos formuotojais. Lietuva solidarizuojasi su visos ES interesais santykių su Baltarusija klausimu, bet ji turi ir rezervuotos erdvės išskirtinių nacionalinių... [toliau žr. visą tekstą] The relevance of this paper becomes clearer when trying to answer the question: what is the policy of the EU in order to promote democratic processes in Belarus, and is it effective or not. The paper examines the contribution of Lithuania in this process, as one of the most concerned countries for stability in the region and the democratization of Belarus. The results of this work lead to conclusions that the European Union countries do not have a deeper consensus and common understanding on the policy and perspectives of the European Neighbourhood Policy and Eastern Partnership. The study found that Lithuanian policy towards Belarus is incoherent and is changing together with the policy makers. Lithuania acts in solidaration with the interests of the EU in policy towards Belarus, but it also reserves space for its own exclusive national interests.

Remiantis rekonstruota partitūra, straipsnyje pirmą kartą aptariama kompozitoriaus, dirigento ir pedagogo Józefo Deszczyńskio (1781-1844) Aušros vartų litanija, vienintelis išlikęs jo religinės muzikos kūrinys. Taip pat apibendrinami J. Deszczyńskio gyvenimo ir kūrybos duomenys – gimęs Vilniuje, beveik 30 metų dirbęs Haradiščėje (Baltarusija), keliami Aušros vartų litanijos rankraščio atribucijos ir jos kopijos kilmės klausimai. Kūrinys analizuojamas preromantizmo laikotarpio, kuriam būdingas pereinamumas ir dvilypumas, klasicizmo, sentimentalizmo ir ankstyvojo romantizmo bruožų susipynimas, požiūriu. Aušros vartų litanijos atradimas pakeitė litanijų žanro istoriją Abiejų Tautų Respublikoje; anksčiau pirmaisiais šio žanro pavyzdžiais laikytos kompozitoriaus S. Moniuško keturios Aušros vartų litanijos. Based on the reconstruction of the score, it is the first research to study the Gate of Dawn litany (Lithuanian: Aušros Vartai, Polish: Ostra Brama, Belarusian: Вострая Брама), the only remaining example of religious music by the composer, conductor and teacher Józef Deszczyński (1781-1844). This paper summarizes information about the life and work of J. Deszczyński – a native of Vilnius, who worked in the Haradzischa in Rechitsa Region for nearly 30 years, and addresses the questions of the attribution of the above-mentioned piece of music and the origin of its manuscript. The style of the litany is analysed taking into consideration its reference to pre-romanticism, a period characterized by transitivity and ambivalence as well as interaction of patterns of classicism, sentimentalism and early romanticism. The discovery of the Gate of Dawn litany has changed the understanding of litany development in the territory of the former Polish–Lithuanian Commonwealth as previously the four Gate of Dawn litanies by Moniuszko were considered the first examples of symphonic or orchestral type of the genre.

Posocialistinių šalių pereinamieji procesai tapo vienais iš dominuojančių XX a. dešimto dešimtmečio pasaulio ekonomikos įvykių. Straipsnio tikslas yra išanalizuoti Rytų Europos šalių (Lenkijos, Vengrijos, Latvijos, Lietuvos, Čekijos Respublikos, Slovakijos, Slovėnijos), kurios įstojo į Europos Sąjungą 2004 m. ir Europos posovietinių valstybių (Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos, Moldovos) ekonominio vystymosi kelių išsiskyrimą per pastaruosius dvidešimt metų akcentuojant prekybos ir finansų atvirumą. Apibendrinant tyrimo rezultatus galima teigti, kad posovietinių valstybių vystymosi trajektorija yra nesėkminga, demokratinės institucijos yra naudojamos parazitiniams tikslams, o tai reiškia, kad investicijos į politinį aktyvumą suteikia žymią ekonominę naudą investuotojams, o ne piliečiams, kurie renka investuotojus į viešąsias institucijas. Neformalūs apribojimai (apibrėžti Douglass North) yra stipresni, nei formalūs. Bendros ekonominės proporcijos lieka tokios pačios, kaip sovietų laikais. Krizės laikotarpiu susidomėjimas ekonomikos procesų instituciniu komponentu smarkiai išaugo, nes neseniai tai tapo pasaulio ekonomikos funkcionavimo dominuojančiu bruožu, ypač industrializuotose šalyse. Ekonominio išsivystymo lygis, kuris tiesiogiai koreliuoja su institucinės aplinkos kokybės rodikliais ir jos pažeidžiamumu veikiant išoriniams finansiniams ir ekonominiams sukrėtimams, didėja esant stabilioms ilgalaikėms institucinės aplinkos deformacijoms. An analysis of the divergence of economic development paths of Eastern European countries (Poland, Hungary, Latvia, Lithuania, Czech Republic, Slovakia, Slovenia) that joined the EU in 2004 and of the European post-Soviet states (Ukraine, Russia, Belarus, Moldova) for the past twenty years with an emphasis on trade and financial openness is carried out in the article. A detailed description of institutional mechanisms and institutional changes in the economies of these two groups of countries is presented. In my opinion, in order to ensure a sustainable economic development and sustainable economic growth, the macroeconomic equilibrium has to be supplemented by the institutional equilibrium. The equilibrium criteria have to match the actual functions of the institutions, assigned to them by society, and contribute to the development of the whole society along with formation of the middle class.

Nagrinėjant pastarųjų dešimtmečių pokyčius Rytų ir Vidurio Europoje naudinga pažvelgti, kaip situaciją interpretuoja Rusijos mokslininkai. Maskvoje 2012 m. išleista J. Meleškinos monografija „Naujų valstybių formavimasis Rytų Europoje“ suteikia tokią galimybę. Knygoje bent jau Lietuvos atveju istorijos faktai išdėstyti santykinai korektiškai ir sukuria pakankamą pagrindą objektyviam tyrimui. Gaila, kad tyrimas apima tik tris Baltijos valstybes, Baltarusiją, Moldovos Respubliką ir Ukrainą. Klausdama, kodėl vienoms tautoms pavyksta sukurti funkcionuojančią valstybę ir ekonomiką, o kitoms ne, autorė remiasi valstybės pajėgumo, valstybės statuso bei politinės struktūros institutų koncepcijomis ir bando kvantifikuoti valstybės pajėgumą, laikydama, kad tai apima viešųjų išteklių perskirstymą, biurokratinių institucijų infrastruktūrą ir valdymo kokybę. Rikiuodama valstybių pasiekimus monografija nepateikia esminių bendrosioms tendencijoms prieštaraujančių įžvalgų. Aptariama daugelio veiksnių – titulinės tautos ir tautinių mažumų santykio, institucinės atminties, strategijos, politinio režimo konsolidavimo, emigracijos ir t.t. – įtaka, nors daugiausia dėmesio skirta sienų ir naujų valstybių centro konsolidavimui. Monografija pateikia naudingų įžvalgų, parodydama neigiamą SSRS institucinio palikimo vaidmenį formuojantis regiono valstybėms ir nacijoms, ir aiškindama transformacijas. Vertinant regiono raidos perspektyvas tai leidžia kelti hipotezę, kad tvaraus gerovės didėjimo nebus be spartesnio sovietinio palikimo ir neformalių santykių tradicijos nykimo šių valstybių institutuose.

Kaimynystėje gyvenančių lietuvių, lenkų ir rusų tautų santykiai buvo, yra ir ateityje bus labai svarbūs. Svarba neapsiriboja istorine tiktai šių tautų raida. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Lenkijos karalystės ir Maskvos valstybės santykiai visada veikė Europos tautų gyvenimą. XVI a. susikūrus Abiejų Tautų Respublikai ir susiformavus Maskvos carystei, šių valstybių santykius veikė tikybos faktorius. Šio faktoriaus vieta tarpvalstybiniuose santykiuose nušviečiama šiame straipsnyje, pateikiant lietuvių, lenkų ir rusų autorių koncepcijas ir naudojantis „Imperatoriškosios rusų istorinės draugijos rinkiniu“. The relations between the Great Dukedom of Lithuania, the Kingdom of Poland and the State of Moscow (later called the Both Nations' Republic and the Empire of Russia) were always complicated because of the claims to the territories of the Eastern Slavs and the differences in confession. Although the disputes resulted in a union of churches in 1596, the rise of the United Church did not soften the relationship. After the rise and strengthening of the Russian empire in the 18th century the issue of confession was used as a means of continual interfering into the affairs of the Both Nations' Republic until it was eventually destroyed. This important process drew reaserchers' attention already in the 19th century. The postile operations towards the Both Nations' Republic were sought to render as a sincere support of the Orthodox and Protestants by the Russian historians. However, contemporary historians highlight the real reason for such politics.

Straipsnio autoriai siekia atsakyti į mokslinėje literatūroje diskutuojamą klausimą – kas skatina žmones keliauti?[...] Straipsnyje buvo iškeltas tikslas - atskleisti ir susisteminti turistų kelionių į Lietuvą pagrindinius motyvus. Tikslui pasiekti buvo nagrinėjama, kokie Lietuvos turizmo produktai gali labiausiai sužadinti užsienio turistų motyvus lankytis Lietuvoje. Šiam tikslui įgyventi straipsnyje detaliai analizuojami statistiniai (Lietuvos Statistikos departamento ir Valstybinio Turizmo departamento) ir kiti turizmo rinkos tyrimų duomenys. Tyrimas atskleidė, kad Lietuva dėl savo sudėtingos istorinės patirties kol kas neturi gilių turizmo tradicijų ir priskiriama prie naujo turistinio produkto Europos rinkoje, todėl daugelis užsienio turistų ją tik „atranda". Straipsnyje analizuojami didžiausių turistų grupių (baltarusių, rasų, lenkų, latvių, estų ir vokiečių) atvykimo į Lietuvą srautai bei tikslai. Pvz. oficialiai kaupiama informacija leidžia nustatyti, kad Lenkijos, Rusijos Baltarusijos turistai į Lietuvą dažniausiai atvyksta tik vienai dienai. Kelionių tikslų analizė rodo, kad į Lietuvą jie atvyksta dažniausiai aplankyti giminių, verslo reikalais ir apsipirkti. Nors pastebėta teigiama tendencija, augant Rusijos, Lenkijos bei Vokietijos turistų skaičiui į Lietuvos kurortus, ypač – SPA centras, tačiau atlikta analizė rodo, kad turistai, atvykstantys į Lietuvą dėl kultūrinių ir sveikatinimo motyvų iki šiol sudaro nedidelę dalį (tik apie 20 proc. nuo visų turistų). Daugiausiai tai – turistai iš Vokietijos, kurie į Lietuvą dažniausiai atvyksta kultūriniais bei poilsiniais motyvais ir daugiausiai apsilanko Kuršių Nerijoje ir Druskininkuose. Tuo tarpu ispanams Lietuva įdomi kaip buvusi Sovietų Sąjungos respublika, jie nori pamatyti, kuo ji ypatinga. Deja, iki šiol neturime informacijos apie užsienio turistų lankomus objektus (neaišku, kiek UNESCO objektai yra įdomūs turistams) bei renginius ir nežinome jų pasitenkimo jais. Pasigendama informacijos apie jų dalyvavimą regioninėse šventėse bei renginiuose. Nepakankama ir fragmentiška Statistikos ir Turizmo departamentų, turizmo informacijos centrų kaupiamos informacijos apimtis sukelia nemažų problemų darant esmines išvadas apie užsienio turistų motyvus apsilankyti Lietuvoje. Esamos situacijos analizė atskleidė, kad tokia informacija nekaupiama ir apie vietinį turizmą. Akcentuotina, kad reikiamos informacijos trūkumas tampa kliūtimi naujiems turizmo produktams į rinką įvesti bei turizmui plėtoti. Be to, informacijos stoka apriboja potencialių užsienio turistų motyvus apsilankyti Lietuvoje. Straipsnyje pateikti pasiūlymai dėl turistų motyvų keliauti sisteminių tyrimų, kurių pagrindu galima būtų rengti naujus produktus ir didinti Lietuvos konkurencingumą turizmo rinkoje. The authors of the article attempt to provide a systematic approach to an individual's travel motives. Keeping in mind the change in travel motives in the historical context and future perspective, the authors analyze the comments of well-known tourism specialists on individuals' travel motives and discuss the models published in scientific literature. The authors agree that the change in people's travel motives has an influence on the tourism supply which can be interpreted as a step from the present "hard" to the future "soft" tourism. It has been noted that the fact of travel motive classification was actualized in the scientific debate; therefore, the authors pay particular attention to the links of people's travel motives with tourism types and present a systematic analysis of the choice of tourist travel trends from the second half of the twentieth century to the present. At the same time, the article justifies the idea that more research is needed to identify the tourist travel motives, depending on the travelers' home counties and their religious, ethnic, and cultural dimensions. While presenting the statistics and results of their own research on foreigners' motives to visit Lithuania, the authors of the article analyze the achievements and drawbacks in organizing tourism in Lithuania, as well as opportunities for tourism development. The paper presents suggestions for a systematic research of tourist travel motives on which basis it would be possible to create new products and improve Lithuania's competitiveness in the tourism market.

Publikuojamas pranešimas, perskaitytas II-ame Vidurio Rytų Europos kongrese, kuris įvyko 2013 m. spalio 2 d., Liubline. Pranešėjas, remdamasis 1863 metų sukilimo pavyzdžiu, bando atsakyti į klausimą: kokios vertybės susiformavusios iš bendros Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos ir Lenkijos praeities patirčių gali praturtinti nūdienos bendrą europinį paveldą. Pastebima, kad sukilime buvo kovojama už tokias fundamentalias nūdienos visuomenės vertybes kaip asmens ir tautų teisė į laisvę bei nepriklausomybę. Teigiama, kad šių vertybių šaltinis slypi dar Apšvietos epochoje. Anot pranešėjo, 1863 metų sukilimo bei kitų bendrų senosios Abiejų Tautų Respublikos tautų istorinių patirčių pristatymas per universalių vertybių prizmę gali prisidėti savitarpio supratimo tarp „Senųjų” ir „Naujųjų” Unijos valstybių plėtotei bei stiprinti, gilinti priklausomybės tai pačiai europietiškai kultūrinei tradicijai pojūtį. Tai, kad sukilimas iki šiol lieka reikšmingu Vidurio Rytų Europos valstybėms – Lietuvai, Baltarusijai, Ukrainai ir Lenkijai – jo atminties pagrindu galima stiprinti šių valstybių tarpusavio visuomenių supratimą. In the paper presented during the Second Eastern Europe Initiatives Congress in Lublin (October 2, 2013) the speaker, using the example of the January uprising, was trying to answer the question: Which values deriving from the common historical experiences of Lithuania, Belarus, Ukraine and Poland can enrich the common European heritage?. It turns out that the uprising was fought for the values which are fundamental also from the perspective of modern societies – the basic rights of the individual and nation to freedom and self-determination. These values have their source in the common European tradition that was shaped in the Age of Enlightenment. Looking at the 1863 uprising (and other historical experiences common to the peoples of the former Polish-Lithuanian Commonwealth) through the prism of the universal values can help to improve mutual understanding between the states of the “Old” and “New” Union, and deepen their sense of belonging to the same European cultural tradition. Since January Uprising is particularly important to the countries of Central and Eastern Europe – Lithuania, Belarus, Ukraine and Poland, it may create a good ground for building mutual understanding between these nations.

Straipsnyje nagrinėjama periodinės spaudos pradžia Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK). XVIII amžiuje LDK Vilniuje ir Gardine pasirodė devynių pavadinimų laikraščiai: „Kurier Litewski“, 1760-1763; „Supplement do Gazet Wileńskich“, 1761-1792; „Wiadomości Literackie“, 1760-1763; „Wiadomości Cudzoziemskie“, 1760-1764; „Gazety Wileńskie“, 1764-1792 (1793?); „Addytament do Gazet Wileńskich“, (spausdintas nereguliariai); „Gazeta Grodzieńska“, 1775-1783; „Wiadomości Grodzienskie“, 1792; „Gazeta Narodowa Wileńska“, 1794. Straipsnyje aprašomi Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomi XVIII a. LDK periodinių leidinių komplektai, aptariami juose esantys knygos ženklai. A valuable part of the Old Periodical collections in the Rare Book Department in the Wroblewski Library of the Lithuanian Academy of Sciences is made up by 18th century periodicals of the Grand Duchy of Lithuania (GDL). Newspapers printed in Western Europe first appeared in the early 17th century. The first GDL periodicals emerged in the second half of the 18th century. The publishing of periodicals was limited by low literacy levels in the GDL, slow growth of city, poor state of roads and the related malfunctioning of postal service. In 1760-1794, nine titles of newspapers came out in Vilnius and Grodno. The GDL’s first periodical, "Kurier Litewski", with supplements "Wiadomości Literackie", "Wiadomości Cudzoziemskie" and "Supplement do Gazet Wileńskich" started coming out in 1760 in the printing house of Vilnius Academy. It was edited by the prefects of the printing house: Pranciškus Paprockis, Aleksandras Januškevičius and others. In 1763 the printing house of the Vilnius Academy reorganized the publishing of its newspapers. The production of "Kurier Litewski" and its supplements was stopped. In 1764, the newspaper "Gazety Wileńskie" started to be published and it continued until 1793. In total, the printing house of the Vilnius Academy in 1760-1794 published 35 sets of periodicals. Another GDL centre of periodical publishing in the 18th century was Grodno, a city where two titles of periodicals – "Gazeta Grodzieńska" (1775-1783) and "Wiadomości Grodzienskie" (1792) – came out. Seven titles of newspapers are kept in the Old Periodical holdings of the Wroblewski Library of the Lithuanian Academy of Sciences. There is not a single title for which complete sets have been collected; however, no other library has them either. The periodicals from the library’s holdings bear numerous book markings: manuscript inscriptions, labels, stamps of personal and institution libraries, supralibros. The binding of "Kurier Litewski" for 1760 and 1763 is decorated by the supralibros of the Vilnius Public Library, while the sets of "Gazety Wileńskie" for 1770 and 1771 have stamps of the Library of the Vilnius Medical Society (1805-1914, 1920-1939). Book markings provide valuable information about former owners of the publications.

Straipsnyje remiantis 1660–1662 m. Gardino dekanato, 1668–1669 m. Kauno, Simno, Alvito, Ružanų, Valkavisko ir Slanimo dekanatų Katalikų bažnyčių vizitacijų bei atskirų parapijų inventorių medžiaga, Vilniaus vyskupijos 1669 m. ir 1685 m. sinodų nutarimais, atskleidžiamas katalikų santykis su žydais minėtų septynių Vilniaus vyskupijos dekanatų parapijose. Atliktas tyrimas parodė, kad žydai buvo svarbi LDK visuomenės dalis, užėmusi savitą nišą valstybės bei visuomenės gyvenime. Katalikų bažnyčios požiūriu jie kėlė tam tikrus pavojus katalikams, todėl buvo stengiamasi nustatyti, kokiu atstumu iki katalikų bažnyčios žydai galėjo gyventi, apibrėžti žydų gyvenamojo arealo ribas. Be vyskupo žinios žydai negalėjo statyti sinagogų, vyskupai specialiomis privilegijomis garantuodavo atskirų žydų bendruomenių mokesčius. Ypač daug problemų kėlė žydams tarnaujantys katalikai, nes iškildavo pavojus jų religingumui, Katalikų bažnyčios papročių laikymuisi. Tačiau ekonomine prasme žydai buvo naudingi katalikams, pasitikėta jų ekonominiu pajėgumu. Nepaisant naudos, ekstremaliomis aplinkybėmis žydai buvo pirmieji, kuriems buvo metami kaltinimai dėl kenkimo krikščionims. Vizitacijų duomenys parodė, kad iš esmės žydai galėjo laisvai gyventi Vilniaus vyskupijos teritorijoje pagal Katalikų bažnyčios nustatytas sąlygas, kurios jiems buvo gan palankios. LDK visuomenė buvo adaptavusis prie žydų kaimynystės, kai kurie valstiečiai buvo įgiję Žydo ar Žydelio pravardes, laikui bėgant tapusias jų pavardėmis. In this article, based on the visitations of 1660-1662 of the Grodno deanery, 1668-1669 Kaunas, Simnas, Alvitas, Ružanai, Valkaviskas and Slanimas Catholic deaneries, the material from the inventories of separate parishes, the decisions taken by the 1669 and 1685 synods, the relationship between Catholics and the Jews of the parishes of the seven aforementioned deaneries of the Vilnius diocese is revealed. The conducted research showed that Jews were a significant part of the society of the Grand Duchy of Lithuania, having their own niche in the life od the country and its society. In the opinion of the Catholic Church, they posed a danger to Catholics, therefore the minimum distance from the church would be set where Jews were allowed to live, and it was attempted to define the limits of the areal inhabited by Jews. Without prior consent of the bishop, Jews were not allowed to build synagogues, and the bishop would use certain privileges to guarantee tax for separate Jew communities. The Catholics serving Jews posed a particularly high number of problems because of the danger to their religiousness and compliance with the customs of the Catholic Church. However, in an economic sense, Jews were useful for Catholics and their economic capacity was trusted. Despite that benefit, in extreme conditions Jews were the first to be blamed for endangering Christians. The data collected during visitations indicated that Jews could freely live in the territory of the diocese of Vilnius under the conditions set by the Catholic Church, which were quite favourable for Jews. The society of the Grand Duchy of Lithuania had adapted to living near Jews, some of which had acquired nicknames, such as Žydas (Lithuanian for Jew) and Žydelis (the diminutive for Jew), later turned surnames.

The article presents the names of noblewomen from Grodno district that provided horses for the army of the Grand Duchy of Lithuania. The document was created in 1567. It turned out that the names of almost all women were Christian and they were written either in a canonical or folk form of Western or Eastern Europe (Catholic or Orthodox). There were two types of naming: names consisting only of anthroponyms of the family members or the mixed names. In terms of structure, there are names, andronames, father’s names, husband’s names and anthroponyms with particle -sk-. Over half of the women’s names were written together with common words explaining anthroponyms. They indicate marital status, kinship, descent and position. The presented female names contain from one to four anthroponyms.

Straipsnyje recenzuojamos dvi leidinio "Nesvyžiaus ordinacijos Radvilų biblioteka: leidinių, saugomų Baltarusijos nacionalinės mokslų akademijos Centrinės mokslinės Jakubo Kolaso bibliotekos fonde, katalogas" dalys, parengtos šios bibliotekos darbuotojų Aleksandro Stefanovičiaus ir Marinos Lis. Leidiniuose siekiama atskleisti minėtoje bibliotekoje saugomų Nesvyžiaus ordinacijos Radvilų rinkinių sudėtį. 2010 m. išėjusioje pirmojoje katalogo dalyje aprašyti XV-XVI a. leidiniai, o 2012 m. išleista antroji dalis skirta bibliografiniam XVII a. knygų sąrašui. Recenzentė pastebi, kad pirmosios dalies pradžioje pateiktas N. Beriozkinos ir A. Stefanovičiaus įvadinis straipsnis apie Nesvyžiaus ordinacijos kunigaikščių Radvilų bibliotekos istoriją yra vertingas informacijos šaltinis, leidžiantis giliau suvokti dalies bibliotekos, aprašytos kataloge, turinį ir paskirtį, tačiau apgailestauja, kad šio straipsnio pabaigoje nėra atskirai nurodyto naudotos archyvinės ir publikuotos istoriografinės medžiagos sąrašo. Recenzijoje aptariami diskutuotini bibliografinio aprašo sprendimai, pastebėti netikslumai ir klaidos, Vilniaus pavadinimo rašymo forma, suabejojama įvade minima aplinkybe, jog Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė iš savo brolio Hieronimo Florijono paveldėto turto gavo ir paskutiniojo Biržų (Slucko) linijos atstovo Boguslavo Radvilos biblioteką. Vis dėlto, recenzentės nuomone, publikuotas reikšmingas mokslo šaltinis, per šį išlikusį knygų rinkinį leisiantis labiau pažinti kunigaikščių Radvilų kultūros akiratį, savaip formavusį ir politines bei ekonomines didingos giminės nuostatas.

The general dietine (sejmik) of the Grand Duchy of Lithuania became a non-functioning body in the first half of the 17th century. That is why organizing an assembly in Słonim in 1685 by Lithuanians made a great impression all over the country. Its success was possible thanks to the combined influences of the Sapieha and the Radziwiłł families, who united against the king for a short period of time. This initiative was triggered by the decision of the king and the Senate council on moving the 1685 sejm from Grodno to Warsaw, which caused protests of Lithuanians. As a result, it was easier to stir turmoil against the policy of the court among them. The citizens of the Grand Duchy of Lithuania who gathered in Słonim sent a few representatives to the sejm in Warsaw to block the election of the marshal. At the same time the majority of the participants of the Słonim assembly went to Grodno as the rightful place of the sejm. It was only after a few weeks of negotiations that the king managed to convince Lithuanians to agree to come to Warsaw. However, they managed to accomplish their aim of demonstrating their dissatisfaction and hampered the celebration of the Vienna victory, which was supposed to strengthen the king’s authority. During the assembly a new constitution was passed, securing the sejm in Grodno. However, the events of 1685 did not have much influence on the very institution of the Lithuanian general sejmik, which continued to be a non-functioning body in the subsequent years.

Konstruktyvus ir sisteminis jūros uosto valdymas gali lemti jo sėkmingą gebėjimą konkuruoti tarptautinėje rinkoje. Straipsnio tikslas yra išanalizuoti Klaipėdos jūsų uosto konkurencinę aplinką palyginus su kitais jūsų uostais rytiniame Baltijos jūros regione. Klaipėdos jūsų uosto konkuravimo gebėjimų analizė atskleidė jo silpnąsias puses, įtakojančias bendrą uosto konkurencingumą. Krovinių srautams planuoti buvo pritaikytas srautų prognozavimo metodas. Remiantis duomenimis, gautais remiantis realia prognoze, bendras krovinių srautas iš rytų Baltijos jūrų uostų iki 2030 metų turėtų padidėti iki 458 mln. t. Remiantis optimistine prognoze, šis srautas turėtų padidėti iki 537,3 mln. t iki 2030 m. Analizuojant Klaipėdos jūsų uosto vystymąsi, remiantis prielaida, kad krovinių srautai pasiskirstys tolygiai tarp dabartinių uostų, prognozės rodo, kad Klaipėdos jūsų uosto apyvarta iki 2030 metų pasieks: remiantis realistiniu scenarijumi – 50,5 mln. t; remiantis optimistiniu scenarijumi – 55,3 mln. t. Uosto vystymasis yra integruota užduotis, kurią norint atlikti reikia įvertinti krovinių srautus per tam tikrą laikotarpį, galimus krovinių srautų pokyčius, investicijas į uostą, kitų uostų įtaką krovinių srautams, transportavimo kainų pokyčius ir pan. Tam reikia tolimesnio rinkos tyrimo. Uosto jungtys su kaimyninių šalių (Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos) transporto ir logistikos tinklu leidžia pasiekti sinergijos efektą ir pasinaudoti kooperacija tarp skirtingų suinteresuotų šalių. Constructive and systematic management of a seaport may determine its successful competitive ability in the international market. The analysis of competitive ability of Klaipėda Seaport highlighted its weakest points, influencing the overall competitiveness of the port. The encouragement of port competitive ability is often stressed, however, there is a lack of methodologically based competitive models that include all key factors determining port competitive ability. The current paper gives stages of evaluation both the significance of indices and the importance of criteria in the international market allowed us to determine factors that have an impact on port competitive ability mostly. The method, allowing to predict cargo flows, was used in the description of scenarios for the encouragement of port competitiveness. In order to ensure these cargo flows the port development is also concerned, as an integrated task, which would allow the evaluation of possible changes of cargo flows, port investments and influence of other ports on cargo flows, etc.

Introduction -- Out from behind the fireplace. The progress of Latvian national emancipation in art life during the First World War / Kristiāna Ābele -- Art exhibitions abroad as a communication strategy: the case of Hungary between 1914 and 1918 / Miklós Székely -- A Vilnius diary: Lithuanian fine crafts during the First World War / Lijana Šatavičiūtė -- The First World War and its aftermath in Latvian writing on art / Stella Pelše -- The protection of architectural monuments in Russia during the First World War / Elena Kulchinskaya -- Giotto, Michelangelo, Raphael and the First World War: William Orpen’s picture of a ‘Simple Soldier Man’s’ death / Kai Artinger -- The image of an occupied city: Walter Buhe’s Vilnius of the First World War / Laima Laučkaitė -- Futurist battles and the First World War. Pavel Filonov between 1914 and 1919 / Irina Pronina -- Patriotic rhetoric and the grim realities of the First World War in Latvian art: the case Jāzeps Grosvalds / Eduards Kļaviņš -- Strident supermen? Constructions of British masculinity and the image of the hero in the Second World War portraiture of Eric Kennington (1888-1960) / Jonathan Black -- Living in peace? Degenerate art and Czech modernism in the protectorate of Bohemia and Moravia / Vojtěch Lahoda -- Czech artists who fled to France during the Second World War and their cultural resistance in Paris / Anna Pravdová -- Historicist trends in Czech art during the Second World War / Milan Pech -- Intimism in Lithuanian art during the Second World War / Giedrė Jankevičiūtė -- Architectural monuments as a resource: reworking heritage and ideologies in Nazi-occupied Estonia / Kristina Jõekalda -- Artists in Latvia under the Nazi occupation. War, occupation and power / Jānis Kalnačs -- Urban development in Vilnius during the Second World War / Rasa Antanavičiūtė -- Janka Kalkiel: an accomplice in crimes or the victim of two dictatorships? The fate of a caricaturist in the service of the Stalinist and Nazi regimes / Uladzimir Valodzin -- Merry town planning (Fröhliche Neugestaltung): humorous comments on the reshaping of Berlin during the Nazi period / Lars Olof Larsson -- The last taboo: the postwar rehabilitation of Nazi artists / Gregory Maertz -- List of figures -- About the authors -- Index. Tęstinio leidinio Dailės istorijos studijos 5 tomas skirtas dailei ir dailės gyvenimui Pirmojo it Antrojo pasaulinių karų metu. Leidinys parengtas pagal 1011 m. gegužės 12-13 i Vilniuje vykusios tarptautinės konferencijos Art During Two World Wars pranešimus. Baltarusijos, D. Britanijos, Čekijos, Estijos, JAV, Latvijos, Lietuvos, Rusijos ir Vengrijos dailės istorikai nagrinėja specifinę karo metų dailę, jos funkcionavimą skirtingose šalyse. Straipsniai apima platų tematikos lauką - okupuotų kraštų dailės tendencijas; meninio gyvenimo ypatumus; ideologijos ir propagandos poveikį dailei; ikonografinių karo tematikos įvaizdžių formavimąsi; dailininkų laikyseną, kūrybą ir likimus; meno ir architektūros paveldo apsaugą destrukcijos sąlygomis; urbanistikos pokyčius. Ypatingas dėmesys leidinyje skirtas Baltijos šalių dailės patirčiai.

Straipsnyje autorius tyrinėja muzikos ir teorijos traktatus – Nikolajaus Dileckio „Muzikos gramatika“ ir Žygimanto Liauksmino „Ars et praxis musica“, parašytus XVII a. antroje pusėje Vilniuje. Abu veikalai atlieka praktinę ir didaktinę funkciją. Jie turėjo mokyti dainavimo, ir tai tapo pagrindine šio tyrimo tema. Palyginti su Liauksmino traktate išdėstytais, Dileckio mokymo metodai buvo kur kas tikslesni ir suprantamesni. Abiejų autorių metodai kilo iš senos tradicijos, aptinkamos senuosiuose Europos traktatuose, panašiuose savo terminologija. Be abejonės, autorius supo ta pati bendra muzikinė aplinka, ypač Vilniaus jėzuitų akademijoje, kur Dileckis mokėsi, o Liauksminas dirbo mokytoju. Traktatus sieja ne tik tai, kad juose aiškinama, kaip mokytis dainuoti. Kitas svarbus mūsų analizės elementas yra terminas cantus fractus, nuo XVI a. pabaigos dažnai vartotas šiame regione ir suteikiantis galimybę spėlioti apie galimą muzikos pobūdį, neišlikusį iki šių dienų. Tai taip pat padeda suprasti, kokie muzikos ir praktikos teorijos pokyčiai paskatino šios rūšies daugiabalsio dainavimo paplitimą. Galime matyti, kaip europinio daugiabalsiškumo dėsnius perėmė Ukrainos ir Baltarusijos liturginė tradicija, tik čia šis procesas buvo ne toks laipsniškas [kaip Romos (katalikų) bažnyčioje], veikiau revoliucinio pobūdžio – nuo viduramžiškos monodijos iki europietiško daugiabalsiškumo. Dileckio traktatas yra vienas pagrindinių šaltinių norint atkurti europinio daugiabalsiškumo formavimosi procesą, paplitimą ir nacionalinių (Ukrainos ir Baltarusijos) variantų įsitvirtinimą. This article is devoted to the comparison of different ex facto musical treatises "Musical Grammar" by Mykola Dyletsky and "Ars et praxis musica" by Sigismundus Lauxmin. One of the main purposes of these treatises was to teach singing. Another important element of our analysis is the term cantus fractus which was often used in this region from the end of the 16th century that gives us the opportunity to speculate about possible character of the music which has not survived. A detailed analysis not only confirms their close connection but also points to the place of these treatises in the historical development of the musical and theoretical conception.

Straipsnyje lyginama dviejų katalikiškų parapijų – Kauno Šv. Petro ir Povilo ir Gardino Švč. Mergelės Marijos – istorija. Abiejų miestų pirmųjų katalikiškų parapijų įkūrėju laikomas Vytautas, įkūrimo data – XIV a.-XV a. pradžia. Nors abu miestai įsikūrė ant Nemuno krantų, geografiniu ir istoriniu požiūriu jie turi daugiau skirtumų nei panašumų. Gardino katalikiškąją parapiją supo stačiatikių žemės, o Kaune nuo XVI a. pirmosios pusės atsirado gausi liuteronų bendruomenė. Abi krikščioniškos bendruomenės rimtai kovojo dėl tikinčiųjų sielų. Nors Kaunas buvo daug didesnis ir turtingesnis miestas, Gardine katalikų bažnyčia užėmė gerokai stipresnę poziciją. Valdovo parama turėjo lemiamą reikšmę. Gardine stovėjo valdovo pilis ir ekonomija, kartais ten rezidavo karalius, be to, nuo 1673 m. kas trečias Abiejų Tautų Respublikos Seimas rinkdavosi Gardine. Ekonominiu požiūriu Gardino parapija buvo kelis kartus turtingesnė nei Kauno. Tas pats ir bažnytiniu požiūriu: 1561 m. liepos 24 d. karalius Žygimantas Augustas Gardino parapijai suteikė privilegiją, leidžiančią Gardine sukurti prepozitūrą, aukštesnio rango nei parapinė bažnyčia Kaune. Gardino parapijos prepozitūros istorija baigėsi 1961 m. lapkričio 29 d., kuomet sovietų valdžios nutarimu bažnyčia buvo susprogdinta. Tai įvyko praėjus lygiai 400 metų nuo prepozitūros titulo įgijimo. XX a. Kauno parapinė bažnyčia tapo Kauno arkikatedra bazilika. In the article history of two Catholic parishes – Kaunas’ St. Peter and Paul and Grodno’s Blessed Virgin Mary is compared. Both parishes were founded by the Great Duke of Lithuania Vytautas at the end of the 14th century and in the beginning of the 15th century. Though both cities are on the banks of river Nemunas, from the geographical and historical point of view there are more differences than similarities. The Catholic parish in Grodno was surrounded by Orthodox lands, whereas in Kaunas there was a very strong Lutheran community starting from the first half of the 16th century. Both these Christian communities were serious rivals in the fight for the souls of believers. Though Kaunas was much bigger and richer compared to Grodno, positions of the Catholic Church were much stronger in Grodno. Factor of the Ruler played a decisive role. In Grodno, there was the Palace of the Ruler and Royal economy, occasionally the King resided there, and moreover starting from 1673 each third Seimas of the Polish-Lithuanian Commonwealth met in the city. From the economical point of view the Grodno parish was several times richer than that of Kaunas. From the point of view of Catholic hierarchy it was the same: on the 24th of July, 1561, Grodno parish received privilege of the King Sigismund August and became prepository (praepositus). This status was much higher than that of Kaunas parish. The history of the Grodno parish prepository church, called Vytautas fara, ended on the 29th of November, 1961, when the Soviet authorities blew up the church. This happened exactly 400 years after it had received the title of prepository. In the 20th century Kaunas parish church received a status of archcathedral.

straipsnyje analizuojama Europos Sąjungos (ES) kaimynystės politika europinės tapatybės kontekste. Straipsnio tikslas – ištirti normatyvinės dimensijos svarbą ir jos interpretacijas Europos Sąjungos santykiuose su rytiniais kaimynais. Analizuojama mokslinė literatūra ir dokumentai, taip pat empirinių tyrimų duomenys. Remiantis atliktais tyrimais galima teigti, jog Europos Sąjunga, palaikydama santykius su rytiniais kaimynais, stiprina normomis ir vertybėmis grindžiamą politiką, tačiau susiduria su ribotais tarptautinių ir europinių vertybių sklaidos kaimynystėje rezultatais. Atliktas empirinis tyrimas Lietuvoje ir Baltarusijoje parodė, kad abiejų šalių studentai panašiai atpažįsta europines vertybes, ir tai leidžia daryti išvadą, jog Europos Sąjungai ir bendrai europinei tapatybei būdingos objektyviai atpažįstamos normos ir vertybės, kurias panašiai atpažįsta tiek ES, tiek ne ES piliečiai. Article examines neighbourhood policy of the European Union in the context of European identity. The goal of the article is to analyze the role and interpretations of the normative dimension in the European neighbourhood policy. The article is based on scientific literature, analysis of the documents and the empirical research which was made in EU institutions, Lithuania’s and Belarus state universities in 2011. According to the empirical research, it is stated that the EU and European identity involve norms, values and features which were similarly recognized by the EU and non-EU (Belarus) citizens.

Šiandieninėje Europos Sąjungos (ES) darbotvarkėje svarbiausia vieta tenka ekonominei krizei, euro zonos išlikimo klausimui ir euroskepticizmo problemai, tuo tarpu Lietuvos užsienio politika nukreipta į laisvės ir saugumo stiprinimą bei santykių su rytinėmis regiono kaimynėmis vystymą. Šiuo požiūriu Lietuva yra pasirengusi pasidalinti savo patirtimi su kitomis valstybėmis, kurios yra potencialios ir oficialios kandidatės į narystę ES, įskaitant Vakarų Balkanų šalis. Nuo pat įstojimo į ES momento Lietuva susidūrė su legalios ir nelegalios tarptautinės migracijos iššūkiais, tapdama tiek galutinio tikslo, tiek tranzito valstybe, tiek šalimi, iš kurios į užsienį emigruoja jos pačios piliečiai. Dėl kaimynystės su Baltarusija ir Rusija (Kaliningrado sritimi) Lietuvos valstybinė siena yra išorinė ES siena, kelianti papildomų saugumo, migracijos ir tautinių mažumų integracijos iššūkių Europos kaimynystės politikos kontekste. Lietuvoje tautinės mažumos sudaro 16 proc. valstybės gyventojų, iš kurių 6,1 proc. yra lenkai, 6 proc. – rusai ir baltarusiai, 0,6 proc. – ukrainiečiai, dar 0,7 proc. sudaro tokių tautybių kaip žydai, vokiečiai, totoriai, latviai, romai, armėnai ir t.t. asmenys. Iš esmės lietuvių požiūris į šalyje gyvenančias tautines mažumas yra teigiamas, o sąlygos mažumų integracijai yra pakankamai palankios; kita vertus, negalima ignoruoti diskriminacijos, ypač darbo rinkoje, egzistavimo. Straipsnyje nagrinėjama teisinė tautinių mažumų padėtis Lietuvoje ir kiti mažumomis susiję klausimai. Today the priority on the European Union’s (EU) agenda is economic crisis, the question of survival of the euro area and the issue of Euroscepticism, whereas Lithuanian foreign policy is geared towards strengthening freedom and security as well as the development of relations with the Eastern neighbours. In this context, Lithuania is ready to share its experience with other countries, which are potential and official candidate countries for accession to the EU, including Western Balkan countries. Since EU accession Lithuania has been facing legal and illegal migration challenges, becoming both destination and transit country, as well as a country from which its own citizens emigrate abroad. Lithuania is a neighbour of Belarus and Russia (Kaliningrad region), therefore Lithuanian state border is an external border of the EU, which poses additional challenges of security, migration and integration of national minorities in the context of the European Neighborhood Policy. In Lithuania the minority's proportion is 16%, 6.1% of which are Poles, 6% are Russians and Belarusians, 0,6% are Ukrainians and 0,7% are Jews, Germans, Tatars, Latvians, Roma, Armenians i.a. Essentially, the attitude of Lithuanians towards ethnic minorities is positive, and the conditions for the integration of minorities are quite favourable; on the other hand, the existence of discrimination, especially in the labour market, cannot be ignored. The article analyses the legal situation of ethnic minorities in Lithuania and other issues related to minorities.

Straipsnyje, remiantis katalikų bažnyčios 1633 m., 1653 m. ir 1668 m. vizitacijomis bei 1670 m. parapijos inventoriumi, yra analizuojamas gyventojų pasiskirstymas XVII a. Jelnios parapijoje, priklausančioje Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, Vilniaus vyskupijos Slanimo dekanatui (dabartinei Baltarusijos Respublikos teritorijai). Tyrimai parodė, kad tuometinėje Jelnios parapijoje gyveno katalikai, stačiatikiai, unitai, kalvinistai, musulmonai ir „Senosios Lietuvos“ (Stara Litwa) jotvingiai. Pastariesiems straipsnyje skiriamas pagrindinis dėmesys, kadangi XVII a. dokumentų tyrinėtojai mažai iki šiol jais domėjosi . Nagrinėjant visą fragmentuotą medžiagą, susijusią su Vilniaus vyskupijos vizitacijomis ir XVII a. inventoriumi, nustatyta, kad sąvoka „Senoji Lietuva“ yra minima 1645 m. Bžostovicos, Šidlovicos ir Porozovos parapijose bei 1669 m. Kosovo ir Olševo parapijose. Tačiau išsamesnė informacija apie Senają Lietuvą yra sužinoma tik iš Jelnios tuometinio klebono Juozapo Butkevičiaus Papucevičiaus, aprašiusio senlietuvius kaip jotvingius ir klebonijai sukėlusio daug problemų, nesėkmingai bandant priversti valstiečius, paveldėjusius tam tikras tradicijas iš savo protėvių, paklusti bažnyčios įstatymams. Daroma išvada, kad jotvingių, baltų genties, beveik išnaikintos kryžiuočių XIII a. , likučiai pasitraukė giliau į žemyno pietryčiu ir XVII a. buvo pavadinti senlietuviais, apsigyvenusiais Ružanų, Slonimų ir Valkavisko kaiminystėje, dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Senlietuviai išlaikytas pagoniškas tradicijas papildė stačiatikių, katalikų ir unitų tradicijomis. Matoma, kad Jelnios parapijos žmonės lankė arčiausiai namų buvusią bažnyčią, nepaisydami, kuriai religinei visuomenei ji priklausė; tad katalikai ėjo į unitų bažnyčią ir atvirkščiai, taip pat įvairių konfesijų žmonės dalyvaudavo vieni kitų šventėse ir pan. J. Butkevičius Papucevičius teigė, kad šie žmonės tarsi kūrė savo naują tikėjimą, katalikų ir unitų konfesijų mišinį. XVII a. Jelnios parapijos gyventojų konfesiniai įpročiai yra puikus sinkretinio tikėjimo pavyzdys. „Senosios Lietuvos“ sąvokos naudojimas, apibūdinant XVII a. išlikusius baltų pagonis, leidžia teigti, kad terminas „Lietuva“ (Litwa, Litua, Литва)) savo senąja semantine prasme visų pirma reiškęs pagonis baltus. Article which is based on the visitations of the Catholic Church of 1633, 1653 and 1668 and inventory materials of the 1670s analyses the composition of the population of Jelnia parish in the Grand Duchy of Lithuania, Vilnius diocese, Slonim deanery (now territory of the Republic of Belarus) in the 17th century. A research revealed that in the period in question Jelnia parish was inhabited by Catholics, people of the Orthodox confession, Uniats, Calvinists, Muslims and Yotvingians Old Lithuania (Stara Litwa). The author of the article focuses on the latter group of people which to date has remained overlooked by researchers in the sources of the 17th century. Examination of all the fragmentary materials related to the visitations of Vilnius diocesc and its inventories of the 17th century revealed that references to Old Lithuania are made in Bžostovica, Šidlovica and Porozov parishes in 1645 and Kosov and Olshev parishes in 1669. However, more detailed information is available only about the Old Lithuania from Jelnia by courtesy of the then parson of the parish D. Theol. Juozapas Butkevičius Papucevičius who described the Old Lithuania as Yotvingians referring to themselves as the New Yotvingia and causing the parson numerous problems in his unsuccessful attempts to make these countrymen observing certain customs inherited from their ancestors conform to the rules of the church. Sparing data obtained from the sources allow the conclusion that the remains of the Baltic tribe Yotvingians practically swept out of existence by the crusaders in the 13th century, moved deeper inland to the Southeast and in the 17th century were called Old Lithuania in the neighbourhood of Ruzhany, Slonim and Valkavisk in modern Belarus. The Old Lithuania had sustained distinctive heathen traditions supplemented with Orthodox, Catholic and Uniat customs. Generally speaking, common peasants from Jelnia parish attended that church which was closer to their house or more convenient disregard of ihe religious community that it belonged to, thus Catholics went to the Uniat church and vice versa and people of all confessions observed cach other's festivals seeing no problems in that. The abovementioned parson of Jelnia J. Butkevičius Papucevičius concluded that these people as if were in the process of developing their own third faith representing a mixture of Catholic and Uniat confessions. Population of Jelnia parish in the 17th century and its confessional habits is a good example of living religious syncretism. The usage of the term Old Lithuania to denote the surviving pagan Baits in the 17th century suggests that in its primary semantic sense the term Lithuania (Lietuva, Litwa, Литва) referred to pagan Baltic tribes.

Straipsnyje teritoriniu, topologiniu bei lyginamuoju istoriniu aspektais nagrinėjama senųjų pavardžių formavimosi problema šiuolaikinės Baltarusijos teritorijoje. Be to, atskleidžiamas senųjų pavardžių Baltarusijos teritorijoje atsiradimo laikas, analizuojama jų semantika ir struktūra, ryšiai su tiriamo regiono toponimais. Parengtas pavardžių rinkinys, kuriam būdingos tokios savybės: ankstyvas paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose; panašių pavardžių buvimas kitose indo-europiečių kalbose; pavardės dalyje matoma leksema gali būti laikoma indo-europietiškos kilmės; pavardės įvairovė; pavardėje randami komponentai, susiję su kita onimų grupe: toponimais, etnonimais ar hidronimais. Didžioji dalis senųjų pavardžių Baltarusijos teritorijoje susiformavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais. XIV a. pabaigoje-XV a. a. pradžioje kartu su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto valstybine veikla pradėjo formuotis bajorija. Tuo laikotarpiu galima išskirti keletą indo-europietiško pagrindo pavardžių. Šios pavardės atitinka lietuvių kalbos pavardes. Dauguma pavardžių yra slaviškos kilmės. Senosios dvikamienės pavardės nėra tolygiai paplitusios šiandieninėje Baltarusijoje. Galima išskirti dvi aukšto produktyvumo teritorijas: baltų-slavų pasienis ir Baltarusijos centrinė dalis. Traukiantis nuo baltų-slavų pasienio keičiasi pavardžių struktūra, jos adaptuojasi. Dalis pavardžių iki šiol išlaikė senąsias formas su jungiamuoju garsu [i] –i: Жыг-i-монт, Радз-i-вiл, Эйс-ы-монт, etc. Senosios pavardės paliko savo pėdsakus baltarusių konceptualiame pasaulio suvokime. Jos įveda šiuolaikinę Baltarusiją į platesnį europinį kontekstą ir padeda saugoti istorinę bei kultūrinę atmintį. Article considers the problem of the formation of ancient family names in the modern Belarus area, which are investigated in their areal, topological and comparative historical aspects. In the article, the time of the appearance of ancient family names in the territory of Belarus, their semantics and structure are analysed, and their connection to the toponyms of the investigated region is revealed. The organized corpus of family names is characterized by the following features: early inclusion in written monuments; the presence of the appropriate family names in other Indo-European languages; lexemes as a part of family names may be interpreted on the basis of their Indo-European roots; diversity of the family name; the presence in the composition of a family name of components correlated with another onym group: toponyms, ethnonyms or hydronyms. The majority of ancient family names in the Belarus territory were formed during the time of the Grand Duchy of Lithuania. The formation of the knightly clans dates from the end of the 14th and the beginning of the 15th centuries and is connected with the state activities of the Great Lithuanian Prince Vitovt. Among the family names of that time, those formed on the basis of ancient complex Indo-European names can be singled out. These family names correspond to family names in the Lithuanian language. A majority of these names have Slavonic formants. Ancient family names going back to the binomial anthroponyms are not distributed evenly throughout the modern Belarus area. One can mark out two territories of high productivity: the Baltic–Slavonic frontier, and the central part of Belarus. As one moves further away from the Baltic–Slavonic frontier, the investigated units change their structure and undergo adaptations. Individual family names still preserve ancient forms with the connecting vowel [i] -i-: Жыг-i-монт, Радз-i-вiл, Эйс-ы-монт, etc. A considerable number of ancient family names made their marks in the conceptual picture of the world of the Belarusian people. These units have brought the modern Belarus area into the broader European context and contributed to the preservation of historical and cultural memory.

Remiantis archyvais ir istoriografiniais šaltiniais straipsnyje nagrinėjami Lietuvos gyventojų lenkų trėmimai 1941-1952 m., pateikiamas ištremtų lenkų skaičius, aptariama gyventojų reakcija į trėmimus bei trėmimų įtaka Rytų ir Pietryčių Lietuvos ekonominei situacijai. Pažymėtina, kad po lietuvių lenkai sudarė labiausiai represijų apimtą etninę grupę, tačiau dėl per pirmuosius pokario metus vykdyto lenkų perkėlimo iš Lietuvos SSR (kaip ir iš Ukrainos SSR bei Baltarusijos SSR) į Lenkiją, lenkų bendruomenė patyrė kur kas mažiau trėmimų. Lenkų bendruomenė daugiausia nukentėjo nuo trėmimų, pavadintų „Bangų mūša“ (1949 m.) ir „Ruduo“ (1951 m.). Straipsnis užbaigiamas išvadomis. Sovietų valdžios vykdyti Lietuvos gyventojų trėmimai įtraukė įvairių etninių grupių, tarp jų ir lenkų, žmones. Po lietuvių jie sudarė antrą pagal dydį ištremtųjų etninę grupę. 1941-1952 m. apie 4,5 tūkst. lenkų buvo ištremti iš Lietuvos. Daugiausia jų ištremta 1949 m. ir 1952 m., kai iš Lietuvos išvežta apie 60% lenkų. Trėmimų mastas „lietuviškosiose“ ir „lenkiškose“ apskrityse skyrėsi. Pastarosiose jis buvo mažesnis. Pagrindinė tokios padėties priežastis – 1944-1947 m. lenkų migracija į Lenkiją. Ši migracija sumažino represijų mastą Rytų bei Pietryčių Lietuvoje ir sąlygojo 1946-1947 m. trėmimų šiame regione išvengimą. Per migraciją į Lenkiją išvyko „potencialūs tremtiniai“: aukštesnių visuomenės sluoksnių, stabilesnės materialinės padėties gyventojai lenkai. Regione daugiausia liko su žemės ūkiu susiję ir vargingesni lenkai. Antrasis migracijos į Lenkiją etapas (1955-1959 m.) sutapo su masiškesniu tremtinių paleidimu iš tremties Sibire. Ši migracija LSSR sovietinei valdžiai buvo paranki, nes ne tik mažino grįžtančių tremtinių lenkų skaičių, bet ir slopino socialinę įtampą Rytų ir Pietryčių Lietuvoje. Keli tūkstančiai tremtinių lenkų iš Lietuvos negrįžo atgal, bet tiesiai iš tremties vietų išvyko į Lenkiją, kiti, įstengę sugrįžti į Lietuvą, netrukus taip pat išvyko į kaimyninę šalį. Trėmimai padėjo sovietinei valdžiai pasiekti ekonominių tikslų Rytų ir Pietryčių Lietuvoje, t. y. forsuoti žemės ūkio kolektyvizaciją. Žmonės, įbauginti trėmimų ir norėdami apsisaugoti nuo jų, stojo į kolūkius. Trėmimai taip pat suintensyvino vidinę (respublikinę) migraciją, nes represijų įbauginti gyventojai stengėsi įsikurti didesniuose miestuose. Didžiausias traukos centras Rytų ir Pietryčių Lietuvoje buvo Vilnius. Based on archival and historiographic material, the article addresses the deportations of Lithuanian Poles in 1941- 1952, determines the number of Poles deported, describes the reaction of residents towards deportations and discusses the influence of deportations on the economic situation in East and Southeast Lithuania. It should be noted that Poles constituted the second largest group of deportees after Lithuanians, however, as a result of the campaign of displacement of Poles from the Lithuanian SSR (as well as the Ukrainian SSR and the Byelorussian SSR) to Poland carried out in the first years after the war, the Polish community was less affected by deportations. The Polish community mostly suffered during the deportations under code names "Wave Fall" (1949) and "Autumn" (1951). The article ends with the following conclusions. The deportations of Lithuanian residents executed by the Soviet government involved the people of different ethnic groups, including Poles. They made up the second ethnic group most affected by deportations after Lithuanians. In 1941-1952, some 4.5 thousand Poles were deported from Lithuania. Poles were most affected by deportations in 1949 and 1951, when approximately 60% of the Poles deported from Lithuania in the period under analysis were deported. The scope of deportations in "Lithuanian" and "Polish" counties diverged. It was smaller in the latter counties. The key reason behind such a situation is the Polish migration to Poland in 1944-1947. The migration reduced the scope of repressions in East and Southeast Lithuania and determined the absence of deportations from this region in 1946-1947. Thanks to the said migration, "potential deportees" fled to Poland: Polish residents of higher social ranks and more stable material status. Mostly the Poles involved in agriculture and the Polish residents of poorer financial status remained in the region. The second stage of migration to Poland (1955-1959) coincided with a more massive release of deportees from Siberian exile. The said migration was in favour of the Soviet government of the Lithuanian SSR as it not only reduced the number of returning Polish deportees but also suppressed the social tension in East and Southeast Lithuania. Several thousands of Polish deportees from Lithuania did not come back to Lithuania but went straight to Poland, yet others, who first made their way back to Lithuania, departed to the neighbouring country soon afterwards. The deportations contributed to achieving the goals of the Soviet government in East and Southeast Lithuania, i.e. to accelerate the collectivization of agriculture. Intimidated by deportations and willing to protect against them, people used to enter Soviet collective farms. Deportations also intensified the internal (national) migration as the intimidated residents tried to settle in larger cities. Vilnius was the largest centre of attraction in East and Southeast Lithuania.